Ir vėl pavėlavome

Ir vėl pavėlavome

Įpratę verkšlenti dėl didelės emigracijos, pamiršome, kad reikia galvoti ir apie bendrą migracijos politiką, – mes visiškai nepasiruošę atvykėlių priimti ir integruoti

Migracijos tema ES šiemet tokia pat svarbi kaip Graikijos krizė ar Rusijos agresija ir sankcijos. Po to, kai balandį prie Libijos krantų nuskendo apie 800 į Bendriją siekiančių patekti pabėgėlių, Senojo žemyno vadovai karštligiškai ieško, kaip spręsti šią aštrėjančią problemą. Viduržemio jūros regione – Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose – kaupiasi šimtai tūkstančių pabėgėlių, norinčių pakliūti į ES. Daugeliui tai – bene vienintelė galimybė išvengti persekiojimo ar rasti šansą pragyventi. Kariniai konfliktai Sirijoje, Libijoje, Eritrėjoje ir kitose regiono valstybėse paskatino seniai regėto masto migraciją, kurios galutinis tikslas – ES.

Lietuvoje ši problema ilgai ignoruota. Net karas Ukrainoje neprivertė Vyriausybės rimčiau vertinti migracijos klausimų ir pagaliau iš esmės peržiūrėti migracijos politikos. Kita vertus, kai nėra pačios migracijos politikos, nereikia nieko peržiūrėti. Lietuvos valdžia nebuvo ir nėra pasirengusi didesniems migracijos srautų valdymo iššūkiams. Laimė, karas Ukrainoje netapo visuotinis ir nepaskatino didžiulės pabėgėlių bangos, kuri būtų užplūdusi ir Lietuvą. Pastaraisiais metais šiek tiek padidėjęs imigrantų iš Ukrainos skaičius anaiptol nevertė imtis radikalių sprendimų.

Tik iš ES institucijų pasigirdę raginimai solidariai spręsti migracijos problemą ir dalytis pabėgėlių priėmimo našta pažadino Lietuvos politikus ir kai kuriuos viešosios erdvės komentatorius. Pradiniai Briuselio siūlymai mūsų šalyje priimti apie 700 pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ar Sirijos sukėlė šoką. „Šiuo metu mes tikrai nepasiruošę tiek priimti“, – žurnalistams gegužės pabaigoje pareiškė premjeras Algirdas Butkevičius. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis taip pat patvirtino, kad tokie skaičiai „nerealūs“, ir patikslino, jog net „įtempę visus pajėgumus“ galėtume suteikti prieglobstį tik 40–50 žmonių.

Šis prisipažinimas liudija, kad Lietuva iki šiol elgėsi dviveidiškai. Nuolat kartojama, kad šalia vyksta karinių konfliktų, kyla humanitarinių krizių, tačiau naiviai tikimasi, jog išliksime ramybės oaze, į kurią neužklys karų nukamuotų pabėgėlių ar ekonominių migrantų.

Naujasis konservatorių partijos vadovas Gabrielius Landsbergis žurnalui IQ pripažino, kad šalyje nėra migracijos politikos formavimo tradicijos. „Istoriškai susiklostė, kad 50 metų Lietuva neturėjo iš viso jokios savarankiškos migracijos politikos, išvykimas buvo retenybė ir griežtai kontroliuojamas, atvykimas taip pat. Atkūrus nepriklausomybę atidarytos sienos, atsivėrė galimybės laisvai išvažiuoti, tačiau imigracijos teisė formavosi išimtinai veikiama eurointegracijos, į nacionalinę teisę gana mechaniškai perkeliant privalomąsias ES teisės nuostatas, – teigė G. Landsbergis. – Gaila, kad ir dabartinė Vyriausybė iki šiol nesuformavo aiškios strategijos, prioritetų migracijos ir prieglobsčio klausimais.“ Vis dėlto jis sutiko, kad nesprendžiant šių dalykų Lietuvai imigracija gali tapti dideliu iššūkiu, būtų užaštrintos ekonomikos problemos ar kiltų naujų sociokultūrinių iššūkių, net grėsmė nacionaliniam saugumui, susijusi su religiniu radikalizmu.

Kompromisai su ES

Pastarųjų mėnesių diskusijos nukreiptos į trumpalaikį sprendimą – kaip pasiekti kompromisą su ES institucijomis ir kitomis Bendrijos valstybėmis narėmis dėl pabėgėlių priėmimo naštos pasidalijimo. Lietuvos politikai suprato, kad vien tušti žodžiai apie solidarumą niekam nepasirodys įdomūs, jei kalbėsime tik apie 40–50 pabėgėlių priėmimą. Todėl bandoma susitarti dėl artimiausiu metu mūsų šalį pasieksiančių atvykėlių skaičiaus.

ES karštai ginčijamasi dėl dviejų dalykų: kad valstybės narės savanoriškai ir solidariai priimtų tiek pabėgėlių, „kiek gali“, arba kad Europos Komisija (EK) paskirstytų pabėgėlių kvotas kiekvienai šaliai. Lietuva yra viena tų, kurios priešinasi kvotų sistemai ir remia „savanoriškumo“ principą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė balandį dalyvaudama Europos Vadovų Tarybos susitikime taip pat pabrėžė, kad ES turi solidariai imtis kompleksinių priemonių, kurios padėtų spręsti pabėgėlių srautų problemas ir užkirstų kelią prekybai žmonėmis.

Net karas Ukrainoje neprivertė Lietuvos Vyriausybės rimčiau vertinti migracijos klausimų ir pagaliau iš esmės peržiūrėti migracijos politikos.

ES teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje birželio 16 d. taip pat nebuvo rastas galutinis sprendimas. Bendrija liko pasidalijusi – maždaug pusė šalių narių pritaria EK siūlomoms kvotoms, kurios būtų sudarytos pagal keturis kriterijus (bendrąjį vidaus produktą (BVP), gyventojų skaičių, bedarbių skaičių ir prieglobsčio prašytojų skaičių per pastaruosius metus), o kitos siekia, kad kvotos būtų nustatytos savanoriškai. Remiantis pirmuoju variantu, Lietuvai siūloma priimti 207 pabėgėlius ir per artimiausius dvejus metus apsvarstyti dar 503 prašymus dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Mūsų atstovai norėtų, kad kvota būtų nustatoma tik pagal BVP ir gyventojų skaičių. Tai reikštų, kad galime priimti iš viso apie 250 pabėgėlių. Baimė kitų ES šalių akyse likti visiškais nesusipratėliais privertė persigalvoti ir S. Skvernelį. „Tas skaičius, kuris garantuotų tinkamą integraciją ir tinkamas garantijas prieglobsčio prašytojams, būtų iki 250 – tai atitinka Lietuvos realias galimybes ir tai yra svarus indėlis sprendžiant šią problemą“, – birželio viduryje jau smarkiai popierines galimybes praplėtė vidaus reikalų ministras. EK prašo valstybių narių per dvejus metus priimti 20 tūkst. Sirijos pabėgėlių ir paskirstyti dar 40 tūkst. į Italiją ir Graikiją plūstančių prieglobsčio prašytojų iš Sirijos ir Eritrėjos prašymų. Latvijai siūloma priimti 220 perkeltųjų asmenų ir išnagrinėti dar 517 prašymų, Estijai – atitinkamai 326 ir 668, Lenkijai – 962 ir 2659.

Prezidentės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Neliupšienė žurnalui IQ pasakodama, kodėl pasirinktas toks kompromisas, akcentavo poreikį išlaikyti Bendrijos solidarumo principą: „Jei norime ES solidarumo sprendžiant Ukrainos konfliktą, turime patys demonstruoti solidarumą ir su pietinėmis ES šalimis. Tačiau bet kuriuo atveju palaikome savanoriškumo principą, kai kalbama apie pabėgėlių priėmimą. Kriterijai apskaičiuojant valstybių galimybes turi būti objektyvūs, atitinkantys realias sąlygas ne tik priimti, bet ir deramai pasirūpinti, integruoti pabėgėlius.“ Anot jos, ypač Lietuvai būtų nepalankus EK kriterijus įvertinti anksčiau vykdytas pabėgėlių perkėlimo ir priėmimo programas – mes tiesiog neturime tokios patirties, patys svetimšaliai nenori būti perkeliami į Lietuvą, todėl radikaliai ir priverstinai padidinti jų skaičių būtų skausminga tiek šaliai, tiek patiems pabėgėliams. Taip pat J. Neliupšienė pabrėžė, kad valstybė remia principą, jog pabėgėlių perkėlimo programos būtų geografiškai neutralios, t. y. nesusietos tik su Viduržemio jūros regionu. Lietuvai būtų kultūriškai paprasčiau priimti pabėgėlius iš Rytų Europos, kur taip pat vyksta kariniai konfliktai.

Reformoms nepribrendę

Tačiau šie sprendimai, net jei ir bus pasiekti Lietuvai palankūs kompromisai, kol kas yra tik popieriuje. Kaip realiai reikės priimti, deramai aprūpinti ir net integruoti į visuomenę atvykėlius, niekas nežino. Valdininkai elgiasi valdininkiškai: jei problema didėja, reikia suburti dar vieną komisiją. Taip Seimas balandžio 14 d. nutarė įsteigti nuolatinę Migracijos komisiją. Nors jos prasmingumu smarkiai abejojo opozicijos atstovai ir teigė, kad ji nei sumažins emigraciją, nei sutvarkys imigracijos politikos skyles, socialdemokratų atstovai gynė tokį sprendimą.

„Vien [Seimo] komitetai su tuo nesusitvarkys, tai yra specifinė aktualija. Matome, kaip Lietuva mažėja, ir kito būdo, kur būtų sisteminis požiūris, aš nematau. Reikia, kad į tai būtų detaliau pažiūrėta: nustatyta strategija, tikslai, būdai. Taip pat turi būti vykdoma parlamentinė kontrolė, nes po to ir bus, kad devynios auklės – vaikas be galvos. Mes norime, kad vaikas būtų su galva“, – Lietuvos nacionalinėje televizijoje vos atsiradus komisijai kalbėjo socialdemokratė Irena Šiaulienė. Tačiau realiai ši komisija greičiausiai taps tik dar viena popierine priemone, svarstančia įvairias ataskaitas ir deklaruojančia „sisteminio požiūrio“ būtinybę.

Iki šiol migracijos procesai Lietuvoje vertinti biurokratiškai ir vienpusiškai. Didžioji dalis dėmesio skirta tik emigracijos mastui apraudoti, o atvykstančių į Lietuvą asmenų priėmimas ir integravimas tėra technokratinis veiksmas: kaip juos užregistruoti, kokius leidimus gyventi ar dirbti išduoti ir panašiai. Galima pasiteisinti nebent tuo, kad mūsų šalis iki šiol buvo nuošalyje nuo didžiųjų migracijos kelių. Kaip liudija statistika, atvykstančių užsieniečių nedaug: 2014 m. į Lietuvą atvažiavo 4,8 tūkst. svetimšalių – iš jų apie 700 ES piliečių ir apie 4100 ne ES valstybių piliečių. Daugiausia žmonių pastaraisiais metais atkeliauja iš Rusijos (beveik 1,5 tūkst. 2014 m.), Ukrainos (1,12 tūkst.) ir Baltarusijos (apie 500). Didžioji dauguma turi legalų pagrindą dirbti (pavyzdžiui, vadovauja Lietuvoje įkurtoms įmonėms) arba yra susituokę su lietuviais.

Prieglobsčio pas mus, palyginti su kitomis ES valstybėmis, pageidauja nedaug asmenų. 2014 m. trečiųjų šalių piliečiai pateikė 496 prieglobsčio prašymus. Daugiausia buvo iš Gruzijos (117 prašymų), Afganistano (99) ir Rusijos (74).

Valstybės kontrolė, šiais metais vertinusi imigracijos politiką Lietuvoje, konstatavo, kad iš esmės egzistuoja nedovanotina netvarka. Imigracijos politiką pavesta formuoti penkioms ministerijoms, įgyvendinti – keliolikai institucijų ir įstaigų, tačiau nėra vienos, kuriai būtų paskirta koordinuoti visus imigracijos procesus. Net normaliai neatliekama imigracijos politikos stebėsena. Leidimų užsieniečiams gyventi išdavimo ar keitimo procesas dubliuojamas keliose institucijose, beprasmiškai gaišinamas laikas. Panašiai ir su prieglobsčio prašymais – jie teikiami ne toms institucijoms, kurios gali priimti sprendimus, o siuntinėjami iš vienos įstaigos į kitą. Ilgokai trunka ir teismų sprendimai, susiję su šiais prašymais. Taip visas procesas gerokai užsitęsia. Trumpai tariant, mūsų sistema neįpratusi greitai spręsti su legalia ar nelegalia imigracija susijusių klausimų. Kol atvykstančių užsieniečių nedaug, tai nekrinta į akis. Tačiau jei srautai išaugtų, Lietuvos institucijos nebepajėgtų suvaldyti net elementarių biurokratinių procedūrų, o faktinės užsieniečių gyvenimo sąlygos būtų visiškai nebepatenkinamos.

Net ir žinodami tokias problemas Seimo nariai vilkina Migracijos departamento reformą. Vyriausybė nusprendė jį naikinti ir jo funkcijas perduoti kitoms institucijoms. „Mes norime efektyvesnės, greitesnės, apie 300 tūkst. eurų per metus sutaupančios sistemos. Bet kaip visą laiką, atsiranda lobizmas, personalijos, kurios nori šį dalyką grąžinti, palikti status quo, nes artėja rinkimai. Visiems komitetams pristačiau jos pertvarką, galimybes, bet kažkur vis tiek stringa“, – BNS žurnalistams teigė S. Skvernelis.

Verslas nekantrauja

Net besipilantys verslo prašymai iš esmės peržiūrėti darbo rinkos poreikius ir plėsti galimybes suteikti daugiau darbo leidimų užsieniečiams kol kas neprivertė nė vienos Vyriausybės imtis rimtesnių pertvarkų. „Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) prieš keletą metų aktyviai siekė, kad būtų priimti teisės aktai ir nustatyta tvarka, palanki kvalifikuotiems darbuotojams iš trečiųjų šalių lengviau atvykti į Lietuvą ir įsidarbinti, apsigyventi, – teigė LPK viceprezidentas Gintaras Morkis. – Šiandien įmonėms trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Realybė yra tokia, kad nemažai jų išvyko į užsienį. Taip pat atsiranda pramonės ir paslaugų įmonių, kurioms šalies aukštosios ir kitos mokyklos specialistų iki šiol paruošdavo per mažai. Dėl šių priežasčių LPK siekia, kad būtų supaprastintos sąlygos kvalifikuotiems darbuotojams atvykti į Lietuvą, apsigyventi ir dirbti. Tokių specialistų pirmiausia tikimasi sulaukti iš kaimynių: Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, taip pat iš Azijos šalių, Kinijos, Indijos ir kitų.“

2014-aisiais išduotų leidimų dirbti skaičius ir toliau didėjo, palyginti su dvejais metais prieš tai. Lietuvos darbo birža 2014 m. suteikė 5,4 tūkst. leidimų dirbti trečiųjų šalių piliečiams. Ypač akivaizdus tolimųjų reisų vairuotojų poreikis. Trečiųjų šalių piliečiai gali būti įdarbinami tik tuose sektoriuose, kuriuose trūksta žmonių iš Lietuvos ir ES. Šiuo metu, Lietuvos darbo biržos duomenimis, labiausiai stinga tolimųjų reisų vairuotojų, laivų korpusų surinkėjų, suvirintojų, virėjų, siuvėjų.

Tad kol kas į migracijos problemą žiūrima gana pasyviai, tarsi į vis labiau tvinkstantį pūlinį – suvokiama, kad yra daugybė problemų ir poreikių, pastebimos aiškios tendencijos, bet nesiryžtama imtis veiksmų. Užuot pasinaudojus kol kas palankia padėtimi ir nuosekliai ruošusis priimti ir integruoti daugiau užsieniečių, laukiama, kol viskas išsispręs savaime. Jei taip ilgai trypčiosime, greičiausiai nepastebėsime, kaip susidursime to tomis pačiomis bėdomis, kurios jau keletą dešimtmečių kamuoja Vakarų Europos valstybes: tai atvykėlių getai, ryškėjanti neapykanta užsieniečiams, visuomenės susipriešinimas ir politinis populizmas, nukreiptas prieš imigracijos ribojimą. Viso to išvengti galime tik iš anksto racionaliai ir aiškiai susidėlioję imigracijos politikos prioritetus bei veiksmus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų