Arčiau. Dar arčiau (Scanpix nuotr.)

Kaip V. Putino pasirinkta bendrystė su Kinija silpnina Rusiją

Kaip V. Putino pasirinkta bendrystė su Kinija silpnina Rusiją

Xi Jinpingo V. Putinui reikia labiau, nei Xi Jinpingui reikia jo, todėl Vidurinė Azija keičiasi

Anksčiau Sovietų Sąjungai priklausiusios Tadžikijos sostinėje Dušanbėje stovintys Karininkų rūmai, be kitų funkcijų, tarnauja kaip viešbutis, kuriame apsistoja atvykę aukšti asmenys. Rūmai išsiskiria tamsintais langais, neoninėmis šviesomis, puikiu kinų restoranu. Šiuo nereikia stebėtis. Ištaigingąjį statinį pastatė ir Tadžikijos gynybos ministerijai perdavė Kinijos Liaudies Respublika.

Tai ne vienintelė tokia dovana. Už didingus naujuosius vyriausybės rūmus ir dabar statomus parlamento rūmus reikia dėkoti Kinijos komunistų partijai. Vienas Vakarų diplomatas mena, kad Užsienio reikalų ministerijos balso pašto sistema, irgi dovanota, su skambinančiais kalbėdavo mandarinų kalba. Kinija stato mokyklas, asfaltuoja kelius, kasa tunelius, paskolino Tadžikijai 1,3 mlrd. JAV dolerių, sudarančių beveik pusę valstybės užsienio skolos. Ji kasa šalies auksą ir sidabrą, milžiniška jos statyta akmens anglimis kūrenama kogeneracinė jėgainė šildo tadžikų namus. Ji tiekia stebėjimo ir eismo kameras, o ant tviskančių Dušanbės policijos automobilių logotipo užrašyta „Kinijos skirta pagalba“.

Tadžikija – skurdžiausia Vidurinės Azijos valstybė, neturinti tokių gamtos išteklių kaip Kazachija, Uzbekija ar Turkmėnija, papildomai nuvarginta pilietinio karo. Todėl Kinijos dosnumas krinta į akis. Bet jis pastebimas ir geriau gyvenančiose šalyse kaimynėse.

Dosnumą lemia įvairios priežastys. Sindziango autonominiame regione, kuris ribojasi su Tadžikija ir Kazachija, Kinija masiškai spaudžia ir internuoja islamą išpažįstančius žmones, ypač uigūrus. Logiška pirkti įtaką artimiausiose didžiąja dalimi musulmoniškose šalyse. O ir Kinijos naujajam Šilko keliui, t. y. „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai, Vidurinė Azija ne mažiau svarbi nei senajam. Todėl Pekinas ir sukruto. „Kinija daro tai, ką darydavo Sovietų Sąjunga“, – teigė buvęs tadžikų pareigūnas.

Ką tai reiškia Sovietų Sąjungos įpėdiniams? XIX a. carų kolonizuotą Vidurinę Aziją Rusija tebelaiko savo kiemu, ypač kariniu atžvilgiu.

Todėl Tadžikija priklauso Rusijos vadovaujamam aljansui – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai. Kol Kinijos interesai regione iš esmės apsiribojo investicijomis, Rusija tai pakentė, net sveikino.

Tačiau jau 2016 m., jei ne anksčiau, Tadžikijoje pasirodė Kinijos kariuomenės daliniai neva prižiūrėti Vachano koridoriaus, Tadžikiją nuo Pakistano skiriančios Afganistano juostos. Tais pačiais metais Kinija surengė kovos veiksmų modeliavimą su Tadžikijos kariuomene, kurioje tarp jaunesnių karininkų yra mokytų Šanchajuje.

Kinija ir Tadžikija neigia, kad pastarojoje yra kinų karių. „Nepamirškite, kad mūsų čia nematėte“, – per kinų avanpostą netoli Morgabo atvykusiam „The Washington Post“ žurnalistui sakė uniformuotas Kinijos kareivis. Bet Pamyro kalnuose, didžiajai strategijai svarbiuose nuo Aleksandro Didžiojo laikų, kariniai atašė pastebėjo tuzinus Kinijos karinio personalo, mokomųjų stovyklų ir sargybos postų.

Pasak sinologo Aleksandro Gabujevo iš idėjų kalvės Maskvos Carnegie centro, suintensyvėjusi karinė veikla sudirgino Rusiją. Bet, kaip sako vienas indų diplomatas, ji nelabai gali skųstis: „Rusija negali reikšti pretenzijų Kinijai, nes yra nuo jos priklausoma.“ Todėl Maskva nusprendė pasirodyti. Ruošdamasi modeliuoti kovos veiksmus netoli Kinijos tokioms pat pratyboms pasirinktos vietos, 2018 m. Rusija demonstratyviai į Tadžikiją atsivežė moderniausias priemones. Neseniai atvykęs čia tikrinti 7 tūkst. karių turinčios 201-osios motorizuotos šaulių divizijos (didžiausių užsienyje dislokuotų Rusijos pajėgų), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu užsuko į Dušanbės karininkų rūmus. Gal norėjo užkąsti antienos ir stiklinių makaronų, budriai stebimas Kinijos prezidento Xi Jinpingo, kurio nuotrauka išdidžiai kabo ant ministerijos restorano sienos. Jo svitoje matyti ir restorano šefas.

Atokiajame regione demonstruojamos karinės pozos – reta proga išvysti, kokia įtampa supa oficialią Rusijos ir Kinijos draugystę, kurią nuo praėjusio dešimtmečio vidurio taip kruopščiai puoselėja prezidentas Vladimiras Putinas. Viešai šiai draugystei jis teikia ypatingą reikšmę. „Pastaraisiais metais dėl tiesioginio jūsų indėlio Rusijos ir Kinijos santykiai pasiekė neregėtai aukštą lygį“, – birželio 5-ąją Xi Jinpingui, atskridusiam su tūkstančio žmonių delegacija į kasmet V. Putino rengiamą Sankt Peterburgo ekonomikos forumą, sakė šalies vadovas.

„Rusija – valstybė, kurioje lankiausi daugiausia kartų, o prezidentas V. Putinas – geras mano draugas ir kolega“, – kalbėjo Xi Jinpingas. Jie pasivaikščiojo po Maskvos zoologijos sodą, apžiūrėjo dvi rodant didžiulį pasitikėjimą Kinijos paskolintas pandas, mandarinų kalba buvo pasveikinti Rusijos vaikų. Niekas nesudainavo prieš 70 metų, paminint nenutrūkstamą Josifo Stalino ir Mao Zedongo draugystę, parašytos „Rusas ir kinas – broliai amžiams“:

Prie Volgos girdisi Jangdzė balsas,
Kinai mato Kremliaus švytėjimą.
Mums nebaisi karinė audra…

Nors atrodė, kad gali uždainuoti.

Kaip ir tuos anų dienų budelius, V. Putiną ir Xi Jinpingą suvienijo bendras priešas – JAV. Bet šiandienis kartėlis reikšmingai skiriasi nuo mirtinos ano meto kovos. Visų pirma, Šaltojo karo metais kovota, kurios pusės modelis bus pasaulio ateitis. Šiandien konfrontuojant apie vienos ateities idėją negalvojama. Rusija ir Kinija pateisina autoritarizmą civilizacijos skirtumų pagrindu. Jos neteigia turinčios universalias vertybes ir nepriima Vakarų vertybių kaip tokių.

Žiūrint iš labiau praktinės perspektyvos, 1949 m. Mao buvo jaunesnysis partneris, kurį J. Stalinas jautė galįs kontroliuoti. Šiandien beveik visos kortos Xi Jinpingo rankose. Dar 1989 m. Sovietų Sąjungos BVP daugiau kaip dukart viršijo Kinijos. Šiandien šios šalies BVP yra šešiskart didesnis už Rusijos, vertinant pagal perkamosios galios paritetą. Rusija yra dešimta tarp Kinijos eksporto rinkų, aukštėliau už Filipinus, bet gerokai žemiau už Indiją. Kinija Rusijai – antra pagal dydį eksporto rinka po ES. Kinija daugiau už kitas šalis perka rusiškos naftos.

Ekonominė asimetrija atsiliepia užsienio politikai. Paklausęs kinų pareigūno, ar Kinija suderino su Rusija karinę veiklą Tadžikijoje, vienas Vakarų diplomatas gavo atsakymą: „Mes dar ir prekiaujame su Rusija.“ O tonas rodė, kad Rusijai nevertėtų to pamiršti. Bet santykių dinamika pasikeitė ir kitur. V. Putino požiūris į Kiniją stumia Rusiją į technologinę ir politinę priklausomybę nuo kaimynės. Opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno žodžiais: „Dėl šiandienių V. Putino veiksmų kitas Rusijos lyderis beveik neabejotinai bus jo Kinijos politikos įkaitas <…> Būsimam lyderiui būtų labai sunku partnerystei su Kinija suteikti tokį formatą, kuris būtų naudingas Rusijai ir palaikomas gyventojų.“

Gyventojų palaikymo klausimas atskleidžia antrą asimetriją tarp abiejų šalių. Kinijai santykiai su Rusija niekuo nesiskiria nuo kitų užsienio ryšių – svarbūs, sudėtingi, bet meistriško valstybės valdymo klausimas. Rusijai dėl naujojo suartėjimo kyla nacionalinės tapatybės klausimų. Ne vieną amžių šalies elitas buvo nusibrėžęs kursą į Vakarus. Tapti pirma į Kinijos orbitą patekusia galinga Europos valstybe reiškia apversti tą istoriją, netgi nubraukti.

Raskolnikovo sapnas

Nuo XVII a. pabaigos Rusijos valdovai buvo nusistatę kurti europietišką šalį ir įnirtingai kaip tikri atsivertėliai atmetė azijietiškas tradicijas. Sankt Peterburgas fiziškai įkūnijo tokį pasirinkimą. Iš vokiečių kilusi Jekaterina Didžioji prisiekė išvaryti turkus iš Europos, sutramdyti Kiniją ir atverti prekybą su Indija. XIX a. Rusijos vakarietintojams Kinija buvo stagnacijos, biurokratijos, korupcijos ir despotizmo pavyzdys. Plėsdamasi į rytus, pajungdama Vidurinės Azijos valstybes, Rusija manė tai daranti kaip modernizuojanti, europietiška galybė.

Viską apsunkino komunistinė ideologija. Karlas Marxas išskyrė „azijietišką gamybos būdą“, kuriam būdingas privačios nuosavybės teisių nebuvimas ir centralizuota despotiška valstybė. Nuoširdžiai tikintys revoliucija manė, kad revoliucinė Rusija turi galimybę nušluoti tą sistemą kaip ir kapitalistinę. Azijai Rusija galėjo tapti tuo, kuo nuo seno Rusijai buvo Europa – pažangos pavyzdžiu iš Vakarų.

Centralizuotos despotiškos valstybės J. Stalinui savaime neatrodė problema, bet jam buvo svarbu paremti komunizmą Azijoje. Jis padėjo Mao užimti Tibetą ir Sindziangą, sudarė su juo aljansą. Mirus J. Stalinui santykiai pabjuro. Prasidėjus Nikitos Chruščiovo atšilimui Kinija buvo nesikeičianti praeitis, o Mao paskelbė Rusiją revizioniste. Baigiantis 7-ajam dešimtmečiui pasienyje prasidėjo sovietų ir kinų karių konfliktai.

Žlugus Sovietų Sąjungai svajonė apie Rusiją kaip tikrą Vakarų valstybę vėl įgavo maksimalų pagreitį. „Mūsų principai aiškūs ir paprasti: demokratijos viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės, teisiniai ir moraliniai standartai, – 1992 m. Jungtinėse Tautose sakė Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir pastatė šalį į gretą su JAV ir Europa. Tokia bendrystė su Rytais nebuvo pareikšta. – Ideologiškai mes skiriamės nuo Kinijos, bet esame kaimynai ir turime bendradarbiauti.“

Didysis brolis jau kitas (Scanpix nuotr.)

Per paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį padėtis apkarto. Rusijoje įvedus kapitalizmą ūkis smuko, įsigalėjo oligarchai; NATO sprendimas bombarduoti Serbiją, nors Rusija prieštaravo, kirto rimtą smūgį slaviškam šalies išdidumui. Tačiau kai į valdžią atėjo V. Putinas, kuris anaiptol netikėjo bendromis vertybėmis, apie kurias kalbėjo B. Jelcinas, Vakarai jam tebebuvo pavyzdys, kaip modernizuoti Rusiją, ir jis stengėsi sutarti. V. Putinas neprieštaravo, kad Baltijos valstybės prisijungtų prie NATO, teisingai kalbėjo po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių.

O mainais, pasak tokių Vakarų kritikų kaip Aleksandras Lukinas iš Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos, jis sulaukė tik pagalių į ratus: pasikėsinimo į Rusijos įtakos sferą per vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas Ukrainoje, kitų machinacijų, kritikos dėl paminamų žmogaus teisių. Knygoje apie Rusijos ir Kinijos santykius A. Lukinas rašo: „Būtent <…> Vakarai sunaikino idėją sukurti naują pasaulinės politikos sistemą, pagrįstą tarptautine teise. Būtent <…> Vakarai pasinaudojo laikina visagalybe ir sukūrė pasaulį, kuriame galingos valstybės gali griebti viską, ką galima, naikinti sienas ir pažeisti bet kokias sutartis dėl „gero reikalo“.“ Remiantis tokia logika Rusija pasisuko į Kiniją po to, kai Vakarai nesugebėjo priimti Rusijos su visais jos trūkumais ir padėti jai įsilieti į civilizuotą pasaulį.

Tačiau tai anaiptol ne visa istorija. 1994 m. Rusijos rinkos reformų kūrėjas Jegoras Gaidaras teigė, kad į Vakarus Rusija turi du kelius.

Galima bandyti juos prisivyti mobilizavus valstybės išteklius – tokio modelio buvo laikomasi nuo Petro Didžiojo laikų iki XX a. 4-ojo dešimtmečio, skaudžiai kenčiant žmonėms. Arba šaliai galima bandyti tapti realiai vakarietiškai, „sutramdžius valstybę“ ir formuojant institucijas, kurios skatina verslumą ir ilgalaikį augimą.

Nepasukus nė vienu iš tų kelių Rusijai teks atsigręžti į Rytus, teigė J. Gaidaras ir susumavo šią alternatyvą senovės Kinijos valstybės veikėjo Shang Yango aforizmu: „Kai žmonės silpni, valstybė stipri.“ Tai tiktų V. Putinui kaip moto. „Tūkstantmečio manifeste“ V. Putinas tiesiai pareiškė, kad valstybė yra aukščiau už individualias teises ir laisves.

Azijietiškas politikos modelis

V. Putino satrapai iš saugumo tarnybų, vadinamieji silovikai, pasisavino privačias įmones. Jų turtą išsidalijo V. Putino kompanionai, o daugelis jų vėliau susižėrė kinų investicijų naudą. „Didžioji dalis Kinijos pinigų atitenka V. Putino draugams“, – tvirtino A. Gabujevas iš Carnegie centro. Genadijus Timenka, susižėręs apie 13,4 mlrd. JAV dolerių iš prekybos Rusijos nafta su Vakarais, bet dėl JAV sankcijų priverstas trauktis iš Europos, dabar vadovauja V. Putino Rusijos ir Kinijos verslo tarybai.

Rusijos rentininkams ir trumpalaikiams jų interesams Kinijos ir Rusijos santykiuose tenka svarbus vaidmuo. „Kartais atrodo, kad Rusijos politiką Kinijos atžvilgiu lemia sunkiasvorių Kremliaus veikėjų lobistiniai interesai“, – sakė Andrejus Kortunovas, vadovaujantis Rusijos tarptautinių reikalų tarybai. Apie kitą pusę to nepasakysi. Privačios kinų įmonės nelinkusios investuoti Rusijoje. Vienos bijo JAV sankcijų, kitoms neramu, kad trūksta nuosavybės teisių ir aiškių taisyklių. Norint dirbti Rusijoje reikia to, ką kinų verslininkai praminė bao hu san – apsauginio skėčio, suteikiamo silovikų. Kai rinka tokia maža, kam vargintis? Ironiška. Rusijos režimas pasirinko Rytus, bet Kinijos žmonės ir investuotojai Rusija domisi tik tiek, kiek ji yra vakarietiška. Investuotojai nori įstatymo viršenybės, o ne pažinčių kultūros. Turistai nori Sankt Peterburgo, o ne Tuvos.

Verslininkai Sovietų Sąjungos žlugimui neteikė svarbos, bet Kinijos komunistų partijos pareigūnams tai pasirodė baisi grėsmė. Žlugo komunistinė supervalstybė, ne dėl išorinių jėgų, o dėl vidinio nepasitenkinimo; Kinijos partija puikiai žinojo, kad 1989 m. į Tiananmeno aikštę išėję protestuotojai labai žavėjosi Michailu Gorbačiovu. Prie Kinijos sienos dėl žlugimo pažiro naujų iš esmės musulmoniškų šalių, su kuriomis teko tvarkyti reikalus, o dar atsirado galimybė susiformuoti Vakarų dominuojamam blokui nuo Vankuverio iki Vladivostoko.

Todėl Pekinui buvo svarbiausia pasirūpinti, kad nuraminta Rusija taptų Kiniją nuo JAV skiriančiu buferiu – geriausiu atveju draugišku arba bent neutraliu. Kinija nenorėjo silpnos kaimynės, bet nepageidavo ir galingos. Ji investavo, šypsojosi, pirko naftą ir ginklus (nors tada geriausių niekas jai nedavė). Ji neretai balsavo kaip Rusija JT Saugumo Taryboje, išskyrus tuos atvejus, kai grėsė papildomos problemos su JAV. Todėl Kinija, pavyzdžiui, nekritikavo Rusijos dėl Krymo aneksijos. Bet ir nepripažino.

Tiesą sakant, Kinijai tokie įvykiai buvo naudingi. Dėl Krymo aneksijos ir invazijos į Ukrainą artimiausioje ateityje neliko jokios grėsmės, kad Rusija ir JAV sudarys aljansą. V. Putino veiksmai nukreipė Vakarų dėmesį nuo Kinijos, taip pat padidino Rusijos priklausomybę nuo šios šalies. Nuo invazijos buvo praėję keletas savaičių, kai 2014-ųjų gegužę V. Putinas su verslininkų ir pareigūnų palyda išskrido į Šanchajų dėl naujos partnerystės. Tarp sandorių ir trisdešimčiai metų sudaryta 400 mlrd. JAV dolerių vertės sutartis dėl dujų, kuriai vykdyti Tolimuosiuose Rytuose tiesiamas dujotiekis „Sibiro galia“. Jis turėtų būti paleistas iki šių metų pabaigos. Be to, Rusija ir Kinija pradėjo intensyviau bendradarbiauti ieškodamos būdų atverti Šiaurės Vakarų jūrų kelią laivybai, ypač suskystintosioms gamtinėms dujoms (SGD) gabenti. Panaikinti neoficialūs Kinijos investavimo į naftos bendroves formų ribojimai, Pekinui pagaliau suteikta teisė įsigyti bet kokius Rusijos nebranduolinius ginklus, įskaitant priešlėktuvinę sistemą S-400.

Šios priklausomybės nereikėtų painioti su aljansu. Rusijos propagandistai (Rusijoje ir Kinijoje) pasinaudoję kilusiu prekybos karu pučia konflikto liepsnas, pateikdami savo tautą kaip dar vieną JAV agresijos auką. Bet Kinija neatsisako skelbiamos nuostatos vengti ir aljansų, ir priešiškumo. „Mums svarbiausi santykiai yra su JAV. Nenorime kartoti J. Stalino ir Mao klaidų, – kalbėjo Feng Yujunas, vadovaujantis Fudano universiteto Rusijos ir Vidurinės Azijos tyrimų centrui. – Rusija nuo Kinijos priklauso labiau nei Kinija nuo Rusijos.“

Juanis už draugiją

Nors Kinija nesiekia aljanso, mėgaujasi tąja priklausomybe ir stengiasi, kad ji nesibaigtų. Galbūt ilgainiui Rusija vėl mėgins sukti į Vakarus – gal pasikeitus valdžiai Kremliuje (posūkiai tokiu atveju nėra retenybė, kaip N. Chruščiovui pakeitus J. Staliną), o gal žmonės pradės piktintis kinų veiksmais, kaip jau yra nepatenkintų Sibire. „Rusija pasipriešins, kai Kinija pasikėsins į tai, kas psichologiškai apibrėžiama kaip rusiškos visuomenės esmė“, – teigė vienas Vakarų diplomatas. Siekdama apsaugoti savo interesus nuo tokio posūkio, Kinija Rusijos politiniuose ratuose formuoja galingą prokinišką lobistinę grupę, taip pat kuria struktūrinę ir techninę priklausomybę, galinčią išgyventi bet kokias Rusijos politines permainas, aiškino A. Gabujevas.

Energetikoje Kinijai pasiekiama nemažai vertingiausio Rusijos turto. Kinijos valstybinės energetikos bendrovės valdo penktadalį Arkties SGD projekto, kurį parengė energetikos bendrovė „Novatek“, iš dalies kontroliuojama G. Timenkos. Beveik pusę naudojamos gręžimo įrangos Rusijos naftos bendrovės gauna iš Kinijos. Ši padėjo Rusijos nacionalinei naftos bendrovei „Rosneft“ įsigyti keletą bendrovių ir iš jos perka vis daugiau naftos. V. Putinas ir Xi Jinpingas susitarė padidinti tarpusavio prekybą, vertinamą juaniais ir rubliais, iš dalies vengdami sankcijų. Dabar juanių atsargos sudaro 14 proc. Rusijos centrinio banko rezervo, nors juanis nėra laisvai konvertuojamas. Pasak A. Gabujevo, tai dešimt kartų daugiau nei bet kuriame kitame centriniame banke.

Technologiškai Rusija taip pat vis labiau priklauso nuo Kinijos. JAV didelį nepasitikėjimą kelianti „Huawei“ Rusijoje diegia 5G telekomunikacijų įrangą. Kinijos elektroninės komercijos milžinė „Alibaba“ sudarė partnerystę su „Mail.ru“, kuriai priklauso didžiausi Rusijos socialiniai tinklai. Drakoniškas Rusijos įstatymas dėl „suverenaus interneto“, šiuo metu svarstomas Dūmoje, nusižiūrėtas nuo Kinijos, o jį įgyvendinti tikimasi taikant kinų technologijas. „Dahua Technology“ padeda Rusijai diegti veidų atpažinimo sistemas. „Hikvision“ kameros stebi Maskvos gyventojus. Liberalus politikas Grigorijus Javlinskis naujame straipsnyje apie tokius susitarimus teigia, kad paversti Rusiją „Kinijos palydove <…> tik tam, kad JAV būtų parodyta nosis, yra nedovanotinas trumparegiškumas“.

Pasak žurnalisto Leonido Kovačičiaus, stebinčio, kaip Rusija naudoja kinų technologijas, rusų pareigūnai žino apie kiniškų technologijų skvarbos keliamus saugumo pavojus ir bando naudoti Rusijoje sukurtą programinę įrangą bei algoritmus. Tačiau be kiniškos aparatinės įrangos apsieiti nepavyksta. V. Putinas yra sakęs, kad pasaulį valdys dirbtinio intelekto srityje dominuojančios šalys ir įmonės. Rusija beveik visą dirbtinį intelektą veikiausiai gaus iš Kinijos.

Santykių asimetrija ir prieštaros akivaizdžiausios Vidurinėje Azijoje. Tarkime, yra amžių sandūroje įkurta Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO). Kinijai ji – priemonė plėsti ekonominę ir politinę įtaką Vidurinėje Azijoje; būtent ŠBO institute Šanchajuje mokosi tadžikų ir kiti Vidurinės Azijos karininkai. Rusijai atrodė, kad per ją tokią plėtrą galima pažaboti. Būtent dėl to prieš porą metų ji pareikalavo leisti prisijungti Indijai ir Pakistanui. Bandydama spirtis Kinijos siekiui sukurti su ŠBO susijusią laisvosios prekybos zoną, Rusija greta Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos sukūrė Eurazijos Sąjungą. Pasak vieno Indijos diplomato, buvo siekiama apsaugoti Rusijos rinką nuo kiniškų prekių antplūdžio.

Visi keliai veda į Pekiną (Pixabay nuotr.)

O Vidurinės Azijos šalims ŠBO – saugumo ne tiek nuo Kinijos, kiek nuo Rusijos, ypač po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje, garantija. Būgštavimų girdėti Kazachijoje, turtingiausioje iš Vidurinės Azijos šalių, turinčioje ilgiausią sieną su Rusija. Kaip Ukraina, Kazachija 1994 m. atidavė paveldėtus sovietinius branduolinius ginklus mainais į įsipareigojimą, kad JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija gins jos teritorinį vientisumą ir suverenumą.

Po dviejų dešimtmečių Rusijos įvykdyta Krymo aneksija atskleidė tikrąją „Budapešto memorandumo“ vertę. Jau po kelių savaičių pirmasis Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas kreipėsi į Xi Jinpingą su prašymu užtikrinti jo šalies saugumą. Siekdama pamaloninti Maskvą, Kazachija taip pat prisijungė prie Rusijos sukurtos Eurazijos Sąjungos, nors ir apkarpytos versijos. „Rusija norėjo, kad tai būtų politinė ir ekonominė sąjunga su bendra valiuta ir bendru parlamentu. Mums pavyko tai apriboti“, – pasakojo vienas Kazachijos derybininkų.

Mažieji drakonai

Stulbina, kaip skiriasi Rusijos ir Kinijos veiksmai Vidurinėje Azijoje. Pirmoji grasina lazdomis, antroji siūlo meduolius. Ji imasi visų, kartais ne visai garbingų minkštosios galios priemonių, kad savo pusėn palenktų Vidurinės Azijos šalis valdančius elitus ir atsvertų gyventojų pasipiktinimą Kinija, sustiprėjusį šiai vis dažniau Sindziange engiant musulmonus (tiek kazachus, tiek uigūrus) neva dėl vidinio saugumo. Atrodo, kad dosnios kaimynės vaidmuo veikia. JAV aiškinantis, ar neatsirastų regione vyriausybių, galinčių Jungtinėse Tautose ar Islamo bendradarbiavimo organizacijoje sukritikuoti Sindziange vykdomas Kinijos represijas, norinčių nebuvo. Kazachija uždarė aktyvistus, kurie bandė kalbėti apie savo patirtis Sindziango perauklėjimo stovyklose.

„Rusija tebelaiko mus imperijos dalimi ir nemano turinti pelnyti mūsų pasitikėjimą, – pripažino aukštas Kazachijos valstybės pareigūnas. – Ji visada kalba apie aljansus, kurie reiškia konfrontaciją su trečiąja šalimi, o Kinija kalba apie „draugus“. Šalių elitams ši draugystė daug reiškia, o priežastims nestinga istorinės ironijos. XIX a. Vidurinė Azija norėjo likti, kokia buvusi, bet Rusija norėjo suvakarietinti ją per jėgą. Šiandien Rusija pageidauja, kad viskas būtų, kaip buvę, bet Vidurinės Azijos elitas nori suvakarėti. Ir, velniai nematė kompaso, būtent draugystė su Kinija jam atrodo būdas tai pasiekti.

Dauguma Vidurinės Azijos vyriausybių kratosi Rusijos Eurazijos Sąjungos ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, bet mielai jungiasi prie Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvos (2013 m. oficialiai pristatytos Kazachijoje), kuri laikoma ir ekonomine galimybe, ir saugumo garantija. N. Nazarbajevas pirmas pasiūlė atgaivinti senąjį Šilko kelią per jūros neturinčią Kazachiją. „Esame vidury žemyno, – kartą pabrėžė N. Nazarbajevas. – Neturime išėjimo į jūrą. Bet kaip sakė vienas [kinų] verslininkas: „Kinija – mūsų vandenynas.“

Skirtingai nei Rusija, Kinija ne tik kalba, bet ir daro. Prieš porą metų „China Ocean Shipping Company“ įsigijo 49 proc. Korgaso – milžiniško kelių ir geležinkelių terminalo prie Kazachijos ir Kinijos sienos, vadinamo sausumos uostu ir laikomo svarbiu „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai. Po kelių mėnesių pasienyje Kinijos pusėje išdygo miestas su prekybos centrais, apžvalgos ratu, daugiaaukščiais namais ir uigūrų restoranais.

„Kinijai Vidurinė Azija visų pirma yra priemonė stabilizuoti Sindziangą. Sykiu tai Kinijos užsienio politikos ir šalies gebėjimo įsiskverbti į standartiškai Rusijai priskiriamą erdvę išbandymo poligonas“, – sakė Raffaello Pantucci iš Londono idėjų kalvės „Royal United Services Institute“. Per pastaruosius 20 metų Kinija suardė Rusijos monopoliją Vidurinės Azijos energetikos vamzdynų srityje. Anksčiau kazachų naftos srautus kontroliavo Rusijos vamzdynų operatorė „Transneft“, dabar Kazachija savo naftą eksportuoja į Kiniją per 2009 m. nutiestą naftotiekį. „Kinija keičia viso regiono logistiką. Anksčiau visi keliai vedė į Maskvą. Dabar visi keliai veda į Pekiną“, – pridūrė R. Pantucci.

Rusiją su Vidurine Azija tebesieja kultūriniai, lingvistiniai ir politiniai saitai. Rusijoje dirba milijonai iš ten migravusių darbininkų, ji kontroliuoja žiniasklaidą ir informacinę erdvę, mano, kad gali iškelti arba sužlugdyti tenykštes vyriausybes. Gal ir gali. Bet Kinijos tai per daug nejaudina. „Nesvarbu, kas nuomininkas, jei pastatas priklauso tau“, – ironizavo kitas Vakarų diplomatas.

Naujieji pusiausvyros poslinkiai akivaizdūs centriniame Ošos miesto prospekte Kirgizijoje. Netoli milžiniško, pagrindinėje aikštėje dominuojančio Lenino paminklo su ištiesta ranka stovi naujas objektas – didžiausias miesto viešbutis „Shanghai City“. Jam vadovaujantis 31-ų Azizbekas Karabajevas praėjusiame dešimtmetyje dirbo Rusijoje, bet 2012 m. pradėjo mokytis kinų kalbos ir išvyko į Kiniją studijuoti viešbučių verslo. „Shanghai City“ siūlo kalbos praktiką besimokantiems kinų kalbos. „Kinų kalbos vertėjų paklausa milžiniška“, – teigė A. Karabajevas. Jo šešiametis sūnus Adilkhanas beveik nesupranta rusiškai, bet sklandžiai kalba mandarinų kalba. Jo kiniškas vardas – Wang Xiao Longas, arba Mažasis Drakonas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų