Išsivadavusi iš spąstų?

Išsivadavusi iš spąstų?

Nors Portugaliją ir Lietuvą skiria didelis atstumas, jų istorinė bei ekonominė raida turi daug panašumų. Ko galime išmokti iš šios ES valstybės?

Prieš dešimt metų, bendradarbiaudami su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), du įtakingi ekonomistai – Indermitas S. Gillis, šiuo metu vadovaujantis Pasaulio banko (PB) Vystymosi politikos padaliniui, ir Homi Kharas, JAV idėjų kalvės „Brookings Institution“ Globalios ekonomikos ir vystymosi programos vadovas, – parengė pirmąjį išsamų tyrimą apie vidutinių pajamų spąstus ir sprendimus, kurių turi imtis šalys, kad įveiktų šią raidos problemą.

2007 m. jų publikuotas tyrimas „Rytų Azijos renesansas“ (An East Asian Renaissance) buvo šiai temai skirtų studijų pradžia. Šiandien tai yra vienas labiausiai ekonomistų analizuojamų reiškinių.

Klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad neturtingos šalys vystosi greičiau už turtingąsias ir todėl ilgainiui jas pasiveja. Nors iš pradžių besivystančios valstybės auga gerokai sparčiau ir tarsi atliepia klasikinę teoriją, praktikoje pastebėta, kad pasiekti aukštų pajamų lygį pavyksta tik labai mažai šalių. Meksika, Argentina ar Malaizija ilgus dešimtmečius įstrigusios panašiame pajamų lygyje ir nepajėgia pasivyti turtingųjų.

Pigia darbo jėga paremtas ekonomikos prieaugis ima blėsti, kai atlyginimai pradeda sparčiai kilti. Jei šalis nesugeba pereiti į aukštųjų technologijų sektorių ar rasti kitų ekonomikos plėtros receptų, patenka į vidutinių pajamų spąstus.

2014 m. PB duomenimis, vidutinių pajamų šalimis galime laikyti valstybes, kuriose bendrosios metinės nacionalinės pajamos vienam žmogui svyruoja nuo 1046 iki 12 745 dolerių. Į šį platų spektrą patenka ir tos, kurių gyventojams vos užtenka lėšų būtiniausioms higienos priemonėms, ir tos, kuriose daugelis šeimų turi nuosavus automobilius.

Tik 13 iš 101 valstybės, kurios buvo priskiriamos vidutinių pajamų grupei 1960 m., sugebėjo iki 2008-ųjų patekti į aukštų pajamų grupę.

Šios valstybės yra 5 mlrd. žmonių ir 73 proc. viso pasaulio skurstančiųjų namai. Būtent todėl jų plėtra gyvybiškai svarbi tarptautinei ekonomikai ir pasaulio saugumui. 2012 m. PB tyrimas parodė, kad tik 13 iš 101 valstybės, kurios buvo priskiriamos šiai grupei 1960 m., sugebėjo iki 2008-ųjų patekti į aukštų pajamų grupę. Tai Pusiaujo Gvinėja, Graikija, Honkongas, Airija, Izraelis, Japonija, Puerto Rikas, Singapūras, Pietų Korėja, Ispanija, Taivanas, Mauricijus ir Portugalija. Būtent Portugalijos pasiekimas skatina atidžiau pasižiūrėti, ko galime iš jos pasimokyti.

Kuklus, bet vis tiek prieaugis

Portugalija dar visai neseniai išgyveno skaudžią ekonomikos krizę, per kurią nedarbas buvo pakilęs iki beveik 16 proc., biudžeto deficitas siekė 11 proc. BVP, o buvusi vyriausybė dėl vykdytos griežtos biudžeto politikos pralaimėjo rinkimus.

Tačiau šiandien Portugalija atsigavusi, Europos Komisija prognozuoja, kad 2017 m. šalies BVP augs 1,8 proc., o 2018 m. sulėtės iki 1,6 proc. Kita vertus, nors PB tyrime Portugalija pateikiama kaip sėkmės istorija, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybėmis, galima aiškiai įžvelgti atsilikimą.

Metinės Portugalijos nacionalinės pajamos vienam gyventojui siekia 19 882 JAV dolerius ir yra gerokai žemiau EBPO vidurkio (29 016 JAV dolerių). Esama ir daugiau gyventojų ekonominį silpnumą liudijančių ženklų, pavyzdžiui, namų ūkių neto finansinis turtas (pinigai banko sąskaitose, įmonių akcijos ir t. t.) vienam asmeniui siekia 29 563 JAV dolerius, palyginti su 84 547 dolerių EBPO vidurkiu. Tai reiškia, kad negaudami dividendų portugalai ne tik lėčiau kaupia turtą, bet ir yra labiau pažeidžiami per ekonominius sukrėtimus. Visi šie ženklai liudija, kad

Portugalija, kaip ir Lietuva, dar nepasiekė savo raidos viršūnės.

Yra ir daugiau panašumų, kurie skatina analizuoti šią Pietų Europos valstybę. Portugalija, kaip ir Lietuva, patyrė didelę transformaciją pereidama iš António de Oliveiros Salazaro laikų diktatūros į šiuolaikinę demokratiją. 10,5 mln. gyventojų turinti šalis sensta, kenčia nuo mažo gimstamumo ir didelės emigracijos.

Portugalija smarkiai priklausoma nuo eksporto ir didelio turizmo sektoriaus. Per metus ją aplanko maždaug 7,7 mln. svečių. Pernai 16,6 proc. šalies BVP sudarė pajamos iš turizmo.

Išsilavinusi visuomenė

Daugelyje studijų apie vidutinių pajamų spąstus pabrėžiama, kad viena svarbiausių užduočių yra sukurti efektyvią švietimo sistemą.

Kaip savo studijoje „Sugauti pusiaukelėje? Vidutinių pajamų spąstų ekonomika“ (Caught in the Middle? The Economics of Middle – Income Traps) teigia Mančesterio universiteto profesorius Pierre’as Richard’as Agénoras, kiekviena valstybė privalo pasirūpinti aukšta gyventojų kvalifikacija, kad būtų pakankamai žmonių, galinčių dirbti specifinių žinių reikalaujantį darbą.

Tai iš esmės reiškia, kad būtina tiek gera švietimo sistema, pajėgi paruošti būsimus specialistus, tiek reikalingas šių specialistų noras likti šalyje arba po kurio laiko grįžti į ją.

Diktatorius A. de Oliveira Salazaras

Atsižvelgiant į šį konkretų kriterijų, Portugalijos plėtrai didelę įtaką turėjo diktatūros laikų patirtis. Nors pats A. de Oliveiros Salazaro režimas žiaurumu nė iš tolo neprilygo, pavyzdžiui, komunistiniam, kurį patyrė Lietuva, ir apskritai galėtų būti laikoma gana švelnia diktatūra, vis tiek padarė didelę žalą šalies ekonominei plėtrai.

Valdančiosios Socialistų partijos viceprezidento João Galambos teigimu, vienas esminių iššūkių, su kuriuo susidūrė Portugalija po 1974 m. Gvazdikų revoliucijos, buvo išsilavinimo stoka: „Žinau, kad jūs irgi patyrėte diktatūrą, bet po komunizmo bent jau turėjote raštingų, išsilavinusių žmonių. Portugalijoje susiklostė priešinga situacija – visuomenė buvo itin neraštinga. Tačiau šiandien užaugo labiausiai išsilavinusi portugalų karta per visą šalies istoriją, mūsų universitetų diplomai gerbiami užsienyje. Tai didžiulė pergalė, kuri buvo viena iš pagrindinių šalies plėtros priežasčių. Prie šio pasiekimo svariai prisidėjo ES finansinė parama.“

Portugalijos katalikiškasis universitetas šiandien itin aktyviai bendradarbiauja su tokiais akademinio pasaulio grandais kaip Oksfordo universitetas Jungtinėje Karalystėje, o Naujojo Lisabonos universiteto Verslo mokykla patenka į geriausių verslo mokyklų Europoje trisdešimtuką.

Permainas švietimo srityje, leidusias šaliai ekonomiškai augti, pabrėžė ir kiti kalbinti ekspertai. Buvęs finansų ministras ir Naujojo Lisabonos universiteto profesorius Luísas Camposas e Cunha teigė: „Portugalijoje suteikiamas išsilavinimas yra kokybiškas ir konkurencingas. Mūsų paruošti specialistai, ypač baigę ekonomiką ar inžinerijos mokslus, lengvai įsidarbina užsienyje.

Sulaukiame daug studentų iš kitų šalių, nes Portugalijos gamta, klimatas ir istorija traukia jaunus žmones, didelė dalis dėstytojų įgiję tarptautinės patirties, turime itin daug kursų anglų kalba.“

Išgelbės tik imigrantai

Vis dėlto vien sėkmingos švietimo reformos neužtenka. Portugalija kenčia nuo demografinės krizės, kuri yra tiek mažėjančio gimstamumo, tiek didelės emigracijos rezultatas. Ir tas problemas nemaža dalimi lėmė tos pačios priežastys kaip Lietuvoje. Portugalijos gimstamumo lygis – 1,53 vaiko moteriai (demografiniam prieaugiui užtikrinti šis rodiklis turėtų siekti ne mažiau kaip 2,1). Mirštamumas gerokai didesnis už gimstamumą, o emigracija – už imigraciją. Šalį šiemet paliko 11 167 žmonėmis daugiau, nei į ją atvyko. Ir tai fiksuojama per ekonomikos pakilimą.

Politologo, Naujojo Lisabonos universiteto profesoriaus Armando Marqueso Guedeso teigimu, Portugalija šiandien yra pasiekusi tokią demografinę krizę, kad vienintelė išeitis – dėti visas pastangas pritraukti imigrantų: „Gimstamumo skatinimo politika irgi gali padėti, ji būtina, tačiau vien tai nebeišgelbės. Vien gimstamumo skatinimo politika gali veikti, kol vienai moteriai tenka 1,7 vaiko. Mūsų skaičiai prastesni. Mes pavėlavome.“ Bet Portugalija turi buvusių kolonijų. Lisabonos gatvėse apstu imigrantų iš tokių šalių kaip Brazilija ar Mozambikas. Jie laisvai kalba portugališkai, yra kultūriškai artimi, tad jie į visuomenę integruojasi gana greitai. Be to, padeda ir portugalų atvirumas užsieniečiams.

Svarbu tai, kad šalis yra viena saugiausių Europoje, kai kalbama apie tokias grėsmes kaip terorizmas. Ir vis dėlto emigracija yra didesnė nei imigracija, ypač tai buvo matyti per Didžiąją recesiją. „Turėti didelę imigrantų bendruomenę iš mums artimų šalių yra gerai, ji mums padeda pritraukti investicijų, bet tai veikia tik ekonominio pakilimo laikotarpiu. Per krizę netekome maždaug 300 tūkst. žmonių. Mūsų dydžio valstybei tai didelis praradimas“, – kalbėjo J. Galamba.

Per krizę netekome maždaug 300 tūkst. žmonių. Mūsų dydžio valstybei tai didelis praradimas.

Emigraciją skatina didžiulė EBPO ir ES šalių pajamų nelygybė. Pagal Gini koeficientą, kuriame 0 reiškia visišką lygybę, o 1 – visišką nelygybę, Portugalijos pajamų nelygybė, Eurostato duomenimis, 2015 m. buvo 0,34, palyginti su 0,31 ES ir 0,308 euro zonos vidurkiu. Prastesnė padėtis ES tik Lietuvoje ir Latvijoje, kur pajamų nelygybė atitinkamai yra 0,379 ir 0,354.

Kita migracijos priežastis, kurią įvardijo Lusofonos universiteto profesorius João Titta Maurício, yra portugalų charakteris: „Esame keliautojų tauta. Gyvendami mažoje valstybėje sukūrėme didžiulę imperiją, jungiančią ištisus žemynus. Natūralu, kad tai formuoja charakterį, kuris linksta į keliones. O kai prie to prisideda didelis ekonominis atotrūkis, dažnas portugalas leidžiasi į kelią. Ir tai neabejotinai turi įtakos mūsų šalies raidai.“

Naujojo Lisabonos universiteto ekonomikos profesorė Rosario Gouveia įsitikinusi, kad svarbiausias Portugalijos vystymosi garantas yra stabili demokratija: „Šalis sugebėjo sukurti efektyvią teismų sistemą ir, nors teisminiai procesai užtrunka ilgai, sprendimai dažniausiai būna skaidrūs ir patikimi. Korupcijos lygis palyginti žemas. Tai nereiškia, kad nėra skandalų, bet palyginti gerai funkcionuojanti teisės viršenybė, kurią dar labiau įtvirtina narystė ES, duoda rezultatų. Tik po 1974 m. revoliucijos buvo didelė grėsmė, kad tapsime komunistine valstybe, netgi diktatūra. Nors šiandien niekur Europoje komunistinės partijos nėra tokios stiprios kaip Portugalijoje, visiems aišku, kad šio pavojaus neliko. Tai padeda įgyti pasitikėjimo ir pritraukti užsienio investuotojų, o jauniems žmonėms – kurti savo verslus.“

J. Galamba atkreipė dėmesį, kad Portugalija nėra priklausoma nuo vieno ekonomikos sektoriaus (turizmo), jos BVP prieaugis subalansuotas. Portugalija laikoma viena inovacijų lyderių ES. 2016 m. Lisabona buvo įvertinta kaip penktas geriausias miestas startuoliui steigti po Berlyno, Londono, Amsterdamo ir Barselonos.

Didžiausios grėsmės

Ekspertai išskiria tris esminius pavojus, su kuriais ateityje gali susidurti Portugalijos ekonomikos modelis.

Pirmoji grėsmė yra pačios Bendrijos politinė krizė. J. Galamba tvirtino, kad Portugalija visuomet buvo aktyvi ES integracijos šalininkė, tačiau dabar pati Bendrija turi permąstyti savo modelį: „Didžioji recesija parodė, kad nemažai problemų kilo dėl pačios ES. Deja, trūko ryžto tai pripažinti, ir ne viena Pietų Europos valstybė buvo paversta kaltininke, vėliau aktyviai kištasi į jų vidaus politikos reikalus. Ir toliau remiame ES, bet norime, kad vietoj nurodinėjimų, kaip vykdyti savo ekonomikos politiką, matytume esmines ES integravimosi politikos permainas.“

Antrąja plėtros grėsme laikytinas itin trapus bankų sektorius. Šalies bankų silpnybės išryškėjo dar 2008–2009 m. vyriausybei skyrus finansinę pagalbą ir pasiskolinus 78 mlrd. eurų iš TVF, Europos finansinio stabilumo mechanizmo ir Europos finansinio stabilumo fondo, imtasi bristi iš ekonomikos krizės liūno. Nors prabėgo nemažai laiko, bankų sektorius nėra pakankamai sustiprėjęs. Dabartinė šalies vyriausybė planuoja skirti 2,7 mlrd. JAV dolerių didžiausiam bei vyriausybės valdomam bankui „Caixa Geral de Depósitos“. Ir neaišku, ar to bus gana. Nerimą kelia ir nuolat skambantys premjero António Costos kaltinimai, kad TVF ir ES neskiria pakankamos pagalbos bankų sektoriui stabilizuoti. Jo vyriausybė šiam tikslui jau išleido 4,4 mlrd. eurų.

Trečiąjį ekonominio plėtros pavojų įvardijo buvęs finansų ministras L. Camposas e Cunha: „Valstybės skola šiandien pernelyg didelė, o nuosekliai mažėjant gyventojų ją suvaldyti tampa dar sunkiau. Jeigu manęs klaustumėte nuoširdaus patarimo Lietuvai, jis būtų toks: darykite viską, kad jūsų valstybės skola nebūtų tokia didelė, kokia yra Portugalijos. Tai itin grėsminga ir sunkiai išsprendžiama problema. Ypač senstančioje visuomenėje.“

Portugalijos valstybės skola 2016 m. buvo 130,4 proc. BVP. Išspręsti šią problemą galima tik laikantis griežtos viešųjų finansų politikos ir skatinant stabiliai augti šalies BVP. Abu dalykai priklauso tiek nuo politinių sprendimų, tiek nuo ekonomikos ciklų. O suvaldyti tai Pietų Europoje – ne pati lengviausia užduotis.

Beveik visi vidutinių pajamų spąstų problemą nagrinėjantys mokslininkai ir ekspertai pabrėžia išsilavinimo, verslumo kultūros, aukštųjų technologijų ir šalies politikų gebėjimo priimti nepopuliarius sprendimus svarbą. PB regi Portugaliją kaip šalį, pajėgusią įveikti vidutinių pajamų spąstus. Lietuva iš jos gali pasimokyti, ką reikia daryti ir ko būtina išvengti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų