Išgirsti ir atleisti

Išgirsti ir atleisti

Objektas TEATRAL. Taip 1985-aisiais KGB įgaliotinio parengtoje pažymoje vadinamas režisierius Jonas Vaitkus. Knygoje „KGB slaptieji archyvai“ publikuotas dokumentas atskleidžia, kokiais metodais sovietų saugumas bandė paveikti tiek šį menininką, tiek apskritai Kauno inteligentiją. Apie susidūrimus su saugumiečiais režisierių kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Operatyvinio patikrinimo byla dėl antitarybinės agitacijos ir propagandos jums pradėta dar 1983 m. Kaip iki tol klostėsi įvykiai, kokioje atmosferoje jums teko dirbti vyriausiuoju režisieriumi Kauno dramos teatre?

– Po to, kai susidegino Romas Kalanta, kai režisierius Jonas Jurašas parašė atvirą laišką ir išvažiavo iš Lietuvos, situacija Kaune buvo sudėtinga. Buvo justi didesnis dėmesys bet kokiai sueigai, jaunimo judėjimui, teatro veiklai. Po įvykių su J. Jurašu teatras stebėtas dar labiau, nes jo išvažiavimas buvo akibrokštas sovietų valdžiai. Manau, kad tuo metu ir Kauno partinė valdžia dėl šių įvykių turėjo daug nemalonumų.

Pats teatras, mane pakvietęs statyti pirmojo spektaklio, atrodė merdintis, lyg išvalytas. Padirbėjęs jame, porai metų išvykau studijuoti į Maskvą, o grįžęs tapau vyriausiuoju režisieriumi. Mane akyliau ėmė stebėti tada, kai pradėjau Kaune statyti aštresnius spektaklius: „Karalių Ūbą“, „Svajonių piligrimą“, „Kingą“ ir kitus. 1985 m. mano pastatytas „Literatūros pamokas“ vis drausdavo rodyti, bet aš vėl jas atgaivindavau. Tada rengėme ir daug susitikimų su žiūrovais, diskusijų apie spektaklį mokyklose.

Pažymoje rašoma, kad viename tokiame susitikime su jaunais Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytojais neigiamai kalbėjote apie sovietinę visuomenę. Todėl 1985 m. kovą partiniai organai surengė jums „profilaktinį auklėjamąjį pokalbį“.

– Taip, tuo metu jiems, matyt, jau trūko kantrybė (juokiasi). Atsimenu tą pokalbį. Viskas vyko miesto partijos komitete. Neprisimenu tų žmonių veidų, pamenu tik, kad grasino išmesti iš partijos. Bet man tai buvo nelabai įdomu. Į partiją mane užrašė dar armijos metais. Supratau, kad nepasipriešinsiu šiam monstrui, tad nutariau su juo susidraugauti ir iš vidaus pamatyti visą tą sistemą. Vėliau man priminė, jog esu užsimaskavęs bandito sūnus. Iš tiesų mano tėvas partizanų veikloje aktyviai nedalyvavo: buvo vedęs, augino du vaikus, o šeima smetoninėje Lietuvoje buvo nekvestionuojama vertybė. Bet jo brolis Kostas buvo partizanas, lietuviškosios kariuomenės puskarininkis, vėliau jį nužudė stribai. Dar mokydamasis vidurinėje suvokiau, kad tėvas gyvena jausdamas baimę: jis profilaktiškai vis kviestas į Kėdainių saugumą pasikalbėti. Taigi sužinojau, kad apie mane kaip apie bandito sūnų surinktas net visas Maskvai adresuotų laiškų archyvas.

Ko tiksliai iš jūsų norėjo to auklėjamojo pokalbio rengėjai?

– Viskas buvo pridengta gražiais žodžiais. Jie kalbėjo apie socialistinį realizmą, humanizmą, pedagogiką, auklėjimo būtinybę, sovietines vertybes – žodžiu, tai tradicinis ideologinis mėšlas. Tikslas buvo daryti įtaką teatro repertuarui. Bet tuo metu Kultūros ministerijoje dirbo gana protingi žmonės, todėl mums pavykdavo savo sumanymus įgyvendinti. Pirmieji statėme sovietinei ideologijai netinkamas pjeses, kurių Sovietų Sąjungos teatrų repertuaruose nebuvo. Iš esmės tas pokalbis baigėsi niekuo. Žinoma, vėliau negavau jokių nusipelniusių artistų vardų ar panašių dalykų, neišleido gastrolių į užsienį. Bet man tai ir nerūpėjo, aš norėjau dirbti. Kai rimtai pradėjo klibėti sovietų imperija ir komunistų valdžia Lietuvoje, visgi 1987 m. mestelėjo mėsgalį – LTSR valstybinę premiją, o 1989 m. dar mestelėjo „vyresnysis brolis“ – SSRS valstybinę premiją. Guodė tik tai, kad tarp apdovanotųjų buvo garbingų žmonių, pavyzdžiui, poetė Bela Achmadulina. Į Maskvą atsiimti tos premijos lydėjo Sigitas Renčys (literatūros kritikas – IQ past). Vis pamirštu paklausti Sigito, kokia buvo jos piniginė išraiška, nes taip ir nepatyriau malonumo perskaičiuoti tą krūvelę banknotų.

Ar jūsų nebandė verbuoti bendradarbiauti su KGB?

– Bandė. Tai įvyko daug anksčiau prieš auklėjamąjį pokalbį. Kažkas paskambino ir pranešė, kad su manimi nori pasimatyti Švarcas, – įsidėmėjau šią pavardę. Tame pačiame name, kuriame gyvenau, vienas butas buvo tuščias. Ir mane pasikvietė pasikalbėti būtent ten. Iš karto supratau, ko jie nori. Sakė, kad gal reikėtų pabandyti dalyvauti jų veikloje, juk teks važinėti į gastroles. Vėl tiesiogiai konfrontuoti su jais nenorėjau, tad apsimečiau kvaileliu ir po pokalbio paskambinau žmonai. Sakau, Elvyra, žinai, čia mane nori į tam tikrą veiklą įtraukti – kalbina stukačiaus rolei. Vėliau, nors buvome sutarę su tais žmonėmis vėl susitikti, viskas nutilo. Tada supratau, kad mano pokalbių klausomasi.

Sužinojau, kad apie mane kaip apie bandito sūnų surinktas net visas Maskvai adresuotų laiškų archyvas.

Po to sulaukiau įvairių Kauno ir Vilniaus instancijų dėmesio. Net man nebūnant teatre iš Vilniaus atvykdavo CK atstovas agituoti teatro kolektyvo sukilti prieš mane. Bet aš stebuklingai ilgai išsilaikiau Kauno teatre. Matyt, žiūrovų gausa ir teatro krypties palaikymas padėjo man tęsti darbą. Net amžinatilsį Vytautas Žalakevičius įtariai stebėjosi: „Na kaip tau tą „Karalių Ūbą“, „Kingą“, „Literatūros pamokas“ leidžia rodyti?“ Turbūt manė, kad kaip nors nusipelniau okupantų valdžiai.

Tuo metu Kauno teatre su kolegomis galėjote bendrauti visiškai laisvai ar visgi įtarėte, kad kai kurių geriau pasisaugoti?

– Man nebuvo ko prarasti, todėl kalbėjau, kaip man reikėjo. Buvo jautrių, subtilių žmonių, kurie labai išgyveno dėl to, kas vyksta, pavyzdžiui, aktorius Kęstutis Genys. Radosi ir kitokių, bet jie buvo talentingi aktoriai. O sudėtinga vidinė būsena, prieštaravimai gimdo emocijas, iškrovas – jos padėjo palaikyti vidinę buvimo scenoje kaitrą, kuri labai svarbi žiūrovui. Nei vienų, nei kitų nevengiau, juolab kad tiksliai ir nežinojau, kurie iš jų galbūt bendradarbiauja su saugumu. Jutau, kad tokių teat­re gali būti maždaug kas trečias, ypač tarp scenos darbininkų. Statydamas spektaklį, – o mano pjesės reikalavo analizuoti sovietinę realybę, žmogaus ir valdžios santykius, melu ir veid­mainyste paremtos ideologijos pragaištingumą, – kalbėdavau repeticijose su aktoriais apie visas mūsų gyvenimo sferas. Kitaip neįsivaizduoju darbo teatre, kad ir kokia valdžia būtų.

Galbūt jaunystėje pats bent trumpam buvote patikėjęs tomis komunizmo idėjomis?

– Fanatiškai, aklai, infantiliai egzaltuotai žmogaus, jo sukurtų darinių nesudievinu. Galiu žavėtis, toleruoti, gerbti, priimti, pakęsti, bet ne daugiau.

Ar jums niekada nebuvo baisu dėl juntamo saugumiečių dėmesio?

– Buvo. Bet kadangi man neteko patirti fizinio smurto, tas baisumas pasireiškė tik per vidinę įtampą ir ją tekdavo nugalėti. O tai padaryti padėjo konkretus darbas – teatras.

Tuomečiame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre meno vadovo pareigas pradėjote eiti 1990 m. Tikriausiai sostinėje, keičiantis politinei padėčiai, jau galėjote elgtis ir veikti kur kas laisviau?

– Tuo metu tvyrojo sumaištis, ir buvę komunistiniai veikėjai bei represinės institucijos pritilo. Bet labai greitai jie grįžo į savo vietas. Mūsų sąjūdžio dalyviai juk pralaimėjo rinkimus, o į valdžią grįžę buvę komunistai mane labai greitai iš teatro išgrūdo. Pamenate istoriją, kai Vytautas Tomkus valė gatvėje batus? Tuo metu pradėjau repetuoti „Brolius Karamazovus“, sukviečiau gerus aktorius ir iš kitų teatrų, ir iš akademinio. Be to, tada jau teatre pradėjo dirbti ir Oskaras Koršunovas su būriu jaunųjų aktorių. Senbuviai supyko, kad jie nevertinami, o po Akademinį teatrą spuoguoti paaugliai blaškosi. Protestuodami prieš mane ir mano veiklą teatre, jie parašė prašymus atleisti iš darbo, o aš pasirašiau. Tada kilo skandalas, kad išmečiau aktorius.

Teigiate, kad iš meno vadovo pareigų buvote atleistas ne be politikų valios?

– Aišku. Buvau atleistas neteisėtai ir tai įrodžiau – laimėjau bylą teisme. Bet tada iki mano kaip vadovo kadencijos pabaigos tebuvo likę gal pora mėnesių ir į teatrą negrįžau.

Ar Lietuvai tapus nepriklausomai vėliau teko sutikti žmonių, kurie jus kvietė bendradarbiauti arba, priešingai, gąsdino išmesti iš partijos, kvietė pasiaiškinti?

– Ne, daugiau tų žmonių nemačiau. Išimtis gal būtų tik Lionginas Šepetys (sovietmečiu buvęs kultūros ministras, CK sekretorius – IQ past.). Sovietmečiu Teatro akademijoje su studentais pastatėme keturis diplominius spektaklius. Dviejų – „Mamutų medžioklės“ ir „Antigonės“ – akademijoje neleido rodyti. Be to, studentų dešimtuką, kuriame buvo Ingeborga Dapkūnaitė, Povilas Budrys, Virginija Kelmelytė, pakviečiau dirbti į Kauną, nors to man irgi neleido daryti. Tada mane nusiuntė pasiaiškinti pas L. Šepetį. Į susitikimą nuėjau avėdamas sportinėmis tapkėmis, o jis tai palaikė įžeidimu. Tiesiog pamaniau, kad L. Šepetys yra menotyrininkas, rašo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tai gal neprivalau eiti pas jį formaliai apsirengęs. Bet jis įsižeidė. Tas pokalbis irgi buvo tik profilaktinis: sutarėme, kad labai netriukšmausiu dėl neleistų parodyti spektaklių akademijoje. Galų gale tam ir laiko neturėjau – laukė kiti darbai. O su L. Šepečiu dabar vis susitinkame M. K. Čiurlionio gatvėje vedžiodami šunis, pasikalbame.

Ką šiandien jaučiate galvodamas apie tuos žmones, kurie jus sekė, rašė skundus, kurstė prieš jus aktorius? Galbūt jaučiate pyktį, o gal jų labiau gaila?

– Nei gaila, nei negaila. Tik galvoju, kad tie žmonės juk žinojo palaikantys okupantų valdžią. Kaip jie su tuo gyvena ir šeimose, ir patys su savimi? Nesakau, kad juos reikia bausti ar niekinti. Juk ne visi drąsūs, be to, kiti gal buvo įtikėję tomis idėjomis. Tai normalu. Bet baisiausia Lietuvoje tai, kad žmonės neturi dvasinės stiprybės pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti.

Šiuo metu diskutuojama, ar paviešinti apie bendradarbiavimą su KGB prisipažinusių asmenų duomenis. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Manau taip: jei kartą žodis duotas, vadinasi, duotas. Taigi, viešinti negalima. Bet yra daug ir neprisipažinusių asmenų. Netikiu, kad vieni ir kiti tarpusavyje nebendrauja. Manau, kad prisipažinusieji lyg skydas saugo tuos, kurie labai intensyviai dirbo ir tebedirba institucijose, ėjo aukštas pareigas. Juos reikia ne bausti, bet paviešinti. Tai – mūsų nedraugai, nes jie ir šiandien nepriima Lietuvos. Kalbu apie tuos žmones, kurie žudė, trėmė, nepriėmė grįžusių tremtinių. Jie turėtų apsivalyti. Taip būtų geriau ir jų vaikams.

Ar mūsų visuomenė jau pasirengusi priimti tą informaciją ir galėtų ne bausti, bet atleisti?

– Aišku, atleistų. Kalbu iš savo patirties, nes tiems žmonėms nejaučiu jokio pykčio. Žinau, kad kiekvienas jų turėjo savo motyvų taip elgtis. Be abejo, mano patirtis nėra ribinė. Niekas manęs nekankino kaip Nijolės Sadūnaitės. Bet ir ji juk nelaiko savyje pykčio, kaip tik nori išgelbėti tuos žmones, kad jie į mirtį žengtų apsišvarinę. Negalinčių atleisti esu sutikęs labai mažai. Tremtiniai buvo geri, paprasti žmonės, jie ir šiandien apie skriaudikus kalba su užuojauta. Blogai, kad toks apsivalymas neįvyko pačioje pradžioje, kai to labiausiai reikėjo. Vykstanti kova, debatai dėl paviešinimo įrodo, koks rimtas tos metastazės padarinys ir kokį svetimkūnį užsiauginome. Jo pradėjome bijoti dar daugiau nei sovietinio KGB.

 

J. Vaitkus

Teatro ir kino režisierius, pedagogas.

Gimė 1944 m. Armonuose, Betygalos valsčiuje.

Baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, režisieriaus specialybę.

1974–1975 m. Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius.

1975–1978 m. Kauno dramos teatro režisierius.

1978–1980 m. studijavo Valstybinio kinematografijos komiteto kursuose Maskvoje.

1980–1988 m. Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius.

1990–1995 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro meno vadovas.

Dirbo vizituojančiu dėstytoju Masačusetse (JAV) ir Osle (Norvegija).

Nuo 2008 m. Lietuvos rusų dramos teatro vadovas.

Pastatė daugiau kaip 70 spektaklių teatre, režisavo 6 kino filmus.

2003 m. pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Du kartus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias režisierius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų