(Ievos Budzeikaitės nuotr.)

Iškasti iš po žemės

Iškasti iš po žemės

Kiek tiriamųjų darbų istorikams tenka atlikti „ant žemės“, kad sėkmės sulauktų archeologų darbai po žeme?

2018 m. birželio 1 d. Vilniaus Našlaičių kapinėse saulė apšvietė prieš 61 metus užkastus trijų žmonių palaikus. Mažiau nei po savaitės tyrėjų komanda visuomenei jau galėjo paskelbti žinią: rasti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, KGB pastangomis suimto ir nuteisto mirti 1957 m., palaikai.

Viskas lyg surežisuota – Lietuva švenčia valstybingumo šimtmetį, minimos A. Ramanausko-Vanago 100-osios gimimo metinės, Seimas 2018-uosius paskelbęs šio partizanų vado metais…

Atradimo autoriai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis ir jo bendražygis Vilniaus universiteto archeologas doc. dr. Gintautas Vėlius, nė neklausiami pabrėžia – visiškas atsitiktinumas ir sėkmė, kad nepaprastoji diena išaušo būtent šiemet, po dešimties ieškojimų ir klystkelių metų, po kelerius metus trukusios pato situacijos.

Iš visuomenės ištrinti žmonės

Tyrėjams, ieškojusiems nestandartinio objekto – konkrečių žmonių palaikų – teko nueiti ilgą kelią. Ieškant, kur galėjo būti vieta, tinkanti paslėpti KGB tardymo izoliatoriuje tyrėjus dominančiu laikotarpiu (nuo 1956 iki 1969 m.) sušaudytų asmenų kūnus, buvo tikrinama informacija iš įvairiausių šaltinių, tirtos net atsitiktinai aptiktos palaikų užkasimo vietos Vilniaus miesto ir rajono ribose, buvusių karinių dalinių teritorijose. Vienas vietas pakako tiesiog apžiūrėti, kitur prireikė archeologinių tyrimų. Buvo bandoma gauti informacijos ir iš buvusių KGB darbuotojų, nuo 1956 m., kai Lietuvoje vėl buvo atnaujintas mirties bausmės vykdymas, atsakiusių už vadinamojo „kontingento“ laidojimą. Bet jie bendradarbiauti atsisakė kategoriškai. (Vis dėlto kaip tik taip, pažymėjo tyrėjai, buvo atrasta Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietė – paslaptį iš buvusio KGB darbuotojo sužinojęs archeologas Vytautas Urbanavičius iki šiol laikosi pažado neatskleisti jo asmenybės.) Tradiciškai neprieinami liko ir į Maskvą išvežti KGB archyvai.

Lietuvoje sovietinių represinių struktūrų paliktuose archyvuose tos informacijos, žinoma, nebuvo. Prisimindami pernykštę A. Ramanausko-Vanago skandalo istoriją, specialistai pažymėjo – juose daug dezinformacijos, ir reikia mokėti įrašus skaityti tarp eilučių, kad nešliaužiotum paviršiumi.

Našlaičių kapinių pavadinimas tyrėjų paieškose atsirado jaunos kartos istoriko Dariaus Indrišionio dėka. Tirdamas gretutinę temą – mirties bausmių vykdymą SSRS laikotarpiu – jis pastebėjo keistą dalyką – kad A. Ramanausko-Vanago palaikų ieškančius mokslininkus dominančiu laikotarpiu kai kurių kriminalinių nusikaltėlių, kurių egzekucijos vykdytos Lukiškių kalėjime, bylose įrašyta palaidojimo vieta kladbiščė Bezrodnoje – Našlaičių kapinės. Neįprasta buvo tai, kad tokiu būdu nusižengta normai ištrinti nuteistųjų mirties bausme pavardes iš visuomenės atminties – apie jų palaidojimo vietą nebuvo informuojami net giminaičiai. Taip elgtasi ir su kriminaliniais nusikaltėliais, ir su nuteistaisiais politinėse bylose. Keistas pasirodė ir vienas sutapimas – nuo 1956 iki 1969 m. buvo 13 atvejų, kai už politinius nusikaltimus (to meto okupacinio režimo požiūriu) nuteistiems žmonėms egzekucijos KGB kalėjime įvykdytos tą pačią dieną kaip ir kriminaliniams nusikaltėliams Lukiškių kalėjime (iš viso tuo periodu sušaudyti 205 asmenys). Istorikai iškėlė versiją, jog sušaudymų datos sutapo dėl pragmatinių priežasčių – kad būtų galima panaudoti tą pačią schemą, transportą ir vietą slaptai užkasti nuteistųjų kūnus. Nors prielaida, kad A. Ramanausko-Vanago palaikų verta ieškoti Našlaičių kapinėse, atrodė tikrai rimta, jos nepakako pradėti archeologiniams tyrimams kelių hektarų ploto kapinėse, kur yra per 3000 kapų, tarp jų – ir įvairiose ligoninėse mirusiųjų ar neatpažintų kūnų, taip pat – eilinių žmonių, kurių kapai lankomi artimųjų. Tyrėjai pripažįsta – būtų buvę tiesiog neetiška, o ir beviltiška įsiveržti į šią teritoriją nepatikslinus informacijos: neišsiaiškinus to kodo, schemos, kuria vadovaudamiesi saugumiečiai slėpė savo aukas. Tad turėdami labai gerai skambančią versiją tyrėjai atsidūrė pato situacijoje, kuri tęsėsi kelerius metus.

Gyvieji liudytojai

Antras lūžis įvyko vieną 2016 m. dieną, kai per ekskursiją Genocido aukų muziejuje (dabar –Okupacijų ir laisvės kovų muziejus) mirties bausmių vykdymo kameroje blogai pasijutusi mokytoja papasakojo suvokusi, jog būtent ten įvykdyta mirties bausmė jos seneliui. Moteris prasitarė žinanti, kad senelio palaikai buvo užkasti Našlaičių kapinėse. „Mūsų reakcija buvo – niekas negali turėti tokios informacijos, bet tada ji papasakojo ilgą ir gražią istoriją apie Našlaičių kapinių sargą“, – pasakojo D. Žygelis.

Muziejaus lankytojos (šeimos pavardė jos pageidavimu neminima) senelis, tarpukario karininkas, Birželio sukilimo dalyvis, buvo suimtas 1945 m., nuteistas dešimčiai metų priverstinių darbų politinių kalinių lageriuose, ir jau iš jų sugrįžęs netikėtai vėl pateko į nelaisvę, jam sukurpta byla ir paskelbtas nuosprendis – mirties bausmė, kurią įvykdžius artimieji liko be menkiausios žinios. Iki mirties jis gyveno Vilniaus Tramvajų gatvėje, name, kur, visai netoli Našlaičių kapinių, gyveno ir jų sargas bei duobkasys. Kaip tik sargas maždaug 1972 m., nujausdamas artėjančią mirtį, ryžosi papasakoti nužudytojo karininko sūnui tai, ko tikrai negalėjo atskleisti pagal sutartį su KGB. Paprašęs prisiekti, kad saugos paslaptį judviejų artimųjų labui, sargas nusivedė jį į kapines ir parodė, kur vieną 1958-ųjų naktį, sulaukęs eilinio „krovinio“, užkasė jo tėvą. Nužudytojo sūnus pažado laikėsi bene iki 2012 m., kai pats išsigando, kad paslaptis gali likti taip ir neatskleista. Istoriją jis perpasakojo dukteriai.

Tyrėjų nusibraižytoje schemoje – ir A. Ramanausko-Vanago užkasimo vieta.

Šias detales išgirdę tyrėjai patikėjo – jie gali pasiekti savo tikslą. Mokslininkų laukė dar viena sėkmė – paaiškėjo, kad tebėra gyvas ir aukos sūnus, ir jo vaikystės draugas – sargo sūnus, kuris kažkada talkindavo tėvui kasti kapų duobes. Buvo žiema, kai D. Žygeliui ir G. Vėliui iš pradžių vienas, o paskui kitas liudytojas brūzgynais virtusiose kapinėse parodė spėjamą karininko palaidojimo vietą. „Tai tikrai nebuvo konkreti vieta, tačiau mes jau galėjome pasižymėti maždaug 200 kv. m ploto teritoriją – didelę, bet vis šis tas“, – aiškino D. Žygelis. „Dar svarbiau šiuo atveju buvo, kad jie patvirtino ryšį tarp sušaudymų KGB kalėjime ir tų kapinių – jog čia buvo laidojami ten nužudyti žmonės“, – papildė G. Vėlius.

Šachmatai su dokumentais

Klausimų vis dar buvo daugiau nei atsakymų. Tyrėjai nežinojo, kaip buvo laidojamos aukos – ar karstuose, ar pavieniui, ar grupiniuose kapuose. Išsiaiškinti visam tam paaukotas pirmasis archeologinių tyrimų sezonas. Čia buvo svarbi kiekviena sargo sūnaus pasakojimo detalė, prasidėjo ir kitas etapas – archyvinių duomenų paieškos. D. Žygelis ir G. Vėlius turėjo galimybę pasinaudoti tik kapinių knygų įrašais. Jose, tiesa, buvo surašyti ne čia užkasti sušaudytieji, o tik atgabentieji iš gydymo įstaigų ir neatpažinti asmenys. Tik nuo 1960 m. tose knygose atsirado ne vien laidojamųjų pavardės, bet ir palaidojimo vietos. Bet tyrėjams teko šifruoti rusiškai surašytas santrumpas ir tada pagal jas braižytis schemas. O tikra laimė mokslininkams buvo tai, kad visos kapinės kartais būdavo inventorizuojamos – kartografai sudarydavo jų planus. Tyrėjams buvo įdomiausias 1962 m. sudarytas planas, kuris užfiksavo šiandien jau pakitusią kapinių struktūrą. Kaip tik pagal jį imtasi rekonstruoti ankstesnių palaidojimų vietas.

Tyrėjai atkreipė dėmesį, jog kapinių knygose tarp įrašų apie mirusius „legalius“ eilinius žmones bei mirusiuosius ligoninėse yra lyg „baltos dėmės“ – tarpai. O kapai yra. Tada ir ėmė „šaudyti“ į tas neva tuščias vietas. Jau pirmą tyrimo sezoną, pirmą kasinėjimų dieną, buvo aptikta sušaudytų asmenų palaikų. Jų identifikaciją palengvino tai, kad egzekucijų aukos būdavo užkasamos ne po vieną, o po du ar tris. Tyrėjai jau buvo pasidarę bendrus Lukiškių kalėjime ir KGB rūmuose tomis dienomis sušaudytų žmonių sąrašus, žinojo jų amžių, ūgį, kai kuriuos kitus duomenis, tad grupiniai tą pačią dieną sušaudytų asmenų kapai jiems suteikė informacijos – leido lengviau atsekti palaidotųjų asmenis. Su mokslininkais nuolat dirbusi Vilniaus universiteto antropologė Justina Kozakaitė aukų amžių ir ūgį nustatydavo dar neiškėlus palaikų. Turėdamas preliminarius spėjimus dėl palaidotųjų asmenybių D. Žygelis jau galėjo ieškoti jų giminių, kad galėtų palyginti DNR ir taip galutinai atsakyti į klausimą dėl to, ar Našlaičių kapinėse buvo „nelegalių“ mirusiųjų iš KGB kalėjimo, kur 1957 m. lapkričio 29-ąją baigėsi A. Ramanausko-Vanago gyvenimas.

Pokalbiai su sušaudytųjų artimaisiais istorikui nebuvo patys lengviausi, bet – sėkmingi: žmonės sutiko bendradarbiauti. D. Žygelis paimdavo jų DNR mėginį, veždavo į Teismo medicinos tarnybą, tada DNR būdavo išskiriamas iš mirusiųjų kaulų ir atliekamas lyginimas. Jau pirmąjį, 2017 m. vasaros, sezoną įrodymai buvo surinkti. „Tada iš esmės atsekėme laidojimo sistemą, be kurios buvo neįmanomi jokie tolimesni konkretaus žmogaus užkasimo vietos skaičiavimai“, – sakė G. Vėlius.

A. Ramanausko-Vanago atveju tyrėjai žinojo, kad vienoje duobėje turi būti užkasti maždaug 20-ies, 40-ies (partizanų vadas nužudytas 39-erių) ir 60-ies metų amžiaus vyrai. Taip pat žinojo, kad iš 16 atvejų, kai tą pačią dieną buvo nužudyta ir užkasta po 3 asmenis, tokių derinių gali būti tik du. Kita žiema buvo pašvęsta detalesnei laidojimo schemos dėlionei. Tai buvo pagrindinė G. Vėliaus užduotis. Kapinių administracijos knygose palikti įrašai nebuvo idealūs, nenuoseklus buvo ir pats laidojimas – kartais kapai būdavo kasami skirtingose vietose. Tą galima paaiškinti ir tuo, jog retsykiais tekdavo skubiai iškasti kelias duobes, tad būdavo pasirenkamas smėlingesnis dirvožemis.

Tyrėjai patyrė ir pikantišką ataką – pernai spaudoje nuskambėjus žiniai, jog išsiaiškinta, kad Našlaičių kapinėse buvo laidojamos ir politinės santvarkos aukos, sulaukė anoniminio „talkininko“, kuris bandė nukreipti jų paieškas į teritoriją, esančią maždaug už 500 m į rytus nuo Našlaičių kapinių. „Jie mūsų negerbia, – juokauja mokslininkai. – Turbūt nesupranta, kad patikrinti tokią versiją – įsitikinti, jog giliau žemė toje teritorijoje visiškai nejudinta – mums užtruko keturias valandas.“

D. Žygelis praėjusią žiemą kryptingai ieškojo pagal sąrašą sušaudytųjų giminių ir skubėjo rinkti DNR, suprasdamas, kad artimiausieji jų turi būti labai garbaus amžiaus, tad vėliau radus palaikus gali nebelikti, su kuo juos palyginti. Prasidėjus naujam tyrinėjimų sezonui visą reikiamą medžiagą jie jau buvo pasiruošę. Birželio 1-oji netruko ateiti. Tik dar po šešių dienų, atlikus išsamius tyrimus, visuomenei paskelbta nepaprastoji žinia.

Politinėse bylose pasmerktų žmonių laidojimo schema, spėja tyrėjai, kaip direktyva buvo atsiųsta vietos vykdytojams iš Maskvos. Iš lietuvių specialistų išgirdę pasakojimą apie Našlaičių kapines, vilčių išspręsti dalį savųjų istorinių rebusų turi ukrainiečiai. Paskelbti dar naujienų apie kitas Našlaičių kapinėse palaidotas aukas tikisi ir D. Žygelis su G. Vėliumi. Tarp kapinių „nelegalų“ jie jau yra aptikę ne sušaudytų, o, ko gero, iš miško atgabentų kūnų. „Nežinome dar, kur buvo užkasami pačiu vėlyviausiu laikotarpiu žuvusių partizanų, tokių kaip 1965 m. žuvęs paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, palaikai. Turime labai rimtą pagrindą manyti, kad būtent šiose kapinėse, ir rudenį dar tikrai į jas sugrįšime, – pažadėjo G. Vėlius. – Juolab kad dar esame skolingi ir moteriai, kurios pasakojimas tapo antru reikšmingu lūžiu šioje paieškų istorijoje – jos senelio palaikai dar nerasti.“

Gedimino kalno liudijimas

1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją vado Zigmanto Sierakausko palaikų atradimas – dar vienas rezonansinis įvykis, stebinantis maloniais sutapimais. „Viskas atrodė tikrai simboliška – 2017-ieji buvo paskelbti Lietuvos piliakalnių metais, sausio 2-ąją pradėtas tyrinėti svarbiausias šalies piliakalnis, o jau sausio 3-iąją buvo rasti pirmieji žmonių kaulai“, – pasakojo vienas šio įvykio dalyvių – Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas.

Pirmąją metų darbo dieną pradėti archeologų tyrimai turėjo būti mažos apimties – tik būtinų inžinerinių įtvirtinimų vietoje, gelbstint ėmusius slinkti Gedimino kalno šlaitus. Atkasus palaikus tyrinėjimai buvo pratęsti kone mėnesiui, prie kasinėjimų sugrįžta ir vėliau po pertraukos. Bet jau 2017 m. sausį paaiškėjo, kad baigėsi 150 metų trukusi nežinia dėl Lukiškių aikštėje pakarto ir sušaudyto 21 sukilėlio palaidojimo vietos. Pernai iš viso buvo rasti 17-os sukilėlių palaikai, identifikuota 13-a jų. Kai kuriais atvejais tai buvo sudėtinga dėl panašaus aukų amžiaus ir dėl to, kad neišlikę jų nuotraukų.

Z. Sierakausko palaikus identifikuoti buvo kone paprasčiausia – iš užkasimo vietos Lukiškių aikštėje (kad ji netaptų garbinimo vieta) palaikus pergabenę kariai neapiplėšė jų ir pirmąja nuoroda į asmenybę archeologams tapo vestuvinis žiedas su Z. Sierakausko ir jo žmonos Apolonijos vardais bei data – 1862 m. Po išsamių tyrimų paaiškėjo, kad pirmieji buvo rasti Konstantino Kalinausko palaikai. Pirmine nuoroda į jo asmenį tapo aukštesnio sluoksnio žmogui būdingos aprangos likučiai, vėliau tai patvirtino ir išsamūs tyrimai.

„Gedimino kalne visuose kraštuose apstu palaikų: ir iš XVII a., ir iš XX a. vidurio – dabar tvarkant visuose šlaituose randama griaučių. Sukilėlių palaidojimo atveju versija, kad tai – būtent jie, kilo iškart – dėl skubaus ir išniekinančio užkasimo būdo, kitų detalių. Bet iki atliekant išsamius tyrimus apie tai galėjome kalbėti tik tarpusavyje“, – pažymėjo G. Petrauskas.

1863–1864 m. sukilėlių palaikų tyrimų akimirka 2017 m. (Kęstučio Stoškaus nuotr.)

Archeologas neturi vieno atsakymo, kodėl sukilėliams teko taip ilgai laukti, kol juos suras. Iki šiol didžiausi Aukštutinės pilies kalno kasinėjimai buvo vykdyti 1940 m. Juos atliko Vilniaus krašto lenkų archeologas Włodzimierzas Hołubowiczius ir jo žmona Helena Cehak-Hołubowiczowa. O visi kiti daugiausia buvo susiję su tvarkymu – viskas taip, kaip privalu dirbant aukščiausio paveldosauginio rango kultūros paveldo objekte. Versija, kad čia, tuomet – carinėje tvirtovėje, gali būti paslėpti sukilėlių palaikai, skambėjo ne kartą. Tik po Antrojo pasaulinio karo niekas nesiėmė jos tikrinti ir net mokslinių darbų šia tema nebuvo daug. „Galbūt dėl to, kad keitėsi politinės santvarkos, buvo trinama istorinė atmintis, ne pats palankiausias tam buvo ir ilgametis požiūris į 1863 m. sukilimą – dėl įtemptų tarpukario metų santykių su lenkais 1863 m. sukilimas nebuvo suvokiamas kaip savas“, – garsiai svarstė dr. G. Petrauskas. Beje, kaip tik prieš kelerius metus istorikė Aldona Prašmantaitė paskelbė straipsnį, kad palaikų reikėtų ieškoti Trijų Kryžių kalne…

„Nuoširdžiai kalbant, tas kalnas ne veltui nuslinko“, – šypsodamasis reziumavo G. Petrauskas. Jis ‒ tikrai ne pirmas mokslininkas, įžvelgęs pozityvų aspektą nemaloniame kontekste. Paieškų istorija čia susidėliojo kitaip nei A. Ramanausko-Vanago palaikų paieškos atveju – kalnui brukte įbrukus ypatingą radinį, tiriamieji darbai persikėlė į istorijos pabaigą. Ko gero, dar bus apgintas ne vienas mokslinis darbas, nagrinėjantis šią temą. O archeologai ant Gedimino kalno dirba ir šiandien – reikia surasti paskutiniuosius, 21-uosius, sukilėlio palaikus.

Tokie, galima sakyti, atsitiktiniai atradimai, kai vertingi radiniai iškyla ieškant kažko kito arba tiesiog vykdant statybos ar renovacijos projektus, anaiptol nėra retenybė, pažymėjo G. Petrauskas. Archeologas Albinas Kuncevičius yra pasakojęs, kad Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Mikalojaus Radvilos Rudojo palaikai Dubingiuose buvo atkasti archeologams ieškant sugriuvusios bažnyčios liekanų. Ir net radus spėjamą Radvilų palaidojimo vietą, ne iškart patikėta, kad iš kitur čia perneštame karste (dėžėje) yra būtent šių didikų šeimų griaučiai.

2002 m. ruošiant aikštelę didelėms daugiabučių kvartalo statyboms, Šiaurės miestelyje buvo rasta per 3000 Napoleono armijos kareivių palaikų. Tada buvo surengti greiti gelbėjamieji archeologiniai tyrimai, istorija iškart susidomėjo prancūzai, kurie dar puolė kurti dokumentinius filmus, buvo ir straipsnių, ir mokslinių tyrimų. „Bet tokiais atvejais įprastai būna verslo spaudimas skubėti, o kai yra spaudimas, visada kenčia kokybė“, – sakė G. Petrauskas.

Nenuklysti nuo paieškų kelio archeologams visada lengviau dirbant tyrėjų grupėje – kai projektui suburiami skirtingų sričių mokslininkai, kai kiekvienas turi savo kryptį, kurios vis persipina ir taip sukuria platų paieškų tinklą, o į vėžes tyrimą grąžina skirtingų požiūrių susidūrimas. „Net jei kalbama apie nesenus laikus, visada įsivelia autoriaus požiūris, šaltinių ir metodikos pasirinkimas – kad ir ką sakytume, kiekvienas tyrimas yra subjektyvus. Šiais laikais „tyrėjų-enciklopedistų“ nebebūna – visi turi specializacijas. Vieni pajėgūs skaityti šaltinius, bet neturi laiko ar nėra linkę dalyvauti kasinėjimuose, o kiti nepajėgūs skaityti istorinius šaltinius. Mūsų srities metodikos irgi tobulėja, plečiasi, vienam mokslininkui apimti visą lauką yra labai sudėtinga“, – pažymėjo G. Petrauskas.

Komentarai

  • […] Rusnė Marčėnaitė. Iškasti iš po žemės […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų