Kaimyno nepasirinksi

Kaimyno nepasirinksi

Baltarusija – tarsi laike užstrigusi šalis, kuri socialiniu ir politiniu atžvilgiu nesikeičia jau 20 metų. Regis, su tuo susitaikė ne tik ES, bet ir Lietuva. Mūsų politikai jau senokai liovėsi svajoti apie pokyčius kaimynėje ir apsiriboja minimaliais lūkesčiais – kad autoritarinė valstybė bent jau nekeltų bėdų.

Spalio 11 d. vyksiančiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose Aliaksandras Lukašenka bus išrinktas dar vienai penkerių metų kadencijai – iki 2020 m. pabaigos. Tai leis jam tikėtis savo vadovavimo terminą prailginti iki 26 metų – pirmą kartą A. Lukašenka prie šalies vairo stojo 1994-aisiais. Niekas Europoje taip ilgai nevaldė (išskyrus, žinoma, Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą II).

Šių metų rinkimai net nekelia tokios intrigos kaip 2010 m. Tuomet Vakarai laukė pokyčių – ne tikėdamiesi opozicijos kandidatų pergalės, o vildamiesi, jog pats A. Lukašenka bus nusiteikęs šiek tiek atlaisvinti politinius gniaužtus ir gal net imsis liberalių reformų. Prieš 2010 m. jis rodė daug ženklų, kad nori sustiprinti autonomiškumą nuo Rusijos ir ieško galimybių atnaujinti santykius su ES. Šie apgaulingi ženklai paskatino Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę porą kartų susitikti su Baltarusijos vadovu ir sužadino lūkesčius, kad kaimynė mums labiau atsivers. Tačiau po 2010 m. prezidento rinkimų buvo įkalinti tuomečiai A. Lukašenkos oponentai, ES dar labiau sugriežtino sankcijas, o D. Grybauskaitė atsisakė bandyti „perauklėti“ diktatorių. Šiemet nėra nei lūkesčių dėl galimų permainų, nei pati Baltarusijos opozicija ketina kurti intrigą. Šalyje kaimynėje vyraujančios atsargios ir pasyvios nuotaikos A. Lukašenkai nekelia jokio nerimo.

Kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, baltarusiai atidžiai stebi įvykius Ukrainoje ir nenori tokio scenarijaus. Dauguma jų palaiko Rusiją, todėl bet kokie opozicijos raginimai keisti valdžią būtų sutikti priešiškai. Šių metų birželio apklausų (atliktų Nepriklausomo socioekonomikos ir politikos studijų instituto) rezultatai skelbia, kad 90 proc. baltarusių reguliariai arba kartais žiūri Rusijos televizijos kanalus. Beveik 60 proc. jų palaiko šios šalies veiksmus Ukrainoje, o proeuropietiškų pažiūrų dalis siekia tik apie 25–30 proc. (iki 2014 m. buvo apie 40–45 proc.). Vien mintis apie protestus, net dėl socialinių ar ekonominių sąlygų, didžiajai daliai baltarusių atrodo pavojinga. Šių metų kovo apklausų duomenimis, dėl stojančio ūkio protestuoti ryžtųsi tik 15,4 proc. respondentų, 73 proc. atmetė tokią galimybę. Išties prastėjant Baltarusijos ekonominėms sąlygoms (pastaraisiais metais jai pakenkė ir Rusijos ūkio nuosmukis, ir nuvertėjusi nacionalinė valiuta) gyventojų ryžtas griebtis protestų ne auga, o mažėja – prieš metus dėl smunkančios ekonomikos išeiti į gatves buvo nusiteikę 23 proc.

Vien mintis apie protestus, net dėl socialinių ar ekonominių sąlygų, didžiajai daliai baltarusių atrodo pavojinga.

Tokios pasyvios ar net nuolankios Baltarusijos visuomenės nuotaikos leidžia A. Lukašenkai ne tik demonstruoti „geraširdiškumą“ ir paleisti įkalintus politinius oponentus, bet ir susilaikyti nuo tradicinio rinkėjų papirkinėjimo. Įprastai prieš kiekvienus prezidento rinkimus diktatorius padidindavo pensijas ar atlyginimus. Pavyzdžiui, 2001 m. vidutinis darbo užmokestis išaugo iki 100 JAV dolerių, 2006 m. – iki 250, o 2010-aisiais – iki 500 JAV dolerių. Šiemet vidutinė alga susitraukė iki 450 JAV dolerių, tačiau net ir tai nekelia nerimo A. Lukašenkai, nors opozicijos lyderiai bandė visuomenę žadinti baksnodami būtent į prastesnius ūkio rezultatus.

 

Gerojo A. Lukašenkos žaidimas

Vieną tradiciją kaimynų vadovas vis dėlto tęsia. Šiemet prieš rinkimus jis vėl ėmė demonstruoti pastangas švelninti santykius su ES ir rugpjūtį iš kalėjimo paleido šešis politinius kalinius, tarp kurių – ir 2010 m. kandidatavęs į prezidento postą Nikolajus Statkevičius. Tokį žingsnį pasveikino ES, seniai spaudusi diktatorių išlaisvinti politinius kalinius, tačiau diplomatų šis žaidimas nestebina. „Baltarusijos valdžios siekis gerinti ir intensyvinti santykius su Vakarais – JAV, ES – juntamas jau kurį laiką. Politinių kalinių išlaisvinimas buvo naujausias ir matomiausias tų pastangų ženklas. Baltarusijos valdžia ne kartą pareiškė siekianti, kad Vakarų jai taikomos sankcijos būtų atšauktos“, – žurnalui IQ teigė Lietuvos ambasadorius Minske Evaldas Ignatavičius. Nors tai nereiškia, kad suvaržymai bus iškart panaikinti (paleisti politinius kalinius – tik vienas reikalavimų režimui), Lietuvos užsienio reikalų ministras suskubo pareikšti, kad ES turėtų koreguoti politiką Baltarusijos atžvilgiu ir galbūt peržiūrėti apribojimus. „Toks dialogas Europoje jau prasidėjo“, – patvirtino ir E. Ignatavičius.

„Freedom House“ Lietuvos skyriaus vadovas Vytis Jurkonis akcentavo, kad sankcijų politika Baltarusijai pradėta peržiūrėti jau anksčiau. „Ministras rodo pozityvius signalus Minskui ir taip tikriausiai bando padrąsinti Baltarusijos valdžią. Visgi, reikia pabrėžti, kad jokių sisteminių pokyčių Baltarusijos žmogaus teisių darbotvarkėje nematyti. Politiniai kaliniai iš viso niekada neturėjo būti suimti – tai viena. Antra, nė vieno iš jų teisės nebuvo reabilituotos – Lietuvos diplomatai tikrai žino, kad tai buvo vienas iš reikalavimų dėl politinių kalinių“, – teigė pašnekovas. Jis taip pat priminė, jog prieš 2010-uosius A. Lukašenka irgi paleido beveik visus politinius kalinius, įskaitant ankstesnį kandidatą prezidento rinkimuose Aliaksandrą Kozuliną. „Galiausiai po suklastotų rinkimų ir protestų Baltarusijos vadovas vėl „susirinko“ naujus polinius kalinius ir po truputį jais „prekiavo“. Esame įpratę piktintis, kai įkaitais prekiauja teroristai, bet Baltarusijos atveju nedrįstame pasakyti tiesiai – politinių kalinių paleidimas, deja, nėra nei permainos, nei geros valios ženklas, o tiesiog pragmatinis išskaičiavimas“, – kalbėjo V. Jurkonis.

 

Apatiški rinkimai

Dabartinė Lietuvos ambasadorė prie ES Jovita Pranevičiūtė-Neliupšienė kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjais išsamiai analizavo A. Lukašenkos režimo ilgaamžiškumo priežastis. 2014 m. išleistoje knygoje „Belarusian Regime Longevity: Happily Ever After“ („Baltarusijos režimo ilgaamžiškumas: ilgai ir laimingai“) tvirtinama, kad jis sugebėjo sukurti visuomenei mitą, kuriame net nebandoma simuliuoti demokratijos galimybės.

„Baltarusijos atvejis išskirtinis, nes, kitaip nei aplinkinėse regiono valstybėse, demokratinis procesas net nedeklaruojamas kaip valstybės kaitos tikslas“, – teigė J. Pranevičiūtė-Neliupšienė. Pasinaudojant valdžiai priklausančiu žiniasklaidos monopoliu visuomenei primesta mąstymo struktūra, kuri remiasi minimalių poreikių tenkinimo principu ir „visuotinės lygybės“ palaikymu. „Valdančiajam režimui pavyko visuomenei primesti savus istorinius mitus, kurių šaknys – Antrasis pasaulinis karas ir SSRS laikų Baltarusijos industrializacija, „ekonominis stebuklas“, kuris paradoksaliai iliustruoja valstybės ūkį, balansuojantį ties žlugimo riba, tačiau sugebantį išsilaikyti, – kalbėjo J. Pranevičiūtė-Neliupšienė. – Kita vertus, tolerancija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mitams, pragmatiškai juos išnaudojant valstybės reprezentacijai, užtikrino, kad opozicija neturi ilgos ir šlovingos istorijos monopolio, kuris padėtų nubrėžti aiškią ribą tarp valdžios ir opozicijos.“

Baltarusijos opozicija pastaraisiais metais vis labiau stumiama į užribį, kuriame negali tikėtis reikšmingesnio visuomenės palaikymo. Šiemet prieš rinkimus pakeista ir kandidatų rinkimų kampanijos finansavimo tvarka. Ji dar labiau apribojo opozicijos galimybes. Dar 2013 m. patvirtintos rinkimų pataisos, kuriomis panaikintas minimalus visiems kandidatams suteikiamas valstybės rinkimų kampanijos fondas (2010 m. jis siekė 28 tūkst. JAV dolerių). Dabar numatyta, kad kiekvienas kandidatas privalo įregistruoti rinkimų kampanijos fondą ir atsidaryti sąskaitą valstybiniame banke. Į ją galėtų būti pervedamos privačių ar juridinių asmenų skiriamos lėšos. Tačiau paramos teikėjai negali būti anonimiški, todėl Baltarusijos režimas gautų visą informaciją apie opozicijos finansuotojus. Suprantama, niekas nenori per daug rizikuoti.

Po suklastotų rinkimų ir protestų Baltarusijos vadovas vėl „susirinko“ naujus polinius kalinius ir po truputį jais „prekiavo“.

Todėl šiemet prezidento rinkimuose buvo užregistruoti vos keturi kandidatai. Iš A. Lukašenkos konkurentų išsiskiria 38-erių Tacjana Karatkevič, kampanijos „Sakyk tiesą“ aktyvistė ir Baltarusijos socialdemokratų partijos „Hramada“ narė. Ji sulaukė pagrindinės opozicinių partijų koalicijos „Liaudies referendumas“ paramos ir bus pirma moteris, registruota kandidate į šalies vadovus. Tačiau ji dar ne itin populiari, o baltarusių požiūris į galimą prezidentę moterį vis dar archajiškas. Tik 16 proc. apklaustųjų mano, kad moteriai vadovauti šaliai būtų gera idėja. Net patys kandidatės rėmėjai teigia, kad šia kampanija bandoma pergrupuoti opozicines jėgas ir rengtis ilgesnio laikotarpio strategijai. Tad šių metų rinkimuose ir po jų tikėtina politinė ramybė ir net apatija.

 

Naudos beieškant

Lietuva pastaruosius dešimtmečius svyruota tarp idealistinio ir pragmatiško požiūrio į Baltarusiją. Idealistai teigia, kad diktatorišką režimą reikia spausti ir reikalauti gerbti žmogaus teises bei laisves, o Lietuva turėtų skatinti demokratijos apraiškas kaimynėje. Pragmatikai laikosi pozicijos, kad mes nepakeisime Baltarusijos režimo (o kištis į jos politiką gal net būtų pavojinga), todėl reikia susitaikyti su A. Lukašenkos politika ir stengtis palaikyti bent jau gerus ekonominius ir prekybos santykius. Prezidentaujant Valdui Adamkui buvo ryškesnė idealistinė pusė, bet nuo jos nusigręžta 2009–2010 m. Tuomet D. Grybauskaitė bandė Baltarusiją atitolinti nuo Rusijos ir „grąžinti“ į Europą. Tačiau po to, kai 2010 m. pabaigoje Minske buvo susidorota su protestuotojais, ES ir Lietuva vėl atšaldė savo lūkesčius, sugriežtino sankcijas. Tiesa, po kelerių metų griežtas tonas prislopo ir šiuo metu dominuoja pragmatinis požiūris į Baltarusiją: ES apribojimai išlieka, tačiau Lietuva pasisako už jų švelninimą ir stengiasi, kad politiniai skirtumai netrukdytų ekonominiams santykiams.

Baltarusija išties svarbi mūsų ekonomikai, nors ir ne tiek, kaip kartais linkęs perdėti A. Lukašenka. Prieš kelerius metus jis aiškino, kad be Baltarusijos krovinių tranzito Lietuvos ūkis žlugtų. Vis dėlto baltarusiški kroviniai (daugiausia – trąšos) Klaipėdos jūrų uoste siekia apie 13 mln. tonų per metus ir tai sudaro apie 35 proc. visos Klaipėdos uosto krovos.

Užsienio prekybos atžvilgiu kaimynė nelabai išskirtinė – 2014 m. tarpusavio prekyba su Baltarusija siekė 1,881 mlrd. eurų, arba 3,74 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos. Tai gerokai mažiau, nei prekiauta su Rusija, Lenkija, Latvija, Vokietija ar net Nyderlandais ir Jungtine Karalyste. Tačiau Baltarusija yra svarbi Lietuvos paslaugų eksporto šalis. 2014 m. kaimynei teko beveik 584 mln. eurų vertės lietuviškų paslaugų ir šioje srityje ji užima trečią vietą po Rusijos ir Vokietijos. Pernai, vis labiau užsiveriant Rusijos rinkoms, gana smarkiai išaugo transporto paslaugų į Baltarusiją dalis (palyginti su 2013 m., padidėjo 43 proc. – iki 298 mln. eurų). Kitą svarbią paslaugų eksporto dalį sudaro pas mus atvykstančių baltarusių kelionių ir kitos su tuo susijusios išlaidos – 2014 m. kaimynai Lietuvoje paliko 260 mln. eurų. Tai yra 24 proc. visų užsieniečių išleidžiamų pinigų kelionėms į Lietuvą. Kitaip tariant, baltarusiai mūsų šalyje palieka bemaž ketvirtadalį visų čia atvykstančių užsieniečių išleidžiamų pinigų.

Nenuostabu, kad Lietuva stengiasi neerzinti Baltarusijos režimo pernelyg dažnais priekaištais ar raginimais imtis demokratinių reformų. Suprasdami, kad net didžioji dalis pačių baltarusių tam nepasirengę, mūsų politikai linkę susilaikyti nuo priešiškų pareiškimų.

Nors nedemokratiškas Baltarusijos režimas susijęs su Rusija, Minskas pastaraisiais metais Lietuvos politikų nelinksniuojamas vien neigiamame kontekste. Rusiją jau seniai įvardijame kaip priešininkę, ir šis vertinimas tik stiprėja. Tačiau Baltarusija nelaikoma tokia priešiška valstybe. Būtų tiksliau teigti, kad ją mūsų politikai laiko Rusijos įkaite, kuri turi mažai politinės valios pati priimti sprendimus ir todėl turėtų būti vertinama atlaidžiau. Tokia pozicija geriausiai paaiškina, kodėl mes susitaikome su diktatorišku A. Lukašenkos elgesiu ir net periodiškai patikime jo žaidimu, kai jis ima demonstruoti norą suartėti su ES.

—–

Diktatoriaus instinktas

Aliaksandras Lukašenka savo oficialioje biografijoje pabrėžia nepriklausęs buvusiai sovietinei nomenklatūrai. Skirtingai nei daugelis kitų buvusių sovietinių autokratinių šalių vadovų, jis neperėmė valdžios subyrėjus Sovietų Sąjungai kaip vienas iš Komunistų partijos vadovų, o laimėjo rinkimus, nes visuomenė buvo nusivylusi tuomete valdžia.

1954 m. gimęs A. Lukašenka ilgą laiką buvo tipinis sovietinis žmogus, vidutinio lygmens partinės sistemos funkcionierius. 1975 m. baigė Mogiliavo pedagoginį institutą, 1985 m. – Baltarusijos žemės ūkio akademiją. 1975–1977 m. tarnavo armijoje (Vakarų pasienio srities Politinio skyriaus instruktoriumi), vėliau ėjo įvairias pareigas komjaunimo ir Komunistų partijos vietinio lygmens organizacijose. 1982–1983 m. dirbo kolūkio „Udarnik“ (Šklovo r.) pirmininko pavaduotoju, 1983–1985 m. – Šklovo statybos medžiagų kombinato direktoriaus pavaduotoju, 1985–1987 m. – Šklovo r. Lenino kolūkio partinio komiteto sekretoriumi, o 1987 m. tapo sovietinio ūkio „Gorodec“ (Šklovo r.) direktoriumi.

1990 m. išrinktas Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir pagarsėjo tuo, kad tapo vieninteliu parlamentaru, nepritarusiu Sovietų Sąjungos griūtį lėmusiems Belovežo susitarimams, pasiektiems 1991 m. pabaigoje. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Baltarusijai paskelbus nepriklausomybę tapo aršiu valdžios kritiku ir tuo patraukė visuomenės dėmesį. A. Lukašenka ėmė kurti liaudies gynėjo įvaizdį nuolat kategoriškai kalbėdamas apie valdžios korupciją ir nekompetenciją. 1993 m. jis paskirtas laikinosios parlamento komisijos kovai su korupcija vadovu. Tai tapo tramplinu į populiarumo viršūnę, ir 1994 m. prezidento rinkimuose A. Lukašenka surinko 80 proc. balsų.

Stojęs prie šalies vairo jis pradėjo sistemingai siaurinti parlamento galias, per keletą referendumų išplėtė prezidento valdžią ir numatė galimybę neriboti valstybės vadovo kadencijų. Išsibarsčiusi Baltarusijos demokratinių partijų opozicija nesugebėjo tinkamai pasipriešinti ir galiausiai buvo visiškai suskaldyta, o pagrindiniai opozicionieriai įkalinti arba priversti pasitraukti iš šalies.

A. Lukašenka pasižymi itin stipriu išlikimo instinktu – jis neleidžia potencialiems konkurentams, kurie galėtų sutelkti politinės galios ir mesti jam iššūkį, per ilgai užsisėdėti reikšminguose postuose. Net saugumo sistemos vadovus keitė itin dažnai, bijodamas sąmokslo. Šios manipuliacijos leido jam sukurti itin tvirtą, asmenine valdžia paremtą autoritarizmą.

A. Lukašenka vedė 1975 m., tačiau žmona Galina jau seniai gyvena atskirai. Turi tris sūnus: Viktorą, Dmitrijų ir Nikolajų. Pastarasis, gimęs 2004 m., žiniasklaidos duomenimis, yra nesantuokinis A. Lukašenkos ir jo buvusios asmeninės gydytojos Irinos Abelskajos vaikas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų