Intriga visam gyvenimui

Intriga visam gyvenimui

Žymus meno kritikas ir parodų kuratorius Nicolas Bourriaud įsitikinęs, kad šiuolaikinis menas nebegalėtų taip vadintis, jei būtų galima nuspėti jo ateitį. Ieva Rekštytė vis tiek mėgina sužinoti, ką pamatysime šių metų rudenį, kai vyks prancūzo kuruojama Kauno bienalė.

Jūsų tapimas Kauno bienalės kuratoriumi daugelį maloniai nustebino. Paklausiu tiesmukai, kodėl sutikote imtis šio palyginti su kitais jūsų projektais nedidelio masto renginio?

– Kai Virginija (Kauno bienalės direktorė V. Vitkienė – IQ past.) man paaiškino, kokia Kauno bienalės esmė ir tikslai, mane sudomino tai, kad ji buvo pasiryžusi šiek tiek transformuoti šį renginį. Tai iššūkis, o man jie patinka. Be to, kaip tik neseniai baigiau kuruoti bienalę Taipėjuje, Taivane. Tai buvo milžiniška paroda, kurioje dalyvavo 52 menininkai. Man džiugu, kad šįsyk turiu galimybę dirbti mažesnėje erdvėje, su mažiau menininkų (manau, jų bus 15–20), bet labiau susitelkus į temą. Darbas su mažiau kūrėjų bus asmeniškesnis, preciziškesnis.

Savo knygoje „Postprodukcija“ teigiate, kad meno istorija – ne bagažas, o įrankių dėžė. Atsispirdama nuo šios metaforos, norėčiau paklausti, kokie pagrindiniai jūsų įrankiai imantis dominančių temų ir naujo projekto?

– Mano darbo struktūra primena vėrinį: įvairias idėjas kabinu, kol gaunu tenkinančią visumą. Kiekvienas mano darbas iš esmės yra praėjusio tęsinys. Kiekviena paroda prasideda nuo anksčiau buvusios. Ji man – laboratorija, kurioje testuoju problemas ir kviečiu tai daryti menininkus. Tai kolektyvinis mąstymo būdas. Tad pradėdamas naują darbo procesą ištraukiu kokią nors idėją, kuri nebuvo visiškai išartikuliuota ankstesniame projekte. Šiaip, kai man kyla klausimų – surengiu parodą, kai jau turiu atsakymus – parašau knygą. Manyčiau, kad Kauno bienalės idėja gimė dar rengiant parodą Paryžiuje. Joje kalbėta apie fantasmagorijos idėją ir istorijos griuvėsius. Kaune bus paliestos dvi problemos, kurios mane itin domina kaip meno kritiką. Tai globalizacija, kaip ji provokuoja meną, žmonių mintis, ir technologijų evoliucija. Esu šiek tiek apsėstas idėjų gvildenimo (juokiasi).

Kaip manote, kiek geografinė pozicija tebeturi įtakos menui sumažėjusiame pasaulyje, kuriame daug kas gali vykti realiuoju laiku?

– Kalbant apie meno ir geografijos santykį, svarbiausia yra lokalumas. Menininkui labiausiai turėtų rūpėti artimiausia aplinka, kurioje jis kuria, šios išskirtinumas ir kartu visuotinės problemos. Šitos dvi dimensijos esminės. Šalies kultūra, kuri yra tarp jų, ne tokia reikšminga, kaip buvo anksčiau. Manau, kad globalizacija trina nacionalinį identitetą, bet ne specifinį kasdienį gyvenimą, kurį gyvename tam tikroje vietovėje. Būtent jis veda į savitą pasaulio suvokimą.

Teigiate, kad naujumas mene nebėra vertybė. Menininką palyginote su didžėjumi – abu kuria iš jau egzistuojančių elementų, juos sujungia, sugalvoja naują struktūrą. Tokiu atveju parodų kuratorius irgi yra savotiškas menininkas – jis taip pat kuria kontekstą jau esantiems dalykams.

– Taip, tai tiesa. Tačiau meno kuratorius vadinčiau ne menininkais, o autoriais. Kuratoriai sukuria kontekstą, problemos lauką, paskui menininkai jį pripildo. Kitaip tariant, mes sukuriame rėmą, bet ne paveikslą, todėl ir mūsų balsas parodoje neturi būti garsesnis už menininkų.

Globalizacija trina nacionalinį identitetą, bet ne specifinį kasdienį gyvenimą, kurį gyvename tam tikroje vietovėje.

Visi kūrėjai, net piešdavę olose, pradėjo nuo to, kas egzistavo iki jų. Tik Biblijoje aprašomas fundamentalus kūrimo procesas. Naujumas buvo modernizmo laikų vertybė, o progresas – raktažodis. Tuo metu privalėjai sugalvoti ką nors naujo. Tai neretai būdavo smulki detalė, pridėta prie to, kas jau sukurta. Taigi net ir XX a. naujovės prasidėjo suvokiant praeitį.

Šiandien esame gana naivūs. Mūsų laikai perpildyti įvairios produkcijos ir pirmą sykį istorijoje šiuolaikinio meno profesio­nalui nebeįmanoma susekti visko, kas vyksta. Tad kas mums lieka? Mūsų gebėjimas atsirinkti informaciją, rasti kelią, kuriuo eidami sužinotume, kas įdomaus, atsižvelgiant į savus interesus, vyksta. Priešais mus niekada nėra ir nebuvo balto lapo.

Prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as taip pat minėjo baltą lapą, kad jame visados matome įvairių mentalinių klišių ir tik išsilaisvinę iš jų galime patirti šį tą autentiško.

– G. Deleuze’o mintis labai artima tam, ką teigiu ir kuo tikiu. Privalai turėti labai daug prisiminimų, kad galėtum iš jų išsilaisvinti ir „pamiršti“ praeitį. Norėdamas sukurti ką nors originalaus (tai yra pridėti ką nors savito prie to, kas jau yra) privalai išmanyti, kas vyko praeityje.

Jums teko dirbti su šiuolaikinio meno kolekcijomis tiek valstybinėse, tiek privačiose galerijose. Kaip padedate kurti kolekciją, išsirinkti meną privatiems asmenims?

– Nors dažniau dirbu prie visuomeninių projektų, išties įdomu pamatyti abi kolekcijų savininkų puses – valstybinę ir privačią. Rytų Europoje turėjau labai įvairios ir įdomios patirties. Pavyzdžiui, Ukrainoje dirbau su privačiu kolekcininku ir jam padėjau įkurti Pinčiuko meno centrą. Pasiūliau architektūrinius muziejaus sprendimus, jo struktūrą, kaip jis galėtų dirbti, kokia galėtų būti pirmoji kolekcija ir t. t.

Meno rinkimasis turėtų būti pagrįstas ne „man šis kūrinys patinka“, o „mane šis kūrinys domina, intriguoja“. Tai labai panašu į gyvenimo partnerio pasirinkimą. Meno kūrinius ir žmones suvokiame panašiai. Kartais tai, kas vilioja išoriškai, neturi mus dominančio turinio. Tiek meno kūrinys, tiek žmogus nėra tik išvaizda, tai ir gilesni dalykai. Kai stebi meno kūrinį parodoje, jis tėra parduotuvės vitrina. Ji gali būti patraukli ir estetiška, bet nereiškia, kad parduodamos prekės bus kokybiškos. Kartais būna atvirkščiai. Turi analizuoti formą, kurią matai, ir emocinį intelektinį nuotykį, kurį ji gali pasiūlyti, kai pateksi į vidų. Emocijos ir racionalus mąstymas – dvi tos pačios monetos pusės. Jei esu emociškai sukrėstas meno kūrinio, vadinasi, galiu šį jausmą analizuoti ir racionalizuoti.

Susidomėti išoriškai patrauklaus meno turiniu lengviau nei to, kuris neprikausto mūsų dėmesio iš pirmo žvilgsnio.

– Būtent – tai nėra paprasta. Bet kodėl turėtų būti? Sudėtingumas mus masina. Visų pirma, dėmesį patraukia intensyvumas. To reikia ieškoti ir meno kūrinyje, ir – grįšiu prie paralelės su gyvenimo partneriu – žmoguje. Jei nė vienas negali pasiūlyti nieko įdomaus tavo gyvenimui, jie neverti jame būti. Šiandien vis dar kalbame apie Jano Vermeerio ar Marcelio Duchampo darbus. Kodėl? Nes jie intensyvūs. Jie sukaupę tiek daug reikšmių, kad kaskart pamatome naujų. Kai kuriuos meno kūrinius (žmones taip pat) nori išvysti tik kartą, o su kai kuriais trokšti praleisti visą gyvenimą. Bet reikia pripažinti, kad ne visi siekiame to ilgalaikiškumo. Bent iš pradžių. Dirbdamas su meno kolekcininkais visų pirma siekiu suprasti, ko jie nori.

Kokią matote šiuolaikinio meno ateitį? Kur link jis eina?

– Didžiulė meno vertybė yra būti nenuspėjamam ir išryškinti tai, ko negali numatyti. Jei būtume tikri dėl šiuolaikinio meno ateities, jis nebebūtų menas. Jo esmė – tai pastangos meno istoriją susieti su šiais laikais. Dabartiniai dailininkai vis dar gali tapyti popiežius kaip Diego Velázquezas, bet tai darydami jie turi papasakoti ką nors įdomaus apie pasaulį ir meną šiandien.

 

N. Bourriaud

Prancūzų kuratorius, meno kritikas, rašytojas.

Gimė 1965 m. Prancūzijoje.

Vienas šiuolaikinio meno centro „Palais de Tokyo“ Paryžiuje įkūrėjų ir vadovų (nuo 1999 iki 2006 m.).

Šiuolaikinio meno žurnalo „Documents sur l’art“ (1992–2000 m.) įkūrėjas ir vadovas.

Dirbo meno parodų kuratoriumi „Tate Britain“ muziejuje Londone (2009 m. kuravo ketvirtąją „Tate“ trienalę, pavadintą „Altermodern“).

Šiuo metu yra Paryžiaus aukštosios nacionalinės menų mokyklos direktorius.

Jo knygos apie šiuolaikinį meną „Relational Aesthetics“ (1998 m.), „Formes de vie. L’art moderne et l’invention de soi“ (1999 m.), „Postproduction“ (2002 m.), „Radicant“ (2009 m.) išverstos į daugiau nei penkiolika kalbų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų