(Vyčio Snarskio pieš.)

Kaimynystės prieskoniai

Kaimynystės prieskoniai

Restoranas, kurį jau senokai buvau nusižiūrėjęs recenzuoti, yra egzotiškoje Totorių gatvėje, vedančioje svarbiausių sostinės ir Lietuvos rūmų link. Daugelyje pasaulio miestų prezidentūros bei karo reikalų ministerijos būtų ne tokioje įdomioje aplinkoje, apsuptoje plačių bulvarų, apeinamoje turistų tuntams. Vilniaus ypatybė – tai pietrytietiški valdžios blizgesio ir vos pridengto skurdo zonos kontrastai. Ant tokios kaimynystės slenksčio stovi „Totorino“ – ne totoriškas restoranas, kurį visai sąmoningai nusprendžiau aplankyti darbo vidurdienį.

Tai reiškė labai didelę riziką nieko nepatirti ir nieko nesuprasti. O vėliau nieko gero ir neparašyti. Tarp daugelio (ir sparčiai daugėjančių) gastronomijos ekspertų bei mėgėjų atrastume gan skirtingų prietarų. Štai anksčiau, tikėtina, dėl Čikagos steakhouse’ų įtakos, man atrodė, kad geriausiai užeigos kokybę atskleis klasiškas jautienos kepsnys. Kartais tai padėdavo, kartais suklaidindavo. Kiti regėti įpročiai būtų susieti su sriubomis. Jei nori patirti pirmą įspūdį, tada sriuba bus geriausias įrodymas. Jei viskas, kas nuo pagrindinių valgių paruošimo lieka ant šefo stalo, nukeliauja į sriubų puodus – labai gero nelauk. Žinoma, įpročiai įpročiais. Smaguriautojo išmintis paliudys, kad nėra vieno visrakčio visoms virtuvės paslapčių durims atrakinti.

Šį apniukusį kovo darbadienį pravėriau „Totorino“ duris ir žengiau į dienos pietų šurmulį. Ketinau išbandyti naują taisyklę: kiek dienos pietų kokybė gali suvilioti apsilankyti ramų laisvadienio pavakarį? Kitaip tariant, ėmiausi dienos pietų vertinimo, darydamas paiką mano amžiui prielaidą, kad kokybiška kasdienybė žada linksmą gyvenimo šventę. Sutikite, rizikinga prielaida. Ji labiau tinka ne pasenusiam liberalui, o užkietėjusiam socialistui, labiau vertinančiam kasdienybės kokybę, o ne švenčių pasirodymus prie puotos stalo. Bet visi burtai buvo mesti, o IQ redakcija jau laukė rezultatų.

Valgiaraštis išrašytas ant įprasto kilnojamo lauko skydo. Pomidorų ir kalafiorų sriuba – 1,5 euro (žodis „pomidorų“ buvo be nosinės, bet kas gi nedaro klaidų, svarbu, kad druskos su cukrumi nesupainiotų); salotos su liežuviu – 2,9 euro; bulvių apkepas su kiauliena – 3 eurai; vištiena sūrio padaže – 3 eurai; Tad nėra poreikio aiškinti pasirinkimo sunkenybes. Užsisakiau vištienos, o ne kugelio. Dar paprašiau vandens, nes nujaučiau, kad vidudienio alus arba vynas gali iškreipti kaimynystės vaizdą.
Panašiai elgėsi visas restoranas, kuriame akimirką pasijaučiau it gaidys vištidėje. Visi stalai buvo užimti daugmaž panašių moterų nuo 25 iki 45 metų, kontorų darbo suvienodintais veidais ir kiek per garsiai kalbančių, tartum tik per pietus išlaisvintų iš protokolinio paklusnumo pančių. Tik baigiant krimsti banalias salotas prie gretimo stalo prisėdo vyriškis, kuriam buvau tiek pat bereikšmis, kaip ir jis man. Pietų meto būrys be individualių išskirtinumų galėjo priminti dabartinės prezidentūros aplinką, bet juk ten turėtų būti uždaras restoranas. Krašto apsaugos ministerija taip pat negalėtų apsieiti be savų virėjų ir savų valgytojų būrio. Universiteto kaimynystę pabrėžė keletas studentiškų metų merginų smalsiais veidais. Galimybė papietauti už 5–6 eurus visiems Lietuvoje reiškia labai daug.

Pietų valgių restorane „Totorino“ ilgai laukti nereikia. Mano sriuba atkeliavo greitai, padavėjai mikliai manevruojant tarp stalų ir kėdes užsėdusių pietautojų. Pomidorų pastos rūgštis smogė veidan it kumštis. Pasiklydę kalafiorai buvo beviltiškai pralaimėję skonių ringe – greičiau meniu faktas, negu savarankišką vaidmenį puode atliekantis elementas. Šviesios bandelės riekė buvo neabejotina paguoda, leidusi nuraminti karingą viralo rūgštį pakeliui į skilvį. Šitokia sriuba tiktų senoviškų Vilniaus pagirių pusryčiams, tikint, kad rusai dar kliūstelėtų ketvirtį stiklinės vodkos. Kaip į barščius. Nors čia gal tik seniai girdėto anekdoto likučiai. Galima tikėti ir kita prielaida. Kontorų nuobodulyje sutrikusi pilvo ertmė taip atgyja lyg koks lietuvių folkloro gyvis.

Suvalgiau, likau gyvas, o prieš akis jau vėso pagrindinio vištienos patiekalo kompozicija. Didelių valdžios įstaigų akiračiui šis patiekalas taip pat ganėtinai pritiko. Jis neturėjo savyje nieko nuodėmingo ir nusikalstamo, prie ko galėtų prisikabinti biuro kompiuterius prižiūrinčio inspektoriaus akis. Kokybiškas kulinarinės vidutinybės skonis su tikrai labai sėkmingu baltuoju sviestu pagardintu padažu. Ši aplinkybė gelbėjo stipriai perkeptą vištieną nuo administracinių pareiškimų, suteikė progą ilgiau kramsnoti ir bandyti surasti tinkamų žodžių skoniui ir kvapui išreikšti. Taip pat kėlė įtarimą, kad lietuviškas bulvių apkepas galėjo šioje darbščiųjų kaimynų užeigoje būti sėkmingesnis pasirinkimas. Juk aišku, kad kuo paprastesnis patiekalas, tuo sėkmingiau patenkina masinę užstalę. Likau nepatikrinęs šios taisyklės. Pakilau į naują žygį sotus, santūrus, be didelio nusiteikimo Totorių gatvės nuotykiams apniukusią kovo darbadienio popietę. Kartu, bet ne dėl manęs, kilo ir būrys merginų. Supratau, kad valdiškos įstaigos ilgai nelaukia.

„Totorino“ Totorių g. 22, Vilnius

Vertinimas: 2 šakutės iš 5

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų