(Asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip daina, taip į karą

Kaip daina, taip į karą

„Mes gerai žinome – dainuojanti tauta nenugalima, jos neįmanoma pavergti ar sunaikinti, todėl – dainuokime, rodykime sau ir pasauliui, kokia ypatinga Lietuva, kokia sutelkta, didinga ir graži mūsų tauta […] netrukus suskambės mūsų himnas..ir tegul girdi visi, visame pasaulyje – ir draugai, ir visi kiti [balsas kilsteli ir sutankėja, akys kiek sąvadautojiškai prisimerkia, nežymiai kilsteli lūpų kamputis] – dainuok Lietuva, visada dainuok!“

Ar jums vaikystėje irgi pasakodavo, kad Amerikoje vaikai nebežino, iš kur atsiranda pienas, nes karvės nėra matę? Esą jie mano, kad jis pagaminamas nelyg kokia coca-cola?

Tai aš galvoju, jei gyvendami šiuolaikinėje Lietuvoje klausytume vien valdžios atstovų, o ypač prezidentės, šventinių kalbų, tai tikrai nežinotume, iš kur atsiranda ir kas iš tiesų yra karas, nes jo niekada nebūtume matę, bet nuolatos jį vartoję.

Panašiai kaip ir tautą.

Dainų šventėje prezidentės pasakyta kalba – ją cituoju pradžioje, tikriausiai niekam dėl to nekilo abejonių – jau tokia klasika tapusio diskurso dalis, kad veikiai nebepastebime. Vienoje citatoje sutelpa visas ir vienintelis visuomenei pardavinėjamas, ją esą turintis apjungti naratyvas. Dainavimas ten svarbus vien kaip tautos stiprybės, kone karingumo išraiška (nurodoma į istorinę lietuvių kovą per dainą, „neįmanoma pavergti ar sunaikinti“). Dargi, grubiai tariant, tautos išlikimas yra reikšmingas tik užsienio politikos plotmėje („tegul girdi visi, visame pasaulyje – ir draugai, ir visi kiti “). Galios santykių aiškinimasis, mielieji, o ne kokia nors šventė. Ką čia bešvęsi, kai karas jau ant slenksčio, aišku.

Tačiau aš kažką kitą įžvelgiau šventėje, ir kitur radau įkvėpimo. Mačiau (!) žmones, kurie ne taip dažnai mūsų visuomenėje matomi (o gal tai jau tampa praeitim?) – turinčius kokią nors negalią, pavyzdžiui. Regėjau lakstančius juodaodžius vaikus, girdėjau įvairiais akcentais bei įvairiom kalbom klegančias šeimas ir kompanijas – ir ne tik atvykusias iš už jūrų marių, nors tokių buvo, ir daug – bet ir rusiškai šnekučiuojančias už posūkio gyvenančias šeimas nugirdau tą vakarą Vingyje ne sykį. Ir mamas prabangiais Massimo Dutti švarkeliais, ir močiutes (nors ne tik jas) gintariniais karoliais, ir džinsovkinius jaunuolius, demonstruojančius Humanos vintage, ir tuos, kurie Humaną vertina turbūt labiau dėl kitų kriterijų nei stilius arba egzotika. Apskritai, daug visai laimingų, laisvalaikį gerai leidžiančių žmonių mačiau Dainų šventėje. Buvo dėl to gera.

Bet ne, kolektyvinis pasakojimas, kuriuo esame maitinami, identitetas, kurį formuoja sprendžiančios galvos, šitą realybę pražiūri kaip neesminę. Kažkoks šalutinis produktas, ir tiek, kad žmonės štai vaikšto laisvi ir taikūs su savimi ir tarp savęs, kad nieko nebijo, renkasi ir buriasi, iškeliauja ir grįžta, kad yra visokių spalvų ir istorijų, kad kalba ką galvoja ir taip, kaip jiems gaunasi, kad vilki kuo nori ir kaip išgali, bet išlieka orumu lygūs, kad ne visi vienodi, bet visi mylimi ir mokosi (!) mylėti – ne, čia toks kaip ir netyčia gavęsis rezultatas, kadangi, suprantate, didieji draugai žaidžia toj žmogaus teises gerbiančioj lygoj, todėl ir mum teko tokios žaidimo taisyklės.

Tarsi coca-cola kur nors Niujorke, taip ir žmogaus laisvė Lietuvoje – kažin koks savaime suprantamas vartojimo produktas. Bet ne, ne veltui sulyginau su vaisvandeniu, o ne švariu vandeniu, nors manau, kad ši metafora būtų tinkamesnė, – gi kitas kovai kviečiantis pasakojimas, taip jaukiai prisigretinantis prie tautiškojo, yra apie labai labai negerus tariamos colos poveikius tautos sveikatai. Žmogaus laisvė – kaip coca-cola, gal ir gerai, kad galime gerti, nes visi draugai geria, bet šiaip reiktų kiekius riboti, juk pasekmės trapiai didelei tautai nežinomos, o gali būti ir pražūtingos.

Žmogaus laisvė – kaip coca-cola, gal ir gerai, kad galime gerti, nes visi draugai geria, bet šiaip reiktų kiekius riboti

Užtat mes be atokvėpio giname Tautą. Giname jau šimtą metų, nors naratyvo polinkis masyvėti juos lengvai išplečia ir iki tūkstančio, nesvarbu, kad karaliaus laikais tokių dyvų kaip tauta žmoneliai vargiai sapnavo. Ir ginsime nepailsdami per amžius, kaskart švęsdami kokią valstybinę (net nebūtinai tautinę) šventę, na, bent kokius triskart metuose, ir taip metai iš metų.

Kaip gerai, kad jau dvidešimt aštuonerius jų visai lengva tą daryti, užsikari ant pakylos ir paskaitai kelias kiek pamodifikuotas eilutes nuo vakarykščio stalo, tiesa, rasti, kaip nesikartoti, darosi vis sunkiau, bet juk lietuvių kalba turtinga – bent jau turtingesnė, negu tautos vaizduotė šiandien.

Paradoksalu, tiesa? Iškovojome laisvę, bet nežinome, kam. Belieka vaizduotis, kad vis dar kovinė stadija.

Sakysite, antivalstybinis komentaras?

Žinote, kad ir kaip adekvačiai vertintume grėsmes, na nė pro kur negaliu įmatyti strategijos saugumizuoti tuščią stiklinę ilgalaikiškumo. Tai, kad turiu stiklinę, kad ir labai brangią, net šimtmetį skaičiuojančią, kad ir daugelio senelių savo rankom ją blizgino ir gal net galvas dėjo, kai reikėjo namus ginti nuo užėjusių priešo kareivių, jei jūs man į tą stiklinę įpilsite šleikštaus turinio, man bus šleikštu ją paimti. Aš veikiau norėsiu visų pirma viską išpilti ir gerai ją išplauti. O jeigu kviesit gerti, nes juk čia ta stiklinė, kurią paveldėjau iš močiutės, na, atleiskite, bet aš tarsiu: „ačiū, ne“. Forma turinio ne tik nekompensuoja, iš tiesų ji įpareigoja. Prastą vyną pilame į puodelį, krištolines taures traukiame tikram šampanui.

Geroji žinia ta, kad mūsų stiklinė pusiau pilna gero turinio. Bėda, kad nesiaiškiname, nei kas jis, nei vertiname jį – teliūskuoja ir tiek, gal net išsipilsto kartais į taktą linguojant. Mes neieškome prasmės – kodėl mums reikėjo ir tebereikia tos valstybės, kam čia visa ta kova – kaip kad, pavyzdžiui, liepos 14-ąją Prancūzijoje bus kalbama apie liberté, égalité ir fraternité – tai, dėl kokių žmogaus teisių ir laisvių prancūzų tauta dėjo galvas. Dėl įdomumo pažiūrėjau praėjusių metų Emmanuelio Macrono kalbą, ir net pati nusistebėjau, kam man reikėjo įrodymų, juk ir taip buvo aišku, kad Prancūzija visų pirma egzistuoja tam, kad prancūzai būtų laisvi.

Man dėl Lietuvos kažkaip vis dar neaišku – o norėčiau, kad būtų.

Kaip tas vaikas, kuris geria pieną, nesidomėdamas, iš kur jis, pamažu sąmoningėja, taip aš manau, kad reiktų ir mums užaugti. Išmokti skirti coca-colą nuo švaraus vandens, ir pagaliau imti kalbėti (bei veikti) apie turinį, o ne stumdyti pasenusias reklamines kampanijas.

Komentarai

  • Laikas kviesti visas pasaulio valstybes į NATO. Kai visi taps NATO nariai, palaipsniui keisti karinę pramonę į kosmoso pramonę, skirti tą patį biudžetą ir plėstis į visatą. Dalyvaukime Savivaldybių Tarybų ir Seimo rinkimuose, kartu stumkime šią taikią idėją.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų