(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Jonas Vaitkus ir virsmo epocha

Jonas Vaitkus ir virsmo epocha

Su Lietuvos rusų dramos teatro vadovu Jonu Vaitkumi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė susitinka Kaune. Čia statomas naujausias režisieriaus spektaklis – Thomo Manno „Fjorenca“. Pokalbio prieš premjerą toną neišvengiamai diktuoja ne tik Kauno teatro scena, į kurią menininkas grįžo po dešimtmečio pertraukos, bet ir laikas – rytas po JAV prezidento rinkimų.

– Pjesėje apčiuopiamas įdomus pokyčių laikas: XV a. pabaiga, Florencijoje baigiasi vieno ilgamečio valdovo era ir pasirodo naujas pranašas, kuriuo minia iškart patiki. Kodėl būtent dabar pasirinkote statyti šią pjesę?

– Jau seniai buvau ją nusižiūrėjęs, net sovietmečiu svarsčiau statyti. Bet buvo kiti laikai, pjesė galbūt nebuvo tokia aktuali, o dabar tiesiog atėjo metas. Visur matau daug pasimetimo: tiek politikoje, tiek meno kolektyvų, menininkų gyvenime. Pasaulis išgyvena virsmą, ateina kažkas naujo, kažkas kitokio. Kartu su grožio siautėjimu atsiranda ir nežabota laisvė, kuri pagimdo daug įtartinų ir pavojingų išvaržų. Man pasirodė, kad verta grįžti prie temos, kurią Th. Manno lūpomis paliečia ir jo aprašomo laikotarpio menininkai. Visuomenėje ir žiniasklaidoje įsisiautėja agresyvūs atžindai, neturintys jausminio klavišo. Jie nesugeba užjausti, būti dėmesingesni kitam žmogui, kuris galbūt ne toks drąsus, įžūlus, agresyvus. Dingsta pagarbos žmogui pojūtis. Tokia atmosfera parodė, kad laikas imtis šio kūrinio.

J. Vaitkus. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

– Vienoje pjesės scenoje senasis valdovas Lorencas naujajam pranašui užduoda vos kelis tikslius klausimus, į kuriuos atsakydamas Prioras atsiskleidžia, kas iš tikrųjų esąs. Kodėl minia nemato jo dviveidiškumo?

– Kai žmonės nesidomi istorija, yra neišprusę, neturi savo nuomonės, kriterijų, religijos, pasaulėžiūros, tokia mase labai lengva manipuliuoti. Kas drąsiau, agresyviau kalba, kas turi daugiau finansinių galimybių, tas ir pradeda valdyti. Išprusę, intelektualūs žmonės visada yra kuklesni. Kai žvelgiame į rinkimų peripetijas, tampa akivaizdu, ką reiškia švietimą ir kultūrą nustumti į paribį. Visa tai, ką matome, yra švietimo vaisiai. Kovojama vien už laisves nedalyvauti, nebūti, negerbti, bet pamirštama įdiegti pareigas. Regis, svarbiausia – mano individualūs norai, mano laisvė, o visa kita neverta dėmesio. Tačiau ką tu, žmogau, išmanai apie laisvę? Kuo daugiau patenkini poreikių, tuo esi laisvesnis? Bet tai kelias į savižudybę.

Regis, svarbiausia – mano individualūs norai, mano laisvė, o visa kita neverta dėmesio. Tačiau ką tu, žmogau, išmanai apie laisvę? Kuo daugiau patenkini poreikių, tuo esi laisvesnis? Bet tai kelias į savižudybę.

– Vienas pjesės personažas dailininkas pasako: „Aš laisvas menininkas, aš neturiu savo pažiūrų.“ Jūs irgi iš esmės laisvas menininkas, bet mąstote visiškai priešingai?

– Taip, personažas mąsto: „ką pakišo man – tą ir valgau“. Bet aš negaliu daryti bet ko. Net jei ir norėčiau, man tiesiog nesidaro.

– Kaip šią pjesę priėmė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai?

– Aktoriai visada imlūs medžiagai. Šiuo atveju tekstai gana sudėtingi, nes jie jau atpratę kalbėti tokiais ilgais sakiniais. Bet patys pajuto, kad reikia mokytis kalbėti, reikšti mintis – ne šiaip kasdienes, o aukštesnių kategorijų. Kai pradedi dirbti, analizuoti, pasiskaitai visokios literatūros, suvoki, jog galbūt per praeities medžiagą lengviau kalbėti apie dabartį.

– Šį rytą po JAV prezidento rinkimų daug kas dalijosi Winstono Churchillio citata: „Geriausias argumentas prieš demokratiją – penkios minutės pokalbio su vidutiniu rinkėju.“ Ši mintis tinkama ir pjesės veiksmui. Ar turėtume suprasti, kad niekas nesikeičia?

– Kartojasi lygiai ta pati situacija. Keičiasi žodžiai, pažadai, priemonės, taktikos, bet viskas veda į norą pavergti žmogų. Valdžios ir pinigų troškimas tik pridengiamas kitais dalykais. Mes absoliučiai nesimokome iš istorijos. O jei neanalizuojame praeities, negalime galvoti apie ateitį, nes nepasidarome jokių išvadų. Tačiau žmonės, kurie neaktyviai dalyvauja šalies gyvenime ar bijo dalyvauti, daro didelę paslaugą norintiems pasinaudoti minios neišprusimu. Padarinius šiandien matome visur, „Brexit“ – vienas tokių pavyzdžių.

– Pastarieji du naujausi jūsų spektakliai – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ ir „Apreiškimas Marijai“ – remiasi krikščionybės tradicija. Ar būtent joje siūlote ieškoti išeities?

– Nieko nesiūlau, nesakau, kad staiga pradėkite visi tikėti, tik noriu atkreipti dėmesį. Žinau tiek, kad pats moderniausias ir daugiausia pozityvumo turintis gebėjimas paliesti žmogaus vidų buvo Jėzaus mokymas. Jis įpareigojo prisiimti asmeninę atsakomybę nepaisant to, kas tu: žydas, rusas ar lietuvis. Jei visi bent bandytų laikytis dešimties įsakymų ir nuo mažens diegtų vaikams, tai galėtų būti viena išeičių. Rojaus vis tiek nesukurtume, bet pasaulis gali tapti jaukesnis, žmogui draugiškesnis. Kiekvienoje religijoje yra panašių vertybių, bėda tai, kad nebeturime valios jų laikytis. Tačiau religija nėra panacėja. Jokiai religijai savęs nepriskiriantis žmogus taip pat gali būti doroviškai švarus.

Kiekvienoje religijoje yra panašių vertybių, bėda tai, kad nebeturime valios jų laikytis.

– Po „Apreiškimo Marijai“ premjeros teko girdėti labai prieštaringų nuomonių…

– Taip, bet kitaip ir nesitikėjau. Žinau, kad net Marijos vardas kai kam sukelia alergiją ir vėmulį, ką ir kalbėti apie krikščioniškus tekstus, bažnytines giesmes. Visa tai kai kam atrodo senienų senienos, bet ką siūlome vietoj jų? Manau, kad prieš šį spektaklį ir apskritai šią tematiką nukreipti puolimai kyla iš mirties baimės. Kiekvienas žmogus jaučia baimę prieš išeidamas, todėl tas organizuotas puolimas – tai atžindų vienatvės baimės tryptinis.

– Ar pats dažnai galvojate apie išėjimą?

– Aišku, kiekvieną dieną. Noriu kuo daugiau išsisakyti, pajusti ir suprasti. Nenoriu mirti kaip gyvuliukas ar daržovė. Norisi matyti savo mirtį, pagalvoti apie svarbius dalykus, suspėti atsiprašyti. Nesu koks mirtininkas, kuris nebijo mirties. Tik bandau išsilaikyti šiame sūkuryje ir dar jaučiu atsaką, kitų norą bendrauti šiomis temomis, todėl tiesiog darau savo darbą, kalbuosi.

– Po „Apreiškimo Marijai“ buvote, kaip sakėte, kritikuojamas už senieną. Tačiau „Visuomenės priešas“ – visai kitos stilistikos ir kitos teatrinės kalbos spektaklis – taip pat buvo užsipultas dalies visuomenės, net politikų?

– Tiesiog mano asmuo yra netinkamas (juokiasi). Jei ilgai kandžioji žmogų, dantys atšimpa, o panika vis tiek nekyla – tai erzina. Ir mano studentams kliūva dėl to, kad jie mano studentai. Aš apsieinu vienas ir su tais, kurie manimi pasitiki, – man to užtenka. Su visais galiu normaliai pasisveikinti, bet ne ranką paspausti ir „bendrauti“ sumuštinukus ragaujant.

– Ar santykiai su vyresniosios kartos aktoriais, kurie, jums tapus Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovu, kadaise rengė protestus ir buvo atleisti, šiandien taip pat normalūs?

– Taip, visiškai. Juk po to stačiau daugybę spektaklių, dirbau ir su Vytautu Tomkumi, ir su kitais. Tas laikas buvo labai sudėtingas. Senoji karta buvo įpratusi gyventi savo tradicijose, o aš atėjau įsivaizduodamas teatrą kitaip. Nemėgau to, kad galima ateiti į spektaklį išgėrus, kalbėti pastatytais balsais kokias nors deklaratyvias tiesas. Henrikas Vancevičius teatre buvo padaręs neabejotinai įdomių ir svarbių dalykų, bet jau buvo kitas laikas. Įvedžiau daug jaunų žmonių, pradėjau kviestis iš kitų teatrų. Senieji deklaravo „mes už jaunimą“, bet pamatę koridoriuose vaikštančius spuoguotus jaunuolius išsigando. Nusipelniusieji aktoriai nesijautė tėvais, globėjais, jiems buvo svarbiau titulai, vardai, egoizmas. Beje, vis sakoma, kad iš teatro atleidau senuosius aktorius. Iš tiesų jie patys įteikė prašymus išeiti, o aš tik pasirašiau.

Pjesės skaitymai. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

– Po „Visuomenės priešo“ premjeros spektakliu pasipiktino politikai, kuriems žiūrėdamas į akis Dainiaus Gavenonio vaidinamas personažas rėžė apie „suvienytą tyliąją daugumą“, nesugebėjimą savarankiškai mąstyti. Visada knietėjo paklausti, ar laukdamas premjeros bent šiek tiek galvojote apie tai, kad pirmose eilėse įsitaisys ir jiems adresuojamo monologo klausys politikai?

– Aš ir noriu, kad jie ateitų. Juk teatro istorija iš esmės yra politinė istorija. Teatras visada šiek tiek užbėga įvykiams už akių ir juos prognozuoja. Visas Shakespeare’as yra politika. Tai valdžios, žmogaus ir aukso veršio kova. Bet tikrai nemąsčiau, kur kas sėdės, net nepažįstu tų veidų. Paksienės nepažinojau, Zuokienės – juo labiau.

– Šį sezoną jūsų premjerų kalendorius labai intensyvus. Rugsėjį Lietuvos rusų dramos teatre pristatėte „Septynis fariziejaus Sauliaus penktadienius“, spalį buvo „Apreiškimo Marijai“ premjera LNDT, o gruodžio pradžioje Kaune parodysite „Fjorencą“. Kas taip gena jus pirmyn, kodėl nepaliekate sau ilgesnių pauzių?

– Mane gena laikas. Kam man tų laisvų pauzių reikia? Žmona dabar daugiau būna su manimi, vaikai jau savarankiški. Yra ir mano studentai – du kursai aktorių ir režisierių. Norisi galutinai išdeginti tuos „riebalus“, kuriuos sukaupiau per savo nuodėmingą gyvenimą. Kam jais teršti kapo duobę ir apsunkinti kitos kelionės pradžią?

– Tai, kad spektaklius statote skirtinguose teatruose, lemia jų kvietimai ar paties noras padirbėti su kitais aktoriais?

– Taip, aš pagalvoju apie aktorius, trupę, su kuria noriu dirbti. Kadangi turiu dar daug medžiagos, kurią norėčiau pastatyti, vis pranešu pavadinimus, ir kažkuriuo momentu teatrui ateina toks poreikis. Negaliu visko vienas užimti Rusų dramos teatre – neturiu tam teisės. Pastatau ten po spektaklį per metus, kad parodyčiau aktoriams, jog aš dar gyvas, nesu koks valdininkas.

– 2018-aisiais baigsis antroji jūsų vadovavimo kadencija. Tuomet teatro vadovu būsite dirbęs jau dešimt metų. Ar kartais pagalvojate, kas laukia po to?

– Ne, niekuomet.

– Tačiau turbūt galite reziumuoti, ką per šiuos metus teatre pasisekė įgyvendinti?

– Man pavyko pasiekti tai, kad aktoriai daug dirba, kad repertuaras visiškai atsinaujino. Atsirado ir jaunų aktorių – atėjo mano kurso studentai. Apsaugojau kolektyvą nuo tam tikrų vidaus ir išorės išpuolių. Esame daugiatautė trupė, bet visi kažkaip sugebame sugyventi, bendrai dirbti, nors tai nereiškia, kad nereaguojame į politinius įvykius. Tačiau kai žmonės įsitraukę į darbus, kūrybą, nėra laiko „politikuoti“ ar liūdėti.

Kai tik pradėjau vadovauti, buvo sunku. Iš visų pusių bombardavo, kad viską sugriausiu, sunaikinsiu teatrą. Net Rusijos ambasada pirmuosius kelerius metus buvo labai kategoriškai nusiteikusi – ačiū buvusiai teatro vadovybei. Todėl nuo visko atsiribojome, taip pat nuo įvairių rėmėjų, kurie vėliau ima ko nors reikalauti, bet esame atviri bendrauti ir su ambasada, ir su teatrais, kurie pas mus atvyksta gastrolių. Dabar gyvename iš to, ką duoda valstybė ir ką užsidirbame. Ta laisvė davė savo vaisių.

Žinoma, situacija nelengva, bet esmė, kad sugebame dirbti viename kolektyve. Nesvarbu, esi rusas, lietuvis ar ukrainietis. Nenorėjome švęsti jokių falšyvų datų (šiemet pradėtas 70-asis Lietuvos rusų dramos teatro sezonas – IQ past.). Vis dėlto tai okupacinio režimo tarybinės santvarkos reliktas. Tai istorinis faktas, bet ne šventė. To nepripažinti reikštų tą patį, kaip ir nutylėti Holokaustą. Reikia blaiviai sau atsakyti į tuos klausimus, kalbėti atvirai, kokiomis aplinkybėmis teatras įkurtas. Perspektyvoje, manau, teatre bus daug visko ir lietuviško, ir rusiško, ir lenkiško, ir… Tilpsime visi – taip tik žmogiškiau ir įdomiau.

Th. Mannas, „Fjorenca“ (rež. J. Vaitkus), premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) gruodžio 8, 9, 17 ir 31 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų