Jei ne grybai

Jei ne grybai

Kas prisimins populiarią lietuvių užstalės dainelę, tas tikriausiai įvertins mano juokus: vasaros sausrų nukamuotoje Ratnyčios pakrantėje šiemet beveik nėra grybų ir uogų, bet dzūkų mergos nelaksto nuogos. Gražiai aprengtos tautinio stiliaus sukniomis, jos linksmai aptarnavo du nuobodžiaujančius Vilniaus vyrus, nusprendusius atgyti Druskininkų apylinkėse.

Tam tiko naujasis restoranas-kepykla „Romnesa“, bandanti atkartoti kadaise recenzuoto vyresnio brolio nuo Ignalinos sėkmes ir nesėkmes. Įžengėme į butaforiniais akmenimis ir šakočių stalaktitais puoštą menę, gavom valgiaraštį, o ant baro radom reklaminį lapelį. Gedulingi pietūs ir metinės (…mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį…), suprask, itin laukiami mirusieji ir iki 130 šermenų dalyvių. Atsižvelgdamas į savo amžių priėmiau tai omenin ir pažvelgiau į žavią dzūkaitę. Lapelyje pritrūko nuorodos į anekdotą, patariantį trečios žmonos ieškoti Lietuvoje – ji tikrai gerai prižiūrės kapelius. Logiška būtų įtarti, kad Druskininkų „Romnesoje“ grybų patiekalai ruošiami su musmirėmis, dygstančiomis net per sausrą, o restoranas ir Frank Kruk atminimo vertas numirėlių šarvojimo verslas sujungti į pelningą darinį. Gal tai lietuviškos virtuvės bruožas, išryškėjantis ne tik Jaskonių kaime ir tikrai ne tik prieš Vėlines.

Tiek to. Jei pakasynos gelbsti mūsų restoranus, reikia linksmai žvelgti į mirtį, įteisinti Heloviną ir smaguriauti su šypsena. Taip ir padarėme. Pradėjome nuo alaus, nes niekas labiau netinka prie miško gėrybių. Pirmiausia grybų sriuba (2,3 euro). Negailėk šviežių baravykų ir pamiršk skelbtus žvaigždžių receptus – rezultatas neprilygstamas. Baravykų aromatas kiekvienam reporteriui ir degustatoriui būtų lyg gyvenimo iššūkis: kokiais žodžiais aprašyti šį skonį? Čia kažkas pirmapradžio, kas leidžia visas kitas lietuvių tradicijas vertinti pasitelkus baravykus. Nors radome tai, ko atvažiavome, dar sudorojau žalias salotas su lašiša iš naujos europiečių mados skyrelio. Virtuvės ypatumas: marinuoti grybukai šalia kokybiško norvegų pasididžiavimo. Tiko už 3,2 euro.

Lyg prityrę restoranų komandosai paskirstėme pajėgas dviem kryptimis: vienam teko briediena su voveraitėmis (8,1 euro), o mano smalsumas plaukė su romantiška Ratnyčios srove už lango: vėgėlė špinatų padaže už 4,9 euro. Patiekalais dalijomės, kaip priklauso tiems, kurie ne vien duona ir valdžia gyvi. Nežinau, kaip tai veikia kokybiško gyvenimo amžių, talijas ir kraujagysles, tačiau koks apgailėtinas būtų tas gyvenimas be sotaus grietinės padažo prie grybų su smulkiai pjaustytomis briedienos juostelėmis, tinkančiomis net visiškiems bedančiams? Tikrai geras patiekalas karštoje keptuvėlėje ant medinio padėklo. Restoranų senbuviai atpažintų, kad šis patiekalas turi panašumų su kepsnių šeima iš grafo Stroganovo meniu. Visokių naujybių fone ši skonio tradicija laikosi it koks „Chanel 5“ kvepalų pasaulyje. Jokių vienadienių nuotykių, tik laiko patikrintas, ilgai besitęsiantis skonis ir kvapas.

Tomis pačiomis sąlygomis patiekta vėgėlė. Įkaitusi geležis vertė laikytis pagarbaus atstumo ir neskubėti. Ilgu ir ramiu pokalbiu pagardintų pietų privilegija. Žuvis nekėlė įtarimo, kad būtų laikyta šaldiklyje. Skirtingai nei miško gėrybės, dzūkų ežerų žuvys mandagiai pasitinka tik restoranėliuose anapus Lietuvos ir Lenkijos sienos. Net populiarus Lietuvos ūkių karpis geriausias pas kinus. Dievas žino kodėl. Bet tikėtina, kad mūsų užstalės greitai pripras prie naujai pradėtų steigti šamų, vėgėlių ir dar kokių nors mažakaulių veisyklų ir šviežių žuvų valgiai užims prarastas lietuvių virtuvės pozicijas.

Tai, ką naujoje Jaskonių kaimo užeigoje ragavome, buvo įtakota minėto grybų patiekalų stiliaus. Grietinė arba, dar geriau, grietinėlė neatsispiriama savo švelnia vilione. Vėgėlės padažas špinatus paskandino toje švelnybėje ir egzotiškų kontrastų išbaladotas liežuvis turėjo ilgokai siųsti signalus į smegenis, kad suvoktų šią nepakartojamą harmoniją. Lyg koks paprastas, bet iš koto verčiantis Tomaso Albinoni „Adagio in G minor“ smuikui. Tiesą sakant, didėjančioje virtuvės globalizacijoje ši lietuviškos virtuvės ypatybė turi beveik tokias pat tvirtas pozicijas kaip ir juoda rugių duona. Jai negraso jokie priešai.

Pietūs lėtai artėjo prie galo. Restorano vaišės ir savininkų verslo ašis – įvairūs šakočiai. Nereikia įrodinėti, kad mudviem jų galėjo ir nebūti. Po baravykų skonio viršukalnės tai lyg po geros knygos įsijungti LTV. Bet ryžomės užsisakyti trapų karštą obuolių ir džemo pyragą (1,6 euro), turėjusį derėti prie dvigubo espreso. Negali sakyti, kad jis nuvylė. Tešla kaip ir dera kepyklai buvo be sukčiavimo žymių, bet nuvylė kitas pažadas. Jei prie džemo dar būtų ir žadėtų obuolių skiltelių, tada tik džiaukis gyvenimo akimirka. Dabar viskas baigėsi realistiniu požiūriu į gyvenimą, kuriame retai nutinka stebuklų. Bet skaičiuodamas arbatpinigius žaviai dzūkaitei pagalvojau, kad niekam nepatarsiu jais netikėti.

 

Įvertinimas: trys šakutės iš penkių

„Romnesa“, Vienkiemių g. 3, Jaskonys, Druskininkai

Daugiau leidinio naujienų