Kęstutis Kuizinas (Scanpix nuotr.)

K. Kuizinas: „Išsiversti be savo erdvės mums bus įdomi patirtis“

K. Kuizinas: „Išsiversti be savo erdvės mums bus įdomi patirtis“

Kitų metų pavasarį rekonstruoti uždaromo Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktorius Kęstutis Kuizinas sako, jog ši pauzė nereikš pertraukos pačios institucijos veikloje. Apie tai, kaip statybos keis parodų planus, su pašnekovu kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Viena paskutinių prieš rekonstrukciją ŠMC vyksiančių parodų vadinsis „Ar mes užsidarome?“, kuriai ruošdamiesi jau paskelbėte atvirą šaukimą menininkams. Kodėl šįkart pasirinkote tokį retą ŠMC parodoms formatą?

– Pagalvojome, kad gal ir teisinga būtų šįkart plačiau pakviesti menininkus į pastatą, kurio ilgai nebeteks pamatyti. Ir mums patiems visada įdomu išbandyti naujus formatus. Pasaulyje tokie atviri šaukimai vyksta nuolat, tai nėra nieko naujo. Mes savo institucijoje gal daugiau pasikliaujame ekspertų žiniomis – tai yra čia dirbančiais kuratoriais. Bet tai nereiškia, kad niekada nepriimame išorinių siūlymų ar menininkų idėjų. Žinoma, skelbiant atvirą kvietimą teikti sumanymus atsiveria platesni horizontai; tikėtina, kad kartais ir mes nepastebime, kas aplink vyksta.

– Nors kvietimas atviras, nekeliantis jokių temos ar medžiagų kriterijų, vis dėlto tikriausiai, pavyzdžiui, tautodailininkų darbų ŠMC parodoje nepamatysime?

– Tiesą sakant, praeityje tokių atvejų galėjo būti. Pamenu, pačioje mano karjeros pradžioje, kai tik pasikeitė institucijos ir paties pastato pavadinimas (buvę Dailės parodų rūmai tapo ŠMC – IQ past.), iš inercijos vis dar būdavo siūlymų surengti tautodailės parodą. Esą anksčiau jos čia vykdavo, tai kodėl turėtų nevykti pasikeitus pavadinimui? Tad gal kokiais 1992–1993 m. tokia paroda ir galėjo būti. O šiandien mums įdomu pagalvoti apie skirtingo pobūdžio pasiūlymus ir kaip su jais surasti santykį. Kita vertus, tokia paroda padės patiems sužinoti, kokiems menininkams mūsų labiausiai reikia, kas anksčiau norėjo čia būti pristatytas, bet gal nedrįso, neturėjo galimybės. Iš esmės taip atsiranda savotiškas lauko tyrimas. O žiūrovui, jei pavyks visa tai tinkamai sukalibruoti, nuo to turėtų būti tik dar įdomiau.

Skelbdami atvirą kvietimą nenorėjome kartoti nusistovėjusių parodų rengimo kanonų, kaip daro Lietuvos dailininkų sąjunga ir panašios organizacijos, uždedančios labai aiškius kriterijus: amžiaus, kūrinių skaičiaus ir t. t. Mano manymu, tai klaidinga, nes kartais dėl savo pobūdžio kūrinys tiesiog neįsispraudžia į tuos rėmus. Neseniai buvome pakviesti dalyvauti didelėje apžvalginėje parodoje Kinijoje: atsiųstuose reikalavimuose viskas nurodyta gramais ir centimetrais. Pridėtos nuotraukos iš pernykščio parodos atidarymo, kur Kongresų rūmuose sėdėjo minia kostiumuotų žmonių. Mus tokie dalykai atbaido. Save laikome linkusiais į dialogą, ypač su menininkais, kurie kartais nori ne tik patys pateikti savo kūrybą, bet ir pasitarti. Mūsų veikloje atsiranda ir prodiusavimo elementų. Tuo turbūt skiriamės nuo buvusių Parodų rūmų, kurie per metus surengdavo po 70 parodų. ŠMC jų suorganizuoja po 15–18 kasmet, bet mes parodą suprantame kaip sudėtingesnį organizmą, kuriam reikalingas tyrimas, refleksija.

– Kaip ketinate tęsti savo veiklas, kai pats pastatas fiziškai bus nebeprieinamas?

– Pasaulyje yra ne vienas meno centras, neturintis savo erdvių. Kurį laiką ir mes tokie pabūsime, spėju, tai tęsis maždaug pusantrų–dvejus metus. Bet tikiuosi, kad kaip institucija ir toliau būsime ryškiai matomi. Be abejo, tęsime ir parodines veiklas. Jau dabar esame sutarę dėl kelių projektų alternatyviose erdvėse. Kitų metų rudenį planuojama mūsų organizuojama paroda kartu su Lietuvos dailės muziejumi (LDM), kuri veiks atnaujintuose Radvilų rūmuose. Pristatysime garsaus amerikiečių menininko Michaelo Rakowitziaus bareljefus, atkurtus pagal ISIS Sirijoje suniokiotų šventyklų fragmentus. Pagalvojome, kad į Radvilų rūmus, kurie iki šiol buvo apleisti, užmiršti, būtų įdomu atvežti meno žvaigždę, kalbančią būtent apie paveldo byrėjimą ir atstatymą. Bareljefus M. Rakowitzius kuria iš įvairių smulkių popierėlių, šiukšlių, atliekų – viso to, ką galima rasti bet kurioje arabų parduotuvėlėje. Tik iš visai arti įsižiūrėjęs pamatai, iš ko tie kūriniai padaryti.

Kai gavome pasiūlymą surengti šią parodą, pasakiau organizatoriams, kad mūsų pastatas nedirbs, bet galime paieškoti alternatyvios erdvės. Tada kreipiausi į LDM direktorių Arūną Gelūną. Jam idėja patiko, o toliau viskas pajudėjo sinchroniškai – drauge važiavome į Švediją, kur vyko ta pati M. Rakowitziaus paroda, susitikti su autoriumi, įvertinti projekto. Manau, tai bus puikus ŠMC ir LDM bendradarbiavimo pavyzdys.

Kitas bendras susitarimas gimsta su Energetikos ir technikos muziejumi. Čia parodoje per meno prizmę būtų nagrinėjama branduolinės energetikos tema. Bet apskritai galvojame, kad nereikėtų per daug susitelkti į esamas galerijas ir institucijas, nereikėtų iš jų pačių atimti erdvės. Veiklos laukas labai atviras – nuo performatyvių meno projektų, meno viešosiose erdvėse iki leidybinių darbų, kuriems neretai tiesiog pritrūkdavo laiko. Tam tikru atžvilgiu mums toks pasikeitimas netgi įdomus.

ŠMC pastato rekonstrukcijai reikės apie 2,5 mln. eurų (Fotobanko nuotr.)

– Rekonstrukcijų etapą ką tik perėjo ar dar išgyvena šalies teatrai, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai. Daugelis jų akcentavo alternatyvių erdvių trūkumą, kol pagrindinės rekonstruojamos. Tačiau jūs tokios problemos neturite?

– Aš manau, kad bent jau kalbant apie vizualiuosius menus erdvių trūkumo Lietuvoje nėra. Nenoriu kelti kojos į ne savo teritoriją – gal teatralams ar muzikams yra kitaip dėl tam tikros specifikos. Bet kalbėdamas apie savo lauką visada sakiau, kad svarbiau ne kvadratiniai metrai, o kokybė. Pamenu, kai pirmame ŠMC aukšte vietoj parodų salės įrengėme skaityklą, mums buvo priekaištaujančių. Esą parodų erdvių ir taip trūksta, o čia dar jų sumažinome. Bet tais pačiais metais atidaryta Nacionalinė dailės galerija (NDG), praplėstas Vilniaus dailės akademijos „Titanikas“. Manau, kad šiuolaikiniam menui eksponuoti vietų pakanka. Žinoma, per pastato rekonstrukciją nedirbsime tokiais pajėgumais kaip iki šiol, kai skirtinguose ŠMC aukštuose vienu metu vykdavo skirtingi renginiai. Bet tai nieko baisaus – svarbu, kad toliau siųstume savo žinutę ir vykdytume misiją.

– Kaip po rekonstrukcijos pasikeis pats ŠMC pastatas?

– Jokių didelių architektūrinių pokyčių neplanuojame – tuo esame tikri. Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotas pastatas – vienas gražiausių tarybinio modernizmo pavyzdžių. Šiandien yra daug naujų muziejų, erdvių, kur architektūra labai ambicinga, bet ji nėra tokia gera rodyti menui. Juk tam reikia gražių proporcijų ir neutralaus konteksto, o labai dinamiška architektūra jau pati savaime yra kūrinys. Be to, pastatas stovi Senamiestyje, įrašytas į paveldo apsaugos sąrašą, tad ir dėl to jo paties keisti negalėtume.

Tačiau šiandien akivaizdu, kad pastatas nusidėvėjęs, o ir statytas laikais, kai šildymas kainavo nedaug. Taigi keičiame visą elektros instaliaciją, šildymo, vėdinimo sistemas. Be to, ankstesniais laikais kai kurie trūkumai net neatrodė svarbūs. Pavyzdžiui, kai žiemą žmonės susirenka į parodos atidarymą, drabužinės net nenaudojame – nėra prasmės, nes pastate per šalta. Bet anksčiau tokie dalykai nebuvo svarbūs, viskas vyko daugiau iš iniciatyvos, užsidegimo, svarbu buvo pats procesas. Tačiau laikai pasikeitė, be to, atidarytos tokios institucijos kaip MO muziejus, „Rupert“ centras. Tokiame kontekste tampa akivaizdu, kad pas mus šalta ir varva pro stogą. Galų gale esamomis aplinkybėmis kai kurių kūrinių net dėl techninių kliūčių negalime priimti eksponuoti. Todėl labai džiugu, kad šis ilgai brandintas sumanymas pagaliau tampa realybe.

– Ar kiek nors keisis vidaus erdvių planas?

– Šiek tiek keisis pastato fojė. Tai – jautri erdvė, sukurianti pirmąjį įspūdį apie instituciją. Žinoma, ji yra pasikeitusi jau anksčiau, buvusio ilgamečio ŠMC architekto Valdo Ozarinsko dėka. Tuomet diskusijoje dėl pokyčių dalyvavo dar ir architektas V. E. Čekanauskas. Šiandien akivaizdu, kad ŠMC turime du paveldo sluoksnius – to, ką sukūrė V. E. Čekanauskas, ir to, ką vėliau padarė V. Ozarinskas. Abu jie yra svarbūs. Todėl vienas didžiausių iššūkių – kaip tinkamai jų palikimą įvertinti ir išlaikyti. Žinoma, rekonstruojant neišvengiamai atsiras ir trečio architekto požiūris. Bet mes norime išsaugoti tai, kas vertinga, o vertinga yra tai, kas autentiška.

– Paminėjote keletą naujų ir senesnių muziejų bei galerijų. Ką iš jų laikote savo konkurentais, kalbant apie lankytojų dėmesį?

– Visada sakiau, kad esame unikali institucija. Mes nesame muziejus ir nekaupiame savo kolekcijos. Niekada nevertinome savęs kaip konkuruojančių su kuria nors institucija Vilniuje ar visoje Lietuvoje. Yra programų, susisiejančių su NDG, „Rupert“ rezidencijų centru, kiek mažiau – su MO muziejumi. Mums visuomet atrodė svarbiau idėjomis konkuruoti su panašaus profilio institucijomis svetur – Rygoje, Lenkijoje, Roterdame. Ten, kur yra ambicingi meno centrai, akcentuojantys programų kokybę.

Kalbant apie lankytojų skaičių, vargu ar galime konkuruoti su Lietuvos muziejais būtent dėl savo programos ypatumų (Kultūros ministerijos duomenimis, 2016 m. ŠMC aplankė 28 000, 2017 m. – 33 000, pernai – 36 000 žmonių. Į 2017–2018 m. statistiką įtraukti ir „Kultūros nakties“, „Muziejaus nakties“ bei skaityklos renginių lankytojai – IQ past.). Kol nebuvo atidaryta NDG, bandėme po savo stogu sutalpinti kuo daugiau veiklų. Tam tikru atžvilgiu tuomet kompensavome gerų komercinių galerijų, muziejaus trūkumą. Rengėme ir, pavyzdžiui, tokio pasaulinio garso menininko kaip Maxas Ernstas parodą. Šiandien turbūt to nebedarytume, nes jau yra kas gali tai padaryti ir kam tai labiau tinkama pagal veiklos profilį. Žinoma, įprastai labiausiai lankomos retrospektyvinės garsių Lietuvos menininkų – tokių kaip Šarūnas Sauka, Antanas Sutkus – parodos. Su jomis sunku konkuruoti. Tačiau mūsų tikslas yra parodyti, kas aktualu šiandienos mene, ir bandyti įžvelgti tendencijas. Tokie dalykai yra mažiau populiarūs, bet jie svarbūs.

M. Rakowitziaus kūrinių paroda planuojama ir Lietuvoje (Scanpix nuotr.)

Mano nuomone, Lietuvoje šiandien jau susiformavusi normali infrastruktūra: yra privatus muziejus, NDG, rezidencijų centrų. Todėl ŠMC nebereikia kompensuoti kitų institucijų funkcijų – mes galime išsigryninti ir sutelkti dėmesį į tai, kas esame.

– Kokios ŠMC parodos yra lankomiausios?

– Pirmiausia paminėčiau Baltijos trienalę. Tai tarptautinė paroda, į kurią kviečiami menininkai iš viso pasaulio, dirba žymūs kuratoriai. Įprastai grupinės parodos populiaresnės nei solinės. Be to, personalinės lietuvių menininkų parodos sulaukia daugiau dėmesio nei užsieniečių, net jei šie – ir tikrai žinomi menininkai. Tai atsispindėdavo ir spaudos konferencijose.

– Pernai paskelbta, kad ŠMC tampa ir rekonstruojamų Sapiegų rūmų Antakalnyje valdytoju. Kokiame etape dabar yra šis projektas?

– Panašiame kaip ir ŠMC – parengtas investicinis projektas, šiomis dienomis laukiame paskutinių Centrinės projektų valdymo agentūros patvirtinimų. Tarpusavyje juokaujame, kad netrukus gyvensime statybų laikotarpiu, nes ir čia, ir Sapiegų rūmuose darbai turėtų prasidėti panašiu metu.

Pirminis šio projekto pavadinimas ir sumanymas išlieka nepakitęs. Sapiegų rūmuose veiks naujas Kultūros pažinimo centras, kuriame susijungs daugybė funkcijų. Tikrai nedarysime ten ŠMC klono – nėra prasmės. Šiame centre atkreipsime dėmesį į kitas disciplinas, taip pat į edukaciją. Vienas pastato aukštas bus skirtas ekspozicijoms, kur matysime istorinio meno ir dabarties sankirtas. Tam planuojame skolintis kūrinių iš privačių ir valstybinių kolekcijų.

Vizualieji menai bus reikalingi tam, kad palaikytų nuolatinį pastato veikimą. Bet labiausiai akcentuosime įvairius projektus, įvykius, renginius. Jau kalbamės su šiuolaikinės muzikos kūrėjais, galvojame apie šiuolaikinio šokio, netgi šiuolaikinio cirko atstovus. Mums labai imponuoja ir tai, ką daro „Naujosios operos akcija“. Kultūros lauke yra labai įdomių žaidėjų, atsiradusių jau po to, kai susiformavo visa infrastruktūra. Todėl tie žmonės šiandien dirba praktiškai iš automobilių, pasidėję juose kompiuterius, o įgyvendina labai įdomius sumanymus. Norime, kad Sapiegų rūmai taptų traukos centru tokioms nedidelėms organizacijoms.

 

K. Kuizinas

1991 m. baigė dailės istorijos ir teorijos specialybę Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 1992 m. – ŠMC direktorius.

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (A.I.C.A.) Lietuvos sekcijos narys.

2006 m. kaip kuratorius buvo nominuotas Walterio Hoppso premijai (JAV).

2013 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų