V. Daunoras ir J. Katinaitė (Martyno Aleksos nuotr.)

J. Katinaitė: „Memuarai nėra įrankis sąskaitoms suvesti“

J. Katinaitė: „Memuarai nėra įrankis sąskaitoms suvesti“

Ką tik pasirodžiusi Jūratės Katinaitės knyga „Karalių kuria aplinka“ – tai kelionė per dainininko Vaclovo Daunoro biografiją, o kartu ir sovietmečio grimasų veidrodis. IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su muzikologe kalbėjosi apie iššūkį į 260 puslapių sutalpinti vieną išskirtinį likimą.

– Esate pasakojusi, kad prieš pirmąjį susitikimą su V. Daunoru jo kiek baiminotės. Kaip judviejų pokalbiai išaugo iki knygos?

– V. Daunorą labai mylėjau kaip dainininką. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, jis tuometiniame Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (VAOBT) atliko karaliaus Pilypo II partiją G. Verdi „Don Karle“ – vaikščiojau kone į visus spektaklius, buvau užburta jo kaip artisto. Dabar manau, kad iš dalies būtent dėl to tapau operos kritike: per „Don Karlą“ ir V. Daunorą atradau operą, visą gyvenimą joje ieškojau tokios kokybės, kokią mačiau tuose spektakliuose.

Apie neva sudėtingą V. Daunoro charakterį gandai sklido dar nuo tų laikų, kai jis 1979 m. parašė laišką Leonidui Brežnevui (jame pasakojo apie patiriamą persekiojimą, skriaudas ir prašė leidimo išvykti gyventi į užsienį – IQ past). Žinoma, kažkas buvo suinteresuotas tuos gandus skleisti. Bet pažinusi V. Daunorą pamačiau visai kitokį žmogų – labai jautrų, pažeidžiamą, be galo geros širdies. Jame nėra nė lašo primadoniškumo. Muzikologė Jūratė Vyliūtė labai taikliai pastebėjo: šis žmogus visiškai nesirūpino savo įvaizdžiu, bet vis tiek buvo kultinis.

Parengti knygą manęs paprašė pats dainininkas. Amerikoje jo bičiulis Jurgis Birutis vis sakydavo: Vaclovai, tavo toks įdomus, spalvingas gyvenimas – turi visa tai užrašyti. Tačiau 1993 m. iš Lietuvos į JAV pasitraukęs V. Daunoras daug metų viešai nesirodė, su mūsų šalies žiniasklaida atsisakydavo bendrauti. Dainininką labai įskaudino atmesta jo idėja reorganizuoti operos teatro choro darbą. Be to, tuo metu teatrai ištuštėjo, naujų pastatymų beveik neliko, atlyginimas buvo juokingas. O juk dar 1979-aisiais V. Daunoras turėjo kvietimus dainuoti Čikagos, Bavarijos, Niujorko operose. Čikagoje „Lyric Opera“ teatre jam net kostiumus vienam vaidmeniui jau primatavo. Bet tuo metu sovietai įsiveržė į Afganistaną, diplomatiniai ryšiai su JAV nutrūko ir viskas žlugo. Išvykdamas 1993-iaisiais jis, matyt, vylėsi, kad suras Vakaruose savo vietą. Aišku, kad ta vieta bus „Metropolitan Opera“, matyt, net nesvajojo.

Taigi 2013-aisiais jis vėl trumpam sugrįžo į Lietuvą. Per Giedrę Kaukaitę, su kuria visą tą laiką bendravo, sutiko duoti man interviu. Po šilto mudviejų pokalbio paskambino padėkoti ir paklausė, ar negalėčiau jam padėti parengti prisiminimų. Nejaugi aš galėjau atsakyti pačiam V. Daunorui?

– Ar jūsų ir dainininko vizijos sutapo?

– Sakyčiau, jis labai geranoriškai pasidavė mano vizijai. Pamačiau, kad jo paties parašytų memuarų per maža, reikia ne tik juos plėsti, bet ir dar kažko kito. O V. Daunoras mėgo kartoti frazę, kad karaliui nereikia vaidinti karaliaus: iš jo aplinkos reakcijos publika turi suvokti, kad scenoje pasirodė valdovas. Todėl aš ir pasiūliau eiti pas jo kolegas, amžininkus, surasti liudininkus, kurie prisiminė jį scenoje, kartu dirbo. O V. Daunoras savo ruožtu pasakojo apie kitus žmones – jo prisiminimuose daugybė spalvingų portretų. Sakiau jam, kad ši knyga neturi būti granito paminklas. Ji neturi vaizduoti didvyrio, kankinio ir suvedinėti jo sąskaitų. Ir V. Daunoras visiškai su tuo sutiko.

– Viena vertus, V. Daunoras dainavo „La Scaloje“, dirbo „Metropolitan Operoje“, pelnė laurus prestižiniuose konkursuose. Kita vertus, jo biografiją savaip paženklino sovietmetis, intrigos teatre, konfliktas su Virgilijumi Noreika. Ar, turint tai omeny, galima jį vadinti visiškai išsipildžiusiu menininku? Ar vis dėlto kitomis sąlygomis, kitoje epochoje jo žvaigždė galėjo įsižiebti dar ryškiau?

– Be abejo, jeigu ne Šaltasis karas, jeigu jam būtų pavykę debiutuoti „Metropolitan Operoje“ 1980-aisiais, mes šiandien kalbėtume apie vieną didžiausių epochos bosų. Manau, kad net ir „Metropolitan“ jo atliekama karaliaus Pilypo II partija būtų triuškinanti. Bet jis tame teatre debiutavo būdamas 59-erių – tai tiesiog neįtikėtina. Tada jis jau nedainavo pagrindinių vaidmenų. Gal būtų netgi ir juos gavęs, bet pagrindinių vaidmenų atlikėjai per sezoną teturi po keletą spektaklių. O V. Daunorui reikėjo užsidirbti pensijai, išlaikyti Lietuvoje likusią šeimą. Jis elgėsi taip, kaip tuo metu buvo racionaliausia ir saugiausia.

Jeigu ne Šaltasis karas, mes šiandien kalbėtume apie vieną didžiausių epochos bosų.

Kita vertus, būdamas brandaus amžiaus ir palikęs tėvynę V. Daunoras sugebėjo Vakaruose rasti savo vietą. Visų pirma, jis ten nusiramino: baigėsi kovos, neliko to stumdymosi, grubumo, kuris sovietmečiu žmonių santykiuose buvo įprastas. Be to, Vakaruose net ir susipykęs su teatro direktoriumi galėjai dirbti kitur, dalyvauti įvairiose perklausose. O Lietuvoje, kurios sienos sovietmečiu buvo uždarytos, visi turėjo tilpti tame pačiame teatre.

– Knygoje rašote apie V. Daunoro ir V. Noreikos, tada vadovavusio VAOBT, konfliktą. Cituojate jų susirašinėjimą pačiame konflikto įkarštyje. Kaip pavyko surasti šią korespondenciją?

– Esu labai dėkinga Lietuvių literatūros ir meno archyvo darbuotojai, kuri atsitiktinai surado asmeninę V. Daunoro bylą. Į archyvą atėjau ieškodama vieno Meno tarybos protokolo, kurį knygoje taip pat cituoju. Vartydama dokumentus darbuotojai ėmiau pasakoti, kad rašau knygą apie V. Daunorą ir ieškau daugiau medžiagos. Būtent ji ir atrado dainininko bylą. Skaitydama ją jaučiausi taip, lyg prieš akis matyčiau kino scenarijų – tiek ten nepaprastų įvykių, emocijų.

Skaitydama V. Daunoro bylą jaučiausi taip, lyg prieš akis matyčiau kino scenarijų – tiek ten nepaprastų įvykių, emocijų.

– Vis dėlto buvo laikotarpis, kai V. Daunoras ir V. Noreika vienas kitą laikė bičiuliais?

– Taip. Tą minėjo V. Daunoras, patvirtina ir šaltiniai. 1966 m. dainininkas laimėjo IV vietą tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse Maskvoje. V. Noreika jį pasveikino ir prieš finalą, linkėdamas sėkmės, ir pasiuntė telegramą jam jau tapus prizininku. Tačiau vėliau įsiplieskęs konfliktas taip ir neužgeso. 2015 m. pasirodė didžiulė Viktoro Gerulaičio rengta V. Noreikos biografija: joje apie V. Daunorą nėra nė žodžio. Iš to suprantu, kad nuoskaudos tiek metų liko gyvos.

Scenoje jiedu nebuvo konkurentai tiesiogine šio žodžio prasme: juk vienas – bosas, kitas – tenoras. Nesantaikos šaknys, matyt, slypėjo kažkur giliau, gal net pasąmonėje. V. Noreika sovietmečiu jautėsi didelė žvaigždė, jis taip elgėsi, taip ir publika į jį žvelgė. O V. Daunoras, kilęs iš labai skurdžios šeimos, nusprendė savo vardą įtvirtinti per premijas, laurus. Jaunystėje jam turbūt visą laiką labai trūko rimtesnio aplinkinių požiūrio į jį. Sakyčiau, kad savo tikslą jis pasiekė: sovietmečiu buvo labiausiai tituluotas lietuvių dainininkas. 1971 m. V. Daunoro laimėtas Grand Prix Tulūzos vokalistų konkurse buvo didžiulis įvykis. Žmonės plūdo į oro uostą pasitikti jo su gėlėmis. Net lėktuvą privairavo specialiai arčiau išėjimo.

– Rašydama apie ilgametį konfliktą siekėte išlikti objektyvi, nepasiduoti emocijoms – rėmėtės rašytine dokumentine medžiaga, amžininkų pasakojimais. Vis dėlto ar tokiu atveju nėra pagundos konflikte labiau palaikyti knygos herojų?

– Be abejo, yra. Tačiau reikia save sutramdyti ir rasti balansą, tą aukso vidurį. Rašant knygą 2015 m. mane buvo ištikusi krizė. Nežinojau, kaip elgtis, kaip sureguliuoti visą tą medžiagą. Nesinorėjo įžiebti konflikto, įžeisti kurios nors pusės. Kita vertus, kolegos skatino nenutylėti. Profesorė Gražina Daunoravičienė pasakė, kad mes jau gyvenome laikais, kai tokios knygos buvo rašomos nutylint ar pudruojant tikrovę. Be to, pats V. Daunoras buvo labai geranoriškas. Abu supratome, kad jei šia knyga bus suvedinėjamos sąskaitos, jos nebus įmanoma nei parašyti, nei perskaityti.

– Sovietmečiu V. Daunoras daug koncertavo užsienyje, taip pat ir Vakarų valstybėse, nors tais laikais tokia „malonė“ buvo gan retas dalykas. Ar Maskva į jį žvelgė kaip į savotišką reprezentacinį asmenį, vizitinę kortelę, rodančią, kad neva ir Sovietų Sąjungoje galima laisvai kurti ir gyventi?

– Iš tiesų sovietai norėjo Vakarams įrodyti, kad ir čia menininkai yra labai talentingi ir laisvi. Žinoma, tokio žmogaus biografija, kalbant anuometiniais terminais, turėjo būti švari: tai reiškia, jokių „buržuazinių elementų“, trėmimų, pabėgimų į Vakarus ir t. t. V. Daunoro tėvas paskutiniaisiais karo metais dar spėjo sudalyvauti rusų pusėje. Be to, dainininkas buvo kilęs iš skurdžios šeimos. Taigi jo biografija šiais atžvilgiais atrodė tinkama. Kitas dalykas – laimėti konkursai: IV premija P. Čaikovskio konkurse, juo labiau įteiktas Grand Prix Tulūzoje buvo didžiuliai pasiekimai, kuriais norėta didžiuotis ir užsienyje.

– Po stažuotės „La Scaloje“ V. Daunoras norėjo iš esmės reformuoti operos choro darbą, tačiau jo idėjos buvo atmestos. Kas tai lėmė – ar tos idėjos buvo aplenkusios laiką, ar taip nutiko veikiau dėl paties V. Daunoro asmenybės?

– Sovietinė valdžia buvo solistą apkaltinusi „nesugyvenamu charakteriu“ ir panašiais epitetais. Kita vertus, tokie jo poelgiai kaip laiškas L. Brežnevui ar suorganizuotas brolio pabėgimas į Vakarus išties buvo beatodairiški. V. Daunoras tikėjo, kad Sovietų Sąjungoje jau pasiekė tiek, jog gali įrodinėti savo teisybę. Tačiau vienas valdininkas jam paaiškino, kas tokiu atveju gali laukti: „Visiems bus pasakyta, kad tu nusigėrei, nusivalkiojai. Iš pradžių tavęs gailėsis, bet paskui pamirš.“ Ačiū Dievui, tai V. Daunoro nesužlugdė, bet tokie dalykai kainavo daug sveikatos.

– Susirgęs Parkinsono liga, dainininkas baigė dešimtmetį trukusią karjerą „Metropolitan Operoje“ ir 2016 m. grįžo gyventi į Lietuvą. Turint omeny ankstesnes jo nuoskaudas, atsiribojimą nuo Lietuvos žiniasklaidos, JAV gyventi likusią žmoną, toks poelgis atrodo paradoksalus. Ar jį galima paaiškinti vien sentimentaliosiomis priežastimis?

– Sprendimą lėmė liga. Kai ėmė stipriai reikštis jos simptomai, V. Daunoro žmonai Eglei tapo sudėtinga padėti jam kasdienybėje. Jis svarstė apsigyventi vadinamuosiuose slaugos namuose: juose turi savo būstą, tačiau čia pat yra budintis medicinos personalas. Bet V. Daunorui apžiūrėti namai nepatiko. Tikriausiai prisidėjo ir tėvynės ilgesys: jis ėmė daugiau bendrauti su Lietuvos žiniasklaida, jautriai pasakoti apie gimtąją Žagarę, savo vaikystę. 2016-ųjų sausį dainininkas grįžo į Lietuvą. Iš žmonos nereikalavo važiuoti drauge. Eglė Sodaitis iš Lietuvos su tėvais išvyko būdama vos vienų metukų. Ji Amerikoje užaugo, užaugino vaikus ir anūkus. Persikelti į Lietuvą jai būtų didžiulis stresas. Todėl jiedu rado tokį gyvenimo modelį. 2018-ųjų vasarą V. Daunoro žmona buvo atvykusi į Lietuvą dviem mėnesiams.

– Kaip pats knygos herojus reagavo į galutinį jūsų abiejų darbo rezultatą ir jį lydintį šurmulį?

– Jis labai šios knygos laukė ir dabar yra tikrai laimingas. Knygos leidyba užsitęsė: su vienu leidėju 2017 m. gavome nedidelį finansavimą jai leisti, ketinome dar ieškoti rėmėjų. Tačiau leidėjas bankrutavo ir knygos likimas pakibo ant plauko. V. Daunorui dėl to pašlijo sveikata: jis labai skausmingai šią naujieną išgyveno. Vėliau nuėjau pas Raimondą Paknį ir viską jam papasakojau. Esu labai dėkinga, kad jis šia idėja patikėjo. Smagu, kad ir į pirmąjį knygos pristatymą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinko minia žmonių. Taigi galiausiai viskas susiklostė puikiai.

 

J. Katinaitė

1998 m. baigė muzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Nuo 1994 m. dirba LRT radijo muzikos redakcijoje.

Publikuoja straipsnius ir recenzijas kultūrinėje žiniasklaidoje, prodiusuoja Euroradijo koncertų transliacijas.

Nuo 2007 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. Nuo 2017 m. – Scenos meno kritikų asociacijos narė.

2018 m. pasirodė J. Katinaitės sudaryta knyga „Karalių kuria aplinka. Operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla). Knyga bus pristatyta 2019-ųjų Vilniaus knygų mugėje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų