Išvarymas? Egzodas? Ar laisvės dilemos?

Išvarymas? Egzodas? Ar laisvės dilemos?

Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ – pats tikriausias dabartinės Lietuvos epas, o sykiu – tragedija, kurioje neasmuo virsta oriu asmeniu, nežmogus tampa žmogumi

Zygmuntas Baumanas rašė apie nenaudingus ir globalizacijos atliekomis virstančius žmones bei jų gyvenimus. Jie niekam nereikalingi, jų niekas nepasigenda, o jiems dingus statistika pagerėja. Įvairūs ekonomikos ir saugumo rodikliai taip pat. Pavyzdžiui, iš Lietuvos per du dešimtmečius emigravus kone milijonui žmonių sužinojome, kad šalyje smarkiai sumažėjo nedarbas ir nusikalstamumas. Jų niekas nepasigedo, kol pradėta kalbėti apie visuomenės senėjimą ir realią perspektyvą mums bei kitoms dviem Baltijos valstybėms tapti visoje ES seniausiomis pensininkų visuomenėmis, išlaikomomis emigrantų ir imigrantų. Kol įsijungė ekonominė logika ir argumentacija, trečdalis lietuvių tautos buvo sėk­mingai nukelta į mūsų gyvenimo, dėmesio ir jautrumo paraštę.

Manding, mūsų laikotarpis kuo puikiausiai apsieina be žmogaus. Mums nereikia vieniems kitų kaip žmogiškosios visumos. Užtenka dalies vietoj visumos: balsuojant – balso; mažinant gamybos išlaidas – pigios darbo jėgos; saugiai, verslui patrauk­liai ir patikimai aplinkai formuoti – vadinamojo solidarumo (kitaip tariant, protesto išsižadėjimo ir savo teisių negynimo, verčiau renkantis tylią emigraciją arba degradaciją). Vienais atvejais anoniminė masė labai reikalinga – jos geidžia ir ją aistringai medžioja politikai, prieš kiekvienus rinkimus prisimenantys emigrantus kaip būtiną pas mus dar neįteisinto elektroninio balsavimo elektorato dalį. Kitais atvejais jos aktyviai kratomasi puikiai suvokiant, kad problemos, dėl kurių žmonės palieka viską ir ryžtasi gyventi svetur, yra iš esmės neišsprendžiamos silpnos ekonomikos šalyse, kurių nuo stipraus ūkio valstybių nebeskiria jokios sienos.

Reitingai neįmanomi be anoniminės masės – žiūrovų ir balsuotojų, todėl mylime Didįjį Anonimą tol, kol jis legitimuoja mus savo beveidžiu ir besieliu lojalumu. Mums masė būtina, jei esame politikai, televizijos prodiuseriai, žvaigždės ir visi kiti į viešą žinomumą, atpažįstamus vardą ir pavardę teisę įgijusieji. Bet vos ta masė nustoja legitimavusi mus ir kreipiasi į mus ne atpažindama ir tuo pakartotinai sukurdama mus, o, priešingai, prašydama, kad įsidėmėtume iš jos, t. y. Didžiojo Anonimo, išsiskiriančius veidus, vardus ir pavardes, vos ji pradeda įgyti žmogiško skausmo, dramos ir tragedijos bruožų, pradedame jos kratytis. Nes kone instinktyviai suvokiame jų problemų principinį neišsprendžiamumą pasaulyje, kuriame visa, ko jie siekia, buvo pažadėta. Tik nepasakyta, kur ir kokia kaina visa tai pasiekiama. Savo šalyje? Namie? Deja, ne.

Kur jie? Lietuvoje? Jungtinėje Karalystėje? Jie – niekur. Iš Niekieno Žemės jie „išvarė“ į Niekuriją.

Argi nebuvo pažadėtas mobilumas ir judėjimo bei pasirinkimo laisvė? Argi nebuvo pažadėtas pasaulis be sienų? Tokia pasaulio būklė tampa itin nepalanki nedidelei ir ekonomiškai bei politiškai silpnai šaliai stiprinti. Stipriosios dėl jos stiprėja, silpnosios silpnėja. Deja, sienų nebuvimas tapo ­egzistencine grėsme mums ir kitoms mažoms šalims. Nepatinka Lietuvos aukštojo mokslo sistema ar politinė klasė, nekelia pasitikėjimo valstybė ir jos institucijos – išvažiuoji į Londoną, Dubliną arba Alikantę. Užuot keitęs savo šalį, tu ją palieki. Kas ką pakeis? Štai klausimas. Ji tave paveiks taip, kad nebetikėsi galimybe ką nors pakeisti šiame pasaulyje, ar tu pakeisi ją taip, kad patikėtum keičiąs ne abstraktą, o savo santykius su žmonėmis?

Argi nebuvo pažadėta galimybė mums laisvai kirsti bet kurią Europos sieną? Nusakysiu šią situaciją Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ ir pagal ją O. Koršunovo sukurto to paties pavadinimo spektaklio (anti)herojės Eglės žodžiais: sieną tu pereisi lengvai, tik vieną dalyką turėsi palikti, dalyką, kurio tau neleis įsivežti, – savo vertę. Bet kada įvyko tas vertės pokytis – iki išvarymo ar po jo? „Išvarymas“ pjesėje ir spektaklyje nuskamba kaip dvilypis žodis – jis reiškia ir „varom iš čia“ fenomeną, ir valingą bei tikslingą atsikratymą kažkuo, kieno buvimas tampa skausmingu tavo paties ar sistemos ydingumo paliudijimu. Ar tau bus leista būti savimi? Ar turėsi tapti beždžionėle, varginga sociopolitine papūga, mėgdžiojančia aukštesnės klasės atstovų tartį, žodyną, manieras, toną, balso tembrą, motoriką?

„Išvarymo“ kolektyvinis veikėjas – Didysis Anonimas. Ne tiek Arvydo Šliogerio sąvokos lauke skleisčiau jo turinį, veikiau pabrėžčiau anonimiškumą garantuojančią ir iš jos kylančią sistemą. Sistema – tai jos operatoriai ir objektai, represyvūs ir kontroliuojantys organai ir aukos, mėginančios išgyventi. Tiesioginiai veikėjai, turintys visų pirma pravardes ir tik po to vardus ir pavardes, – tai mūsų lietuviškasis „prekariatas“ (naujoji globalizacijos varguomenė, pakeitusi Karlo Marxo proletariatą). The precarious (angl.) – tai nesaugieji, esantys nuolatinio pavojaus ir rizikos zonoje. Niekas jiems negarantuota, dėl nieko jie negali būti užtikrinti. Iš jų visam laikui ir negrįžtamai atimtas saugumo jausmas. Dėl nieko jie negali būti tikri, užtikrinti ir saugūs. Tiesa, jie gali prakusti, bet tai įvyks per socialinę savižudybę – tampant didžiuoju Niekuo svetimoje šalyje. „Prekariatas“ įkūnija ir aptarnauja visą pasaulio anoniminių asmenų ir organizacijų tinklą, pradedant statistika ir baigiant įvairove, kuri laikoma pakankamu įrodymu, kad visuomenėje gali saugiai egzistuoti siaubingi socialiniai kontrastai ir nelygybė. Jie bus liberaliai paaiškinti kultūriniais skirtumais ir būtinybe palikti jiems teisę oriai egzistuoti – kitaip tariant, nesuteikti nei politinės, nei ekonominės galios, sykiu apsaugant savo idėjų ir kultūros terpę nuo svetimųjų primetamų jautrumo formų ir pasaulio interpretacijų. Tampi darbo jėga – gauni teisę mėgdžioti teisingus vietinius akcentus ir skraidančių klasių vartojimo būdus, bet netenki teisės į savo autentišką istorinį-politinį naratyvą ir savęs interpretaciją savo kultūros formomis.

Tobulas „prekariato“ atstovas, iškilęs į svetimos ir aukštesnės už savo buvusiąją sistemos aukštumas (buvęs vargingas policininkas Lietuvoje, kurioje ši profesija atvirai niekinama, tapęs Anglijoje gerbiamos policininko profesijos atstovu), yra Benas Ivanovas – jį bet kada gali išvaryti. Ne tik Lietuva, bet ir Anglija. Sistema – tiek sava, tiek naujoji, svetimoji. Jis niekada nepatirs ramybės ir laimės, nes jam teks iš „šūdo“ formuoti veidą – imituoti akcentą, užsiimti mimikrija, kitaip tariant – tapti žmogumi ir iš Čingischano pasaulio (Rytų Europos) pereiti į Kristaus pasaulį (Vakarus). Samuelio P. Huntingtono civilizacijų karo teoriją kone tobulai iliustruojantis ir sykiu ironizuojantis spektaklis ne tik genialiai pataiko į Rusijos revizionistinės politikos ir karo su Ukraina nervą, bet ir primena, ant kokių trapių pamatų pastatytas pažadas mums surasti darbo vietas ir oraus, pagarbaus mūsų traktavimo zonas Vakaruose.

JAV ekonomistai vartoja ne tik „prekariato“, bet ir Rytų Europos bei Baltijos šalių „osteriato“ (austerity – griežta ekonomija, drastiškas taupymas, ekonominiai sunkumai) sąvoką. Tai ekonominių sunkumų nublokštieji į emigraciją, bet ne iš trečiojo pasaulio į pirmąjį ir išsivysčiusį, o iš vienos ES sostinės į kitą arba iš vienos ES šalies kaimo ir miestelio į kitos valstybės periferiją. Kaip rašo ekonomistas Jamesas K. Galbraithas, įvesdamas derybų su Šėtonu metaforą dramatiškai pagreitėjusiai mūsų istorijai ir politikai nusakyti: „Įsivaizduokite, kad Mefistofelis pasirodė Baltijos nepriklausomybės lyderiams 1991 m. ir pasiūlė tokį sandėrį: Nepriklausomybė. Kapitalizmas. Laisvė. Demokratija. SSRS galas. NATO. Europa. Ir galiausiai euras. O kaina? Tik tokia, kad per pusę šimtmečio latviai, lietuviai ir estai taps senyvų žmonių liekana savo pačių šalyse, jų visuomenės bus žlugusios, jų vaikai bus ekonominiame egzilyje, jų namai palikti arba užstatyti, o galiausiai jų ekonomika ir vyriausybės pavaldžios naujiesiems elitams – vietiniams ir užsienio. Ar jie būtų sutikę su sandėriu?“ („The Contradictions of Austerity: The Socio-Econo­mic Costs of the Neoliberal Baltic Model“, red. Jeffrey Sommersas, Charlesas Woolfsonas, Londonas ir Niujorkas, 2014 m., p. xvii).

Kad ir kaip būtų, naujasis Lietuvos „prekariatas“ ir „osteriatas“ paradoksaliai atvėrė mūsų stiprybę ir naująsias pasaulio ir Lietuvos jame įtampas bei dramas. „Išvarymas“, mano akimis, yra pats tikriausias dabartinės Lietuvos epas. Sykiu „Išvarymas“ – tragedija, kurioje neasmuo virsta oriu asmeniu, nežmogus tampa žmogumi. Tad sutaurinantis tragedijos padarinys, it klasikinis katarsis antikinėje graikų tragedijoje, sukrečia ir apsaugo nuo baisios klaidos ar nuodėmės laikymo dorybe.

Mūsų atveju – sulaiko nuo pagundos tuos žmones nurašyti į atliekų, socialinių nuostolių ir nevertingo gyvenimo kategoriją (beje, tai baisi nacių sąvoka „Lebensunwertes Leben“, kurios modernusis pasaulis neatsikratė, tik modifikavo ir kruopščiai paslėpė net ir demokratinėse visuomenėse). Tai žmonės, kurie savo šalyse laikomi nevertingais – jie neatsiduria dėmesio lauke, jų mirtis niekada netaps įvykiu, jų gimimo ir mirties niekas nelaikys kaip nors keičiančiais mūsų gyvenimą. Dėl jų niekas niekada nenutrauks ne tik BBC žinių, bet ir Lietuvos komercinių TV masinio humoro laidos. Jų gyvenimas nenusipelno to, kad jų dingimas mums iš akių būtų pastebėtas ar kad jų mirtis taptų svarbesne masinei publikai už naują TV žvaigždės romaną ar savaitgalio išvyką į egzotišką salą.

Vakariečiui Niekieno Žemė prasideda tarp Vokietijos ir Rusijos, todėl skirtumo tarp nevykėlio ukrainiečio boksininko Saško ir lietuvio policininko Beno Ivanovo, kurio pavogtas pasas ukrainiečiui leidžia vienoms bokso varžyboms tapti lietuviu (o koks ten kam skirtumas Londone?), niekas niekada nepastebės. Norėtų – iškart pastebėtų. Bet kam? Ką šitie žmonės be aiškios tapatybės keičia Jungtinės Karalystės gyvenime? Visiškai nieko. Koks skirtumas britui tarp lietuvio ir ukrainiečio? Svarstant iš „prekariato“ pozicijų – jokio. Nebent verslo klase skraidantys teikiasi išsiaiškinti šiuos geopolitinius niuansus, bet statistinėms būtybėms, apa­tinių klasių ir rasių įvairovei bei savo vardus kaitaliojantiems imigrantams visa tai nieko nereiškia.

Iš Niekieno Žemės jie bloškiami į Niekuriją. Egzodas ir egzilis yra tikroji prekariato Utopija. ­Londoniečio Thomo More’o sukurto graikiško žodžio „Utopija“ lotyniškas atitikmuo yra Nusquama – Niekurija. Tik pasakotojas keičiasi: Thomui More’ui ir jo draugui flamandų humanistui Peteriui Gilesui Antverpene pasirodė, kad pasakotojo būta portugalų jūreivio, vardu Raphaelis Hythlodae; dabarties „prekariato“ pasakotoju Londone virsta lietuvis rusiška pavarde – Benas Ivanovas. Jo Utopija – iš Čingischano teritorijos patekti į Kristaus pasaulį ir tada iš „šūdo formuoti veidą“, sykiu aktyviai iš savęs „šalinant šūdą“. Kur jie? Lietuvoje? Jungtinėje Karalystėje? Jie – niekur. Iš Niekieno Žemės jie „išvarė“ į Niekuriją.

Ką žmonės be fiksuotos ir aiškios tapatybės (tiksliau – mobilios ir tarpusavyje sukeičiamos tapatybės žmonės) keičia Londone? Nieko. Juk net ir jų vardai yra paprasčiausios socialinės kaukės, kaitaliojamos kaskart, kai tenka tapti įvardyta ir pažymėta Niekurijos dalimi. Policininkas Robertas (Bobis) vėl virsta Benu ir pašalinamas iš šitos gyvenimo šventės iškart, kai jo britė policininkė žmona suabejoja vyro patikimumu ir lojalumu Sistemai. Pauliui Celanui „Mirties fugoje“ mirtis pasirodė kaip maestro iš vokiečių žemės. O sėkmė „Išvaryme“ – tai Sistemos Režisierius iš ramiaveidžių anglų žemės. Jis arba priima, arba išvaro mus.

Benas Ivanovas niekada nepatirs ramybės ir laimės svetur – jam teks nuolat iš „šūdo formuoti veidą“. Viena vertus, „šūdo šalinimas iš savęs“ virsta pedagogine ir psichologine programa, kurios kulminacija tampa toleravimas net ir to, kas posovietiniam bernui kėlė instinktyvų pasibjaurėjimą. Pirminė informacija, kad jo numylėtasis „Queen“ vokalistas Freddie Mercury buvo gėjus ir britu tapęs persas (Farrokh Bulsara), jam žadino siaubą (kalbant „marozų“ ir panašių subkultūrų puskalbe, neretai Lietuvoje slapta kultivuojama kaip ganėtinai išsilavinusių ir respektabilių sluoksnių humoras, Freddie buvo „pyderas ir babajus“), bet vėliau jis su tuo lengvai susitaiko kaip su normalios šalies kasdienybe. Kita vertus, šitas „šūdo“ šalinimas iš savęs ir savo kūno kalbos keitimas – nugalėjimas to, ką rytų europietis suvokia kaip savo kibų žvilgsnį, aštrias reakcijas, pyktį ir priešiškumą pasauliui, – tampa keliu į integraciją ir sėkmę.

Vienas mėgdžioja savo ponų elgesį, manieras, tartį ir kūno kalbą: socialiniam statusui ir klasei tokioje jautrioje visuomenėje kaip anglų visa tai išplitę, juk tie patys anglų snobai buvo ne kas kita, o sine nobilitate – bekilmiai Oksfordo ir Kembridžo studentai, iš visų jėgų mėgdžioję aristokratų elgesį ir kalbą. Kad ir kaip būtų, medžioklinio šuns funkcijas pramoginėse medžioklėse atliekančio Edžio atveju groteskišku snobu tampa „prekariato“ atstovas iš Lietuvos, savo šalyje studijavęs fiziką. O Benas iš savęs šalina agresiją, pyktį ir jį visiškai užvaldžiusį keršto troškimą. Abiem atvejais prieš mus – rytų europiečio tapimas „žmogumi Vakarams“ aktyviai trinant savąją tapatybę. Tam priešinasi Eglė, suvokianti, kad savivertės ir savasties išsaugojimas yra paskutinė riba, po kurios neišvengiamas savojo orumo ir laisvės išsižadėjimas. Jai Benas atrodo dar šio to vertas būtent todėl, kad jis kurį laiką nesižemina ir aktyviai netrina savo žmogiškosios savasties. Vėliau jis Eglės akyse virsta paprasčiausiu svetimų frazių ir prisirankiotos saugios situacinės išminties perlų rinkiniu.

Rytų europiečio panieka ir neretai neapykanta sau turi gilias ištakas, kurios rusų kultūroje slypi taip giliai, kad veda į istorijos ir kultūros filosofiją, ataidinčią iš Piotro Čaadajevo „Filosofinių laiškų“, o kur jo amžininko, XIX a. rusų poeto ir mąstytojo Vladimiro Pečerino eilutės: „O, kaip saldu nekęst savos tėvynės / Ir nuolat godžiai trokšti jos žūties!“ Verta turėti tai omeny, nes tokia panieka ir neapykanta sau anaiptol nėra vien XIX ir XX a. žydų tapatybės trajektorija (tai, ką vokiečių žydų rašytojas Theodoras Lessingas pavadino jüdischer Selbsthass), lygiai kaip ji nėra išskirtinai būdinga tik Amerikos juodaodžiams – apie jų neapykantą sau vaikystėje ir paauglystėje parašytos ištisos studijos.

Niekada neužmiršiu, kaip pats susidūriau su šiuo reiškiniu. Lietuviai studentai krepšininkai, studijavę ir žaidę JAV universitetuose, kartą man papasakojo istoriją apie ukrainietį bičiulį (beje, garsaus praeities krepšininko sūnų). Jaunas žmogus studijavo Alabamoje ir savo studentiškoje aplinkoje neigė esąs ukrainietis bei visiems pasakojosi esąs Ukrainos vokietis. Gali būti, kad dabar jis didžiuojasi tuo, kad yra ukrainietis, o tuo metu man jis priminė kiek anksčiau Pensilvanijoje sutiktą jauną rusę, kuri iš visų jėgų imitavo JAV TV kanalų komercinių intarpų intonacijas ir žodyną, – taip, kad šalia buvęs mano kolega amerikietis neištvėręs ją pavadino Amerikos reklamos auka. Žinoma, jis nebuvo visiškai teisus – jaunoji moteris buvo ne tiek JAV reklamos, kiek didelės rytų europiečių traumos auka.

Apie ką gi „Išvarymas“? Apie tai, kad skausmas ir gelmė gali slypėti nusikaltėlio asmenybėje? Kad heroizme ir nusikaltime slypi, kaip sako Tomas Venclova, transcendentinė liekana, kurios niekada nesužinosime. Kaip nesužinosime, kodėl banditas Vandalas neįvykdė gaujos vado nurodymo nužudyti jį sekantį policininką Beną, tuo užkirsdamas sau kelią grįžti į Lietuvą? Kad „žmogiškosios atliekos“ ir jų „nevertingas gyvenimas“ tėra baisios ir mus etiškai apakinančios etiketės bei nejautros kaukės, po kuriomis slypi tikrosios priežastys, privedusios lietuvius prie masinės ir jau seniai savo mastu nenormalios emigracijos? Kad kerštas retai nugalimas mumyse plono civilizacijos luobelio? Kad barbarybė slypi keršte, bet ne mažesnė barbarybė maskuojasi pagarba teisingumui ir įstatymams?

Ar „Išvarymas“ apie tai, kad dėl gimtosios kalbos Londone, suskambėjusios būtent tuo metu, kai tau ypač skauda ir ilgu, tu gali pamilti ją vartojantį žmogų, kurio beveik nepažįsti? Apie tai, kad svajonę oriai gyventi savo šalyje ir baimę, kad niekas nesužinotų, jog tapai įvairovės statistika be vardo ir pavardės svetur, saugai taip atkakliai, kad nenori išnuomoti savo vieno kambario butelio Žvėryne? Apie tai, kad laimė ir saugumas nesibičiuliauja, o dažniausiai net ir paneigia vienas kitą – lygiai kaip laisvė bei saugumas?

„Išvarymas“ mums leidžia nueiti egzistencinį kelią nuo nepasitenkinimo, nepripažinimo arba savo vertės svyravimo Lietuvoje iki globalinių lietuvio socialinių ir egzilinių kaukių bei likimo trajektorijų Jungtinėje Karalystėje per Beno (Bošo, Mareko, Bobio), Eglės (Miglės) ir Vandalo (Andriaus) biografijas bei mažąsias tragedijas. Kartu su jas sukūrusiais aktoriais Ainiu Storpirščiu, Vytautu Anužiu, Monika Vaičiulyte ir Mariumi Repšiu. Su Sauliaus Prūsaičio muzika, su spektakliu nueinančia tą patį kelią nuo bauginančio pasaulio anapus mūsų iki vėliau mus išgąsdinančių mūsų pačių tame jau atrastame ir įvaldytame pasaulyje. Su magišku O. Koršunovo prisilietimu prie biblinės svetimo–savo temos.

Ar „Išvarymas“ yra apie išvarymą? Apie egzodo galią ir trauką, it viduramžių legendos Hamelno miesto žiurkininkas (iš tikrųjų – užsimaskavęs Šėtonas) išsivedančią iš miesto visus jaunus žmones ir jame paliekančią tik senius? Ar „Išvarymas“ yra tiesiog apie laisvės dilemas, kurias patirti baugu ir baisu, už kurias tenka sumokėti saugumu ir tėvyne, bet kurios tau suteikia šansą prabilti savo kalba ir subręsti nelaukiant, kol tavo būklę tau paaiškins kiti, įsitikinę savuoju pranašumu prieš tave ir tavo šalį?

„Išvarymas“ neatsako į visus šiuos klausimus. Ir neturi. Tai – ne epo užduotis. Į klausimus atsako gyvenimas, kurį verta gyventi tik tada, kai etiškai išmėgini save jame. Gal net ir sumokėdamas išvarymu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų