Akimirka iš „Trojiečių“ repeticijos (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Iš antikos į šiandien

Iš antikos į šiandien

Jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas antrajame savo spektaklyje atkreips dėmesį į karo aukos temą. Apie debiutą Nacionaliniame Kauno dramos teatre su menininku kalbėjosi Laura Čiginskaitė.

– Spektaklio „Trojietės“ istorija sukonstruota iš Euripido tragedijų, taip pat naudojami Margaretos Atwood „Penelopiados“ ir Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ fragmentai, kita dokumentinė medžiaga. Ko, jūsų nuomone, šiandien galima pasimokyti iš antikos?

– Šiandien itin aktualias – laisvės, prievartos, žmogaus aukojimo – temas randu antikiniuose mituose, vaizduojančiuose paskutines sekundes iki karo ir po jo. Spektaklio pagrindą sudaro dvi Euripido tragedijos „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“. Svarbu paminėti jų istorines aplinkybes: „Trojietės“ – tai Euripido reakcija į tuometį graikų vykdytą karą, tad šiame tekste slypi taikos ir atjautos žinutė. Trojos karas kaip mitinis pasakojimas pasitarnavo dramaturgo humanistiniams tikslams – scenoje atskleisti ir išgyventi aukų istorijas, sustabdyti visuomenėje gajų žiaurumą ir neapykantą.

Sekdamas Euripido idėja į spektaklio audinį įpinu šiuolaikinius temos atšvaitus. Man svarbesnė ir įdomesnė ne istorinė, o žmogaus atmintis – šią temą spektaklyje analizuoja fragmentai iš S. Aleksijevič dokumentinės knygos „Karo veidas nemoteriškas“. M. Atwood tekstas „Penelopiada“ virsta viso pasakojimo raktu. Šis spektaklis – tai Odisėjo žmonos Penelopės kreipinys į žiūrovus, prašymas ją išgirsti.

Smalsumu antikinėms temoms studijų metais mane užkrėtė mokytojas Gintaras Varnas. Dar šiandieną atsimenu jo išsakytą mintį: brangieji, dabar studijuosime laikotarpį, į kurio pamatus remiasi visa šiandienos civilizacija. Ši mintis idėja neapleidžia, skatina kurti eksperimentinį palimpsestą (senovinį papirusą ar pergamentą, antrą kartą panaudotą rašymui – IQ past.), galintį atverti gilų žmogaus, laiko ir dabartinio pasaulio atspindį.

Antikinė dramaturgija stebina savo pirmapradiškumu, esmiškumu, visuomeniškumu, demokratiškumu ir pagarba gamtai. Įsiskaitęs į senuosius tekstus supranti, kad žmogus nepakito.

– Spektaklyje analizuojama karo ir jo aukos tema. Kaip manote, kodėl svarbu apie tai kalbėti šiandien?

– Manau, tai aktualu būtent dabar, kai pasaulyje atgimsta tam tikras nacionalizmo pavojus. Jaunas žmogus, jaučiantis neapykantą kitam ar kitokiam, yra vertas apmąstymo.

– Prie šios temos jūs prisiliečiate jau ne pirmą kartą. Ankstesnis spektaklis „Yolo“ taip pat buvo susijęs su karo tema, kuo ji jus patraukė?

– „Yolo“ buvo savotiškas pamfletas, pašiepiantis ne per protingiausius galingųjų veiksmus. Jis tryško laisve, meninės formos įvairove, vaidybinių stilistikų ir žanrų palete, mes išties pankavome. „Yolo“ leido mano komandai, būnant dar tik antrame kurse, į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą surinkti jauną ir mąslų žiūrovą. Aktoriai vaidindami privalėjo labai atidžiai stebėti publikos reakcijas, dažnai jos nurungdavo veiksmą scenoje, štai per paskutinį spektaklį į sceną įskriejo gerbėjų marškinėliai su užrašu: „Dear President, All You Need is Love“.

Šiandien absurdo pojūtis neišnyko, veikiau pasikeitė mano santykis su tema, norisi analizuoti ją giliau, kurti pilietiškai aktyvų ir jautrumu aktualų teatrą, išreikštą gerais vaidmenimis, sceniniu laisvės jausmu. Kaip siūlė anapilin iškeliavęs Eimuntas Nekrošius, svarbiausia nepramesti ir nepražiūrėti žmogaus, įsiklausyti į jį. Taip ir įvardyčiau visos komandos raktinį santykį su tema. Mano, kaip režisieriaus, tikslą gali atspindėti Jono Meko mintis, kad kūrėjas privalo stengtis po savęs palikti subtilesnį pasaulį. Stengiuosi tuo vadovautis, esu jautrus ir noriu skleisti taikos idėją – šis veiksmas man atrodo prasmingas, negaliu pritarti jokioms prievartos formoms.

Spektaklis kvies tyrinėti žmogiškųjų tragedijų gausą, apsvarstyti baimės ir kontrolės santykius, susimąstyti apie empatijos ir atjautos svarbą. Šiandienos Lietuvai ne mažiau svarbi mintis glūdės giliojoje spektaklio temoje – moters aukoje. Viliuosi, kad „Trojietės“ išsiskirs puikia vaidyba, o netikėta, kamerinė aktorių organika taps šio spektaklio veidu.

„Trojietės“ (rež. Povilas Makauskas), Nacionalinis Kauno dramos teatras (Laisvės al. 71), Rūtos salė, premjera sausio 18, 19, 25 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų