Intelekto kelionės

Intelekto kelionės

„Nemėgstu tvenkinio, man daug labiau patinka tekanti upė“, – savo gyvenimo ir mąstymo metaforą suformuluoja dailininkas, filosofas, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas. Atvykęs į Vytauto Didžiojo universiteto alumnų forumą „Intelektas ir laisvė“, su IQ kultūros apžvalgininke Ieva Rekštyte jis kalbėjosi apie šių dviejų vertybių junginius.

Rašytojas Charlesas Bukowski yra pasakęs, kad pasaulio problema tai, jog protingieji apnikti abejonių, o kvailiai – pasitikėjimo savimi. Kaip manote, intelektas dažniau atveria kelius laisvei ar ją riboja?

– Jūsų klausimas parodo, kad abi sąvokos turi daug veidų. Žmonės neretai mano, kad intelektas yra erudicija, kurios nors srities išmanymas ir faktų žinojimas. Bet iš istorijos žinome, kad ir labai intelektualūs žmonės tam tikromis aplinkybėmis darė baisius dalykus. Turiu galvoje ir nacius, ir stalinistus, kurie anaiptol nebuvo kvailiai, tačiau jų laisvė radikaliai ribojo kitų asmenų laisvę. Tad čia tampa svarbi „intelekto“ sąvoka. Sakyčiau, kad, be gebėjimo pakartoti geometrines figūras, įsiminti ilgus skaičius ar išmanyti neuromokslą, būtina savitvarda, užuojauta, mokėjimas palaikyti santykius, kitaip tariant – moralinė šerdis, žvelgimas į kitą žmogų kaip į sau lygų. Jei taip papildytume „intelekto“ sąvoką, manau, kad ir laisvei atsirastų daugiau šansų, galimybių rinktis išmintingiau: ne vienadienes aistras, o tvarius ilgalaikius dalykus. Kaip sakė šv. Ambrozijus, išmintingas žmogus ir vergijoje laisvas, o kvailys ir valdydamas yra vergas.

Manau, kad Ch. Bukowski bent iš dalies teisus – intelektas ne visada gali garantuoti laisvę. Arthuras Schopenhaueris yra panašiai sakęs: nėra baisesnio dalyko nei valia be proto. Kartais tenka matyti savimi patenkintą kvailį, kuris neabejodamas, ryžtingai daro visuomenei nenaudingą ar net žalingą poveikį, o išmintingi, jautrūs, save kasdien apklausiantys asmenys nusišalina. Prisimenu lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, su kuriuo teko bendrauti ir versti jo tekstus, mintį apie „intelektualų dezertyravimą revoliucijos procese“. Mano karta formavosi tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo country in transition – tokia šalis, kuri „dar ne“, bet „jau tuoj“. Iš pradžių valstybės procesuose dalyvavo labai daug kultūros žmonių, mokslininkų, intelektualų, tačiau vėliau jie nusišalino ir liko daugiausia pasižymintys dideliu valdžios alkiu ir ambicijomis.

 

Viename interviu minėjote, kad lietuviai turi ką pasakyti pasauliui, tačiau juos pristabdo įgimtas drovumas. Tai, kad Lietuvos balsas, nuomonė būtų girdimi, – vienas iš jūsų iškeltų tikslų pradėjus eiti Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO pareigas. Kaip pavyksta jo siekti?

– Pradėsiu nuo to, kad Lietuva buvo vienintelė iš daugmaž 200 UNESCO valstybių, išplatinusi pareiškimą dėl Ukrainos palaikymo. Tekstą rašiau pats, gavęs pritarimą iš Vilniaus. Kad nebūtų erzinamas tam tikrų šalių blokas, daugiau jokia valstybė nepasakė nė žodžio „už“. Tai buvo vienas menkas pavyzdys, kaip galima mažai šaliai būti girdimai, raginti atsipeikėti, kviesti išsaugoti taiką ir humanizmą. UNESCO ir yra tokia taikdarė. Daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad organizacija skirta vien objektams įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai tikrai nėra ir aukščiausias mano tikslas. Aišku, būtų nuostabu, jei pavyktų įtraukti Kauno naujamiestį, verbas ar mūsų bei baltarusių ir ukrainiečių viduramžių gynybines pilis, tačiau tam nepavykus, manęs kaip ambasadoriaus neištiks toks fiasko, kaip daugelis pamanytų.

Labai dažnai sulaukiu klausimų, o kokia nauda iš UNESCO? Ar mums duos pinigų kam nors paremontuoti? Manyčiau, kad iš šalies, kuri tik gaudavo, kurią vis pamokydavo, kaip elgtis, ir šelpdavo, atėjo laikas tapti ką nors duoti galinčia valstybe. Taip, esame kraštas, kuris buvo nusiaubtas, kurio žmonės tremti, istorijos samprata deformuota, tačiau nereikia pamiršti, kad kentėjo daug šalių. Savo kančia nesame unikalūs. Neteisinga manyti, kad dėl taip susiklosčiusių istorinių aplinkybių turime teisę į amžinų nuskriaustųjų vaidmenį. UNESCO įvairovės panoramoje gana aiškiai pamatai savo raidos lygį ir galimus uždavinius. Pavyzdžiui, švietime ir moksle esame nuveikę gerų dalykų, galėtume važiuoti ir pamokyti kitus. Reikia, kad pakistų Lietuvos laikysena ir šalis pagaliau pakeltų galvą. Laikotarpis nuo nepriklausomybės pradžios iki pat šių dienų – įspūdingas kilimas į viršų. Žinoma, nuo atskirų individų sėkmės iki valstybės savigarbos – ilgas kelias. Pavieniai žmonės jaučia orumą, tačiau bendrame fone vis dar nevengiama paverkšlenti.

 

Paveldo srityje Lietuva anaiptol nepriskiriama prie blogiausiai besitvarkančių valstybių, kartais jos pavyzdžiai įvardijami kaip sektini. Vis dėlto viešajame diskurse mus daugiausia pasiekia su neigiama praktika susijusios naujienos. Tai turbūt irgi verkšlentojo simptomai?

– Man atrodo, kad kovojant su šia problema labiausiai praverčia aptartasis intelektas. Išsilavinęs žmogus yra truputį atsargesnis skeptikas ir už gryną pinigą nepriima visko, kas jam brukama. Jis suabejos: štai buvau kitoje šalyje ir mačiau blogesnių variantų, arba kitur net nėra tokio paveldo, kokiu galime didžiuotis mes.

„Išdrįsk mąstyti pats“ – tai pagrindinis Šviečiamojo amžiaus šūkis. Ne valdžia, ne tradicija tau pasako, ką turi mąstyti. Verčiau jau išdėstyk savo nuomonę ir sulauk kritikos, bet išdrįsk. Sovietmetis tam buvo pati nepalankiausia terpė, nes drąsesnieji naikinti arba išvežti. Išsivystė refleksas neišsakyti minčių. Taip atsirado negatyvus, sarkastiškas diskursas. Tai propaguojantis žmogus tarsi stovi šalia, jis ne dalyvauja, o tėra viską peikiantis stebėtojas.

Vertėtų paminėti skandalinguosius Valdovų rūmus: daugelis sutinka, kad bent jau seniausias istorinis mūro sluoksnis, kuris mūrinės architektūros Lietuvoje istoriją paankstino šimtu metų, yra tinkamai atidengtas ir parodytas. Man patinka politiko Henry Kissingerio pasakymas, kad visuomenei dažniausiai tenka rinktis subalansuotą nepasitenkinimą vietoj visiško pasitenkinimo. Daugelis dėl ko nors kovojančių žmonių nori turėti idealią siekiamybę, tačiau politinė tikrovė visiškai kita.

 

Citavote Šviečiamojo amžiaus priesaką „išdrįsk mąstyti pats“, kuris skatina nuomonės autonomiją. O modernieji laikai skelbia: turėk autoritetą. Autoritetas priartina prie savarankiško mąstymo ar kaip tik su juo prasilenkia?

– Autoritetų neturintis žmogus kelia abejonių, ar jis apskritai turi vertybinę sistemą. Manau, kad kiekvienas turi tam tikrą vertybių rinkinį. Tokiu atveju tarp anksčiau ar dabar gyvenančių žmonių galima rasti pavyzdžių, kurie tas pačias vertybes ištobulino iki pasigėrėtino laipsnio. Šiuo atžvilgiu turėti autoritetą yra pozityvus reiškinys. Įsivaizduokite švietimo sistemą, kurioje jų nebūtų. Visa didaktika grįsta autoritetų teigimu. Ar tai būtų Dante ir Shakespeare’as literatūroje, ar didieji demokratijos tėvai politikoje, ar tironų ir žudikų pasmerkimas istorijoje. Tai autoritetų poliarizavimas. Ypač jaunam nebrandžiam protui būtina turėti kelrodžius.

Kita vertus, kai išsilavinimas ne toks aktualus, autoritetais gali tapti bet kas. Kiekviena į rankas patekusi knygiūkštė ar bet kuri mergina, sėkmingai padirbėjusi modeliu Milane ir baigusi aštuonias ar mažiau klasių uždirbusi krūvą pinigų. Netikrų autoritetų pasirinkimas gąsdina. Tradicinėje religinėje santvarkoje žmonės paveldėdavo vaidmenis ir elgsenos modelius: tęsdavo tėvo profesiją ar dirbdavo jo žemę. Tada buvo aiškiau. Dabar paveldi orą. Gerai, jeigu tėvai gali užtikrinti aukštąjį išsilavinimą. O toliau atsiveria tūkstančiai būdų realizuoti save ir daugybė klausimų, kaip save apsibrėši kaip asmenį ir kokius autoritetus pasirinksi. Teko susidurti su labai išsilavinusiais, matematiškai gabiais jaunuoliais, kurie užsidirba lošdami. Kartais aukštas IQ nulemia keistą pasirinkimo laisvę. Taigi, kaip ir sakiau, be greitos reakcijos, intelekto, turi lavinti ir širdį.

 

Kokias laisves savo gyvenime labiausiai vertinate ir puoselėjate?

– Niekas neturi absoliučios pasirinkimo laisvės. Net jeigu paveldi labai didelį turtą ir nesi priklausomas nuo uždarbio duonai, vis tiek yra asmenį įkalinančių dalykų. Galima pasirinkti tokius pomėgius, kuriuos tenkinti leidžia pinigai, bet jie tave sužlugdo kaip žmogų. Gana dažnai tai matome.

Aš turto nepaveldėjau. Turėjau dirbti ir užsidirbti, tačiau man labai nepatiko pardavinėti savo meno kūrinius. Dažnai situacija imdavo krypti į užsakovo skonio tenkinimą, o tai neretai nesutapdavo su mano įsivaizdavimu. Tuomet pasirodė, kad akademinė terpė yra labiau tinkama mano laisvei reikštis nei meno rinkos diktatas. Nepeikčiau ir politinės, kurioje praleidau pustrečių metų tapęs kultūros ministru. Bent jau tuometinės Vyriausybės vadovai leido pakankamai laisvai pasirinkti ir priimti sprendimus, kurie turėjo įtakos kultūros sričiai ir, kaip buvau įsitikinęs, ją gerino.

Gal toks prisipažinimas nuskambės įžūlokai, bet gan laisvai džiazavau savo gyvenime ir nelikau vienoje apibrėžtoje teritorijoje. Gerbiu valstietiją, kuriai užtenka ūkio ar konkrečios teritorijos, kur ji patiria laimę, save realizuoja ir aprūpina. Bet tai tikrai ne mano stilius. Labiau esu keliautojas. Tiek savo mintyse, tiek gyvenime, veikloje. Nemėgstu tvenkinio, man daug labiau patinka tekanti upė. Todėl ir rinkausi meno, kultūros, švietimo, filosofijos sritis, kuriose nuolatinis judėjimas, augimas yra vertybė. Šią laisvę labiausiai ir puoselėju.

UNESCO – labai judri terpė, kuri per švietimą, kultūrą, mokslą, informacinę visuomenę, žmogaus teises imasi taikdario ir gyvenimo lygio kėlėjo vaidmens. Man tai be galo įdomu. Labiausiai stengiuosi iš savo akiračio nepaleisti Lietuvos. Itin lengva pasiduoti margaspalvei Paryžiaus ir UNESCO aplinkai ir pamiršti, kas tave į ją atsiuntė. Noriu, kad Lietuva pasirodytų kaip pagalbą teikianti, progresyvi, civilizuota, patikima valstybė. Tai labai ambicinga, kūrybingumo reikalaujanti ir sunki užduotis.

 

A. Gelūnas

Gimė 1968 m. Kaune.
1988–1994 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Įgijo dailininko grafiko specialybę (magistro laipsnis).
1995–1997 m. mokėsi Tokijo menų universitete, Japonų stiliaus tapybos katedroje.
1997–2001 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją anglų kalba „Naujoji tvarkos paradigma Nišidos ir Merleau-Ponty filosofijoje“.
1997–2004 m. dirbo grafikos dėstytoju VDA Kauno dailės fakultete (KDF).
Nuo 2000 m. vizituojantis lektorius Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.
2001–2002 m. VDU Filosofijos katedros asistentas.
2002–2003 m. VDA KDF prodekanas, o 2003–2004 m. dekanas ir vyriausiasis mokslo darbuotojas.
2004–2010 m. VDA studijų prorektorius, 2005–2007 m. Dailės istorijos ir teorijos bei Grafikos katedrų docentas.
Nuo 2008 m. Nacionalinės kūrybinių ir kultūros industrijų asociacijos valdybos pirmininkas.
2010–2012 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministras.
Nuo 2012 m. lapkričio 26 d. Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų