(Festivalio organizatorių nuotr.)

Jiems ir vėl pavyko: latvių kultūros perlas prie Baltijos jūros

Jiems ir vėl pavyko: latvių kultūros perlas prie Baltijos jūros

Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis Latvijoje šią vasarą debiutavo ambicinga programa, aukštai užkėlusia kartelę ateičiai. Žvilgsnis į jo užkulisius sėkmės formulę leidžia supaprastinti iki trijų „p“ – pažinčių, pinigų ir profesionalumo.

Tarpukariu statyta, o septintajame dešimtmetyje smarkiai išplėsta Jūrmalos koncertų salė „Dzintari“ susibūrusius po jos stogu rugpjūtį kvietė išgirsti ir čia pat ošiančią Baltijos jūrą bei paukščių balsus, ir garsių pasaulio orkestrų bei solistų atveriamą muzikinį lobyną. Lauko sienų neturinti didžioji „Dzintari“ salė leido nenuobodžiauti ir laukiant beprasidedančio Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo Zubino Mehtos, koncerto, ir prieš pat jį turėjusio įvykti IQ žadėto interviu su festivalio „Riga Jurmala“ direktore Zane Culkstena.

Kol pašnekovė vėlavo, su jos kolegomis mandagiai apsikeitėme komplimentais apie naujausias lietuvių ir latvių pergales meno mūšiuose. Viena festivalio komandos narių atsiduso paminėdama, kad tą vasaros savaitgalį diriguoti į Rygą vėl trumpam sugrįžo maestro Modestas Pitrėnas. „Kaip jums pasisekė, kad jį turite. O dar šiemet laimėjote ir pagrindinį prizą Venecijos bienalėje… Kai apie tai išgirdome, mums, latviams, ta žinia truputį sugėlė širdį“, – nusišypsojo moteris. „Na, bet užtat jūs turite šį festivalį“, – atsakiau, ir abi nusijuokėme.

Komplimentai renginiui „Riga Jurmala“ – ne tik mandagumo išraiška. Pirmą kartą surengtas festivalis į Rygos ir Jūrmalos koncertų sales priviliojo Londono simfoninį, Bavarijos radijo simfoninį, Rusijos nacionalinį, Izraelio filharmonijos orkestrus, dirigentus Z. Mehtą, Gianandreą Nosedą, pianistus Yują Wang, Janą Lisieckį, violončelininką Mišą Maiskį. Dar nuostabiau tai, kad tokią festivalio programą pavyko parengti, suderinti ir patvirtinti vos per porą mėnesių.

„Tai buvo beprotybė, bet mes tai padarėme“, – sakė likus vos keliasdešimčiai minučių iki koncerto interviu IQ davusi Z. Culkstena, tądien laksčiusi iš vieno susitikimo į kitą. Ji priminė šio festivalių scenos naujoko, beje, surengto beveik vien privačiomis lėšomis, ištakas: pernai ir užpernai Rygoje ir Jūrmaloje vyko bandomasis projektas – „Baltijos muzikos sezonai“ (BMS). Netrukus 15 mecenatų įkūrė BMS fondą ir ėmė planuoti įsteigti tarptautinį klasikinės muzikos festivalį, kuris turėtų aiškią koncepciją ir tvirtą komandą. Tuomet prie jo prisijungė Z. Culkstena bei Verbjė festivalio Šveicarijoje organizatorius ir koncertų prodiuseris švedas Martinas Engstroemas, taip pat Los Andžele gimęs prodiuseris bei organizatorius Miguelis Estebanas. „Visą koncepciją pasitvirtinome pernai rugpjūčio pabaigoje, o jau spalį turėjome sudėliotą programą ir visų orkestrų pažadus atvykti“, – prisiminė Z. Culkstena, neslėpusi, kad tam padėjo ir asmeninės festivalio vadovų pažintys su muzikais.

Keturis vasaros savaitgalius vykusio renginio geografiją nuspręsta išdėlioti dviejuose miestuose – Jūrmalos koncertų salėje ir Rygoje esančiame Didžiosios Gildijos pastate bei Latvijos nacionalinėje operoje. „Ryga – mano meilė. Šio miesto muzikinė istorija labai gili, čia gyveno ir dirbo R. Wagneris, S. Prokofjevas, R. Schumannas. Tačiau tai – vasaros festivalis, tad būtų gėda nepasinaudoti šalia esančia tokia nuostabia vieta kaip Jūrmala“, – sakė direktorė.

Z. Culkstena vadovauja klasikinės muzikos festivaliui ir šiuolaikinio meno centrui (Festivalio organizatorių nuotr.)

Pajūrio kurortas su tingiais turistais ir rimtoji muzika neatrodo labai darnus duetas. Tačiau organizatorių tai negąsdino: pasak Z. Culkstenos, natūralu, kad publika vasarą kiek triukšmingesnė, labiau atsipalaidavusi – taip yra visuose atvirame ore organizuojamuose festivaliuose. „Pavyzdžiui, JAV vykstančiame Tanglvudo festivalyje klausytojai renkasi nešini šaltkrepšiais su alumi. Tad pas mus ta nuotaika dar palyginti rimta“, – nusijuokė pašnekovė. Kita vertus, ji pabrėžė, kad sudarant festivalio repertuarą jokių nuolaidų kokybei nedaryta – programą siekta išlaikyti solidžią.

Valstybės indėlis – simboliškas

Pati Z. Culkstena į rimtosios muzikos sferą žengė iš verslo ir šiuolaikinio meno pasaulio. Ekonomikos studijas Rygoje ir Niujorke baigusi latvė yra įsteigusi konsultavimo bendrovę, be to, būdama vos 26-erių įkūrė iki šiol sėkmingai veikiantį šiuolaikinio meno centrą „kim?“. Net du kartus – šiemet ir 2013 m. – ji organizavo Latvijos dalyvavimą Venecijos bienalėje. Neseniai kalbėdama apie šią patirtį Z. Culkstena pabrėžė, kad kainų šuoliai šiame prestižiniame renginyje tapo stulbinantys, o parengti ekspoziciją šiemet kainavo keturis kartus daugiau nei prieš kelerius metus. Todėl Z. Culkstena nuogąstavo, jog ateityje tokioms nedidelėms šalims kaip Latvija meno bienalė apskritai gali tapti neįkandama.

Panašių tendencijų ji pastebi ir klasikinės muzikos srityje: čia taip pat artistų honorarai ir kitos koncertams būtinos išlaidos sparčiai auga. Be to, nors pasaulis dabar lyg apsėstas produktyvumo ir sąnaudų mažinimo idėjos, kalbant apie rimtąją muziką tai dažnu atveju tiesiog neveikia: „Negali atlikti H. Berliozo simfonijos produktyviau nei prieš šimtmetį – vis tiek reikia tokio pat skaičiaus muzikantų, tiek pat instrumentų ir t. t. O juk kelionės kainuoja, honorarai auga, bet dėl to negali kaltinti atlikėjų. Tiesiog taip yra – menas brangsta visame pasaulyje.“

Visgi žvelgiant į festivalio „Riga Jurmala“ programą ir rinkodaros bei reklamos sprendimus atrodo, kad spaudimo „kuo pigiau“ organizatoriai nejuto. Tai leidžia numanyti ne tik įspūdingas kviestinių žvaigždžių sąrašas, bet ir faktas, kad, pavyzdžiui, daugelį Izraelio orkestro muzikantų latviai pasikvietė su jų šeimomis, ir daugybė lauko bei vaizdo reklamos, ir apmokėtos kelionės išlaidos žurnalistams iš dešimties šalių. Dar festivalio metu publikacijos apie „Riga Jurmala“ pasirodė „The Guardian“ bei „The Independent“, o paskutiniuose koncertuose buvo laukiama atstovo iš „The New York Times“. „Apie 15 proc. parduotų bilietų įsigijo užsieniečiai, tačiau mes šiemet iš esmės neinvestavome į reklamą užsienio šalyse. Tai – mūsų ateities uždavinys“, – sakė Z. Culkstena.

Beveik visas šiųmetis festivalis „Riga Jurmala“ buvo remiamas privačiomis lėšomis. Pasak direktorės, valstybė bei Rygos savivaldybė prisidėjo tik simboliškai. Tačiau ateityje iš valstybės taip pat tikimasi didesnės finansinės paramos. „Visų pirma, reikėjo įrodyti, kas mes esame, ką sugebame. Šis festivalis netgi pranoko mūsų lūkesčius, tad manau, kad kitais metais ir valstybės paramos sulauksime daugiau“, – sakė Z. Culkstena. Pasak pašnekovės, rengiant tokio masto koncertų ciklą svarbu kuo labiau diversifikuoti pajamas: „Mums reikia ir miesto, ir šalies, ir mecenatų paramos, ir pajamų iš bilietų pardavimo ar narystės mokesčio. Niekada nebus gerai, jei pinigų šaltinis iš esmės liks tik vienas.“

Ir šiuolaikinio meno, ir klasikinės muzikos pasauliuose dirbanti latvė pasakojo, kad auditoriją į abi šias sritis siekiama pritraukti visiškai skirtingais būdais. Jos įkurtas centras „kim?“ tam pasitelkia beveik vien skaitmenines rinkodaros ir reklamos priemones. O klasikinė muzika įprastai pritraukia vyresnio amžiaus auditoriją, tad ir priemonės tam parenkamos tradiciškesnės – daug reklamos televizijoje, spaudoje, taip pat daugybė lauko stendų. „kim?“ atveju, jos nuomone, tokios tradicinės priemonės tiesiog neveiktų.

„Kita vertus, aš esu įrodymas, kad atskirtis tarp šiuolaikinio meno ir klasikinės muzikos tėra stereotipas. Tas pats žmogus kuo puikiausiai gali klausytis simfonijos ir eiti į šiuolaikinių kūrėjų parodas. Todėl manau, kad kitų metų festivalio „Riga Jurmala“ programoje bus vietos ir šiuolaikiniam menui“, – sakė Z. Culkstena.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų