Kada išmoksime diskutuoti?

Kada išmoksime diskutuoti?

Lietuvos viešojoje erdvėje vis aktualesnis tampa diskurso kultūros stygius. Tokią apibendrinančią įžvalgą apie pastarosiomis savaitėmis vykusias diskusijas nesusijusiomis temomis pateikė aktyvūs jų dalyviai. Atsiribojant nuo klausimo, kokiam turiniui verta skirti dėmesį, tai stiprus signalas, kad laikas susimąstyti, kaip aptariamos pasirinktos aktualijos.

Didesnė dalis diskusijų – nuo komentarų portaluose ir socialiniuose tinkluose iki viešų debatų televizijoje – tampa arena varžovams diskredituoti, dažnai tiesiogiai nereaguojant į jų argumentus. O nuomonių įvairovė atrodo negirdėtas dalykas. Sunku įsivaizduoti politiką, prieš kameras sutinkantį, kad konkurento idėja, kaip spręsti socialinę nelygybę, atrodo geresnė, ar bent pripažįstantį alternatyvos vertę ir pagarbiai siūlantį likti prie skirtingų pozicijų. Neretai oratoriniai gebėjimai, kalbėtojo asmenybė ir emocinis paveikumas, o ne pačių argumentų kokybė nulemia publikos simpatijas. Raginimai imtis esminių pokyčių, dalijant tikrovę į juodą ir baltą, visuomet patrauklesni nei nuosaikūs pilkų jos atspalvių vertinimai.

Internete pasiginčyti irgi ryžtasi (o ir laiko turi) ne kiekvienas, galintis įnešti svarų indėlį: nelengva susitaikyti su masių kritika, neišvengiamais asmeninių silpnybių aptarimais ir populiarumo–neapykantos ciklais. Nuomonių formuotojai reputaciją užsitarnauja kurį laiką atlaikę tokias atakas, tačiau daug vertingų minčių lieka neišsakytų, nes visuotinė reakcija atgraso mažiau „alfa“ žmones. Puikiai pažįstamas argumentas, kad nesinori eiti į politiką, nes kam teptis rankas.

Tačiau Lietuvoje viešojo diskurso kultūros lygis atrodo toks žemas, kad tuo pačiu argumentu galima paaiškinti piliečių nenorą įsitraukti net į viešas diskusijas kontroversiškais klausimais, ne tik į valstybės valdymą.

Nors manipuliavimas emocijomis ir faktais – iššūkis ne vien Lietuvos auditorijai, demokratinėse Vakarų šalyse tai dažniau veda į platesnį išsakomų požiūrių spektrą. Net keistesnes ar konspiracines teorijas palaikantys turi savo, kad ir nedidelę, auditoriją ir nėra viešai pasmerkiami.

Kad klausytojų visuomet daugiau nei aktyviai kalbančių – normalu. Bet natūrali idėjų kokybinė atranka yra viena, o situacija, kur kalbėtojas kaip gladiatorius turi stoti prieš aštriadančių komentatorių gaują stebint miniai, nėra sveikintinas reiškinys nepriklausomoje valstybėje.

Nemaža dalis viešojo diskurso galiausiai atsiremia į vertybinius, o ne faktinius klausimus, kurie savo esme yra individualios moralės ir apsisprendimo, o ne objektyvios realybės išraiškos. Kodėl tuomet taip sunku suvokti, kad žmogus gali puikiai žinoti argumentus už ir prieš, bet pasirinkti priešingai nei didžioji dauguma, kitaip nei tradicinė nuomonė, atvirkščiai nei tu pasirinkai, ir kad toks asmuo vis dar yra vertintinas ir gerbtinas? Spaudimas visiems prieiti prie bendros išvados ir ten pasilikti atrodo ypač didelis, o bandymai kolektyviai persvarstyti jautrius istorinius klausimus sutinkami itin priešiškai. Negi nepasimokėme, kad ypač vieninga nuomonė dažnai reiškia tik nutildytus kitaminčius?

Negi nepasimokėme, kad ypač vieninga nuomonė dažnai reiškia tik nutildytus kitaminčius?

Iš dalies netolerancija neapibrėžtumui, netikrumo baimė yra natūrali ir bendražmogiška. Be to, daugelyje jaunų demokratinių šalių internetinės diskusijos tapo pirmu atviru forumu žmonėms, kurie ilgą laiką stokojo alternatyvių kanalų frustracijai išreikšti, jautėsi nesvarbūs ar neišgirsti. Tačiau pelnytą viešą gėdijimą ir raganų medžioklę skiria plona riba, vėlgi neretai atsiremianti į asmeninius moralinius principus. Miniai „deginant“ vieną viešą figūrą po kitos, ir turiniui skęstant tarp primityvias antraštes generuojančių šūkių, būtina pradėti sąmoningai niuansuoti savo diskursą ir to reikalauti iš aplinkos, atsisakyti akivaizdumo ir konformizmo komforto. Intuityviai lyg ir suvokiame, kad tiesa yra kažkur per vidurį, bet kai vis daugiau mūsų linksta prie greitų ir ekstremalių vertinimų arba apskritai apsiriboja pasyviu turinio vartojimu, kaip visuomenė prarandame labai daug.

Klaidinga būtų tikėtis, kad net ir kokybiškos diskusijos tiesiogiai ir iš karto ves prie problemų sprendimo. Dalis ekspertų dėl to linkę viešas diskusijas kritikuoti kaip populiarų vožtuvą susikaupusiai širdgėlai išlieti, užuot skyrus energiją pokyčiams inicijuoti. Bet, mano nuomone, Lietuvoje labiausiai ir trūksta kultūringų pašnekesių, kurių esmė būtų diskusijos procesas. Tai ne konfrontacija, ir bendros išvados, kurią visi pasirašytų, nėra – tai smegenų ir moralės mankšta, padedanti pajusti kolektyvinę atsakomybę ir tiesioginį ryšį su aplink vykstančiais procesais. Jei kaip visuomenė neišmoksime kokybiškai nuolat aktyviai ir konstruktyviai persvarstyti moralinių normų ir etinių standartų, rizikuojame susidurti kaktomuša su kompleksinėmis problemomis, kurių spręsti visiškai nesame pasiruošę.

Eglė Murauskaitė yra Merilando universiteto vyr. mokslininkė ICONS projektui

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų