Ištrintos asmenybės

Ištrintos asmenybės

Nauja Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) portreto žanrui įprastus kriterijus apverčia aukštyn kojomis.

Pritemdytoje tamsiai raudonos salės šviesoje nuo sienų žvelgia dvylikos moterų portretai. Visos – panašaus amžiaus, panašaus tipažo, artimo stereotipiniam lietuvaitės įvaizdžiui. P. Jurkšaitytės teigimu, pavadinimas „Nacionalinė portretų galerija“ gali reikšti nebūtinai nacionalinę lietuvių galeriją. „Jis prisigėrė visko: ir stereotipų, ir komentarų, nuostatų. Norėjau pažvelgti į ploną nacionalinio tapatumo ir nacionalizmo ribą. Pastaroji tendencija mane labai nervina. Tikiu, kad visada svarbiausia yra žmogiškumas“, – teigė menininkė, kurios portretų ciklą įkvėpė ir pasaulyje vis labiau ryškėjančios nacionalizmo apraiškos.

Parodos pavadinime galima užčiuopti ir P. Jurkšaitytės kūrybai būdingos ironijos šypseną. Jis turi neslepiamų sąsajų su Londono nacionaline portretų galerija. Nuo XIX a. vidurio veikiančioje galerijoje eksponuojami žymių, nusipelniusių asmenybių portretai. P. Jurkšaitytės parodoje – priešingai: nors jai pozavo savo profesinėje srityje nemažai pasiekusios moterys, jų patirtys, kompetencijos ir nuopelnai čia – visiškai nereikšmingi. „Savo modeliams sakiau: man visiškai nesvarbu, kas esi, tavo pavardės parodoje taip pat nebus. Atsisakiau visko, kas įprastai svarbu kuriant žmogaus portretą – perteikti jo dvasią, parodyti žygdarbius. Rembrandto portretai šimtmečius kalba su žiūrovu, o mano – atvirkščiai“, – aiškino menininkė.

Dėl specialios tapybos technikos tarsi į žiūrovą žvelgiantys moterų veidai atrodo jo nematantys, panirę į save ir niekaip nereflektuojantys žiūrovo. Jų anatomija skiriasi, tačiau ilgainiui, vaikštant nuo portreto prie portreto, veidai tarsi suvienodėja ir susilieja į vieną: tampa sunku pasakyti, šį portretą ką tik apžiūrėjai ar dar ne. Sąmoningas P. Jurkšaitytės siekis ištrinti modelio individualumą, santykį su parodos lankytoju atskleidžia požiūrį į šiuolaikinę visuomenę.

„Tuo norėjau perteikti masinę atmosferą, šiuolaikinės visuomenės aspektą. Modeliai vaizduojami sėdintys lyg už kokio stalviršio. Šią idėją pasiskolinau iš Renesanso meistrų, bet marmuro plokštuma turi ir kitą reikšmę. Modelis tampa tarsi klientų aptarnavimo vadybininke ar oro uosto tarnautoja, sėdinčia už stalo. Taip sukuriama žmogiškojo ryšio iliuzija, bet tai – tik iliuzija. Norėjau parodyti tą visus apėmusį neryšį. Būtent santykio nebuvimas, išnykimas yra pagrindinė mano parodos tema“, – sakė P. Jurkšaitytė.

Atvaizdas veidrodyje

Surasti dvylika modelių ir užkrėsti parodos idėja nebuvo sunku. Pirmąja tapo Rūta Frankė – Modernaus meno centro direktorė. „Su Rūta buvome „Jaunojo tapytojo prizo“ komisijoje. Pasiguodžiau jai, kad štai turiu tokį sumanymą, tik nežinau, kaip pradėti. „O, aš mielai tau papozuosiu“, – pasakė Rūta. Iš tiesų ją nutapyti man buvo sunkiausia: Rūta – labai gyvas, energingas žmogus, jos net plaukai juokiasi. Todėl iš jos ištraukti, ištrinti gyvybę buvo sudėtinga“, – šypteli P. Jurkšaitytė.

Tamsiame kambarėlyje ŠMC eksponuojamas neįprastas veidrodis, skyręs tapytoją ir pozuotoją. (D. Markūno nuotr.)

Kaip jautėsi parodos modeliai, bent trumpai gali pajusti kiekvienas lankytojas. Tamsiame kambarėlyje ŠMC eksponuojamas neįprastas veidrodis, skyręs tapytoją ir pozuotoją. Pastaroji apšviestame veidrodyje galėjo matyti tik savo atvaizdą. Tapytoja dirbo iš kitos, perregimos, veidrodžio pusės, žvelgdama į save veidrodyje stebinčią moterį.

Kelios minutės, praleistos tyrinėjant veidrodyje save ir žinant, kad esi stebimas, prabėga nejaukiai. Regis, vos pradedi atsipalaiduoti ir pasiduoti neįprastam žaidimui, įsitempti vėl priverčia suvokimas, jog esi stebimas, o stebėtojo pamatyti nepavyksta. Kiekviena mimika, pataisyta plaukų sruoga, mirksnis, šyptelėjimas, išryškėjusi raukšlė sukoncentruotoje į atvaizdą šviesoje lieka kaip ant delno ir modeliui, ir tapytojai. Tai nesuteikia drąsos, ypač jei sunku atsikratyti minties, kad stebėtojas dažnai yra ir vertintojas.

Norėjau parodyti tą visus apėmusį neryšį. Būtent santykio nebuvimas, išnykimas yra pagrindinė mano parodos tema.

Galbūt jei prieš tokį veidrodį praleistum po maždaug tris valandas kaip P. Jurkšaitytei pozavę modeliai, įtampą ir nejaukumą pakeistų meditacinė būsena. Menininkė pasakoja, kad įsibėgėjus pozavimo seansui, kai modeliai šiek tiek pavargdavo, pasikeisdavo net ir veido išraiška: „Ilgiau pasėdėjus veidai atsileidžia, lieka ne reprezentuojantis žiūrėjimas, o žvilgsnis gilyn į save.“

Kad panaikintų bet kokias asmeniškumo apraiškas, tapytojai teko „ištrinti“ ir savo bei modelio ryšį. Iš pradžių tai buvo sudėtinga: įsileidus į pokalbį pozuotoja pagyvėja, todėl išryškėja būtent tai, ką menininkė norėjo paslėpti. Todėl vėliau P. Jurkšaitytė sugalvojo, kad modeliai pozuotų su ausinėmis, klausytųsi muzikos ar paskaitų: „Buvo toks pusiau performansas, pusiau tapymas.“

Tuštumos logika

Niujorke kuriantis dailininkas, buvęs P. Jurkšaitytės dėstytojas Kęstutis Zapkus prieš kelerius metus IQ duotame interviu pasakė: „Aš tikiu menininko asmeniškumu, ir mano darbai yra labai asmeniški.“ P. Jurkšaitytės asmeniškumu tapyboje tapo būtent to, kas nesama, trūkstama, nematoma, rodymas. Improvizuodama didžiųjų meistrų temomis, ankstesniuose savo darbų cikluose menininkė atkurdavo interjerus be iki tol svarbiausių juose buvusių personažų. Taip kuriant ciklą „Peizažai ir interjerai“ iš Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ išnyksta Kristus su apaštalais, iš „Veneros guolio“ – Venera, o „Marijos miegamasis“ vaizduojamas be Marijos. Nuo 2013 m. kurtose „Olandiškose istorijose“ idėjiniu pamatu tapo ne senųjų meistrų paveikslai, bet senovinių baldų parduotuvių, antikvariatų interjerai.

„Pagalvojau, kad tas pačias idėjas, kurias įgyvendinau su interjerais, norėčiau realizuoti ir su tikrais žmonėmis. Išgauti tą vienatvę, tuštumą iš gyvo žmogaus būtų dar stipriau ir sunkiau. Galima sakyti, kad šiais portretais pratęsiu „Olandiškas istorijas“: pamatas kitas, bet logika – ta pati“, – sakė P. Jurkšaitytė.

Tiek „Nacionalinės portretų galerijos“, tiek ankstesnių ciklų paveikslai yra aliejinė tapyba. „Dirbau senąja technika, kuri reikalauja laiko. Pirmiausia juodai ir baltai nupaišai figūras, tūrį, šešėlius, tada imiesi spalvų. Vieną sluoksnį užtepęs turi laukti, kol nudžius. Užtat vienu metu dirbdavau keletą darbų: vienas džiūsta, kitą tapau“, – aiškino menininkė. Visą portretų ciklą ji nutapė per porą metų.

 Išsirašymo metodika

 Apie K. Zapkų su P. Jurkšaityte prakalbome neatsitiktinai. Nors savo technikos mokytoju ji vadina restauratorių profesorių Balį Pakštą, svarbiausi idėjiniai pedagogai buvo du – dailininkai K. Zapkus ir Arvydas Šaltenis. „A. Šaltenis mane idėjiškai globodavo nuo paauglystės, iki dabar palaikome gerus ryšius. O K. Zapkus – tikra dovana visiems, kas jį sutiko“, – teigė kūrėja.

Galima sakyti, kad šiais portretais pratęsiu „Olandiškas istorijas“: pamatas kitas, bet logika – ta pati.

2014-aisiais Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta retrospektyvinė K. Zapkaus paroda. Ją lydėjo menininko mokinių P. Jurkšaitytės, Žilvino Kempino, Aido Bareikio kūrinių ekspozicija „Šviesos“. Interviu IQ K. Zapkus tuomet pasakojo apie neįprastą – aprašomąjį – savo mokymo metodą. „Pasiūliau jiems (studentams – IQ past.) pirmiausia aprašyti visą savo gyvenimą: asmeniškai ir nuoširdžiai, visas nuodėmes, gėrybes, svajones. Per Kalėdų atostogas jie viską aprašė, po švenčių vėl susirinkome. Tada liepiau rinktis iš krūvos reprodukcijų tai, kas jiems nematyta, bet įdomu. Pasirinktas iškarpas vėl reikėjo išsamiai aprašyti. Bandžiau sudurti savimeilę, egoizmą su išorine informacija, suformuoti studentams mąstymo taką“, – aiškino K. Zapkus.

Toks psichoanalizės metodas studentams padėjo iškristalizuoti jiems aktualiausius, asmeniškai rūpimus dalykus. „Privalai išsigryninti, kas tau svarbu. Dailė, menas juk nėra interjero papuošalas, jis turi kalbėti apie reikšmingus dalykus. Išsirašydamas matai, kas kartojasi, kas tau aktualu, apie ką nori kalbėti“, – pasakojo menininkė.

Galbūt galimybe vėl susitikti su K. Zapkumi ir JAV gyvenančiais kurso draugais taps „Nacionalinės portretų galerijos“ kelionė į Niujorką. Ten dalis P. Jurkšaitytės kurso bičiulių įkūrė SLA – tai „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“. Niujorko centre jie suremontavo lietuviams priklausančias patalpas ir čia rengia parodas. „Jie užsiminė, kad norėtų ten pamatyti ir „Nacionalinę portretų galeriją“. Galbūt, jei pavyks gauti finansavimą ir viskas klostysis palankiai, taip ir bus“, – sakė P. Jurkšaitytė.

P. Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ (kuratorė Asta Vaičiulytė) Šiuolaikiniame meno centre (Vokiečių g.2, Vilnius) veiks iki kovo 8 d.

Dėl specialios tapybos technikos tarsi į žiūrovą žvelgiantys moterų veidai atrodo jo nematantys, panirę į save ir niekaip nereflektuojantys žiūrovo. (D. Markūno nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų