(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Kaip forma tampa turiniu

Kaip forma tampa turiniu

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio „Lokis“ premjera dar kartą leido įsitikinti, jog šiandienis LNDT repertuaro atžvilgiu yra neabejotinai stipriausia, šviežioms idėjoms atviriausia scenos menų įstaiga mūsų šalyje ir vienas dinamiškiausių nacionalinių teatrų Vidurio Europoje.

Po gausios tarptautinės lenkų, lietuvių ir prancūzų menininkų kompanijos sukurto „Lokio“ tai rašau visiškai nesibaimindamas apsijuokti. Tik patikslinu: režisieriaus Łukaszo Twarkowskio, kompozitoriaus Bogumiło Misalos, scenografo Fabieno Lédé, vaizdo projekcijų autoriaus Jakubo Lecho, dramaturgės Ankos Herbut, lietuvių aktorių komandos ir kitų bendraautorių spektaklis pagal Prospero Mérimée fantastinį siaubo apsakymą „Lokys“, lietuvių fotografo Vito Luckaus gyvenimą bei kūrybą ir jos filosofiją, taip pat prieš daugiau nei dešimtmetį Vilniuje įvykusią dramatišką prancūzų muzikanto Bertrand’o Cantat bei aktorės Marie Trintignant istoriją pats savaime koks nors grandiozinis meninis stebuklas gal ir nėra. Tačiau į uždarą, konservatyvią mūsų teatro tikrovę jis atnešė bent tris, mano supratimu, reikšmingus dalykus.

Pirma, LNDT „Lokis“ raiškiai kaip turbūt joks kitas mūsų teatrų repertuaruose figūruojantis vaidinimas parodė, kokia paveiki ir vitališka gali būti postdraminė raiška, kai rašytinis tekstas patraukiamas į antrą planą ir tampa nebe pirmine (neretai ir bene vienintele) sceninio pasakojimo plėtojimo priemone, o lygiaverčiu kitoms teatrinės komunikacijos priemonėms režisūrinės bei dramaturginės raiškos elementu. Antra, spektaklio autoriams ir atlikėjams pavyko pasiekti tokią darbo scenoje su audiovizualine medžiaga švarą ir organiką, kokios mūsų teatre bent jau aš dar nebuvau patyręs. Ir trečia, stebėdamas „Lokį“ tikriausiai pirmąsyk nuo Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“ pastatymo 1998-aisiais iš mūsų teatro scenos pajutau tokį vaiskų ir intensyvų šiandienos, šiuolaikybės gūsį.

„Lokis“, kaip ir personažai, kurių gyvuliškai žmogiškomis istorijomis spektaklyje manipuliuojama, man pasirodė dvilypis: formos atžvilgiu be galo turiningas, o turinio – gan formalus.

Ir iš tiesų, „Lokio“ kūrėjų domės centre – ne P. Mérimée kūrinyje aprašyta XIX a. antroji pusė, ne V. Luckaus aštuntasis ar devintasis dešimtmetis ir net ne 2003-iųjų prancūziška tragedija Vilniaus viešbutyje „Domina plaza“. Ł. Twarkowskį su komanda įkvėpusi literatūrinė bei dokumentinė medžiaga čia veikia ne kaip pretekstas ieškoti istorinės, literatūrinės ar teatrinės tiesos, o veikiau kaip kontekstas, kuriame skleidžiasi esminiai spektaklio leitmotyvai: meilė ir neapykanta, geismas ir prievarta, žmogiškumas ir žvėriškumas, nusikaltimas ir bausmė.

Svarstant apie spektaklį dabar, po premjeros praėjus savaitei, kyla įspūdis, jog „Lokyje“ ne taip jau ir svarbu, kuris veikėjas ir iš kurio konteksto veikia vienoje ar kitoje sceninėje situacijoje: ar paslaptingasis P. Mérimée apsakymo grafas Šemeta, vestuvių naktį žvėriškai perkandęs savo nuotakai gerklę ir dingęs lietuviškų girių tankumyne, ar talentingas fotografas V. Luckus, ne mažiau mįslingomis aplinkybėmis nužudęs draugą žurnalistą B. Krakauską ir iššokęs pro langą. LNDT „Lokio“ kūrėjus, regis, kur kas labiau domina tai, kas vyksta čia ir dabar (ir net ne tiek šiandienėje Lietuvoje, kiek labai konkrečią spektaklio, jo temų ir autorių susitikimo akimirką). Ir, žinoma, atmosfera, scenų plėtros ir kaitos dinamika, garsinis, vaizdinis, spalvinis fonas, kuris čia jau net nebe fonas ir ne fasadinė spektaklio pusė, o pati jo esmė, turinį lemianti forma. Kaip kokiame teminiame vakarėlyje klube – ne taip svarbu, kiek pataikei į temą. Esmė – kiek pataikei į vadinamąjį „vaibą“.

Prisipažinsiu, jog į tą „vaibą“ taip ir nepataikiau, bet šiuo atveju turbūt labiau kaltos asmeninės preferencijos ir skonis, o ne „Lokio“ kūrėjų sumanymas ar pasirinkta estetika. Net, sakyčiau, priešingai. Tai, ką nuveikė didžiulė spektaklio bendraautorių ir atlikėjų komanda, turi potencialo patraukti ir pusketvirtos valandos išlaikyti dėmesį net ir tų, kuriems šiuolaikinė elektroninės šokių muzikos scena yra svetima. Dramaturgė ir režisierius per visą spektaklį grakščiai manipuliuoja grožinių P. Mérimée tekstų ir dokumentų apie V. Luckaus, B. Cantat, M. Trintignant gyvenimą bei kūrybą nuotrupomis (nors žiūrint spektaklį atrodo, jog, jo autorių suvokimu, gyvenimas ir yra kūryba, o kūryba – pats gyvenimas), laužo komplikuotas, bet vis dėlto gan racionalias ir linijines šių skirtingų pasakojimų schemas, drąsiai išnaudoja skirtingas postmoderno literatūrai būdingas pasakojimo strategijas. Visa tai daro provokuodami aktorius ne tiek kurti ir atlikti vaidmenis, kiek ieškoti autentiškų, iš pačių aktorių psichofizinio bagažo išplaukiančių sąveikų su pasiūlytomis dramaturginėmis situacijomis, jų buvimą įrėminančios ir tuoj pat išlaisvinančios kameros objektyvu ir, laviruojant tarp skirtingų aktorinės kūrybos režimų, su spektaklio publika.

Manyčiau, beprasmiška mėginti atpasakoti ar kitaip atkurti spektaklio fabulą. Esu tikras, kad toks bandymas potencialiam „Lokio“ žiūrovui veikiau taptų kliūtimi, nei padėtų šį kūrinį suvokti. Šiuo atžvilgiu fragmentiškas, daugiažanris (nuo interviu iki detektyvo, nuo pseudomelodramatiško farso iki siaubo), asociatyvaus koliažo principu sukurtas „Lokis“ man primena to paties LNDT spektaklį „Didis blogis“ tiek dramaturgine struktūra, tiek sceninio pasakojimo konstravimo principais, tiek tam tikrais režisūriniais sprendimais. Tik „Didžio blogio“ sfera yra tamsa ir tyla, o „Lokyje“ karaliauja triukšmas ir akinantys šviesos (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) bei vaizdo efektai. O kiek efektas sukelia afektą, t. y. kiek išprovokuoja emocinę reakciją, kiek jaudina jausmus ar protą, tai jau kitas klausimas, kurį dėl galimų atsakymų subjektyvumo tyčia palieku atvirą.

„Lokis“, kaip ir personažai, kurių gyvuliškai žmogiškomis istorijomis spektaklyje manipuliuojama, man pasirodė dvilypis: formos atžvilgiu be galo turiningas, o turinio – gan formalus. Mano galva, P. Mérimée apsakymas čia tik formaliai priartina spektaklį (jei apskritai tai padaro) prie lietuviško konteksto, V. Luckaus istorija atrodo kaip formalus sprendimas, tik iš dalies pateisinantis filmavimo kameros kaip savotiško naratoriaus pasirinkimą ir t. t.

Juk V. Luckų vaidinantis Vainius Sodeika (o jis šio spektaklio įžangoje vaidina dar ir patį spektaklio režisierių Ł. Twarkowskį) cituodamas fotomenininką ragina sugriauti, sunaikinti taisyklingą kompoziciją, o per visą spektaklį scenoje matome kone tobulai taisyklingas audiovizualines kompozicijas. Jos kiek įkyriu intensyvumu užliūliuoja, daro žiūrovą tingų, nepastabų ir trukdo iki galo atsiskleisti temai. Kad ir kokia ji būtų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų