J. Žilinskas: „Po fantastiniais R. Bradbury siužetais slypi esminės visuomenės dėsnių įžvalgos“

J. Žilinskas: „Po fantastiniais R. Bradbury siužetais slypi esminės visuomenės dėsnių įžvalgos“

Birželio 5-ąją, kai visų pasaulio gyventojų dėmesį buvo užvaldžiusi Veneros kelionė Saulės disku, mirė vienas garsiausių mūsų laikotarpio fantastinės literatūros kūrėjų Ray Bradbury.

Devyniasdešimt antrus metus ėjęs amerikiečių rašytojas, literatūros klasika tapusių kūrinių „451 Farenheito“, „Marso kronikos“, „Pienių vynas“, „Pradžios pabaiga“ autorius, kaip pasaulio žiniasklaidoje pasisako jį pažinoję bičiuliai, kolegos, menininkai, kūrę įkvėpti R. Bradbury literatūros, šiame pasaulyje gyvens dar ilgai. Šimtų fantastinių novelių, apsakymų, apybraižų, išleistų 36 pasaulio kalbomis daugiau nei 8 milijonais kopijų, pagrindu sukurti filmų scenarijai ir daugelis kitų reikšmingų jo pėdsakų R. Bradbury padarė nemirtingą. Apie šio autoriaus kūrybą ir jos reikšmę pasaulinės literatūros klasikai IQ pasakoja publicistas, rašytojas, knygų apžvalgų svetainės skaityta.lt įkūrėjas Justinas Žilinskas.

– Koks R. Bradbury indėlis į fantastinę ar apskritai į klasikinę literatūrą?

– Neabejotinai ne tik į fantastinę. R. Bradbury – poetinės filosofinės fantastikos kūrėjas. Jo pasakojimuose, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Arthuro Clarke ar Isaako Asimovo, nesiorientuojama į ateities prognozavimą, technikos raidos perspektyvas – R. Bradbury per fantastikos prizmę pirmiausia žvelgė į žmones. „Marso kronikos“ – tai knyga ne apie Marso kolonizavimą, o apie žmones naujose aplinkybėse ir apie Marsą mumyse. „451 Farenheito“ apmąsto visuomenės ir jos sąmonės raidą. Šis kūrinys artimas George’o Orwello „1984“, Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Jurijaus Zamiatino „Mes“. Tai – utopijos žanro literatūra, atskleidžianti naujus požiūrio kampus.

– Ką praranda tie, kurie neskaitė R. Bradbury knygų?

– R. Bradbury į XX a. literatūrą įnešė savitą žvilgsnį – tarsi pasaulį stebinčio vaiko, sugebančio paprastose detalėse įžvelgti didelius, gilius, magiškus dalykus. Jo smulkioji proza, apsakymų ciklai žavi nuostaba, iš kurios kuriamos detalės, o siužetas, rodos, išsirutulioja iš keleto sakinių. Šis rašytojas – nuostabos ir nuotaikos meistras.

– Ar skaitant R. Bradbury kūrinius verta ieškoti išsipildžiusių praeities pranašysčių?

– Primityviai žvelgiant gal to ir galima ieškoti, bet R. Bradbury – ne Jules Verne’as, jis nesiekė pranašauti. Ar nuskrido žmonės į Marsą? Ne. Ar Marse buvo aptikta gyvybė? Ne. Tokiu požiūriu jo kūrinių skaityti neverta. Šis autorius analizuoja vidinius visuomenės pajautos klausimus. Štai „451 Farenheito“ – knyga apie knygų deginimą parašyta knygų saugykloje (bibliotekoje!) – taip, ji gali būti suvokiama kaip destruktyvios visuomenės pranašystė. Bet knygų deginimas – tik metafora: matyt, norėta kalbėti apie žmonijos primityvėjimą, egzistencinės tuštybės fenomeną, malonumų visuomenę, intelektinės tuštumos erą. Juk ne veltui šio veikalo siužete tikriausiai pirmą kartą istorijoje užsimenama apie televizijos diktatą ir realybės televiziją – aprašomas tiesiogiai žiūrovams transliuojamas herojaus persekiojimas.

– Teko skaityti interviu su R. Bradbury, kur jis, pavadintas fantastu, reaguoja gana aštriai. Kaip jūs manote, kodėl?

– Manau, kad tai – daugiau ginčas dėl „fantasto“ apibrėžimo. Vakarų pasaulyje fantastika turi terminą sci-fi – aš tai pavadinčiau fantastika pačia iš savęs: ateivių, superherojų istorijos ir t. t. R. Bradbury braižą šiuo terminu apibūdinti nelabai tinka. Fantastika ir fantazija jam yra metodas atskleisti realybę.

– Nuo kurios knygos rekomenduotumėte pradėti pažintį su šiuo autoriumi, kad skaitytojas pajustų tikrąjį šios kūrybos identitetą, o perskaičius liktų geras įspūdis?

– Priklauso nuo žmogaus literatūrinio ir kitokio skonio. Paprasčiausia būtų pradėti nuo „Marso kronikų“ ar „Pradžios pabaigos“ – autoriaus tipiškiausių apsakymų. Jeigu patiks – imtis ir „451 Farenheito“. Visuose šiuose kūriniuose – filosofinė, socialinė fantastika. Tuo tarpu „Pienių vyną“ išskirčiau kaip poetišką, romantišką ir grynai žemišką kūrinį. Tačiau šio autoriaus kūrybos bibliografijoje yra ir siaubo, ir detektyvo žanro veikalų. Bet nuo detektyvų pradėti nerekomenduoju – tai nebuvo stipriausi R. Bradbury kūriniai.

– Kokių šiuolaikinių rašytojų veikaluose galima aptikti R. Bradbury idėjų citatų?

– Net jei neįžvelgsime tiesioginės įtakos konkretiems autoriams ar kūriniams, ji yra reikšminga ir unikali, kaip ir toji pati „knygų deginimo“ visuomenės metafora. Bendrai R. Bradbury priklauso senajai XX a. autorių plejadai, kur visi buvo labai skirtingi ir saviti: A. Clarke, I. Asimovas, C. Simakas ir kt. Tiesioginės citatos pasako daug mažiau nei bendras kultūrinis poveikis.

– Vėlgi teko aptikti pokalbį su R. Bradbury, kur jis, juokais ar rimtai, griežia dantį ant Kurto Vonneguto… Ką tai galėtų reikšti?

– Manau, kad taip galėjo būti dėl to, jog K. Vonnegutas, kartais pristatomas kaip fantastikos rašytoju, labiau buvo linkęs parodijuoti fantastiką, iš jos tyčiotis, ir būtent tą sci-fi. Spėju, kad nelabai sutapo ir jų politinės pažiūros. Tuo tarpu R. Bradbury į šį literatūros žanrą žvelgė pagarbiai. Fantastika jam – metodas perteikti vidinį visuomenės charakterį, o K. Vonnegutui – sarkazmo įrankis.

– Sakykite, ar galima teigti, kad praėjusio amžiaus viduryje sukurti R. Bradbury veikalai yra lygiai tokie pat aktualūs ir šiandien?  

– Kad verti skaityti ir aktualūs – neabejotina. Klasika lieka klasika, o R. Bradbury vardu galima pasitikėti. Neseniai lietuvių kalba buvo išleistas dar vienas „Pienių vyno“ tiražas, o „Marso kronikų“ publikuota tiek, kad tikrai surasite vieną ar kitą leidimą. Skvarbus R. Bradbury žvilgsnis į visuomenę net ir fantastiniame siužete kiekvienam leidžia atrasti kažką artimo ir aktualaus sau, ne tiek daug yra tokios žemiškos fantastikos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų