(Scanpix nuotr.)

Išprašyti leidimo neturinčius imigrantus yra sunku ir brangu

Išprašyti leidimo neturinčius imigrantus yra sunku ir brangu

Bet turtingos šalys vis labiau stengiasi.

Vien pagalvojus apie deportaciją į Meksiką, Arturo skruostais pabirusios ašaros krinta ant raudono kombinezono. Vyro veidą vagoja gilios raukšlės, bylojančios apie vargus, išgyventus po to, kai prieš tris dešimtmečius keturiolikmetis Arturo nelegaliai atvyko į JAV. Jis susidėjo su nedorėliais, yra šešis kartus teistas už ginkluotus plėšimus. Po 14 metų kalėjime jis buvo perkeltas į Kalifornijos dykumų supamą Adelanto imigrantų sulaikymo centrą, kur praleido pastaruosius trejetą metų.

„Padariau rimtų klaidų, žinau tai, – sako jis. – Bet atsėdėjau savo ir dabar esu kitas žmogus.“ Jo mama, žmona, draugai – visi gyvena Kalifornijoje. Bet jis neturi daug šansų gauti leidimą likti, todėl netrukus gali būti įsodintas į autobusą, vykstantį Meksikon, kur jis nieko nebepažįsta.

Beveik už 10 tūkst. kilometrų, pabėgėlių stovykloje Berlyne, palaike valtimi į Europą per Turkiją atkeliavęs trisdešimtmetis irakietis Awsas negavo prieglobsčio, Vokietijoje praleidęs porą metų. Jis pateikė apeliaciją, bet galutinio sprendimo gali tekti laukti dar porą metų. Irake vyras dirbo JAV armijos vairuotoju ir bijo, kad grįžęs gali tapti kovotojų taikiniu. Jis nori atidaryti parduotuvę Berlyne, bet, kol laukia, neturi teisės dirbti. Jam liūdna ir nuobodu. „Iššvaisčiau dvejus gyvenimo metus“, – atsidūsta.

Irene Clennell turbūt manė, kad brito vyro, britų vaikų ir beveik 30 Jungtinėje Karalystėje pragyventų metų pakaks leidimui likti. Bet klydo. Sausį ją išvežė į sulaikymo centrą Škotijoje, o vasario 26-ąją įsodino į lėktuvą, skrendantį į jos gimtąjį Singapūrą. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ji gavo neterminuotą leidimą likti šalyje, bet dokumentas neteko galios, moteriai keletą metų praleidus Singapūre, prižiūrint senstančius tėvus. Vėliau ji vėl kreipėsi leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje, kur slaugė sergantį vyrą, tačiau negavo. Kurį laiką moteris gyveno šalyje su turistine viza, o vėliau buvo sulaikyta ir deportuota kaip stovi, su 12 svarų kišenėje, neturinti, pas ką apsistoti Singapūre.

JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė – visos skirtingai, bet deportacija bando kovoti su nelegaliais ekonominiais migrantais ir prieglobsčio negavusiais asme¬nimis – ir reaguoti į stiprėjančias natyvistines nuotaikas. Vasario 21 d. JAV vidaus saugumo depar¬ta¬men¬tas (VSD) pristatė naujas gaires, skirtas užtikrinti, kad būtų greičiau deportuojama daugiau nelegalių imigrantų. Po to, kai nuo 2015 m. pradžios dėl prieglobsčio kreipėsi kone 1,2 mln. imigrantų (žr. 1 grafiką), Vokietijoje pasiūlytas įstatymas, kuris leistų lengviau deportuoti negavusius prieglobsčio. Jungtinei Karalystei ruošiantis išstoti iš ES, šalies vyriausybė pakartojo tikslą grynąją metinę imigraciją, dabar siekiančią apie 300 tūkst., sumažinti iki 100 tūkst. Būtent šiuo 2010 m. iškeltu tikslu nuo to meto vadovaujamasi imigracijos politikoje.

Nėra kito JAV prezidento, deportavusio daugiau leidimo gyventi neturinčių imigrantų, nei B. Obama, bet daugelis buvo sugauti netoli sienos.

Nėra kito JAV prezidento, deportavusio daugiau leidimo neturinčių imigrantų nei Barackas Obama, bet daugelis buvo sugauti netoli sienos. Baigiantis antrai kadencijai retas deportuotas iš šalies vidaus, nebent turintis kriminalinę praeitį (žr. 2 grafiką). 2011 m. tai tiko 67 proc. deportuotų iš šalies vidaus, 2016 m. – 92 proc. Dabar Donaldas Trumpas pareiškė, kad Imigracijos ir muitinės tarnyba (IMT) sieks deportuoti visus „atsakomybę užtraukiantį kriminalinį nusižengimą sudarančius veiksmus padariusius“, valstybės įstaigai melagingus duomenis apie save pateikusius arba bet kuria valstybinės rūpybos programa „piktnaudžiavusius“ asmenis. Kadangi daugybė žmonių naudoja padirbtus dokumentus arba atvyko į šalį apeidami pasų kontrolę, turbūt tai galioja beveik visiems – apie 11 mln. atvykėlių, daugiausia iš Meksikos, Centrinės Amerikos ir Azijos.

VSD vadovas Johnas Kelly sakė, kad ketinama palengvinti deportaciją, apeinant teismus. Kol kas be teisėjo sprendimo galima išsiųsti tik nelegalus, sugautus 100 mylių spinduliu nuo JAV sienos ir nesugebančius įrodyti, kad šalyje gyvena daugiau kaip 14 dienų. J. Kelly prakalbo, jog greitesnę tvarką reikėtų taikyti nacionaliniu mastu, o 14 dienų ribą padidinti iki dvejų metų.

VSD taip pat nori glaudžiau bendradarbiauti su vietos teisėsaugos įstaigomis. Bet noriai nusiteikusios ne visos. Keli didieji miestai, įskaitant Niujorką, San Fransiską ir Čikagą, pasiskelbė „prieglobsčiais“, tvirtindami, jog pasklidus žiniai, kad jų policija bendradarbiauja su federalinėmis imigracijos tarnybomis, atvykėliai bus mažiau linkę bendradarbiauti su miestų policija arba pranešti apie nusikaltimus. Kai kuriose jurisdikcijose pareigūnams draudžiama gyventojų klausti, koks jų imigracinis statusas. Kitos nesutinka informuoti IMT apie paleistus kalinius arba supaprastinti nuteistųjų perkėlimo į deportacijos centrus tvarkos ir laiko juos ilgiau, nei skirta.

D. Trumpas pagarsino, kad jei vieta bus laikoma nelinkusia bendradarbiauti, jai bus sumažintas federalinis finansavimas, nors neaišku, ar tam ras teisėtų būdų. Taip pat jis prisiekė JAV nuo Meksikos atskirti fizine siena, o pasieniečių skaičių padidinti nuo 21 tūkst. iki 26 tūkst. Ir viena, ir kita politikos strategija kainuotų pašėlusiai daug. Metinės JAV išlaidos kovai su imigracija jau dabar siekia 19 mlrd. dolerių – daugiau nei Federaliniam tyrimų biurui, Kovos su narkotikais agentūrai ir Slaptajai tarnybai kartu sudėjus. Skaičiuojama, kad vien siena atsieis 21,6 mlrd. dolerių. Dar 5 tūkst. pasieniečių prie metinio 3,8 mlrd. dolerių personalo biudžeto pridėtų apie 900 mln. dolerių.

(Scanpix nuotr.)

Taip pat neaišku, ar pasienyje begalima griežčiau kovoti su imigracija. Iš Meksikos atvyksta mažiau migrantų. Jau vien dėl to, kad šios valstybės vyriausybė ėmėsi žingsnių pastoti kelią šalį pakeliui į JAV kertantiems Centrinės Amerikos gyventojams. Jau dabar iš pasienio zonos pagreitinta tvarka išsiunčiama nemažai migrantų. Net jei šalyje bus sulaikoma daugiau nelegalių atvykėlių, juos išsiųsti nebus lengva. Imi¬gra¬ci¬jos bylas nagrinėjantys teismai jau perkrauti. Los Andžele lauke nuolat nusidriekia ilgiausios eilės. Prieš dešimt metų siekęs 175 tūkst., neišnagrinėtų imigracijos bylų skaičius šalyje išaugo iki 542 tūkst.

Pasak Omaro Jadwato, Amerikos pilietinių laisvių sąjungos teisininko, bandymai pagreitintą tvarką taikyti plačiau būtų užginčyti teisme. Kad ir kaip būtų, idėjų kalvės „Pew Research Centre“ duomenimis, du trečdaliai leidimo neturinčių suaugusiųjų JAV gyvena ne mažiau kaip dešimt metų, tad taip paprastai jų nepavyktų išsiųsti net nustačius dvejų metų ribą.

JAV ruošiasi plėsti jau ir taip milžinišką deportacijos sistemą, o Vokietija savąją kuria beveik nuo nulio. Nors, prisimenant šalį pastaruoju metu užplūdusį srautą, prieglobsčio paraiškos nagrinėjamos įspūdingu tempu, kartais atsakymas – neišvengiamai neigiamas, o vokiečiams nejauku dėl tolesnių žingsnių. Daugeliui deportacija kvepia nacių laikais. Socialdemokratai ir Žaliųjų partija jai priešinasi beveik visais atvejais.

Sprendimą dėl prieglobsčio priima Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras. Bet išsiųsti negavusius prieglobsčio – žemių valdžios pareiga. Kairiųjų administracijose procesas vilkinamas. Nors spalį federalinė valdžia susitarė su Afganistanu dėl prieglobsčio negavusių tos šalies piliečių grąžinimo, Berlynas atsisako išsiųsti afganistaniečius, nes jų valstybę laiko pernelyg pavojinga.

Šalies mastu grąžinti vos 77 afganistaniečiai, nors teisės likti negavo 12 tūkst. Daugiau kaip pusė neseniai deportuotų žmonių grįžo į tris Europos valstybes: Albaniją, Kosovą ir Serbiją. Išsiųstų į Artimųjų Rytų ar Afrikos šalis, iš kur atvyko dauguma naujausių imigrantų, beveik nebuvo.

Fiksuota atvejų, kai vietiniai padėjo migrantams įsikurti bažnyčiose, iš kur jų neįmanoma pašalinti. Draudžiama deportuoti negalinčius gauti gimtosios šalies paso arba turinčius sveikatos bėdų. Kai kurios šalys, ypač Afrikos, atsisako priimti savo piliečius. Todėl sparčiai daugėja imigrantų be teisės likti. Nors Vokietija 2016 m. deportavo daugiau nei 25 tūkst. žmonių (2014 m. – 11 tūkst.), šiandien šalyje yra 300 tūkst. prieglobsčio negavusių asmenų, kuriems liepta išvykti. Metų pabaigoje skaičius turėtų pasiekti beveik 500 tūkst.

Daugelis vokiečių ir toliau apie antplūdį galvoja gana teigiamai: sausį 57 proc. teigė manantys, kad šalis gali priimti daug pabėgėlių. Bet po gruodžio įvykių, kai prieglobsčio negavęs tunisietis Berlyne nužudė 12 žmonių, išsiuntimo klausimas politinėje darbotvarkėje kilstelėtas. Toje pačioje apklausoje du trečdaliai teigė, jog Vokietijai reikia griežtesnio deportacijos įstatymo.

Jei parlamentas priims vasario 22-ąją vyriausybės patvirtintą įstatymo projektą, ta linkme bus žengti keli nedideli žingsniai. Neigiamą atsakymą gavę prieglobsčio prašytojai turėtų likti ten, kur buvo registruoti, kad būtų lengviau juos stebėti. Laikomus pavojingais visuomenei būtų galima stebėti taikant elektronines priemones, o kai kuriais atvejais – areštuoti. „Vokietijai reikia tapti normalia imigracine šalimi“, – sako Danielis Thymas iš Vokietijos integracijos ir migracijos fondų ekspertų tarybos. Jo manymu, vokiečiai pradeda suprasti, kad deportacija yra būtina tvarkingai veikiančios prieglobsčio sistemos dalis.

Ši sala – mano

Iš visų pusių jūros supamoje Jungtinėje Karalystėje, esančioje Europos pakraštyje, nėra nei daug be leidimo gyvenančių ekonominių migrantų kaip JAV, nei prieglobsčio prašytojų kaip Vokietijoje. Pernai prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje paprašė tik apie 30 tūkst. žmonių. Tikslių duomenų apie nelegalius imigrantus nėra, bet Londono ekonomikos mokykla 2009 m. suskaičiavo 618 tūkst. Manoma, kad dauguma atvyko legaliai ir liko ilgiau, nei galioja viza, arba kreipėsi dėl prieglobsčio ir jo negavo.

Jungtinėje Karalystėje nėra nei daug be leidimo gyvenančių ekonominių migrantų kaip JAV, nei prieglobsčio prašytojų kaip Vokietijoje.

Bet pastaraisiais metais kur kas daugiau žmonių pasinaudoję ES laisvo judėjimo taisyklėmis atvyko į Jungtinę Karalystę, nei iškeliavo iš jos. Kone visi ekonomistai sutinka, kad šalis dėl to išlošė – dažniausiai eksportuojami pensininkai, o importuojami darbingo amžiaus europiečiai. Tačiau augantis nepasitenkinimas atvykėliais verčia vyriausybę laikytis tikslo, kad grynoji imigracija neviršytų 100 tūkst. per metus, ir siekti „bekompromisio“ išstojimo, kur svarbiau sustabdyti laisvą judėjimą, nei likti bendrojoje rinkoje.

Neramu, kad 3 mln. kitų ES šalių piliečių, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje, imigracijos statusas po „Brexit“ – neaiškus. Ministrė pirmininkė Theresa May sako norinti leisti jiems likti ir dirbti, tik laukia tokių pat garantijų iš kitų 27 ES valstybių dėl jose gyvenančių britų. Bet daugelyje kitų Europos šalių veikia gyventojų registracijos sistemos, tad ten įsikūrusiems britams nebus sunku įrodyti, kad ten gyvena. Jungtinė Karalystė tokios neturi.
Britams referendume nusprendus išstoti, tūkstančiai ES piliečių pateikė paraiškas gauti oficialų statusą Jungtinėje Karalystėje, naudodamiesi sudėtinga sistema, sukurta remiantis taikoma ne iš Europos atvykstantiems migrantams. Daugiau kaip ketvirtis paraiškų buvo atmestos, įskaitant pateiktas seniai šalyje gyvenančių Jungtinės Karalystės piliečių sutuoktinių, dažnai motyvuojant miglota taisykle, kad ekonomiškai neaktyviems imigrantams būtina turėti privatųjį sveikatos draudimą. Europos Komisijos teigimu, šis reikalavimas pažeidžia laisvo judėjimo taisykles, nes ES piliečiai turi teisę naudotis valstybinės Nacionalinės sveikatos tarnybos paslaugomis.

2016 m. britų valdžia pasinaudojo su imigracija susijusiais įgaliojimais ir sulaikė apie 4,7 tūkst. kitų ES šalių piliečių, nors 2009 m., likus metams iki 100 tūkst. tikslo nustatymo, sulaikyta tik 768. Vieni padarė rimtų nusikaltimų, kiti valkatavo (ES taisyklės leidžia išsiųsti neturinčius iš ko gyventi atvykėlius). Bet buvo nurodyti ir tokie pažeidimai, kaip pamesta užsienio šalies tapatybės kortelė ar viešame parke švęstas gimtadienis. Tarp sulaikytų pagal imigracijos įstatymą ES piliečiai dabar sudaro 16 proc., o tarp išsiųstų – beveik trečdalį.

Nesibaigiančios dienos

Europoje tik Jungtinės Karalystės imigracijos įstatymai leidžia sulaikyti neribotam laikui. Kai kurie sulaikytieji yra nusikaltimus padarę svetimšaliai, kurių negalima išsiųsti, nes jų gimtosiose valstybėse per daug pavojinga. Bet iš tų, kurie buvo sulaikyti pernai, daugiau kaip du penktadaliai galiausiai paleisti. Vadinasi, nevykusiai sprendžiama, ką apskritai sulaikyti, anot imigracijos srities teisininko Colino Yeo. Švedija, į kurią, palyginti su Jungtine Karalyste, prieglobsčio prašytojų atvyksta gerokai daugiau, ir namo sugeba išsiųsti daug didesnę prieglobsčio negavusių asmenų dalį.

Švedijos sulaikymo centruose vietų skaičius dešimt kartų mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Užuot leidimo likti negavusius imigrantus sodinę už grotų, pareigūnai padeda jiems susiorganizuoti kelionę namo ir sugalvoti, kur gyventi ir kuo užsiimti grįžus. Migrantai, kurių reikalai tvarkomi Švedijoje, jaučia suprantantys sistemą, kaip sako Jerome’as Phelpsas iš labdaros organizacijos „Detention Action“, todėl yra labiau linkę susitaikyti su sprendimu, jog turi išvykti.

Pastaraisiais metais britų vyriausybė bandė įtikinti leidimo neturinčius imigrantus išvažiuoti savo noru. 2013 m. Th. May, tuo metu vidaus reikalų ministrė, šalies miestuose iškabino plakatus ir išsiuntinėjo automobilius su užrašu: „Esi Jungtinėje Karalystėje nelegaliai? Važiuok namo, arba areštuosime.“ Kitais metais vyriausybė ėmėsi politikos kurti „priešišką aplinką“: be leidimo gyvenantys imigrantai negalėjo atsidaryti sąskaitos banke ar gauti vairuotojo pažymėjimo, jiems buvo sudarytos kliūtys patekti į gydymo įstaigas, bausti nuomininkų imigracijos statuso netikrinantys nuomotojai. Palyginti su 2014 m., 2016-aisiais priverstinai grąžintų migrantų skaičius sumažėjo 15 proc., o grąžinamų prieglobsčio negavusių asmenų – 53 proc.

Maža įrodymų, kad priešiškos aplinkos politika kuo nors padeda, tik paskatina nelegalius imigrantus laikytis atokiai nuo valdžios (nustačius, kad plakatai ir automobiliai nedavė naudos, jų buvo atsisakyta). O bandant mažinti grynąją imigraciją prašymai atvykti į Jungtinę Karalystę arba joje apsigyventi, regis, atmetami, kai tik įmanoma, užuot juos svarsčius iš esmės.

Leidimo likti negavę žmonės neturėtų būti grąžinami į šalis, kuriose jiems gresia pavojus. Bet pastaraisiais metais į šį reikalavimą žiūrima laisviau, kaip sako Maddy Crowther iš grupės „Waging Peace“, kuri padeda prieglobsčio prašantiems sudaniečiams. Kadaise buvo pripažįstama, kad darfūriečiai gali būti skriaudžiami, bet dabar pareigūnai aiškina, kad juos galima grąžinti į kitą vietą Sudane. Anot M. Crowther, deportuotiesiems gali grėsti tai, ką jos organizacija vadina kankinimais, bet pareigūnai – šiurkščiu elgesiu.

Kai „Janjaweed“ (žudikiška, valdžios remiama kovotojų grupė) Nadios tėvui atėmė gyvybę ir pagrobė motiną, su sužadėtiniu ji grįžo į savo kaimą Darfūre. Mylimąjį nužudė per kitą išpuolį, jai peršovė koją ir išprievartavo. Moteris grįžo į Chartumą, bet ten ją sučiupo saugumo pajėgos, apkaltino dalyvavimu maište, sumušė ir vėl išprievartavo. Žūtbūt norėdama išvykti, ji kreipėsi dėl vizos studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Klaidingai supratusi, kad kaip studentė negali prašyti prieglobsčio toje šalyje, ji kreipėsi į Airiją. Gavusi neigiamą atsakymą, motyvuotą tuo, kad įgijusi tokią kvalifikaciją turėtų sugebėti rasti darbą kitoje Sudano vietoje, ji paprašė prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje, bet irgi nesėkmingai. Po kelių apeliacijų ir kelis kartus sulaikyta bei išgyvenusi kankinamus prisiminimus, moteris pagaliau gavo prieglobstį.

Sprendimai išduoti studento ar darbo vizą taip pat priimami griežčiau. Shiromini Satkunarajah į Jungtinę Karalystę iš Šri Lankos atvyko prieš aštuonetą metų, kai jai buvo dvylika, su studento vizą gavusiu tėvu. 2011 m. jam mirus, mergaitei leista likti ir baigti mokslus. Beveik baigus bakalauro studijas jai pranešta, kad ji turi išvykti. Vasarį mergina savaitę buvo uždaryta „Yarl’s Wood“ sulaikymo centre, bet šalyje kilus pasipiktinimui buvo paleista. Tai absurdiškas ir brutalus atvejis, nes jos pasirinktos profesijos – inžinerijos – specialistų trūkumą pripažįsta vyriausybė, tad inžinieriaus darbą galima iškart siūlyti ne ES piliečiams, nebūtina iš pradžių ieškoti profesionalo Jungtinėje Karalystėje.

Sulaikymo ir deportacijos kaina kai kurias šalis verčia apsvarstyti kitus variantus. Viena vieta IMT centre, kur laikomi suaugusieji, JAV mokesčių mokėtojams atsieina 129 dolerius per dieną. Priverstinai išsiųsti taip pat brangu iš dalies dėl to, kad deportuojamąjį paprastai turi lydėti imigracijos pareigūnai. 2015 m. užsakyti skrydį iš Vokietijos į Gruziją su 20 prieglobsčio negavusių asmenų kainavo 163 tūkst. eurų.

2015 m. užsakyti skrydį iš Vokietijos į Gruziją su 20 prieglobsčio negavusių asmenų kainavo 163 tūkst. eurų.

Pigiau ir humaniškiau leidimo neturinčius imigrantus kontroliuoti taikant į lygtinį paleidimą panašią sistemą, kai užsegama elektroninė apykojė, reikia prisistatyti telefonu, neperspėjus lankomasi namuose. Vietoj depFortacijos Vokietija jau keletą metų siekia didinti „savanoriškų grįžimų su pagalba“ skaičių. Tokiu atveju prieglobsčio negavusiems asmenims pasiūloma kukli, bet pravarti pinigų suma ir lėktuvo bilietas namo. Pernai pasiūlymu pasinaudojo 54 tūkst. žmonių, kai 2015 m. – 35 tūkst., o 2014 m. – 13 tūkst. Neseniai pristatyta mažėjančios sumos sistema, kaip priemonė skatinti savo noru išvykti anksčiau: prieglobsčio prašytojas, kurio šansai gauti teigiamą atsakymą menki, atsiėmęs paraišką papildomai gauna 1,2 tūkst. eurų. Jei atmetus ją sutinkama neteikti apeliacijos, skiriama apie 800 eurų suma.

Kai metas atsisveikinti

Kad ir kaip sąžiningai ir greitai nagrinėjamos imigracijos paraiškos, kai kurios bus atmestos, o dalis atvykėlių nevažiuos namo. Vokietijoje 150 tūkst. prieglobsčio negavusių asmenų, kurie turėtų išvykti, gavo pusiau oficialų „toleruojamųjų“ statusą, kuris leidžia naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir užtikrina nedidelę pinigų sumą, o kai kuriems leidžia dirbti. Tik integruodamos liekančius, šalys gali nesukurti ilgalaikės nelegalios varguomenės kaip JAV ir neužnuodyti politikos ne vienam dešimtmečiui.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų