Aušrinė Armonaitė (Fotobanko nuotr.)

Politiko portretas: interesų pasaulio idealistė

Politiko portretas: interesų pasaulio idealistė

Pirmoke politikoje Seimo narės, Laisvės partijos lyderės Aušrinės Armonaitės nepavadinsi, tačiau ir pamokos dar ne visos išmoktos

Jauna, ambicinga, itin organizuota ir liberali – tokią A. Armonaitę (30 metų) mato aktyvūs politinės arenos stebėtojai. Tokiam rinkėjų ratui ji sako atstovaujanti ir pati. „Už mane daugiau balsuoja jauni žmonės, rinkimuose galbūt dalyvaujantys pirmą kartą, taip pat tie, kuriems svarbios žmogaus teisės, kurie nenori spaudimo, baudimo ir gąsdinimo kultūros Lietuvoje, kurie yra optimistai ir drąsiai žvelgia į ateitį“, – IQ sakė politikė.

Viešojoje erdvėje A. Armonaitė garsėja kaip nenuilstanti kovotoja už tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą ir marihuanos dekriminalizavimą. Kolegos ir bendraminčiai dažniau įžvelgia tvirtą tikėjimą asmens laisve ir atsakomybe, ribotu valstybės vaidmeniu ir „nematoma“ rinkos ranka – vienais pagrindinių ir klasikiniais laikomais liberalizmo principais. Stebėtojai iš šalies remia jos ryžtą aplink save burti jaunų žmonių bendruomenę. Kritikai – rėmimąsi nuvalkiotomis frazėmis be turinio, viešųjų ryšių specialistų suformuotą įvaizdį.

Pati Seimo narė save vadina idėjiniu žmogumi, kurį į priekį veda vizija, o jos turinys diktuoja formą. Tačiau ir organizuotumo jai netrūksta. „Jei A. Armonaitė atsidurtų negyvenamoje saloje, civilizuotų ją, sukurtų taisykles, pritrauktų gyventojų ir tai būtų nuostabi laisvės sala“, – įsitikinęs Vilniaus miesto meras, vienas Laisvės partijos įkūrėjų Remigijus Šimašius.

Rinkėjams, pasigendantiems skaidrių ir atsakingų politikų, A. Armonaitė ir jos vedama Laisvės partija galėtų tapti pirmuoju pasirinkimu kitais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Tačiau apžvalgininkai abejoja: parlamento rinkimų aritmetika kol kas šiai partijai nepalanki. Kaip ir politinių oponentų pozicijos. Tradiciškai liberaliems judėjimams priskiriamas temas vis dažniau savinasi, centro link juda ir socialdemokratai, ir konservatoriai, nusileisti nežada ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS).

Smėlio dėžės mokykla

Pirmuosius žingsnius profesionalioje politikoje A. Armonaitė žengė prieš ketverius metus. Surinkusi 9599 pirmumo balsus, ji tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare. Tačiau tikrąja jos politinės veiklos pradžia vertėtų laikyti darbą jaunimo politikos srityje: dar besimokydama mokykloje ji tapo „Lietuvos liberalaus jaunimo“ nare, vėliau jam vadovavo, buvo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) valdybos narė. Apie ten įgytą patirtį ji kalba kaip apie pamokas, kurių neišmoksi mokykloje, ir linki kuo aktyviau įsitraukti į savanorišką veiklą. „Jaunimo organizacijos suteikia erdvę prisiimti atsakomybę ir veikti, klysti ir mokytis iš klaidų, – IQ sakė politikė ir pridūrė, kad jaunimo politika yra tarsi smėlio dėžė, kurioje galima labai daug išmokti: – Vėliau suaugusiųjų pasaulyje, profesionalioje politikoje ar versle už tokias pačias klaidas rizikuojame sumokėti labai daug.“

Baigusi mokyklą, A. Armonaitė svarstė apie žurnalistės karjerą, tačiau studijos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir veikla nevyriausybiniame sektoriuje į politiką atvedė natūraliai. „Tuomet tai buvo jaunas žmogus su nedaug patirties, bet pilnas entuziazmo, – sakė apie pažinties su politike pradžią paklaustas R. Šimašius. – Dar svarbiau, kad ji išsiskyrė ir intelektu, ir natūraliomis lyderės savybėmis – aplink ją visą laiką būrėsi geri ir aktyvūs žmonės.“ Jos pasirinkimu sukti į politiką suabejojo retas A. Armonaitę pažinojęs žmogus. „Aušrinė turėjo viziją ir gebėjo telkti bendraminčius, tvirtai laikėsi vertybių ir siekė visų, o ne asmeninių pergalių“, – IQ sakė ilgametis LiJOT bendruomenės narys, lobistų kontoros „Vento Nuovo“ įkūrėjas Šarūnas Frolenko.

Nors darbą savivaldos lygmeniu A. Armonaitė sako matanti kaip nepelnytai nuvertinamą, Vilniaus miesto savivaldybės taryboje ji neužsibuvo ir jau 2016 m. kandidatavo į Seimą. Lazdynų vienmandatėje apygardoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariui Algiui Strelčiūnui antrajame ture ji nepasipriešino, tačiau iš 19 vietos LRLS rinkimų sąraše pakilusi į šeštą atvėrė Seimo duris. Pirmųjų dienų įspūdžiai lūkesčių dėl parlamento darbo nepaneigė, tačiau A. Armonaitė sakė greitai supratusi, kad politikoje nieko negalima priimti asmeniškai: „Tu gali kritikuoti oponentų idėjas, nes, tavo supratimu, jos – labai blogos, bet jų kaip žmonių pulti negalima. Gaila, kad politikoje tai dažnai pamirštama.“ Tačiau į ateitį ji žvelgia pozityviai: Lietuva bręsta kaip vakarietiška demokratija, tad tik laiko klausimas, kada pagarba taps ne tik demonstratyvus gestas.

(Fotobanko nuotr.)

Visgi ji sutiko, kad buvimas politikoje gali brangiai kainuoti. Neretai nuo politiko karjeros tai atbaido jaunus žmones. A. Armonaitė tai priimanti kaip iššūkį: „Nesu tikra, kiek laiko politikoje būsiu, tačiau kol kas čia matau prasmę: mes buriame liberalius žmones, siekiame, kad jiems būtų atstovaujama, kad Lietuva eitų į priekį, augtų ekonomika, o gyventojai galėtų užsidirbti. Toks mano kelias ir džiaugiuosi, kad juo galiu eiti.“

Jaunos mergaitės stigma?

Lietuvos nepriklausomybės aušroje gimusi politikė – viena jauniausių Seimo narių, viena iš 32 moterų, dirbančių parlamente. Būtent šie du aspektai – amžius ir lytis – po 2016 m. rinkimų buvo akcentuojami kaip itin svarbi A. Armonaitės portreto dalis.

„A. Armonaitė yra ryškus jaunosios kartos politikės pavyzdys, gimusi ir augusi kartu su valstybės nepriklausomybe. Ji – moteris, lyderė, kuri gražiai ir gana išraiškingai perima dar mano mamos (buvusios Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės – IQ past.) moterų teisių, lygių galimybių darbotvarkę“, – kalbėjo parlamentaras konservatorius Žygimantas Pavilionis.

R. Šimašius tai vertina kaip pranašumą, į politiką įnešantį daugiau dinamikos: „Gerai, kad jai nereikia pasakoti, ką veikė per Baltijos kelią, nes kaip tik tais metais gimė, ir gerai, kad nereikia aiškintis, kas sugriovė kolūkius. Ji gali žiūrėti į priekį.“ Pati politikė nei amžiaus, nei lyties sako nesureikšminanti ir priduria: politikoje reikia visokių žmonių, besiskiriančių ne tik amžiumi. „Galbūt yra tam tikri momentai, kai tiek jauniems politikams, tiek politikėms moterims savo autoritetą reikia užsitarnauti. Juk visų pirma tu atrodai, nepabijokime to žodžio, kaip jauna mergaitė, kuri kažką kalba, kažką siūlo“, – IQ teigė A. Armonaitė.

Tačiau tai ne visi jos įvaizdžio politikoje bruožai. Itin didelę reikšmę turi politikės atstovaujamų temų laukas. Jį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius apibūdina kaip tradiciškai būdingą jaunam, klasikinį liberalizmą, puikiai derantį su atvirumu, išpažįstančiam politikui. Jam pritarė ir buvęs A. Armonaitės kolega savivaldybės taryboje Adomas Bužinskas: „Nuo „Lietuvos liberalaus jaunimo“ laikų ji smarkiai laiko liberalių idėjų frontą ir tuo grindžia savo veiklą. Jos darbai tiek savivaldybėje, tiek Seime tai patvirtina.“

„Mes esame įsivardiję tris prioritetus, tris pagrindines temas, kurias siūlysime rinkėjams. Tai švietimas, žmogaus teisės ir ekonomika“, – IQ sakė A. Armonaitė. Švietimą ji mato kaip išsilavinusios, savarankiškos ir kūrybiškos asmenybės ugdymo galimybę, kaip socialinės politikos dalį, žmogaus teises – kaip sritį, kurioje verta kelti klausimus dėl neįgaliųjų, seksualinių mažumų, kitataučių padėties Lietuvoje. Ekonomikoje liberalai dažnai kalbėdavo tik apie poreikį mažinti mokesčius – „tarsi mantrą kartodavo“, tačiau ten, A. Armonaitės teigimu, gausu ir kitų temų, tokių kaip naujausios technologijos, dirbtinis intelektas, daiktų internetas. „Tai – naujosios ekonomikos galimybės, galinčios Lietuvai padėti tapti konkurencinga šalimi, kurioje žmonės gali realizuoti savo idėjas ir iš jų užsidirbti“, – mano politikė.

Visos šios temos – padiktuotos amžiaus. Tiesa ir tai, kad liberalai visuomet yra šiek tiek proeuropietiškesni, savaime suprantama ir parama su NATO susijusioms temoms, o veikla Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje – gana natūralus prioritetas. „Jaunoji karta savyje nešiojasi jautrumo elementą ir stengiasi jį pabrėžti“, – mano VDU profesorius A. Krupavičius. Kaip ir skaidrumą, veikimą pagal vakarietiškos politikos principus, atvirumą.

Šiek tiek ir kovotoja (Fotobanko nuotr.)

Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus analitikai skaičiuoja, kad A. Armonaitė yra viena iš 31 Seimo nario, per pastarąsias penkias Seimo sesijas viešinusių susitikimus su interesų grupėmis ir registruotais lobistais. Per 2019 m. pavasario sesiją ji paskelbė 29 susitikimus su interesų grupėmis, iš kurių beveik pusė buvo su verslo atstovais, likę kiti – su nevyriausybinių organizacijų, švietimo ir mokslo bei kitomis interesų grupėmis. Tokia jos praktika, „Transparency International“ atstovės Ievos Dučinkaitės teigimu, rinkėjams suteikia daugiau pasitikėjimo: „Jie gali aiškiau suprasti, kaip ji priima sprendimus ir kas formuoja jos nuomonę įvairiais klausimais.“ Tai esą yra skaidraus ir brandaus politiko, kuris nori būti informuotas ir įsiklausyti į naujas idėjas, bruožas.

(Ne)sėkmės variantai

A. Armonaitės politinės karjeros pradžią paženklino LRLS politinės korupcijos skandalas, į kurį įsivėlė tuometis partijos pirmininkas Eligijus Masiulis. Tačiau, A. Krupavičiaus teigimu, politikės įvaizdžiui tai nepakenkė. „Priešingai – rinkėjai jaunosios kartos politikuose mato tam tikrą atsvarą vyresnei arba vidurinei politikų kartai, – aiškino pašnekovas. – Kai įvyko skandalas, E. Masiulis pasirodė kaip pastarosios kartos atstovas.“ Todėl tai A. Armonaitės įvaizdžio nesugadino, greičiau sustiprino kaip alternatyvą vyresnei politikų kartai.

Ilgą laiką teigusi nematanti poreikio kurti naują politinę jėgą ir kėlusi LRLS atsinaujinimo svarbą, praėjusių metų rudenį A. Armonaitė su R. Šimašiumi pareiškė paliekantys Liberalų sąjūdį. Kantrybės taurę perpildė partijos kolegų balsavimas už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos daugumos pasiūlytą biudžetą bei viešas bendražygių baksnojimas pirštais. „Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje“, – portalui lrt.lt tada sakė politikė.

Surinkus reikiamus 2 tūkst. parašų, Laisvės partija buvo įsteigta birželį ir šiuo metu, jos atstovų teigimu, daugiausia narių telkia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir užsienyje. Pirmą kartą po įsteigimo į partijų reitingus liepą įtrauktos politinės jėgos populiarumas siekė maždaug 3 proc. Politikos apžvalgininkai sutinka, kad Laisvės partija turi perspektyvų, tačiau abejoja, ar steigti partiją nebuvo paskubėta. „Liberalų sąjūdis po truputį įveikia krizę – tai įrodė savivaldybių tarybų rinkimai, nors išcentrinės jėgos partijos viduje ir nesusilpnėjo: visuomeninius komitetus Vilniuje įsteigė R. Šimašius, Klaipėdoje – Vytautas Grubliauskas, Varėnoje – Algis Kašėta“, – sakė A. Krupavičius. Tad sprendimas kurti naują partiją būtų buvęs labiau suprantamas iš karto po 2016 m. LRLS ištikusio skandalo.

Iki Seimo rinkimų lieka metai, tad turint galvoje, kaip greitai Laisvės partija susikūrė, galima būtų tikėtis, kad jie susiklostys sėkmingai. Visgi koją tam gali pakišti ne tik konkurencija su buvusiais bendražygiais. Kaip pavyzdį A. Krupavičius mini Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus pastarojo meto įsivėlimą į prieštaringai vertinamas situacijas. „Liberaliam rinkėjui jo pozicija galbūt ir yra priimtina, bet liberaliam abejojančiam – kvestionuojama“, – kalbėjo A. Krupavičius. Negana to, Laisvės partijai teks įrodyti, kad ji nėra vieno miesto partija – ar patyrusi krizę Vilniuje sugebės mobilizuoti turimus rezervus kituose miestuose? Tokios problemos neturi Liberalų sąjūdis: dėl patrauklesnės darbotvarkės ir egzistuojančių ryšių už jį gan aktyviai balsuojama regionuose.

A. Armonaitė tokią kritiką atmeta: steigti skyrius ji ruošiasi visoje Lietuvoje, liberaliai mąstančių žmonių yra visur, o ir Vilnius – kuriančiųjų ir dirbančiųjų sostinė – neturėtų būti taip dažnai keiksnojamas. „Aš manau, kad liberalios idėjos yra universalios, ir nesvarbu, kur apie jas diskutuosime, – įsitikinusi politikė. – Kita vertus, kai kurios temos gali būti aktualios tiek miestuose, tiek regionuose. Liberalizmas yra pajėgus sprendimus pasiūlyti visiems.“

Sunkumų gali kilti ir derinantis prie kone tema iš išskaičiavimo tampančios gerovės valstybės idėjos. Ji nebuvo itin patogi individualią atsakomybę ir laisvosios rinkos principus pabrėžiančioms liberalioms jėgoms. A. Armonaitė sako suprantanti, kad kalbėti apie tai reikės, tačiau tikisi, jog pamažu gerovės valstybės sąvoka įgaus turinio. „Tai itin talpi formuluotė, galinti apimti tiek galimybę dirbti, laisvę užsiimti verslu, tiek sulaukti pagalbos iš valstybės, – sakė politikė. – Tad aš tikiuosi, kad prezidentas, turėdamas visas galimybes sutelkti partijas, tai ir padarys.“

Kolegos Seime tą patį siūlo padaryti ir liberalams. „Susiskaldymas nenaudingas jiems patiems, nes rinkėjai, bijodami iššvaistyti vėjais savo balsą, strategiškai balsuoja už kitas į parlamentą, tikėtina, tikrai pateksiančias politines jėgas“, – įsitikinęs Ž. Pavilionis. Jis pridūrė, kad tai aktualu ir konservatoriams, siekiantiems pašonėje turėti stiprų koalicinį partnerį.

Nėra vietos nuovargiui

Laikyti reikšminga figūra politinėje arenoje A. Armonaitę verta už jos dažnas pastangas valdančiuosius atvesti į protą, laiką matuoti ne tik etapais iki rinkimų, kelti klausimus, kurie bus aktualūs ateityje. Moteris įsitikinusi: politika nėra vien žiūrėjimas į savo atvaizdus reklamose ar lengvas pasivaikščiojimas institucijų koridoriais. „Tai darbas, kuris reikalauja daug asmeninių pastangų, laiko ir kitų aukų“, – tikino A. Armonaitė. Ypač, kai reikia kovoti su „politine kvailybe“.

Ar kantrybės užteks ne tik vietai Seime išlaikyti, bet ir bendraminčių būriui į jį atvesti, spręsti dar sudėtinga. Visgi stengtis, kad Lietuvos politinėje darbotvarkėje būtų kuo daugiau atvirumą, efektyvumą ir pasitikėjimą žmogumi į pirmąsias gretas iškeliančių sprendimų, verta. A. Armonaitė tikina to neatsisakanti.

 

A. Armonaitė

1989 m. gimė Vilniuje.

2009–2010 m. buvo Vilniaus jaunimo reikalų tarybos narė, 2010–2011 m. – „Lietuvos liberalaus jaunimo“ pirmininkė, 2010–2012 m. – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdybos narė,

2011–2013 m. – Europos Tarybos Patarėjų tarybos jaunimo klausimais narė, Graikijos jaunimo politikos peržiūros ekspertė.

2013–2015 m. dirbo analitike Lietuvos verslo konfederacijoje „ICC Lietuva“.

2014 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgijo viešosios politikos analizės magistro laipsnį.

2015 m. tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare.

2016 m. tapo Seimo nare, šiuo metu eina Mišrios Seimo narių grupės seniūno pavaduotojo pareigas.

Iki 2018 m. buvo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nare, 2016–2018 m. vadovavo partijos Vilniaus skyriui.

2019 m. su bendraminčiais įsteigė Laisvės partiją ir tapo jos pirmininke.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų