(Scanpix nuotr.)

Kai pagarba įvairovei peržengia ribas

Kai pagarba įvairovei peržengia ribas

Kultūrinio pasisavinimo idėja yra abejotina ir žalinga. Atsisakykite jos.

Niujorko Metropoliteno meno muziejaus Kostiumų institutas kasmet rengia prabangų vakarėlį. Bilietas į šį renginį kainuoja 3 tūkst. dolerių. Niujorko elitas ir norintieji jam priklausyti pasipuošia dailiais drabužiais, skirtais specialiai iškilmių temai.

Prieš trejus metus vykusiame renginyje tema „Kinija: veidrodžių karalystėje“ galėjome išvysti sukneles su drakonais (nuotr.), į kuodą susuktus plaukus, prilaikomus pagaliukais, ir kelių kiek pasimetusių įžymybių demonstruojamus kimono.

Svečių apranga tąsyk sukėlė pasipiktinimą dėl kultūrinės apropriacijos (kultūrinio pasisavinimo) – tai įvairialypis ir neapibrėžtas priekaištas. Jokio pykčio dėl apdarų nesukėlė šių metų renginys, kurio tema buvo „Dangiški kūnai: mada ir katalikiška vaizduotė“, nepaisant to, kad jame apsilankė blizgučiais pasipuošęs „popiežius“ su aukštakulniais, „Jėzus Kristus“, užsidėjęs auksinę diademą, ir sparnuotas angelas. Kodėl gi ne?

Tačiau nereikia manyti, kad kultūrinės apropriacijos sąvoka išnyko iš vartosenos. Gonzagos universitetas išplatino pranešimą, griežtai įspėjantį „ne meksikiečių kilmės asmenis“ nešvęsti gegužės 5-osios (Cinco de Mayo – šventinė diena, per kurią minimos 1862-ųjų Pueblos mūšio metinės). Universiteto multikultūrinis centras pristatė bauginantį infografiką, nurodantį: „Nedrįsk dėtis to sombrero.“ Savaitę prieš tai aštuoniolikmetė baltoji mergina Jutoje sulaukė priešiškų komentarų dėl to, jog per mokyklos išleistuves vilkėjo kiniškais motyvais išmargintą suknelę.

Toks kaltinimas puikiai tinka norint sukelti tviterio vartotojų įniršį. Tačiau kas iš tiesų yra kultūrinė apropriacija?

Vieno apibrėžimo, dėl kurio sutartų visi, nėra. Paprastai kalbant, ši koncepcija paremta idėja, jog „dominuojančiai kultūrai“ naudoti simbolius iš „mažumos kultūros“ (pavyzdžiui, baltiesiems JAV koledžų studentams nešioti plačias braziliškas kelnes „bombacha“) savaime reiškia nepagarbą, nes šie objektai yra išimti iš kultūrinio konteksto.

Tai nėra visiškai nauja idėja. Daugiau nei prieš du šimtmečius aukštuomenei priklausę britai ir prancūzai mėgdavo pozuoti dailininkams apsirengę tarsi turkų sultonai. Istorikas Edwardas Saidas tai vadino orientalizmu. Moderniaisiais laikais kai kurie Amerikos juodaodžiai skundėsi, jog Elvis Presley nukniaukė klasikines ritmenbliuzo melodijas ir įvedė jas į populiariąją kultūrą, skirtą baltųjų visuomenei.

(Scanpix nuotr.)

Tačiau šiandien ši idėja dar labiau išsiplėtė ir tapo kliūtimi laisvai saviraiškai. Amerikos koledžuose ir universitetuose balsinga studentų mažuma stengiasi įvesti oficialias taisykles, pagal kurias būtų galima nubausti studentus, dėvinčius, pavyzdžiui, netinkamus Helovino kostiumus.

Grėsmė čia gana akivaizdi. Įžeidimai yra savaime subjektyvūs ‒ universitetų administracija neturėtų bausti studento vien už tai, kad jo ar jos drabužiai įžeidė kito studento jausmus. Už nuobaudos slypi kita, socialinės stigmos, grėsmė – bijodami būti apkaltinti studentai cenzūruoja patys save ar jaučiasi, jog yra cenzūruojami.

Šiais metais aktorius Jaredas Leto apsirengė Jėzumi; jei jis būtų apsivilkęs kaip Mahometas, net ir paprastais, istoriškai tiksliais drabužiais bei turbanu, tai išprovokuotų pasibjaurėjimą ir smerkimą.

Pasirinkę islamišką aprangos temą (tarkime, „Arabijos naktys: magija ir islamas“), minėto vakarėlio rengėjai būtų neabejotinai sulaukę kaltinimų apropriacija. Šiais metais aktorius Jaredas Leto apsirengė Jėzumi; jei jis būtų apsivilkęs kaip Mahometas, net ir paprastais, istoriškai tiksliais drabužiais bei turbanu, tai išprovokuotų pasibjaurėjimą ir smerkimą.

Galima įsivaizduoti daugybę košmariškų scenarijų, gresiančių vakarėliams judaizmo, juodųjų kultūros ar, pavyzdžiui, actekų – pastarųjų nebėra gyvųjų tarpe, todėl jie negali įsižeisti – temomis, nepaisant to, kiek atidžiai būtų pasirinkta apranga.

Tai vyksta dėl to, jog kultūrinė apropriacija daugiau siejasi ne su kultūrine nepagarba ar netolerancija – tam esama daug tikslesnių terminų, – kiek iš naujo įtvirtina engiančiojo-engiamojo santykį, per kurį socialinio teisingumo šalininkai mato pasaulį. Laikoma, kad krikščionys ir baltieji turi galią savo rankose, todėl bet koks kultūrinis skolinimasis ar parodija yra netoleruotini. Tačiau atvirkštinis elgesys leidžiamas: niekas nepyksta, jei žmogus iš Azijos vilki europietiškais drabužiais.

Apsaugoti nuo tokio pasirinktinio kultūrinės apropriacijos sąvokos taikymo galima ne išplečiant jo sritį – tai tik suardytų visokius nepavojingus socialinius ryšius – tačiau atsisakant šio termino. Frazė stigmatizuoja vaisingus kultūrinius mainus, kurie vyksta mene, muzikoje, šokyje, kulinarijoje ir lingvistikoje. Ši idėja prieštarauja pati sau. Paskelbti, kad, pavyzdžiui, juodaodžių kultūra neturi būti naudojama kitų rasių žmonių, reiškia ją segreguoti.

Terminas taip pat iš pagrindų iškraipo procesą, pagal kurį kultūros formuojasi ir progresuoja – jos maišosi viena su kita. „Pasisavinant“ poeto Johno Donne’o žodžius, nė viena kultūra nėra atskira sala.

The Economist. Open Future

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų