Viktoras Orbánas (Scanpix nuotr.)

Kaip Viktoras Orbánas paliko tik kiautą iš Vengrijos demokratijos

Kaip Viktoras Orbánas paliko tik kiautą iš Vengrijos demokratijos

Nuo jo pasiekimų kenčia Vengrijos laisvė, o kitiems tai – reali pamoka, kas įmanoma į autokratus taikantiems kitų šalių vadovams

Bruce’as Springsteenas dainavo, kad „karalius nebus patenkintas, kol visa valdžia neatsidurs jo rankose“. Būtent tam, kad užkirstų kelią karaliui, XVIII a. mąstytojai Montesquieu ir Jamesas Madisonas iškėlė valdžių padalijimo principą. Jei politiką formavo, įstatymus leido ir teisingumą administravo skirtingi žmonės, vienose rankose negalėjo susitelkti absoliuti valdžia. Ypač tada, kai atskiros valdžios šakos turėjo galios prieš kitas. Dabar pripažįstama, kad tam tikra trintis užtikrina demokratinės šalies laisvę.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas mano kitaip. Užuot skatinęs trintį, politikas kartu su kolegomis iš valdančiosios „Fidesz“ partijos pastaruosius devynetą metų tikslingai vienijo vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią. Dabar šios šakos remia viena kitą ir „Fidesz“ – kartais nepastebimai, kartais nesidangstydamos. V. Orbánas tokį rezultatą vadina „nacionalinio bendradarbiavimo sistema“. O anksčiau atviriau kalbėdavo apie „neliberalią demokratiją“.

V. Orbánui su sąjungininkais sistemingai jungiant valdžias, Vengrija tapo kažkuo panaši į vienpartinę valstybę. Viskas padaryta be smurto ir masiškai pritariant visuomenei. Nuo šio pasiekimo kenčia Vengrijos laisvė ir ilgalaikės perspektyvos, o kitiems tai – reali pamoka, kas įmanoma autokratiniams ir į autokratus taikantiems kitų šalių vadovams.

Subtilūs „nacionalinio bendradarbiavimo sistemos“ mechanizmai liudija, kad ją kūrę žmonės, įskaitant V. Orbáną, puikiai išmano teisę. 1989 m., žlungant sovietinei valdžiai, V. Orbánas studijavo teisę Budapešte, elitiniame Istvano Bibo koledže. Anų dienų kambario draugas Gáboras Fodoras, vėliau tapęs politiniu varžovu, prisimena, kad V. Orbánas buvo valdingas, bet nuoširdus ir malonus. Dėl drąsių kalbų per Vengriją nuvilnijusiose antikomunistinėse demonstracijose jis netrukus tapo vienu „Fidesz“, anuomet liberalaus studentų judėjimo, švyturių.

1990 m. V. Orbánas išrinktas į parlamentą, o 1998 m. tapo ministru pirmininku. Jam netikėtai pralaimėjus 2002 m. rinkimuose, „Fidesz“ pradėjo vis sparčiau krypti nuo liberalizmo prie nacionalizmo. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį joje išvešėjo nacionalinis šovinizmas, o kai 2010 m. partija vėl šventė pergalę, jos patrauklumas iš esmės rėmėsi krikščioniška kultūra ir etnine tapatybe. Kai 2015 m. kilo migrantų krizė, Vengrija pirmoji Europoje nuo pabėgėlių iš Artimųjų Rytų atsitvėrė realia tvora.

Užsienyje „Fidesz“ daugiausia matoma per tokias nacionalistinės ideologijos apraiškas. Bet kur kas svarbiau – šalyje duota valia kūrybingai traktuoti teisę ir institucijas.

Žmonėms 2010 m. pasipiktinus socialistų vadovaujama vyriausybe, „Fidesz“ gavo du trečdalius vietų parlamente, surinkusi tik 53 proc. balsų. Tai leido po 1989 m. įvesta savotiška rinkimų sistema, suteikianti visiems piliečiams du balsus – vienmandatėje apygardoje ir daugiamandatėje.

Parlamente buvo numatytos ir 64 sąrašinės vietos, kurios, kaip Vokietijoje, padalijamos taip, kad parlamento sudėtis proporcingai atitiktų nacionalinių balsų pasiskirstymą. 2010 m. ši sistema nepadėjo. „Fidesz“ laimėjo visose vienmandatėse apygardose, išskyrus tris iš 176-ių, ir 84 vietas iš 146 daugiamandatėse apygardose; likę balsai atiteko socialistams ir keletui kitų partijų. Nors 61 iš 64 papildomų vietų gavo kitos politinės jėgos, „Fidesz“ vis tiek užsitikrino 68 proc. daugumą parlamente.

Pasinaudodama ypatinga dviejų trečdalių dauguma, partija suskubo keisti konstituciją. Nuo 11 iki 15 padidintas Konstitucinio teismo teisėjų skaičius, o naujosios vietos atiduotos keturiems savo rato žmonėms. Po to sumažintas amžius, nuo kada teisėjai ir prokurorai privalo išeiti į pensiją, todėl atlaisvinta šimtai vietų ištikimiems „Fidesz“ žmonėms. Įsteigta Nacionalinė teismų tarnyba, kuriai vadovauja vienu metu su V. Orbánu studijavusi Tünde Handó. Parlamentas negali jos atleisti iš devyneriems metams suteikiamų pareigų; kadencija baigiasi kitais metais ir pagal dabartinius įstatymus negali būti atnaujinta. T. Handó gali vetuoti teisėjų paaukštinimą, nuo jos gali priklausyti, kuriems teisėjams atiteks viena ar kita byla. Šiandien „Fidesz“ kontroliuoja prokuratūras, Konstitucinį teismą ir Aukščiausiąjį apeliacinį teismą.

Pakišusi teismus po padu, „Fidesz“ prastūmė naują konstituciją, prie kurios rengimo prisidėjo T. Handó sutuoktinis Józsefas Szájeras. 2013 m. Konstitucinis teismas anuliavo keletą naujų „Fidesz“ įstatymų, įskaitant vieną, dėl kurio kai kurioms religijoms grėsė prarasti valstybės pripažintų religijų statusą. Tada parlamentas tuos įstatymus įtraukė į konstituciją.

2018 m. priėmus naują proceso kodeksą teismams lengviau atmesti civilinius ieškinius. Pasak buvusio teisėjo Péterio Szepesházi, gali užkliūti nereikšmingos klaidos, pavyzdžiui, neteisingai nurodytas telefonas: „Jei [ieškinys] nepalankus politiniam ar ekonominiam elitui, jis turi pretekstą grąžinti jį“ (vyriausybė tokį teiginį vadina „nepagrįstu“). Balandį Europos teisėjų asociacijos paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad T. Handó trypia teismų nepriklausomumą.

Atrodo, kad vyriausybė nori dar labiau kištis į teismų darbą. Nuo 2016 m. planuojama visiškai nauja administracinių teismų sistema su tiesiogine Teisingumo ministerijos įtaka. Tokie teismai nagrinėtų ir ginčus dėl žiniasklaidos ir rinkimų, t. y. sritis, kur kol kas eiliniai teismai kartais gali priimti vyriausybei nepalankų sprendimą. Teisines sistemas prižiūrinti Europos Tarybos Venecijos komisija sukritikavo sistemą, tad gegužę vyriausybė atidėjo reformą, nes norėjo likti stiprioje Europos Parlamento EPP grupėje, grasinusioje išmesti partiją.

Neaišku, kodėl „Fidesz“ taip rūpi galia spręsti rinkimų ginčus. 2010 m. gavusi valdžią partija pertvarkė vienmandates apygardas savo naudai ir tebelaimi beveik visus rinkimus. 2011 m. V. Orbánas suteikė balsavimo teisę apie 2 mln. etninių vengrų, kurie gyvena gretimose Rumunijoje, Slovakijoje, Serbijoje ir Ukrainoje ir masiškai palaiko „Fidesz“. Jiems leista balsuoti paštu. Vakaruose gyvena apie 350 tūkst. Vengrijos piliečių, kurie daug rečiau palaiko „Fidesz“. Jie privalo balsuoti asmeniškai atvykę į ambasadą arba konsulatą.

Visa tai paaiškina, kaip pernai visuotiniuose rinkimuose „Fidesz“ gavo 67 proc. vietų parlamente ir išlaikė superdaugumą, nors balsų surinko mažiau kaip pusę. Taip puikiai pertvarkius sistemą, partijai nereikia nusileisti iki balsų klastojimo kaip subtilumo stokojančioms autokratijoms. Bet „nacionalinio bendradarbiavimo sistema“ – kruopščiai sustyguota. 2018 m. Nacionalinė rinkimų komisija netinkamais pripažino tūkstančius paštu gautų balsų, nes buvo atplėšta speciali vokų apsaugos juostelė. Ką padarė vyriausybė? Atšaukė tokių apsauginių juostelių reikalaujantį įstatymą.

Koreguojant įstatymus tildoma opozicija. Koncesiją reklamuoti Budapešte ant gatvės apšvietimo stulpų turėjusi Ispanijos ir Vengrijos įmonė ESMA 2012 m. kabino ir kairiųjų partijų reklamas. Tada miesto taryba uždraudė visą lauko reklamą per penkis metrus nuo kelių. Bet pakelės kioskams, valdomiems vyriausybei palankios reklamos grupės, buvo taikoma draudimo išimtis. 2015 m. prie bankroto priartėjusią ESMA nusipirko verslininkas Istvánas Garancsi, palaikantis su V. Orbánu gerus santykius. Netrukus penkių metrų draudimas buvo panaikintas.

Tai tik vienas būdų, kaip „Fidesz“ laiko žiniasklaidą savo pusėje. Didžiausią opozicinį šalies laikraštį „Népszabadság“ 2016 m. nupirko ir uždarė įmonė, kuri laikoma susijusia su V. Orbáno vaikystės draugu Lőrincu Mészárosu, dabar antru turtingiausiu šalies verslininku. Lajosas Simicska iš V. Orbáno mokyklos ir studijų laikų draugų rato sukūrė didelę verslo ir žiniasklaidos imperiją, palaikiusią „Fidesz“. 2015 m. susipykęs su V. Orbánu jis prarado beveik visas įmones, nors išsaugojo laikraštį „Magyar Nemzet“. Bet po triuškinamos „Fidesz“ rinkimų pergalės 2018 m. leidinį uždarė. Iš nepriklausomos žiniasklaidos iš esmės liko tik tinklalapiai, skaitomi vienetų iš liberalaus Budapešto burbulo.

Nematoma valstybė ir netikra

Turinys taip pat kontroliuojamas. 2010 m. atėjusi į valdžią V. Orbáno vyriausybė pradėjo iš visuomeninės naujienų agentūros MTI kurti propagandos ruporą. 2011 m. parlamentas nustatė, kad MTI pranešimai teikiami nemokamai, ir konkuruojančioms naujienų agentūroms teko užsidaryti. Per reporterių stokojusius regioninius laikraščius pasiliejo valdžiai palankūs MTI pranešimai, o būtent iš šių laikraščių kaime gyvenantys V. Orbáno rinkėjai gauna naujienas. Likusias nepaklusnias redakcijas vyriausybė tramdo ribodama reklamos biudžetą, realiais terminais išaugusį keturgubai ir perkopusį 300 mln. JAV dolerių per metus.

Vietinių verslininkų valdomos TV ir radijo stotys beveik visos pritaria vyriausybei. Pernai lapkritį savininkai nemokamai naujam ne pelno fondui KESMA perleido 476 žiniasklaidos priemones, įskaitant keletą šalies didžiausių. Vienas fondo tikslų – propaguoti „krikščioniškas ir nacionalines vertybes“. Opozicinėms grupėms pareiškus, kad KESMA pažeidžia šalies žiniasklaidos įstatymą, V. Orbánas paskelbė fondą gyvybiškai svarbiu nacionaliniam interesui ir dabar fondas nebepriskiriamas žiniasklaidos inspekcijos jurisdikcijai.

Pavertus žiniasklaidos priemones propagandos konvejeriais nukentėjo kokybė. Vasarį pirmasis fondo KESMA pirmininkas, buvęs parlamentaras iš „Fidesz“, duodamas interviu neatsargiai pajuokavo, esą provyriausybinė žiniasklaida tokia nuobodi, kad net „Fidesz“ nariai skaito opozicijos spaudą (jau po kelių valandų jam teko atsistatydinti). Kad ir kaip būtų, nors KESMA ir kita provyriausybinė žiniasklaida ir nuobodi, jai tenka per 80 proc. naujienų auditorijos.

Kontroliuojama ir tai, kaip kuriamos naujienos. Pagal parlamento taisykles vyriausybė privalo pranešti apie naujus įstatymų projektus ir palikti laiko jiems aptarti. Dėl tokių procedūrų visuomenė gali pareikšti kritiką, netgi nepritarimą. Vengdama tokių problemų, „Fidesz“ įstatymų projektus dažnai teikia ne pati, o duoda nurodymą antraeiliams parlamentarams, todėl juos galima skubiai patvirtinti tuo metu, kai opozicijos niekur nematyti.

Viskas nugalėtojui

Organizuojant valstybės remiamas „viešosios informacijos“ kampanijas formuojama „Fidesz“ palanki visuomenės nuomonė. 2014 m. įsteigta Nacionalinė komunikacijos tarnyba koordinuoja ir vyriausybės išlaidas reklamai, beveik išskirtinai tenkančias palankioms žiniasklaidos priemonėms, o ne kritikams, ir informacijos viešinimo veiklą. Vienas tikslų – kurstyti antipatiją vengrų kilmės amerikiečių filantropui George’ui Sorosui. Nors būtent iš G. Soroso fondo gavęs stipendiją V. Orbánas XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje galėjo studijuoti Oksforde, dėl liberalios politikos ir turto G. Sorosas tapo patraukliu taikiniu „Fidesz“ neapykantai. Turi reikšmės ir žydiška filantropo kilmė. 2017 m. vyriausybė surengė dvi nacionalines apklausas už 40 mln. eurų ir kiekvieno piliečio paklausė, ar jie pritaria neva G. Soroso sugalvotam imigracijos planui. Iš esmės tai buvo valstybės finansuojama propagandos kampanija. Per tris pirmuosius šių metų mėnesius informacijos viešinimo išlaidos pasiekė 48 mln. eurų, o didžiausia suma išleista reklamos skydams, kuriuose teigiama, kad G. Sorosas propaguoja migraciją, susimokęs su Europos Komisijos pirmininku Jeanu Claude’u Junckeriu.

Kai parlamento, teisinės sistemos ir žiniasklaidos kontrolės nepakanka, vyriausybė turi kitų priemonių. Prieš 2018 m. visuotinius rinkimus didžiausią grėsmę „Fidesz“ kėlė iš kraštutinių dešiniųjų išaugusi partija „Jobbik“. Siekdama populiarumo ji pasislinko į centrą ir kartais apklausose rinko daugiau kaip 25 proc. balsų. Čia pasirodė Valstybinio audito tarnyba, kuriai vadovauja buvęs parlamentaras iš „Fidesz“, 12 metų gavęs nuo rinkimų nepriklausantį mandatą. 2017 m. audito tarnyba pareiškė „Jobbik“ kaltinimus, kad gavo nelegalų finansavimą natūra, ir skyrė 663 mln. forintų (2 mln. JAV dolerių) baudą. 2019 m. prieš rinkimus į Europos Parlamentą tarnyba skyrė dar 272 mln. forintų baudą, ir partija tapo beveik nemoki. Baudos ir tyrimai užgriuvo dvi naujas liberalias partijas „Momentum“ ir „Dialogas Vengrijai“, taip pat Socialistų partiją, Demokratinę koaliciją ir LMP (žaliųjų partiją). Tik „Fidesz“ niekas nelietė.

Dar liko nepriklausomų institucijų, bet V. Orbáno vyriausybė atrodo nusiteikusi jas pakirsti. Per pastaruosius porą metų neduodama ramybės iš Budapešto į Vieną ji išgujo Centrinės Europos universitetą (CEU), vieną garbiausių regiono institucijų. Vyriausybės teigimu, nesutarimas susijęs su techniniu ginču, kad CEU išduoda JAV pripažįstamus diplomus, o tai, kad universiteto mokslininkai dažnai kritikuoja „Fidesz“ arba kad jį įsteigė ir finansavimą skyrė G. Sorosas, neturi jokios reikšmės.

Visai neseniai vyriausybė nusitaikė į turtingą istoriją turinčią organizaciją – Vengrijos mokslų akademiją, kurią 1825 m. įkūrė grafas Istvánas Széchenyi. Akademija padėjo standartizuoti vengrų kalbą, daug prisidėjo prie tautos pabudimo, pagelbėjusio šaliai išsilaisvinti iš Habsburgų valdžios. Pernai vyriausybė pareiškė norinti, kad 15 akademijai priklausančių biudžetinių tyrimų institutų būtų tiesiogiai pavaldūs Technologijų ir inovacijų ministerijai. Derybos, pasak akademijos socialinių mokslų institutui vadovaujančio Zsolto Bodos, nieko nedavė. Vyriausybė apsiribojo lengvai paneigiamais žodiniais pareiškimais, neužrašydama planų ant popieriaus. Liepą parlamentas tiesiog patvirtino naują struktūrą ir viskas. Vyriausybė teigia, kad tokia tvarka atitinka taikomą kitur, ir kaip pavyzdį mini vokiečių Maxo Plancko institutus. Bet Maxo Plancko institutų atstovai su tuo nesutinka ir aiškina, kad taikant Vengrijos pasirinktą modelį valstybė turi tiesioginę įtaką mokslininkams.

Nors institucijos dirba jai, „Fidesz“ negalėtų likti valdžioje, jei nebūtų tokia populiari. Palaikymą ji užsitikrina nacionalistiniu patrauklumu ir pakenčiamais ekonominiais rezultatais.
Kaip kitiems Rytų Europos gyventojams, daugumai vengrų atmesti komunizmą reiškė ne tiek liberalizmo ar kapitalizmo, kiek nacionalinės tapatybės pergalę. O Vengrijoje tapatybė ypač išreikšta. Šalyje gyvena 10 mln. žmonių ir tai etniškai homogeniška grupė. Iš ES tik Jungtinėje Karalystėje daugiau žmonių nemoka skaityti ir rašyti užsienio kalba nei Vengrijoje.

Dėl to etninis nacionalizmas tapo patikima „Fidesz“ strategija. Lygiagrečiai naudojamas ir ekonominis populizmas: vietos „orbanomika“ laikoma pranašesne už neva globalistinį neoliberalųjį konsensusą. V. Orbáną išrinko iškart po finansų krizės, kai Vengrijos padėtis buvo sunki, dėl kurios kaltinti kiti. Krizei nustūmus forinto kursą žemyn daug vengrų, paėmusių būsto paskolas žemomis palūkanomis Šveicarijos frankais, nebesugebėjo išsimokėti skolų. V. Orbánas privertė bankus konvertuoti paskolas į forintus palankiu kursu.

2011 m. V. Orbánas nutraukė ankstesnės vyriausybės inicijuotas Vengrijos derybas su Tarptautiniu valiutos fondu dėl gelbėjimo paketo. Iš pradžių naujoji vyriausybė apkarpė socialistų pradėtą viešųjų darbų programą, bet 2012 m. dvigubai padidino jai skirtą biudžetą ir sukūrė šimtus tūkstančių darbo vietų. Kartu pristatyta ir gana radikali politika, pavyzdžiui, fiksuotas 15 proc. pajamų mokestis. Augant ūkiui ir apgalvotai formuojant biudžetą, sumažėjo valstybės skola – nuo 80 proc. BVP 2010 m. iki 71 proc. pernai.

„Orbanomika“ puikiai dera prie kitų autoritarinių priemonių. Gyorgy Molnaro iš Vengrijos mokslų akademijos tyrimas rodo, kad daugelyje kaimų, kur daug žmonių gavo darbą per viešųjų darbų programą, beveik visi balsai atitenka „Fidesz“. Viešuosius darbus atliekantys žmonės, kurie negauna nė minimumo, neretai dirba vietos merų įmonėse.

Naujoviškas feodalizmas

Dar neaišku, ar „orbanomika“ pasiteisina kaip ekonomikos politika, o ne kontrolės priemonė. Pastaruosius šešetą metų augimas vidutiniškai siekė 3,5 proc., nedarbas sumažėjo iki 3,4 proc., ir tai neblogai skamba. Bet pastaruosius penketą metų sparčiai auga visos Centrinės ir Rytų Europos šalys, o Rumunija, Slovakija, Lenkija ir Čekija net lenkia Vengriją (žr. grafiką). Nedarbas beveik visame regione nesiekia 4 proc. Pasak Andráso Vérteso iš Budapešto įmonės GKI, teikiančios konsultavimo paslaugas, Vengrija dirba ne taip našiai, kaip galėtų, o augimas priklauso nuo ES paramos, kuri siekia apie 2,5 proc. BVP ir yra viena didžiausių iš ES šalių.

Didžioji likusios ekonomikos dalis priklauso nuo Vokietijos automobilių gamintojų, kurių gamykloms Vengrijoje tenka iki 35 proc. pramonės eksporto. Vyriausybė siekia, kad jos būtų patenkintos. Pernai „Fidesz“ padarė vieną iš retkarčiais pasitaikančių politinių klaidų, įstatymais leidusi įmonėms reikalauti iš darbuotojų daugiau ne iš karto apmokamų viršvalandžių. Pasak analitikų, vadinamuoju vergų įstatymu vyriausybė siekė įsiteikti automobilių gamintojoms, sunerimusioms dėl darbo jėgos stygiaus.

Kaip rodo „vergų įstatymas“, eilinių žmonių ekonominiai interesai vyriausybei rūpi mažiau nei elito. „Korupcija – baisi“, – sakė A. Vértesas ir pridūrė, kad jau socialistų laikais buvo prastai, bet dabar dar blogiau. Daugelyje sektorių „vyriausybė sprendžia, kas švęs pergalę, o kas pralaimės“. Kai iš Olimpo nusirito pirmasis ir galingiausias „Fidesz“ oligarchas L. Simicska, į aukštumas iškopė senas V. Orbáno draugas L. Mészárosas, užaugęs tame pačiame kaime. 2010 m. L. Mészárosas valdė tris įmones, bendrai turėjusias 2 mln. eurų kapitalo, o jau 2016 m. – 125, vertas 270 mln. eurų. Pagal tinklalapyje Napi.hu kasmet skelbiamą sąrašą dabar šalyje jis – antras pagal turtą. 2014 m. duodamas interviu L. Mészárosas sakė, kad niekada nėra grobstęs, o jo turtai – atkaklaus darbo rezultatas, nors taip pat dėkojo „Dievui, sėkmei ir V. Orbánui“.

Skaidrumo kontrolę vykdančios įstaigos stebi V. Orbáno išrinktųjų rato pakilimus ar nuopuolius ir žymisi, kas gauna daugiausia valstybinių sutarčių. Šiųmečio turtingiausių Vengrijos žmonių šimtuko naujokas – V. Orbáno žentas Istvánas Tiborczas, kuriam 33-eji. 2017 m. korupcijos kontrolę ES vykdanti OLAF atliko tyrimą ir rekomendavo I. Tiborczui pareikšti kaltinimus, nes jo įmonės klastojo dešimčių milijonų eurų vertiems ES finansuojamiems gatvių apšvietimo konkursams teikiamus pasiūlymus. Bet OLAF nėra teisėsaugos įstaiga, o Vengrijos policija nerado pažeidimų. Aukščiausi pareigūnai paprastai deklaruoja kuklų turtą, bet gyvena prabangiai.

Pasak anksčiau Švietimo ministerijai vadovavusio sociologo Bálinto Magyaro, dabar dirbančio CEU, „Fidesz“ rankose atsidūrusi valstybė iš esmės tapo priemone užvaldyti ūkį ir jo duodamas pajamas paskirstyti saviškiams. Skirtingai nei komunistų partijos, turėjusios realias pareigas ir vidinę hierarchiją pagal taisykles, „Fidesz“ – ideologiškai lanksti priemonė, lengvai pertvarkoma pagal savo rato norus. Pasak B. Magyaro, Vengrija – „mafijinė valstybė“ ir jai vadovauja klika, kurios pagrindinis kredo – lojalumas. Politologė Kim Scheppele iš Prinstono universiteto nurodo, kad „nacionalinio bendradarbiavimo sistema“ gudriai sugalvota ir leidžia viską neigti. Nė vienoje valstybėje valdžios šakos nėra visiškai atskirtos. Ne vieną „Fidesz“ įvestą tvarką rasi vienoje ar kitoje šalyje. Vengrija ypatinga tuo, kad joje viskas sujungta.

V. Orbáno sistemą tyrinėja ne tik mokslininkai. Lenkijoje 2015 m. į valdžią atėjusi „Teisės ir teisingumo“ partija kopijavo pirmuosius „Fidesz“ žingsnius – šalies Konstitucinio teismo teisėjais paskyrė saviškius, paankstino teisėjų pensinį amžių. 2017 m. oligarchų rankose esanti Moldovos vyriausybė įvedė vengriško stiliaus rinkimų sistemą su vienmandatėmis apygardomis greta proporcinio atstovavimo. Puikiai su V. Orbánu sutariantis Benjaminas Netanyahu politiniais sumetimais pakeitė Izraelio konstituciją ir išplėtė ministrų kabinetą.

Kas gali pakrypti V. Orbánui nepalankia linkme? Prieš jį gali susivienyti kitos partijos, paprastai prarandančios galimybes per kivirčus. Šio rudens merų rinkimams jos sudarė paktą atsitraukti ir kiekvienoje apygardoje užleisti kelią tam opozicijos kandidatui, kuris turi daugiausia galimybių. Bet, pasak Bernadett Szél, LMP partijos kandidatės į ministrus pirmininkus 2018 m. rinkimuose, koją kiša ideologiniai partijų skirtumai. Liberaliems rinkėjams nėra paprasta taktiškai palaikyti socialistus, ką ir kalbėti apie „Jobbik“ nacionalistus.

„Fidesz“ pavojinga ir rimta recesija arba mažesnės ūkio apsukos. Ekonomika per daug priklauso nuo Vokietijos, ypač nuo jos automobilių pramonės. Neramu matant tokią priklausomybę, kai Vokietijoje artimiausiu metu matoma recesijos grėsmė, o ilgalaikėje perspektyvoje neaišku, kas laukia vidaus degimo variklio. Vengrijai reikia liautis būti pigios darbo jėgos šalimi išorinėms įmonėms ir sukurti savų aukštos pridėtinės vertės įmonių. Bet, pasak A. Vérteso iš GKI, konkurencingumo rodikliais ji atsilieka nuo kitų Centrinės Europos šalių, bandančių daryti tą patį.

Yra ir nepritariančių (Scanpix nuotr.)

Dar vienas pavojaus šaltinis – ES, kuri ketina pertvarkyti daugiametį biudžetą ir sumažinti paramą Centrinei ir Rytų Europai, kuriai gerai sekasi, o daugiau skirti Pietų Europai, kurios popieriai prastoki. Be to, įstatymo viršenybės šalininkai Briuselyje norėtų įtraukti sąlygą, kad būtų galima apriboti finansavimą į autokratiją nukrypusioms šalims. Bet Vengrija turi veto teisę, tad vargu ar tai taps įstatymu. Vengrija atsisakė jungtis ir prie naujosios Europos prokuratūros, kurios jurisdikcijai priskirta korupcija ES finansuojamuose projektuose.

„Neliko normalių demokratijos įrankių“, – teigė buvusi parlamentarė Judith Sargentini iš Nyderlandų žaliųjų partijos. 2018 m. ji parengė ataskaitą apie grėsmę įstatymo viršenybei Vengrijoje, dėl kurios Europos Parlamentas inicijavo septintojo straipsnio procedūras prieš Vengriją. Teoriškai dėl to šalis gali prarasti dalį ES privilegijų, nors netrūksta kliūčių.

Ir nors ES gali V. Orbánui kelti problemų, jos suteikiami pranašumai daug didesni. Europos pareigūnams nemalonu pripažinti, kad tarp ES šalių atsirado viena pusiau autokratinė, todėl jie neskuba bausti Vengrijos dėl prasižengimų. Praktiškumo atžvilgiu dėl ES judėjimo laisvės žmonėms nesunku išvykti iš Vengrijos. Tai ir daro daugelis nepatenkintų V. Orbáno valdymu.

Kas išjungs šviesą

Užsukime į antrą didžiausią Vengrijos miestą Debreceną netoli Rumunijos sienos. Tai konservatyvus, laiko išblukintas miestas, menantis didingus „beaux-arts“ laikus. Baigusi universitetą Lili (vardas netikras) planuoja jame nelikti. Aiškindama kodėl, ji mini skandalą jos lankytoje elitinėje mokykloje. 2018 m. buvo atleistas populiarus įstaigos vadovas Ady Endre, o jį pakeitė mokytojas iš pradinės mokyklos, regis, labiausiai priimtinas tuo, kad yra iš „Fidesz“ partijos. Mokytojai, tėvai, esami ir buvę mokiniai protestavo, bet veltui. „Neturime jokio balso“, – guodėsi Lili, kuri ketina apsigyventi liberalesniame mieste šalies vakaruose.

Kiti tuo neapsiriboja ir kerta sieną. Grafikos dizainerė Zsike iš Debreceno įsikūrė Nyderlanduose: „Jei neturi įtakingų draugų ar šeimos narių [Vengrijoje], gali likti nieko nepasiekęs.“ Marija su vyru išvyko į Austriją, kad vaikams nereikėtų mokytis vis labiau į kalimą orientuotose Vengrijos mokyklose. O anglų kalbos mokytojai Monikai, kuri taip pat apsigyveno Nyderlanduose, paskutinis lašas buvo vyriausybės puolimas prieš pilietines organizacijas: „Čia kažkokia distopija, man panašu į 1984-uosius.“

Iš kitų į ES įstojusių Centrinės ir Rytų Europos šalių į Vakarus išvyko didesnė gyventojų dalis. Bet politologo R. Danielio Kelemeno iš Rutgerso universiteto analizė rodo, kad kitose ES šalyse apsigyvenusių vengrų skaičius nuo 2010 m. išaugo 186 proc. – didžiausias augimas iš valstybių narių. Paprastai išvyksta išsilavinę žmonės. Paklausus Z. Bodos iš Mokslų akademijos, kiek studentų baigę mokslus ketina išvykti iš Vengrijos, jis atsakė: „Visi.“

Vyriausybei tai nebūtinai blogai. Emigruojant liberaliai mąstantiems absolventams „Fidesz“ galia tik stiprėja. Vengrijos komunistams gal būtų palengvėję, jei laisvai mąstantis teisės studentas Viktoras Orbánas būtų išvykęs į Oksfordą ir ten likęs, idealiu atveju už G. Soroso pinigus. Bet jis grįžo į tėvynę, padėjo juos nuversti ir vietoj jų įvedė savą pusiau autokratinį valdymą. „Manėme, kad ištrūkome iš socializmo ir dabar būsime normalūs, – sakė Maria. – Bet realiai tas pats šūdas, tik kitoje rankoje.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų