Pixabay nuotr.

Išmoktas bejėgiškumas

Išmoktas bejėgiškumas

Milžinas molinėmis kojomis Lietuvą turėjo palikti jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau jo pėdsakai žmonių sąmonėje dar gyvi, o Spalio revoliucijos atgarsius jaučia net jos nemačiusios kartos.

Lygiai prieš šimtą metų, 1917 m. spalį (pagal tuomet Rusijoje naudotą Julijaus kalendorių, dabar – lapkričio 7 d.), valdžios perversmą surengę bolševikai su Vladimiru Leninu priešakyje kalbėjo apie didžius dalykus – visame pasaulyje įvykdytą socialinę revoliuciją, kuri leis sulyginti visų teises, amžiams atsikratyti vienos klasės diktato, įgyvendinti tezę „visiems pagal poreikius, kiekvienam pagal galimybes“ bei šūkį „Visa valdžia taryboms!“.

Užmerkę akis prieš pačių vykdomą terorą, sėjamą neapykantą, baimę ir abejingumą jie ne tik steigė pirmąsias koncentracijos stovyklas, panaikino privačiąją nuosavybę, įvedė visuotinę darbo prievolę, spaudos cenzūrą, per prievartą vykdė kolektyvizaciją ir industrializaciją.

Fiziniai suvaržymai ir prievarta pasitelkti siekiant visam laikui pakeisti žmonių mąstymą ir savęs suvokimą. Visa apimančiomis priemonėmis sovietų valdžia formavo Homus sovieticus – būtybę, kuri nebėra moralės subjektas. Ji nežino, kas yra laisvė, asmeniniai tikslai, ji remiasi ištikimybe komunizmo idėjoms, meile tarybinei tėvynei, sąžiningu darbu visuomenės gerovei, pagarba šeimai, nepakantumu gobšumui. Todėl ji politiškai neaktyvi, vengia atsakomybės ir socialumo, neturi tikslų, kliaujasi likimu, ji svetima sau ir bendruomenei. Ji neturi nieko savo ir nieko nesiekia.

Tokio masto ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo kontrolės padarinius jaučiame dar ir šiandien. „Minėdama“ Spalio revoliucijos metines, IQ redakcija nusprendė kasdieniame gyvenime paieškoti sovietinių paminklų – ne gatvėse ar ant tiltų, ne parkuose ar posėdžių salėse. Tikėtai ar ne, visgi svarbiausi jų tvirtai stovi žmonių sąmonėje ir vis dar nulemia jų požiūrį.

Muša, tai bėk

Sovietmečio įvaizdžiai mūsų galvose dažnai siejasi su politika: viena ir vienintele komunistų partija, komjaunuolių rikiuote, beveik šimtaprocentiniu dalyvavimu rinkimuose, kalbomis nuo „bačkos“ miestų gatvėse, raudonais antpečiais ir ordinais už narsą švarkų atlapuose. Šiandien skaičiai, spalvos ir priemonės galbūt pasikeitę, tačiau politikos ir savęs politikoje suvokimas – nebūtinai.

Lietuviai vis labiau ima vertinti asmeninę, visuomeninių organizacijų, bendruomenių, „paprastų žmonių“ daromą įtaką visuomenėje priimamiems sprendimams, kaip rodo Pilietinės galios indeksas. Vis dėlto, palyginti su kitomis Europos, ypač Vakarų, valstybėmis, šis indeksas išlieka gana žemas: net ir pripažinę problemas, retai jas imamės spręsti. Panašios tendencijos matyti ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kitose posovietinėse šalyse.

Politologai sutaria, kad visuomenės silpnumą galima tiesiogiai sieti su sovietine patirtimi. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologė Ainė Ramonaitė priminė, kad sovietmečiu žmonės buvo įpratę dalyvauti ten, kur liepta. „Šiandien prievartos nebėra, todėl žmonės nesiveržia į politiką. Jie nelabai įsivaizduoja, kaip politika gali būti organizuojama iš apačios, jungiantis į interesų grupes ar bendruomenes“, – teigė ji.

Tai lemia nepasitikėjimą politinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis – „jei jiems manęs nereikia, tai ko aš ten eisiu“, – taip pat tais, kurie jose aktyviai veikia. „Sovietmečiu tokie žmonės buvo matomi kaip karjeristai, siekiantys prisitaikyti prie valdžios, įgyti įtakos, – kalbėjo politologė. – Toks požiūris išliko ir iki mūsų dienų. Nors aktyvūs žmonės šiandien negauna jokių privilegijų.“ Priešingai, įvertinus laiko ir energijos sąnaudas, aplinkinių nedėkingumas savanoriškos veiklos paskatina atsisakyti.

Mums trūksta gebėjimo įvertinti žmonių domėjimąsi politika. Esant jo trūkumui, nebelieka ir motyvacijos. „Nereikia įsivaizduoti, kad, jei eini į politiką, esi parsidavęs ar susitepęs, – sakė A. Ramonaitė. – Tai tėra sovietinis palikimas.“

Kitas didelis sovietmečio reliktas – „blatas“. Ne tik žodis, bet ir juo apibūdinama praktika veikti per savus. Tai, anot pašnekovės, savotiškas iškrypusios sovietinės valstybės paveldas: „Tuo metu daug dalykų buvo daroma pagal neoficialias, niekur nerašytas taisykles, kurias vis dar atpažįstame ir pripažįstame. Kai kurie politikos veikėjai, turime atvejų, kai netgi jų vaikai, pripratę veikti tokiais būdais, juos tęsia.“

Ši problema ypač aktuali provincijoje. „Ten dar gausu sovietines praktikas naudojančių ir puikiai gyvuojančių karaliukų, kurie savo karalystėje daro, ką nori“, – tvirtino A. Ramonaitė. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas – vadovėlinis pavyzdys, bet tikrai ne vienintelis. Kviečiant politikus pasinaudoti tam tikromis nemokamomis paslaugomis, jei susaistomi įvairiais ryšiais, jie vėliau tampa priklausomi, paveikiami.

Duoda, tai imk

Pagal korupcijos suvokimo indeksą organizacijos „Transparency International“ (TI) duomenimis, 2016 m. Lietuva užėmė 38 vietą iš 176 tyrime dalyvaujančių pasaulio valstybių. 59 surinkti balai iš 100 galimų rodo, kad šalis geba kontroliuoti korupciją, tačiau pastangų užtikrinti viešojo ir privačiojo sektoriaus skaidrumą, valdžios atstovų atskaitomybę ir visuomenės pasitikėjimą vis dar trūksta.

TI Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas teigė, kad siedami korupciją su sovietiniu palikimu pataikome tiesiai į dešimtuką. Tai artimi dalykai, ypač kai kalbama apie viešąsias paslaugas ir jas teikiantį viešąjį sektorių. Visa apimantis kyšininkavimas vis dar gajus sveikatos apsaugos sistemoje, savivaldybių veikloje, administruojant joms priklausančias įstaigas ir įgyvendinant funkcijas.

Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas per pastaruosius metus yra davęs kyšį, kaip rodo TI 2016 m. „Pasaulinis korupcijos barometras“. „Šiuo požiūriu esame labiau panašūs į posovietines nei į Vakarų Europos valstybes“, – pabrėžė S. Muravjovas. Latvijoje šis rodiklis siekia 15, Baltarusijoje – 20, Ukrainoje – 38, Vengrijoje – 22, o Belgijoje – 3, Švedijoje – 1, Prancūzijoje – 2, Vokietijoje – 3 proc.

„Viso to logika – labai paprasta, – sakė S. Muravjovas. – Viešasis sektorius vis dar nenori sau pripažinti, kad mes kaip mokesčių mokėtojai turime gauti kokybiškas paslaugas, už jas sumokėję iš anksto.“

Viešasis sektorius vis dar nenori sau pripažinti, kad mes kaip mokesčių mokėtojai turime gauti kokybiškas paslaugas, už jas sumokėję iš anksto.

Procesai, žinoma, tarpusavyje susiję: gydytojai gauna jų netenkinantį atlyginimą, pacientai – prastas paslaugas, savivaldybė neįdeda pastangų aptarnavimo kokybei užtikrinti. Anot pašnekovo, tai, kad neskiriamas reikalingas dėmesys vadovų profesionalumui ir sprendimų pagrįstumui, nukelia mus į laikus, kai partinė priklausomybė buvo vertinama labiau nei asmens kvalifikacija ir kompetencijos: „Žmonės vis dar nepatogiai jaučiasi su jiems priskirta atsakomybe, o mes nesugebame tos atsakomybės išsireikalauti.“

Korupcija nėra nesusijusi vien su viešuoju sektoriumi. Didesnis baudžiamumas, pasak S. Muravjovo, turėtų būti užtikrinamas ir privačiajame sektoriuje. „Verslininkams Lietuvoje veikti korumpuotai – kyšininkauti, sukčiauti, prekiauti poveikiu ir kt. – vis dar apsimoka, – teigė IQ pašnekovas. – Baudos nedidelės, statistika rodo, kad retas verslininkas už minėtą elgesį turėtų baimintis kalėjimo ar griežtesnių bausmių.“

Natūralu, kad daugiausia visuomenės pripažinimo sulaukia politikų numatytos baudžiamosios priemonės, patikliai teisėsaugai į rankas atiduodama iniciatyva. „Neneigiu, kad jos atlieka svarbų vaidmenį pažabojant korupciją“, – kalbėjo S. Muravjovas. Visgi pokyčiams įvykti juk nebūtinai reikia naujų įstatymų arba didelio skaičiaus žmonių kalėjimuose. Jo požiūriu, žmonės pilietiškėja, vis dažniau pasiruošę prabilti apie korupciją, o visuomenės lyderiai ima rodyti pavyzdį: „Manau, kad politikai ir valstybės tarnautojai turėtų ir gali nešti antikorupcijos vėliavą. Juk klausti ir domėtis yra sveikintina, tik taip galime tikėtis ilgalaikių pokyčių.“

Per silpni kovoti už save

Nuo liepos 1 d. po ilgų svarstymų ir ginčų politinėje arenoje įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas. Teisininkų požiūriu, tiek laikotarpio, tiek turinio atžvilgiu jis jau nutolęs nuo sovietinio reguliavimo. Jis skatina šalis tartis, didinti socialinį dialogą, atsiremti į individualius poreikius ir per tai garantuoti savo interesų užtikrinimą.

Darbdaviams nustatoma pareiga: daugiau viešumo, daugiau komunikacijos, daugiau pagarbos darbuotojų poreikiams, daugiau iniciatyvos siekiant burti darbuotojus bendrai ginti jų interesų. Tam tikru atžvilgiu naujos taisyklės moko kurti naujus elgesio modelius, keisti mąstymą, vertybes.

Visgi taisyklių kaita nebūtinai užtikrina požiūrio į jas ir įgyvendinimo praktikoje pokyčius. Teisininko, advokatų profesinės bendrijos „Bagdanskis iLaw“ vadovaujančiojo partnerio Tomo Bagdanskio nuomone, permainos teisinėje sistemoje iš tiesų ateis tik pasikeitus mąstymui. „Esminiu sovietinio reguliavimo reliktu laikyčiau darbuotojų manymą, kad jie negali patys nieko nuspręsti, kad darbo sąlygos jiems primetamos. Prisiminkime tai, jog sovietinis Darbo kodeksas iš tiesų nenumatė realios galimybės tartis. Viskas buvo apibrėžta iš anksto“, – priminė teisininkas. Tai vis dar gyva šiandienos visuomenėje – trūksta drąsos tartis ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Už viso šito slepiasi labai paprasta logika. Pašnekovas tai vadina „išmoktu bejėgiškumu“: „Kažkada neturėjome teisės rinktis. Kai tokia teisė ir galimybė atsirado, ją priimti buvo sunku. Vis dar nepakeičiame savo elgesio, galvojame, kad esame per silpni.“

Kažkada neturėjome teisės rinktis. Kai tokia teisė ir galimybė atsirado, ją priimti buvo sunku.

Vertinant tiek darbo teisę, tiek bendrą teisinę sistemą, anot T. Bagdanskio, vis dar galioja sovietinis požiūris į įstatymą: „Viena vertus, jam stinga pagarbos, kita vertus, trūksta etikos ir moralės principų laikymosi, bandant prisidengti tuo, kad tokiu elgesiu įstatymai nepažeidžiami.“ Tai esą nulėmė sovietiniai įstatymai, kurie varžė prigimtines teises. Pagarba buvo užtikrinama per baimę, o ne per naudą: jei elgsiuosi laikydamasis taisyklių, viskas bus gerai. Todėl apeiti įstatymą vis dar yra „kieta“. Arba priešingai: elgiamės tinkamai, nes nesame pripažinti kaip nusikaltėliai.

Pirma darbas, paskui šeima

Daugelis dar prisimena laikus, kai visuomenės laisvėjimo atspindžių buvo galima užčiuopti net tokiuose kasdieniškuose dalykuose kaip uniformos mokyklose. Neišlygintas pionieriaus kaklaraištis, pieštukais išpaišyta garsios vakarietiškos grupės emblema švarko atlape ar šiek tiek trumpesnės kelnės leido būti savimi, nedidelėmis pastangomis išreikšti save.

Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovės Rasos Žemaitės teigimu, vaikai vėl auga uniforminiu laikotarpiu: „Mokyklose pasigendu galimybių saviraiškai ir lankstumo. Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio: kai uniforma yra komfortiško gyvenimo dalis, kai į ją žiūrima lanksčiai, vaikai atranda būdų, kaip ją prisitaikyti. Kai ji tampa priemone vaiką suvaržyti, tai jau sovietinis reliktas.“

Vis dėlto opiausi sovietmečio reliktai – lyčių lygybės ir moterų statuso visuomenėje kontekste. Siekiant atkurti per karą išsunktą šalies ūkį, net ir prisiekusiomis mamomis save laikiusios moterys, prisidengus lygybės šūkiais, buvo išstumtos į darbo rinką, priverstos dirbti net ir pasiturinčiose šeimose.

„Požiūris, kad moteris viską gali, vėl grįžta“, – teigė R. Žemaitė. Pasak jos, įvairios ES direktyvos, rekomendacijos kalba apie tai, kaip svarbu moterims grįžti į darbo rinką, kaip reikšminga įmonėje turėti moterų. „ES nuolat primena, kad moterys turi dirbti. Tačiau yra vienas didelis „bet“: Lietuvoje moterys dirba bene ilgiausiai ir yra labiausiai užimtos iš visų Bendrijos narių, – teigė pašnekovė. – Todėl turėtume šiek tiek švelniau vertinti tarptautinių organizacijų siūlymus, o pačios moterys – kritiškai žiūrėti į bendrąją opiniją ir apie savo veiklą spręsti pačios.“

Dėl statuso visuomenėje, verslo, kontaktų ar įtakos kartu tik formaliai gyvenantys žmonės, šeimos – dar vienas sovietinis reliktas, kurį išskyrė R. Žemaitė: „Sovietmečiu tam veikė visa sistema: jei vyras ir žmona paduodavo dokumentus skyryboms, jų darbovietėse buvo šaukiama komisija, bandydavusi sutaikyti šeimą. Siekti karjeros tais laikais galėjo tik šeimą sukūręs, vaikus auginantis asmuo. Išsiskyrusiam karjera ir visos galimybės pasibaigdavo.“ Toks fasadinis gyvenimas kartu vis dar pastebimas ir šiandien. Ne viename gyvenimo būdo žurnale rasime fotografams besišypsančių sutuoktinių, kurie, žurnalistams uždarius namų duris, savo gyvenimą toliau kuria atskirai.

Moteris išstūmus į darbo rinką, reikėjo sukurti erdvę namie paliktiems vaikams prižiūrėti. „Kadangi motinystės atostogos buvo gana trumpos, o iš pradžių jų visai nebuvo, imta kurti darželius. Juose visi vaikai piešė vienodais pieštukais, spalvino vienodas knygutes ir dėliojo vienodas figūrėles. Perėję į mokyklą, visi kaip vienas mokėsi skaičiuoti, rašyti, šokti ar bėgioti – pagal vienodus kriterijus, – kalbėjo R. Žemaitė. – Vaikus suvienodinančios sistemos neatsisakome iki šiol. Bandydami įvairias reformas, vis neatrandame būdų, kaip iš vaikų išauginti asmenybes.“

Tikrovė už fasado

Suklastotos kasdienybės paveikslas, pateiktas iš Vakarų atvykusiems užsieniečiams, buvo paplitusi sovietmečio praktika. Vežami per miestą, svetimšaliai matydavo tik namų fasadus: išdažytus, išpuoselėtus, su gražiomis užuolaidomis languose ir besišypsančiais gyventojais, mojančiais prie durų. Tačiau galvą kiek pasukus ar pakėlus, atsiverdavo skaudi realybė.

Dalyvauti šiame fasadiniame gyvenime – „visuomeninėse organizacijose“, vėliau partijos veikloje, darbo rinkoje ir šeimoje – buvo privaloma. Saviraiškai ir asmenybei ten neliko vietos. Tokioje sistemoje Lietuva gyveno pusę amžiaus, todėl nenuostabu, kad ir šiandien į tuos, kurie peržengia fasado ribas, žvelgiama kritiškai, kartais su nuostaba ar nepasitikėjimu, o kai kurie valstybės sektoriai sulaukia tik kosmetinių pokyčių.

Tačiau visuomenės pilietinė galia auga kiekvienais metais, dauguma žmonių mieliau renkasi gydytojui nusišypsoti, nei į stalčių įdėti vokelį, imasi ginti savo teises prieš darbdavį, moterys vis mažiau yra veikiamos aplinkinių įtakos rinktis karjerą ar vaikų auginimą, jaučiamas realių ir kokybiškų reformų poreikis. Pradėjus nuo mažų dalykų, gali arba suvešėti problemos, arba susiformuoti stipri valia keisti ir kurti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų