(Scanpix nuotr.)

Išsiveržti iš pilkosios zonos: kandidatai į prezidentus turės pakilti virš nuvalkiotų lozungų nykumos

Išsiveržti iš pilkosios zonos: kandidatai į prezidentus turės pakilti virš nuvalkiotų lozungų nykumos

Pinigų rinkimams laimėti niekada nebus gana. Tačiau ir fantazija esami kandidatai nepasižymi. Ką jau kalbėti apie politinį ryžtą.

Komunikacijos specialistai pastebi, kad 2019 m. rinkimams laimėti kuriamos strategijos niekuo nesiskirs nuo prieš tai buvusių kampanijų, nepateiks ir naujovių. Jas esą sudarys standartinis priemonių rinkinys: susitikimai su žmonėmis, reklama internete, žiniasklaidoje, plakatai ant tvorų, netrūks ir „pasišaudymų“ parlamento koridoriuose.

Prisimindami tai, kaip rinkimus JAV laimėjo Donaldas Trumpas, kandidatai, žinoma, investuos į socialinių tinklų žinutes, analizuos Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono fantastišką skrydį ir nuolat kartos, kad yra nesisteminiai politikai, esantys arti paprastų žmonių.

Tačiau kandidatų turimas rinkiminės kampanijos priemonių arsenalas yra gana smarkiai ribojamas finansų, o jo turinys – griežtai reguliuojamas. Todėl politikai bus priversti rinktis geriausius instrumentus už mažiausią kainą, mano politinės komunikacijos specialistas Mindaugas Lapinskas. „Tai panašu į situaciją vargingoje šeimoje, kai prašalaitis klausia: o jūs pietus gaminate pagal virtuvės šefo Gordono Ramsay ar Anthony Michaelo Bourdaino receptus? – ironizavo pašnekovas. – Gamina jie tai, ką išgali nusipirkti parduotuvėje.“

Tad, jo teigimu, tie kandidatai, kurie turės stiprų partinį užnugarį, gal ir galės sau leisti daugiau. Bet ne tie, kurie išsikels savarankiškai. Rinkimų kampanijų specialistės Jurgos Tapinienės teigimu, užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad daug laimi kandidatai, kurie rinkėjus lanko vadinamuoju „nuo durų iki durų“ metodu. Tačiau tam reikalinga organizacija ir struktūra. Dažniausiai tai koordinuoja partija, galinti surinkti armiją savanorių aplankyti, pavyzdžiui, per 60 tūkst. rinkėjų. „Neatrodo, kad dabartiniai kandidatai turėtų galimybę suburti ir sukoordinuoti tokio lygio operaciją“, – svarstė M. Lapinskas.

Copy paste

„Visiškai tos pačios temos: regionai, mokesčiai, algos, emigracija. Ir visiškai vienoda retorika: klestinti Lietuva, laiminti šalis, gerovės valstybė“, – taip pirmųjų kandidatų žinutes apibūdino J. Tapinienė, pabrėžusi, kad pretendentai į prezidento postą, atrodo, kopijuoja vienas kito tekstus ir varžosi tik dėl to, kuris bus pirmesnis.

Kandidatams, jos vertinimu, trūksta tikrumo arba natūralumo: „Jei man reikėtų šiandien lažintis, kokio tipo kandidatas laimėtų rinkimus, sakyčiau, kad laimės tas, kuris bus autentiškas.“ Tai esą rodo tiek dabartinės šalies vadovės pavyzdys, tiek praeities atspindžiai. „Dalia Grybauskaitė elgiasi taip, kokia yra, jos kalbos – tos paties stiliaus, ji nekeičia nuomonės. Tuo pačiu pasižymėjo ir buvę prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus“, – sakė pašnekovė. Tokio tipo politikai esą yra ir valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis, premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Seimo narė Ingrida Šimonytė.

Visiškai tos pačios temos: regionai, mokesčiai, algos, emigracija. Ir visiškai vienoda retorika: klestinti Lietuva, laiminti šalis, gerovės valstybė.

„Gitano Nausėdos palaikymas visuomenėje yra gana aukštas dėl to pačios priežasties – kaip ilgametis banko analitikas jis demonstruoja savo išskirtinumą“, – sakė J. Tapinienė. Šio elemento esą trūksta kitiems dalyvauti rinkimuose apsisprendusiems kandidatams: Seimo narei Aušrai Maldeikienei, europarlamentarui Valentinui Mazuroniui, liberalui Petrui Auštrevičiui ir buvusiam ambasadoriui Vygaudui Ušackui. „Jie bando atrodyti kitokie, nei yra iš tikrųjų. Tai yra pralaimėjimo strategija: jei nebandai išryškinti stiprybių, kurias tikrai turi, paslėpti silpnybių nepavyks, žmonės jas jaučia“, – mano pašnekovė.

Rinkėjai renkasi tuos politikus, su kuriais jaučia emocinį santykį ir į kuriuos yra panašūs. Publicistas, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, analizavęs Lietuvos visuomenės santykį su aukščiausiais šalies politikais, pabrėžė, kad jis pirmiausia yra apibrėžiamas pagal emocinį santykį ir tik vėliau – per pasitikėjimo, autoriteto, patikimumo ir veiklos perspektyvą. „Iš pradžių „myliu‒nemyliu“, o jau po to – patikimas ar nepatikimas, toks liaudies romanas su politikais. Gana paaugliškas“, – 2003 m. rašė G. Beresnevičius.

Tad asmens autentiškumas, kurį apibrėžia sąžiningumas, dorumas, garbingumas, kartu nenoras atrodyti tokiam, koks iš tiesų nesi, yra vienas svarbiausių asmenybės bruožų. „Tai lyderio moralinio integralumo kriterijus, o žinant, kad lyderis nemeluoja, svarbu, ar jis ne savanaudis, ar jam svarbiausi yra valstybės ir žmonių (viešieji) interesai, o ne asmeninė nauda“, – moksliniame tyrime apie simpatijas, nulemtas asmeninių savybių, politiniams lyderiams yra teigusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Jūratė Kavaliauskaitė.

Viskas arba nieko

Tad nenuostabu, kad 2014 m. socialdemokratų atstovas Zigmantas Balčytis kritikuotas ne tik dėl ramios, korektiškos laikysenos, akivaizdaus motyvacijos trūkumo ir rinkėjų maustymo: jis taip ir neišdrįso atsisakyti galimybės būti išrinktam į Europos Parlamentą, nesugebėjo pasipriešinti D. Grybauskaitei. Pastarajai laimėti dar pirmame ture, kaip tuo metu teigė apžvalgininkai, sutrukdė tai, kad nesistengė daugiau ir atviriau kalbėtis su rinkėjais.

Amerikietišką kandidato įvaizdį kuriančiam buvusiam ambasadoriui V. Ušackui, panašu, trūksta nuoseklumo ir natūralumo. (Fotobanko nuotr.)

To trūksta ir dabar. Komunikacijos ekspertų teigimu, naująja mada prisistatyti visuomenei amerikietišku stiliumi (su potencialių pirmųjų ponių kalbomis, šalininkų būriais už nugaros atvirose ir tam tikrus simbolius reiškiančiose vietose) kandidatai nepapirks rinkėjų. Neužteks ir padiskutuoti su jais socialiniame tinkle.

2016 m. Seimo rinkimai dar kartą visiems priminė, kad gyvename socialinių burbulų laikais, kai pasikliauti atmosfera, sukurta feisbuke savos aplinkos žmonių, yra tokia pat klaida, kaip besąlygiškai tikėti visuomenės apklausomis. „Jei kažkuris kandidatas socialiniame tinkle parašo, kad kiti yra nevykėliai ar juokdariai, ir panašiai, jo šalininkai ploja, o oponentai nė neperskaito, nes nemato. O žmogui, kuris žvelgia į viską iš šono, tai atrodo labai nepriimtinai: „riejasi vietoje to, kad Lietuvai dirbtų“. Ir taip visi atsiduria iškreiptų veidrodžių karalystėje“, – aiškino M. Lapinskas.

Kita chroniška Lietuvos politikų yda – per rinkimines kampanijas savo perspektyvas aiškintis ne pagal tyrimus ir visuomenės apklausas, o būrėjų salonuose. Menka rinkiminių analizių paklausa, M. Lapinsko nuomone, trukdo apklausų tyrėjams tobulėti. „Dėl šios priežasties politikų gaunama informacija neretai būna panaši į tą, kurią gauna Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas – kad didysis vadas vienu rankos pirštu įveiktų Amerikos futbolo rinktinę“, – juokėsi pašnekovas.

Stokodami ryžto ir duomenų, politikai taip ir lieka saugioje aplinkoje. „Daug politikų nenori išeiti iš savo komforto zonos, eiti į tautą, kalbėtis su žmonėmis. Kur kas smagiau yra kurti kombinacijas Seime“, – sakė M. Lapinskas. Tačiau šia prasme Lietuva niekuo nesiskiria nuo likusio pasaulio.

Kita vertus, daugeliui kandidatų trūksta patirties kalbėti visuomenei jautriomis temomis ir tokiu būdu patraukti žmones prie savęs. Tai – didžiausias skirtumas nuo to, kas įvyko, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Jungtinėse Valstijose iškilus tokiems lyderiams kaip E. Macronas ir D. Trumpas. „Nors mes minime jų vardus ir skaitome žodžius, šie lyderiai tik įkūnija masinius valstybėse susiformavusius judėjimus“, – pabrėžė M. Lapinskas.

Lietuvoje tokios politikos formavimosi „iš apačios į viršų“ schemos nerasime nė su žiburiu. Priešingai, dauguma kandidatų ir politikų remiasi strategija „iš viršaus į apačią“, todėl suprasti, kokioms visuomenės grupėms ar vertybėms jie atstovauja, neabejotinai sunkiau.

Kita vertus, tokią strategiją lemia pati politinė sistema. Patekti į Seimą neretai užtenka 3 ar 6 tūkst. rinkėjų balsų (pavyzdžiui, Seimo narei Aušrai Maldeikienei bilietą į Seimą 2016 m. garantavo vos 3968 balsai, konservatoriui Audroniui Ažubaliui užteko 3720 balsų, valstiečiui Dainiui Kepeniui – 2452 balsų), tačiau prezidentui reikia neabejotinai daugiau: 2014 m. prezidento rinkimus antrą kartą laimėjusi D. Grybauskaitė surinko per 600 tūkst., 2009 m. – per 950 tūkst. piliečių balsų.

Taigi kandidatai supranta, kad jiems trūksta „masės“ – plačiųjų visuomenės sluoksnių palaikymo. Todėl naudoja „catch-all“ politikos formavimo ir rinkėjų užkariavimo strategiją. Tačiau kartais, paskendę skambių frazių sūkury, pameta elementus, kurie sudaro jų politikos ir strategijos pamatus. O rinkėjai vertina nuoseklumą, nepakenčia kvailinimo. „Apie orą“ jie pasikalba su kaimynais, o iš būsimo prezidento tikisi pozityvumo. „Žmonės mėgsta kandidatus, kurie kalba apie viltį ir rezultatus“, – įsitikinusi J. Tapinienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų