Liutauras Degėsys

Išsitrinkime galvas. Delete

Išsitrinkime galvas. Delete

Atsibundi vos prašvitus ir supranti, kad tai tavo organizmas nuo ankstyvo ryto siunčia žinutes: sako, kad skauda. Kad privalai kažką daryti. Aišku, supyksti: šiandien ir taip nėra kada, reikia bėgti į darbą, o kūnas perspėja, kad būtina sveikata pasirūpinti. Tučtuojau, neatidėliojant, greitai. Koks dantis, kuris sudaro gal vieną tūkstantąją dalį tavo organizmo, staugia taip, kad viską metęs leki pas dantistę gydytis. Kai pagalvoji, tai turi dar per dvidešimt kramtomųjų atsarginių, o rūpiniesi juo, kaip vienatiniu, paskutiniu.

Supranti, kad skausmas yra tik ženklas, signalas, pranešimas. Apie problemą kažkur tavyje. Aišku, reaguoji: nuo temperatūros išgeri karštį mažinančių, nuo skausmo makteli nuskausminamųjų, nuo nemigos įsimeti migdomųjų, o nuo nerimo – raminamųjų. Ir beveik viskas tvarkoje: ištrynei organizmo žinutę, nebenori jos matyti, ir signalas išnyko. Problema, aišku, liko. Bet kai nematai, atrodo, kad jos ir nėra. Be to, daug smagiau kovoti su simptomais, o ne su problemomis. Kautis ne su pačiu vėju, o su vėjo malūnais. Kas, kad skausmas buvo signalas – siūlo galas, kuriuo eidamas galėjai prisikasti prie atsirandančios ligos. Kaip gerai, kad yra mygtukas: Delete.

Ar ne panašiai yra su signalais, kuriuos mums siunčia visuomenės organizmas? Ką daryti, kai akis bado elgetystė ir neturtas, o tu nenori matyti atskirties. Kaip gyventi, kai supranti, kad švietimas tik todėl nesirita žemyn, kad jau atsidūrė dugne, įkrito į duobę ir negali iš jos išsikabaroti. Kultūrinė tikrovė irgi siunčia žmonėms signalus, kad alkana, liūdna, kad skauda, kad baisu. Tik arba tų ženklų skaityti niekas nemoka, arba tingi, arba galvoja – ištrinsim signalus, ir problemų nebeliks. Arba pakalbėsim, pavyzdžiui, kad „yra švietimo problema“ – suvyniosim ją į „projektų“, „iššūkių“, „sinergijų“, „optimizacijų“ ir kitokių beprasmių žodžių drabužius. Ir visos problemos išnyks ir išsispręs. Arba bent jau netrukdys gyventi.

Ir tikrai, kas gi tas vadinamasis visuomeninis, bendrasis gėris. Savo gėrį matai neabejotinai, kažkieno kito gėris tiesiog erzina, bado akis, o bendro gėrio gali ir nepastebėti. Bendras – lyg ir mūsų visų, bet ne mano ir ne tavo. Lengviau yra jo nematyti ir nesuprasti. Ištrinti po perkūnais tas žinutes. Ir todėl, pavyzdžiui, galvosiu, kad man asmeniškai tas švietimas visai nesvarbus. Įtaisysiu savo vaikus į Karalienės Morkos akademijas ar į Valdorfo sodus. Jachtas švartuosiu Viduržemio jūros uostuose, pinigus laikysiu visai ne Švedijos, o Šveicarijos bankuose, samdysiuosi privačias apsaugas, užsimūrysiu rezervatuose ir apsitversiu tvoromis. Aišku, bus negerai, kad mokėdamas ypač sumažintus mokesčius, greit nebeturėsiu kur vairuoti savo Lamborghini ir Bugatti, nes tėvynės keliai bus tokie duobėti ir nelygūs. Dar kartais ima baimė, kad kai važiuosiu pro šalį savo šarvuotu džipu, atsitiktiniai vaikinai iš kaimų su golfukais, išgėrę po litrą samanės ant galvos, išlėks iš šalutinių keliukų ir mano džipą nukals.

Tuo metu koks biudžetininkas sėdi visai atskirai ir svajoja: „O, jeigu visi mūsų milijonieriai sumokėtų, kaip aš, po tokią pat dalį mokesčių nuo kiekvieno milijono. Kokia tai būtų valstybė – rojus žemėje. Aš tikiu, kad kiekvienas gydytojas, mokytojas, pensininkas ir studentas tuos milijonierius-mokesčių mokėtojus nešiotų ant rankų, žavėtųsi jais, kompozitoriai, poetai ir tapytojai garbintų juos savo posmuose, drobėse ir dainose. O dabar mes, nedėkingi biudžetininkai, burbame, kad esame vieninteliai mokesčių mokėtojai ir išlaikome tuos vargšus sumažintų mokesčių milijonierius. Ir kad tos apšiurusios ligoninės, sulūžusios mokyklos yra pastatytos už biudžetininkų pinigus, ir netgi kelio ženklai pagaminti iš jų algų.“

Net ir tiems, kurie moka skaityti tuos socialinės tikrovės siunčiamus nelaimės signalus, irgi atsibosta juos aiškinti ir šifruoti. Velniop, sako jie, jeigu jums tos žinutės nesvarbios, nematysiu, tylėsiu ir aš. Užsimerksiu – ir viskas išnyks. Delete.

Mokslininkai metasi ne į mokslą, o į projektus. Sako, kad atsiranda ir tokių, kurie sumoka otkatą už tai, kad laimėtų projektą, tiriantį visuomenės korupcijos lygį. Tuomet jau viskas pasileidžia riedėti bėgiais žemyn: ligonis nuneša kyšį už gydymą, gydytojas tuo kyšiu sumoka biurokratui už pažymą, biurokratas už kyšio pinigus pasistato namus, mūrininkams mokėdamas atlyginimą vokeliuose. O mūrininkai rūko kontrabandines cigaretes ir moka tabako akcizą Baltarusijai arba Rusijai.

Aišku, kad viskas, kas prasideda, baigiasi, ir dažniausiai baigiasi blogai. Kaip sakydavo mylimas logikos profesorius: „Visi, kas valgo agurkus, – miršta“. Anksčiau ar vėliau. Nenorėjai baigti – nereikėjo pradėti. Po spektaklio, uždangai nusileidus, scenoje visur mėtosi agurkų ir vegetarų – sėklos ir lavonai. Pagalvojus, tai net pačiam blogiui viskas gali pasibaigti prastai. Gal reikia tik kantriai palaukti, ir kaip pasakose gėris pats nugalės. Gėris nieko kito neveikia, tik mažina blogį. Tik baisu, kad įveikęs blogį, gėris nebeturės ką veikti. Kad tik pats neišnyktų. Gal gerai, kad viskas vis dar yra blogai.

Gal tikrai – kuo blogiau, tuo geriau gyventi.

Liutauras Degėsys yra Filosofas, rašytojas

Komentarai

  • Gilus mąstymas-gerai,bet pavojingas net tam pačiam mąstytojui.Supranti,bet pakeisti nieko negali,o ir nežinia,kaip turėtų būti ir vargu,ar žmonės sugebės kada įvertinti ir įtvirtinti kad ir geriausias teorijas ir santvarkas,juk mes toookie godūs

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų