Kaip grūdinosi lyderiai

Kaip grūdinosi lyderiai

Senosiose demokratijos šalyse į politikos viršūnę kopiama ilgai ir reikia daug pastangų joje išsilaikyti

Lietuvoje iki šiol populiari Vladimirui Leninui klaidingai priskiriama sparnuota frazė, kad „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“ (iš tiesų jis rašė priešingai). Mūsų šalyje net politikos lyderių vis dar atsiranda tarsi iš niekur – jais tampama arba bandoma tapti neturint pakankamos patirties ir net įgūdžių. Asmeninė charizma ar partijų vidaus intrigos dažnai nusveria Vakaruose seniai įsisąmonintą būtinybę į valdžios viršūnę žengti ilgai ir nuosekliai.

Europos politikai karjerą pradeda dar paauglystėje. Nemaža dalis jų prisijungia prie partijų jaunimo organizacijų ir čia ugdo lyderystės, politinius įgūdžius. Ankstyvą rengimąsi ateičiai iliustruoja kone daugumos dabartinių Senojo žemyno šalių vyriausybių vadovų pavyzdžiai. Rekordininku reikėtų laikyti Švedijos premjerą Stefaną Löfveną, kuris dabar paties vadovaujamos socialdemokratų partijos nariu tapo sulaukęs vos 13 metų.

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas į socialistų partiją įstojo 17-os, Italijos premjeras Matteo Renzi ir Norvegijos vyriausybės vadovė Erna Solberg aktyvia politine veikla užsiėmė jau vidurinėje mokykloje (ji būdama vos 18 metų studentė dirbo Bergeno miesto taryboje), Austrijos kancleris Werneris Faymannas 21-ų vadovavo Vienos jauniesiems socialistams (šalies socialdemokratų partijos jaunimo organizacija), Nyderlandų premjeras Markas Rutte sulaukęs tokio pat amžiaus tapo šalies jaunimo organizacijos „Laisvė ir demokratija“ (Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją jaunimo padalinys) lyderiu.

Ilgas kelias viršūnės link

Pavyzdžių galima išvardyti ir daugiau, bet svarbiausia, kad nors tokios ankstyvos pastangos rodė jaunuolių ryžtą veržtis į valdžią, jų nevainikavo stulbinančiai greiti karjeros šuoliai.

Iš minėtų lyderių politikos viršūnę anksčiausiai pasiekė M. Renzi. Jis Demokratų partijos vadovu tapo sulaukęs beveik 39 metų ir netrukus užėmė premjero postą. M. Rutte prie partijos vairo stojo 39-erių, prie vyriausybės – 43-ejų. E. Solberg Norvegijos darbo partijos lydere išrinkta 43 metų, o ministre pirmininke tapo tik 52-ejų.

W. Faymannas savo triumfo valandos turėjo laukti ir jai ruoštis iki 48 metų – tuomet pradėjo vadovauti partijai ir vyriausybei. M. Vallsas politinės organizacijos lyderio posto dar neišsikovojo, ministrų kabineto nariu tapo atšventęs 50 metų, o premjeru – 52-ejų.

Ankstyvos politinės veiklos rekordininkas S. Löfvenas Švedijos socialdemokratų vadovu išrinktas jau sulaukęs 55-erių, vyriausybei pradėjo vadovauti dar po poros metų.

Šiokia tokia išimtimi galima laikyti dabartinį Belgijos premjerą Charles’į Michelį. Jis į politiką pasinėrė 16 metų ir 25-erių tapo Valonijos federalinio regiono (bet dar ne visos Belgijos) vyriausybės nariu. Į šalies ministrų kabinetą įžengė irgi gana jaunas – 32 metų.

Nuo žemiausio laiptelio

Lietuvoje vis dar klaidingai rodoma pirštu į Estiją, esą ten valdžios vairas drąsiai patikimas jaunimui. Nors kaimynėje iš tiesų nuo 2014 m. kovo pabaigos dirba jauniausias ES vyriausybės vadovas Taavi Rõivas (rugsėjo pabaigoje politikui sukaks 36-eri, o išsamų interviu su juo skaitykite rubrikoje „Kava su IQ“, p. 48), jo patirtis, nueitas kelias nuo pačios apačios iki viršūnės visiškai atitinka Vakarams būdingą politiko įdirbį.

Rekordininku reikėtų laikyti Švedijos premjerą S. Löfveną, kuris dabar patis vadovaujamos social­demokratų partijos nariu tapo sulaukęs vos 13 metų.

T. Rõivas į Estijos reformų partiją įstojo vos 19 metų. Iš pradžių jis buvo vieno, paskui kito vyriausybės nario patarėju, 2005-aisiais paskirtas tuomečio ministrų kabineto vadovo ir Reformų partijos lyderio Andruso Ansipo patarėju. 2004–2005 m. taip pat ėjo vieno iš Talino rajonų seniūno pareigas, 2005-aisiais išrinktas į sostinės tarybą, 2007 m. tapo parlamento nariu ir 2011-aisiais buvo perrinktas. Tik tuomet, kai jis įveikė visą kelią nuo žemiausio laiptelio ir įžengė į Rygikogą, 2012 m. jam patikėtas socialinių reikalų ministro portfelis. Net atsistatydinus premjerui ir T. Rõivo globėjui A. Ansipui vyriausybės vadovo postas 2014 m. iš pradžių siūlytas ne jam, o labiau patyrusiam buvusiam Reformų partijos lyderiui ir Estijos atstovui Europos Komisijoje Siimui Kallui.

Tik šiam politikui viduryje derybų dėl naujosios vyriausybės sudarymo staiga atsisakius tapti premjeru (nes imti nagrinėti jo veiksmai einant Estijos banko vadovo pareigas dar paskutiniajame XX a. dešimtmetyje), žvilgsniai nukrypo į T. Rõivą. Jis pasirodė esąs pasirengęs šiam iššūkiui – sėkmingai perėmė ministro pirmininko postą, atsilaikė per šių metų kovo 1-ąją surengtus parlamento rinkimus ir sudarė naują vyriausybę.

Būtina visapusiška politinė patirtis

Būtent šis Estijos lyderio pavyzdys bene geriausiai parodo bendras tendencijas. Tačiau jis svarbus ne vien tuo. Būsimojo politiko kelias nuo žemiausios grandies partijos nario (arba prieš tai partijos jaunimo sparno aktyvisto) iki valdžios viršūnės Vakaruose yra kone aksioma. Žinoma, toli gražu ne kiekvienam į ją užkopti pavyksta, bet visi karjerą pradeda vienodai.

Dar vienas Lietuvoje gajus mitas, kad politikais gali tapti bent jau iš pradžių bet kokį gyvenimo kelią pasirinkę ir bet kokios patirties turintys asmenys. Tiek Europoje, tiek JAV galioja tvirta taisyklė (ne aksioma, tačiau iš tiesų tvirta taisyklė), kad jais turėtų tapti teisininko, politikos mokslų ar ekonomisto išsilavinimą įgiję žmonės. Kartais jie net studijuoja visus šiuos dalykus iš karto arba vieną po kito.

Prancūzijoje su nedidelėmis išimtimis (net istoriją garsiajame Sorbonos universitete studijavęs dabartinis premjeras M. Vallsas yra išimtis) galioja nerašyta tvarka, kad politinei karjerai būtini Paryžiaus politinių studijų instituto („Sciences Po“) ir Nacionalinės administracijos mokyk­los diplomai ar bent vienas jų.

Kitur nerašytos taisyklės ne tokios griežtos, tačiau užtenka peržvelgti bet kurios Vakarų Europos šalies politikos lyderių biografijas, kad įsitikintume, jog įrašų apie kokias nors atsitiktines studijas jose rasti labai sunku.

Tiesa, daugelis turbūt iš karto prisimintų galingąją Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Prieš įsitraukdama į politinę veiklą po Berlyno sienos griūties ji buvo fizikinės chemijos mokslininkė. Šios moters karjera netipinė daugeliu atžvilgių. Ji užaugo, išsilavinimą įgijo ir mokslininke tapo Rytų Vokietijoje, todėl vakarietiškos politinės karjeros siekti net negalėjo.

Prancūzijoje dar viena rimtesnio politikos lyderio biografijos detalė yra metai, praleisti kurio nors didesnio ar mažesnio miesto mero poste.

Yra ir daugiau išimčių, kalbant apie išsilavinimą, netgi tokių, kai premjerais tampa universitetų nebaigę politikai. Taip nutiko jau minėtam Švedijos ministrui pirmininkui S. Löfvenui. Jis pasirinko socialinio darbuotojo profesines studijas Umeo universitete, tačiau vos po pusantrų metų mokslus metė ir atsidėjo politikai bei profesinių sąjungų lyderio karjerai.

Tokie atvejai itin reti, o studijas baigę jaunuoliai dažniausiai renkasi jau patyrusio politiko patarėjo, padėjėjo, kalbų rašytojo ar panašų darbą. Vėliau jie bando užlipti ant žemiausio renkamų valdžios atstovų laiptelio, dalyvauja vietos savivaldos veikloje.

Prancūzijoje dar viena rimtesnio politikos lyderio biografijos detalė yra metai, praleisti kurio nors didesnio ar mažesnio miesto mero poste. Kitose šalyse tam teikiama mažiau reikšmės, tačiau neturint patirties savivaldoje į aukščiausiąją lygą patenkama itin retai. Dar vėliau laukia bent kelios kadencijos parlamente, ministrų postai ir tik tuomet – viršūnė: partijos lyderio, premjero ar prezidento pareigos.

Europos kryptis ne itin populiari

Daugelyje Senojo žemyno šalių neįprasta karjerą pradėti nuo europinių, o ne nuo nacionalinių institucijų, nors toks variantas įmanomas. Tokiu keliu paprastai pasuka netipiniai politikai. Jie iš pradžių dirba Europos Komisijoje ar panašiose europinėse ar pasaulinėse diplomatinėse bei lobistinėse įstaigose, ir vėliau, apsisprendę pasukti į politiką, pirmiausia kandidatuoja į Europos, o ne į savo šalies parlamentą.

Taip darė Suomijos premjeras Alexanderis Stubbas, Danijos premjerė Helle Thorning-Schmidt ir Jungtinės Karalystės liberalų demokratų partijos lyderis Nickas Cleggas. Visi trys ilgus metus studijavo arba užėmė įvairius postus Briuselyje, buvo išrinkti į Europos Parlamentą ir tik vėliau perėjo į nacionalinę politiką.

Net eurokomisarais dažniausiai tampa nacionaliniu mastu jau gerokai išgarsėję ir politinio svorio įgiję asmenys, o ne atvirkščiai, kaip Dalia Grybauskaitė, kuri iškilo eurokomisaro poste ir vėliau tapo Lietuvos prezidente.

Politinės šeimos – JAV kasdienybė

Dar viena mūsų šalyje pastaruoju metu itin aptarinėjama tema – politikų dinastijos. Tenka pripažinti, kad nei Europoje, nei JAV tai jokia naujiena.

Kalbant apie tokias dinastijas, pirmiausia į galvą ateina JAV pavyzdžiai. Naujausias ir iškalbingiausias – Bushų šeima. George’as Bushas prezidento pareigas ėjo 1989–1993 m., o 2001–2009 m. JAV vadovavo jo sūnus George’as W. Bushas. Artėjančiuose šalies vadovo rinkimuose tikriausiai varžysis šio brolis Jebas.

Geriausiai pasaulyje žinoma JAV politikų dinastija yra Kennedy šeima, dažnai net vadinta Kennedy klanu. Tačiau JAV tokios dinastijos yra įprastas reiškinys ir pavyzdžių gausu kiekvienoje valstijoje. 2006 m. atliktoje studijoje apskaičiuota 40 proc. tikimybė, jog bet kurio daugiau negu vieną kadenciją Kongrese dirbančio asmens šeimos narys anksčiau ar vėliau irgi taps kongresmenu.

Tokias dinastijas JAV sudaro ne vien tėvai ir vaikai. Štai Clintonai. Dar 1993–2001 m. prezidentaujant Bi­llui Clintonui išryškėjo žmonos Hillary politinės ambicijos ir įtaka. Buvusi JAV valstybės sekretorė H. Clinton jau antrą kartą ketina kautis dėl šalies vadovo posto (išsamiai apie tai skaitykite „The Economist“ skyriuje, p. 82).

Nesvarbu, kuo baigsis Hillary bandymai tapti pirmąja JAV prezidente, ši dinastija, ko gero, neišnyks. Clintonų 35 metų duktė Chelsea neseniai pareiškė ketinanti ateityje tapti politike. Ji patirties įgijo dalyvaudama motinos prezidento rinkimų kampanijoje 2007 ir 2008 m., ketina prisidėti ir prie būsimosios.

Turbūt nebekels nuostabos ir tai, kad Ch. Clinton vyras investicijų bankininkas Marcas Mezvinsky – irgi politikų dinastijos atstovas. Jo tėvai Marjorie ir Edwardas Mez­vinsky buvo Kongreso nariai.

Kyla tarptautinė dinastija?

Europoje politikų dinastijos galbūt ne tokios dažnos kaip JAV, tačiau ir čia jos neišskirtinės. Dabartinio Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono prosenelis buvo garsus šalies konservatorių atstovas seras Williamas Mountas. D. Cameronas taip pat yra pačios karalienės Elžbietos II penktos eilės pusbrolis.

Tačiau labiausiai aptarinėjama artimiausiu metu galinti iškilti pirmoji tarptautinė Europos politikų dinastija. Mat žinomos britų šeimos – buvusio Leiboristų partijos lyderio ir Europos Komisijos viceprezidento Neilo Kinnocko ir jo žmonos buvusios Europos Parlamento narės Glenys atžala Stephenas Kinnockas iškeltas kandidatu gegužę numatytuose šalies parlamento rinkimuose. Tai dar nebūtų nieko išskirtinio, jei ne jo vedybos su dabartine Danijos premjere H. Thorning-Schmidt.

Prancūzijoje kalbama ne vien apie dabartinės Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen tėvo Jeano Marie Le Peno pradėtą dinastiją, bet ir apie buvusio prezidento Nicolas Sarkozy sūnaus Jeano politines ambicijas. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas yra vienos garsiausių Norvegijos politikų šeimų atstovas.

Lietuva tradicijų dar neperėmė

Tokių pavyzdžių netrūksta ir kitose šalyse. Skirtumas, palyginti su Lietuva, nebent tik toks, kad ir politikų šeimų atstovai, prieš tapdami lyderiais, privalo patys nueiti ilgą kelią nuo papėdės iki valdžios viršūnės.

Dar viena Vakarų demokratijai neįprasta Lietuvos ypatybė – į valdžios olimpą užkopę asmenys čia įsitaiso ilgam, kad ir kokie vėjai pūstų. Kitose šalyse įprasta, kad karjerą sustabdyti ar net nutraukti gali bet koks skandalas, nes jis privalo baigtis (kartais net jeigu asmuo nekaltas) atsistatydinimu.

Vakaruose partijų lyderiai iš šių pareigų pasitraukia po bet kurių nesėkmingų rinkimų, todėl politikos ilgaamžiais tampa tik išskirtinės asmenybės. Lietuva šias tradicijas, atrodo, perims dar negreit.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų