Iliuzijos sklaidosi

Iliuzijos sklaidosi

Valdžią šalyje perėmusioms provakarietiškomis vadinamoms jėgoms gresia vėl įstrigti niekur nedingusių oligarchų įtakos dalybų pinklėse

Ukrainos parlamento rinkimų rezultatai dar kartą parodė šalies žmonių ryžtą žengti eurointegracijos keliu. Juos laimėjo proeuropietiškos jėgos, o persidažę pabėgusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijos likučiai arba iš viso nepateko į parlamentą, arba, susibūrę į Opozicinį bloką, turės labai ribotą įtaką. Komunistų partijai nereikėjo laukti net teismo sprendimo, kad ji būtų uždrausta, – tai padarė rinkėjai. Toks paveikslas dažniausiai piešiamas Vakarų politikų, diplomatų ir net žiniasklaidos. Bet ar tai nėra dar viena iliuzija?

Kalbos apie proeuropietiškų jėgų pergalę Ukrainoje bent jau labiau besidomintiems šia šalimi turėtų būti girdėtos. Lygiai taip pat pasakota 2004 m. po vadinamosios Oranžinės revoliucijos pergalės.

Visiškas déjà vu jausmas turėjo apimti atidžiau stebint, kaip formuojama valdančioji koalicija po spalio 26 d. rinkimų. Ukrainoje niekam neliko paslaptis prezidento Petro Porošenkos ir premjero Arsenijaus Jaceniuko arši kova dėl įtakos naujajai vyriausybei ir valdžios institucijoms apskritai.

A. Jaceniuko Liaudies frontas užėmė pirmą vietą pagal partijų sąrašus, tačiau, suskaičiavus ir vienmandatininkus, vietų parlamente skaičiumi labai atsiliko nuo P. Porošenkos bloko. Bet A. Jaceniukas panoro vos ne vienvaldiškai spręsti, kokia turi būti vyriausybės sudėtis ir kiek ministrų kabinetas jam bus pavaldus.

P. Porošenkos blokas, žinoma, nenorėjo su tuo sutikti. Be politinių manevrų bandant išplėsti valdančiąją koaliciją ir itin sunkių bei įnirtingų derybų dėl koalicijos sutarties, pasigirdo kalbų apie ryškėjančią asmeninę abiejų politikų priešpriešą. Nors iki rinkimų jie laikyti kone artimiausiais sąjungininkais ir bendražygiais.

Ką tai primena? Pakeiskime prezidento pavardę į Viktoro Juščenkos, o premjero – į Julijos Tymošenko ir gausime kone identišką vaizdą po Oranžinės revoliucijos. Iki visiškos dabartinių prezidento ir premjero priešpriešos, žinoma, dar toli. Bet ir po Oranžinės revoliucijos tai įvyko praėjus tikrai ne mėnesiui po rinkimų.

Oligarchai niekur nepranyko

Blogiausia, kad, kaip ir po Oranžinės revoliucijos, P. Porošenkos ir A. Jaceniuko konfrontacija nėra vien jų asmeninės priešpriešos rezultatas. Ukrainoje nedidelė paslaptis, kad taip dėl įtakos kaunasi politikams už nugarų stovinčios oligarchų grupuotės, – taip buvo po revoliucijos, taip yra ir dabar.

Pakeiskime prezidento pavardę į Viktoro Juščenkos, o premjero – į Julijos Tymošenko ir gausime kone identišką vaizdą po Oranžinės revoliucijos.

Populiariausia versija, kad šalies parlamente susikūrė du pagrindiniai galios centrai – A. Jaceniuką, jo Liaudies frontą ir trečią vietą pagal partijų sąrašus rinkimuose užėmusią „Savigalbą“ esą remia įtakingiausiu Ukrainos oligarchu po revoliucijos tapęs Dniepropetrovsko gubernatoriaus pareigas einantis Ihoris Kolomoiskis.

Antra įtakingiausia jėga pagal šią populiariausią versiją gerokai netikėta. Tai – buvusio V. Janukovyčiaus administracijos vadovo Serhijaus Levočkino vadovaujama vadinamoji dujų lobistų grupuotė. Dažniausiai ji įvardijama kaip S. Levočkino, dabar Austrijoje namų arešto sąlygomis laikomo Dmitrijaus Firtašo ir buvusio energetikos ministro Jurijaus Boiko grupuotė.

Jos įtaka netikėta todėl, kad pats S. Levočkinas į parlamentą pateko pagal jau minėto Opozicinio bloko sąrašą. Be to, ukrainiečiai dar nepamiršo, kad jis, kaip ir J. Boiko, ilgus metus buvo V. Janukovyčiaus komandos narys, nors šalyje vis dažniau garsiai prabylama, jog būtent S. Levočkinas stovėjo prie praėjusio lapkričio pabaigoje įsiplieskusios revoliucijos ištakų.

Esą būtent jis sugalvojo ir įsakė brutaliai išvaikyti studentų protesto akciją Kijevo centre po to, kai V. Janukovyčius Vilniuje nepasirašė Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su ES. Būtent S. Levočkinui ir D. Firtašui priklausanti televizija „Inter“ kažkaip sugebėjo vidury nakties atsidurti įvykių epicentre, nufilmuoti, kaip sumušti studentai, ir rodydama šią medžiagą jau kitą rytą apkaltinti valdžią smurtu prieš tautą. S. Levočkinas tuomet demonstratyviai įteikė atsistatydinimo pareiškimą ir taip viešai atsiribojo nuo valdžios veiksmų.

Ukrainoje diskutuojama, kad dabar jis turi įtakos ne tik Opoziciniam blokui ar net Oleho Liaško vadovaujamai Radikalų partijai. Bent jau kai kuriems šių organizacijų nariams. Esą būtent S. Levočkino grupuotė stovi ir už nemažos dalies P. Porošenkos bloko deputatų.

Dviprasmiški ryšiai ir derybos

Tokiomis kalbomis galima tikėti arba jas laikyti tik sąmokslo teorijomis. Viena visiškai aišku – politinės ir ypač stambiojo verslo interesų grupių skiriamosios linijos driekiasi tik­rai ne pagal oficialias partijų ribas. Ir net ne pagal bent jau Vakaruose (taip pat Lietuvoje) tradiciškai mėgstamą „prorusiškų“ ir „proukrainietiškų“ jėgų priešpriešos teoriją.

Palikime nuošalyje sąmokslo teoriją primenančią versiją, kad S. Levočkinas gali stovėti ne tik už Opozicinio bloko, bet ir už Radikalų partijos ir bent dalies P. Porošenkos bloko veikėjų.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie I. Kolomoiskio bendražygius. Šis oligarchas išgarsėjo kaip vienas didžiausių Ukrainos „patriotų“, asmeninis gynybos nuo Rusijos agresijos finansuotojas. Jo žiniasklaidos imperija per rinkimų kampaniją neabejotinai rėmė A. Jaceniuką ir Liaudies frontą.

Tačiau neseniai pats sugrįžęs iš kelionės į Odesą galiu paliudyti, kad ne tik pačios patriotiškiausios šio Ukrainos regiono jėgos, bet ir neutralūs stebėtojai būtent I. Kolomoiskio statytiniu laiko Odesos merą Genadijų Truchanovą. O šis vadinamas labiau „prorusišku“ negu „proukrainietišku“.

Viskas gali ir likti tik „rūmų perversmas“, kai vienus oligarchus ir jų įtaką pakeis kiti.

Verslo reikalai I. Kolomoiskį per G. Truchanovą ir Odesos uostą, atrodo, sieja net su Rusijos oligarchu Romanu Abramovičiumi, kuris visuomet laikytas artimu prezidentui Vladimirui Putinui.

Kaip tokie neformalūs verslo ar kiti ryšiai gali paveikti ne tik šalies politiką, bet net ir karo Donbase eigą, galima susidaryti įspūdį, pavyzdžiui, iš P. Porošenkos paskirto Luhansko gubernatoriaus Genadijaus Moskalio vieno interviu.

„Mes galime susitarti su VTB banko vadovybe, kad Rusija Alčevske patrauktų į šalį Aleksejaus Mozgovojaus (tai vienas garsiausių Luhansko separatistų lyderių) gaują. Tuomet perimtume Alčevsko valdymą į valstybės rankas kartu su gamykla. Galėčiau derėtis su „Rosneft“ ir už jos stovinčiu ponu Igoriu Sečinu“, – spalio pabaigoje G. Moskalis viešai skelbė savo viziją, kaip spręsti Luhansko srities problemas.

Taigi, apibendrinkime. Naujosios Ukrainos valdžios paskirtas gubernatorius viešai pripažįsta, kad galima susitarti net ne su V. Putinu, o, priklausomai nuo to, kas konkrečioje teritorijoje turi interesų, su Rusijos banko VTB (jis valdo G. Moskalio minimą gamyklą Alčevske) vadovybe arba „Rosneft“ ir jos vadovu I. Sečinu net dėl karo Donbase eigą bent iš dalies galinčių lemti dalykų.

Tai ne sąmokslo teorijos – apie iš tiesų vykstančias panašias derybas pastaruoju metu ne kartą lankantis įvairiose Ukrainos srityse teko asmeniškai girdėti dar gerokai prieš viešai pasirodant minėtajam G. Moskalio interviu.

Dėlionė dar sudėtingesnė

Grįžkime prie parlamento rinkimų rezultatų, formalių partijų ir realios politinės įtakos. Tarkime, ar kas nors girdėjo apie rinkimuose dalyvavusias partijas „Suvereni europie­tiška Ukraina“ arba „Ekonominis vystymasis“? Sąrašuose tokių nebuvo – taip vadinosi dvi frakcijos V. Janukovyčiui pabėgus persigrupavusiame ankstesniame Ukrainos parlamente.

Vos buvo paskelbti rezultatai, du kiek žemesnio rango oligarchai Ihoris Jeremejevas ir Vitalijus Chomutynikas prabilo apie ketinimus vėl suburti minėtąsias grupes. Šias staiga sudarė vienmandatėse apygardose laimėję neva nepriklausomi kandidatai.

Viskas vėl krypsta ta pačia linkme. Teigiama, kad V. Chomutyniko grupei didžiausią įtaką daro I. Kolomoiskis, o I. Jeremejevas, kurio grupę net viešai partnere vadina P. Porošenkos bloko deputatai, yra S. Levočkino sąjungininkas. Kaip tai dera su partine politine Ukrainos raidos logika ir rinkėjų valia, klausimas, ko gero, lieka retorinis.

Tiesa, P. Porošenkos bloke savų žmonių turės ir I. Kolomoiskis. Pavyzdžiui, vienas artimiausių jo bendražygių Dniepropetrovsko srities vicegubernatorius Borisas Filatovas ketina dirbti būtent P. Porošenkos bloko frakcijoje. Taip pat būtų naivu tikėtis, kad įtakos naujajame parlamente neturės tokie oligarchai kaip Rinatas Achmetovas, kuris dar prieš metus tituluotas turtingiausiu ir įtakingiausiu Ukrainos verslininku, arba Viktoras Medvečiukas, kurį dabartinis karas su Rusija akivaizdžiai sugrąžino į šalies politinės arenos olimpą. Prisiminkime kad ir kalbas apie galimą šio prorusišku vadinamo oligarcho paskyrimą Donecko gubernatoriumi kaip vieną kompromiso su Rusija variantų. Šį planą, nors jis nebuvo įgyvendintas, rėmė I. Kolomoiskis.

Chaosas ar viltis?

Net į parlamentą išrinktų savanorių batalionų vadų konfliktai lyg tyčia vyksta pagal tikras ar tariamas oligarchų įtakos linijas. Štai „Aidar“, kuris priskiriamas S. Levočkino esą kontroliuojamos Radikalų partijos įtakai, vadas Serhijus Melničiukas prieš rinkimus viešai pareiškė „duosiąs į snukį“ bataliono „Donbasas“ vadui Semionui Semiončenkai.

Pagal Liaudies fronto arba „Savigalbos“ sąrašus į parlamentą patekę savanorių batalionų „Dniepras-1“, „Taikdarys“ ir „Donbasas“ vadai Jurijus Berioza, Andrejus Teterukas ir S. Semiončenka viešai pareiškė įvykdysiantys savo liustraciją – užkirsią kelią į parlamentą arba bent jau sutrukdysią duoti priesaiką tautos išrinktiems kai kuriems odioziniams veikėjams. Tarp jų galėtų atsidurti ir S. Levočkinas.

Toks įkarštis net parlamente viską spręsti jėga iš tiesų patinka nemažai daliai valdžia nusivylusių ukrainiečių. Tačiau kiti pastebi, kad savanorių batalionų atstovai vis dažniau savavaliauja civiliniame gyvenime – daro nusikaltimus, dalyvauja verslo perdalijimo operacijose.

Ukrainos apžvalgininkai pastebi dvi tendencijas. Pirmoji labai panaši į Oranžinės revoliucijos fenomeną: viskas gali ir likti tik „rūmų perversmas“, kai vienus oligarchus ir jų įtaką pakeis kiti. Antroji – šalis rizikuoja nugrimzti į ekonominį ir politinį chaosą. Daug didesnį negu po Oranžinės revoliucijos. Ir europinei integracijai veikiausiai neliks vietos.

Pirmiausia dėl to kalta Rusija, vis dar tęsianti karą Donbase. Pačių oligarchų kovos, kurioms dabar jau pasitelkiami net naujieji ginkluoti dariniai, prie to prisideda nė kiek ne mažiau.

Kita vertus, yra ir dar vienas viltį žadinantis skirtumas, palyginti su Oranžine revoliucija. Visuomenė nebenori gyventi kaip anksčiau. Todėl vis dažniau kalbama apie dvi skirtingas Ukrainas. Politinis ir ekonominis elitas stumia šalį pakartoti Oranžinės revoliucijos nesėkmės. Žmonės pasiryžę to neleisti. Kuri iš šių Ukrainų nugalės, parodys tik laikas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų