Ieškokit padaužų

Ieškokit padaužų

Už vaikų žaidimus smagesni tik vaikų žaidimai kieme. Ieva Rekštytė su menininkais bei vaikų raidos specialistais kalbasi apie įvairių kartų žaidimus ir dėlioja pliusus vaikystei lauke.

 

„Ar vaikystėje žaidėte „Ali Babą?“ Turiu pripažinti, kad dėl šio ir panašių klausimų prieš skambindama pasirinktiems menininkams šiek tiek kuklinausi. Visa laimė, maniau, kad „rimtomis temomis“ (t. y. apie kūrybinį jų gyvenimą) kalbėjomės jau anksčiau. Galiausiai paaiškėjo netikėtas dalykas. Visi jie: avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, scenografė Aleksandra Jacovskytė, poetas Aidas Marčėnas ir aktoriai Darius Gumauskas bei Simonas Storpirštis, apie savo ankstyviausias gyvenimo dienas pasakojo su tokiu entuziazmu, jog liko tik susigėsti dėl pirminės abejonės ir įsitikinti, kad kuo ilgiau gyveni, tuo smagiau prisiminti ir kalbėti apie vaikystę. Kaip sakė A. Jacovskytė, klydome manydami, kad tikras gyvenimas prasideda tik suaugus, iš tikrųjų – tuomet jis baigiasi. A. Marčėnas priduria: visas gyvenimas ir skirtas vaikystei suvokti.

J. Meko (91 metai) bičiuliai sutartinai vadina jį žaidimų ir džiaugsmo guru. Juo būti išmokta turbūt dar ankstyvoje vaikystėje Semeniškių kaime, Aukštaitijoje, žaidžiant slėpynes ar sukant kamuolius iš karvių plaukų. Daugiau nei šešias dešimtis metų Niujorke gyvenantis avangardinio kino krikštatėviu vadinamas J. Mekas su draugais pramogų susigalvoja kasdien. Ant Jono buto sienos pakabinta popieriaus skiautė su užrašu „Keep dancing, keep singing, have a good drink and do not get too serious! Ok?“ (angl. „Šok, dainuok, išlenk taurelę ir nebūk per rimtas! Gerai?) taikliai apibendrina tą optimistišką nerūpestingumą, kurio iš menininko vertėtų pasimokyti.

Kartą toptelėjo, kad J. Meko fenomeną ėmiau suprasti ne tada, kai peržiūrėjau jo filmus ir perskaičiau knygas, o kai sužinojau ir savo akimis pamačiau, kaip jis bendrauja, elgiasi su draugais. Viena akimirka Paryžiuje, prieš pat kino poeto retrospektyvinės parodos atidarymą Pompidou centre, įsiminė ilgam. Restorane, kuriame buvome susitarę susitikti interviu, menininkas pietavo su sūnumi Sebastianu ir bičiuliu iš Vokietijos. Šis pasiskundė, kad tikriausiai (koks aplaidumas!) taip ir neturi Jono autografo. Klaida buvo ištaisyta akimirksniu: vokiečio lėkštėje atsidūrė gruzdinta bulvytė su užrašu „Jonas Mekas“. Tai visiškai natūralus poelgis kino kūrėjui, bet aš dar ilgai galvojau apie tą unikalią bulvytę ir net nufotografavau ją. Į pasiteiravimą apie vaikystės žaidimus jis taip pat sureagavo mekiškai: detaliai juos išdėstė spausdinimo mašinėle, o, prisiminęs dar vieną, netgi nupiešė aiškinamąjį eskizą. Laiške pridūrė: „Surašau savo vaikystės piemenų žaidimus.“

Teatro aktorius D. Gumauskas (40 metų) vaikystės dienas leido Kauno Piliakalnio gatvėje. Dviejuose daugiabučiuose – penkiaaukščiame ir devynaukščiame – buvo įsikūrusios greta veikiančio fabriko darbuotojų šeimos. Čia pat, po namų langais, teka Nemunas, iš kitos gatvės pusės driekiasi geležinkelio bėgiai, už jų – kalvų juosta. Jeigu turite pramuštgalvio geną, jau supratote, kad žaidimų įvairovė šios apylinkės vaikams – pavydėtinai plati. Kitaip tariant, džiaugsmas vaikams – nerimas tėvams. D. Gumauskas prisimena, kad vaikystėje beveik nežiūrėdavo televizoriaus, o veržte verždavosi į lauką ir išbūdavo ten nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Vienas didžiausių traukos objektų, žinoma, buvo upė.

„Jei pro namo balkoną mesdavai bulvę ir pataikydavai į Nemuną, – prisimena aktorius, – išbaidydavai žuvis apačioje žvejojantiems draugams.“ Reiktų patikslinti, kad jie užsiimdavo veikiau ne žvejyba, o žuvų medžiokle su žeberklais. Berniūkščių mamos laimikio, deja, nepripažindavo, tad jį tekdavo atiduoti pirmuose namo aukštuose gyvenančioms senutėms. „Kitoje Nemuno pusėje buvo irklavimo bazė, į kurią nusigaudavome valtimis ar savadarbiais plaustais ir išsitepę purvu iššokdavome iš pasalų it laukiniai ir gąsdindavome irkluotojas“, – tęsia D. Gumauskas. Pakrantėje, patys nežinodami pavadinimo, vaikai žaisdavo petankę, tik vietoj kamuolių naudojo akmenis. O karštesnėmis dienomis pavėsio ieškodavo miškais apaugusiose kalvose, kur atgydavo robinai hudai, kapitonai tenkešai, buvo kasami urvai ir įrengiamos kuo rimčiausios slėptuvės su maisto atsargomis. Žaidimai žaidimais, bet vieną Dariaus vaikystės žygdarbį būtina papasakoti.

Vasarą Nemuno pakrantėse mėgdavo sėdėti poros ir siurbčioti „taurųjį“ žigulinį alų. Buvo tokia linksma porelė: moteris labai labai stora, o jos širdies draugas – klaikiai plonas. Vieną kartą jie sėdėjo pakrantėje ir vaikinas nusprendė įrodyti savo vyriškumą – perplauks Nemuną, neįsivaizduoju, ką kitoje jo pusėje padarys (gal nuskins kokią aguoną iš plyšio betone?), ir grįš pas ją. Nuplaukė. Tuo metu mudu su Remigijumi sėdėjome savo valtyje ir stebėjome, kuo viskas baigsis. Kai vyriškis išlipo į krantą, jo moteris ženklais ėmė rodyti, kad atgal neplauktų – grįžtų per tiltą. Bet jis nepanoro su savo gelėtais „šeimyniniais“ eiti du kilometrus iki tilto, paskui du kilometrus atgal, tad pasiryžo plaukti. O kadangi jau buvo išvargęs ir privartojęs alaus, maždaug ties viduriu Nemuno aiškiai pristigo jėgų. Jis ėmė skendinėti ir springti vandeniu. Tai pamatę, mudu narsiai puolėme irkluoti jo link. Leidome jam įsikabinti į valtį. Žinoma, vaikinas buvo labai įsižeidęs, kad atplaukėme jo išgelbėti, tačiau leidosi parplukdomas į krantą. Po to įvykio jo storoji mergina mus beveik kasdien vaišindavo saldainiais.

Vilniuje, Antakalnyje, margatautėje aplinkoje tarp lenkų, rusų, žydų ir lietuvių vaikų, augo poetas A. Marčėnas (54 metai). Netoli namų tekančios Neries pakrantės, kone dvidešimties, trisdešimties ar dar didesnei grupei vaikų vos pakutenus fantaziją, virsdavo prerijomis, kautynių laukais, ledo laivų upėmis (vaikai buvo įsigudrinę plaukioti ledo lytimis, tačiau A. Marčėnas teigia buvęs bailus, tad bandė tik kelis sykius) ar net Žalgirio mūšio epicentru. Aidas priklausydavo kryžiuočių ordinui, buvo pasigaminęs kartoninį šalmą ir pasirinkęs jam tuomet ypač šauniai skambėjusį Ulricho fon Jungingeno vardą. „Mano dėdė – istorikas, tad Šapokos istoriją buvau perskaitęs jau vaikystėje“, – prisimena poetas. Dėl istorinių žinių bagažo jam nuolat tekdavo vadovauti karžygiams. Žalgirio mūšiai trukdavo kelias savaites, tada šį strateginį žaidimą („Mes net siųsdavome šnipų į priešų stovyklą!“) keisdavo kiti, nebūtinai kariniai.
Vieną jų poetas juokais įvardija kaip „gegužės karštinė“, kai jau pabodus kautynėms, kuriose dalyvaudavo vien berniukai, į žaidimus įsiliedavo ir mergaičių. „Tas noras ypač padidėdavo atėjus pavasariui“, – šelmiškai tarsteli. „Gegužės karštinės“ esmė – mergaitės gaudo berniukus ir pagavusios gali daryti jiems ką nori. A. Marčėnas susijuokia, kai puolu klausinėti, ką gi jos pagautiesiems iškrėsdavo. „Nežinau, niekada nebuvau pagautas, – juokiasi poetas. – Buvo labai baisu. Apie pagautus berniukus eidavo kraupios legendos.“

Kai sąmoningai bandau ką nors prisiminti iš Antakalnio (Vilniuj atsidūriau ketverių), vis prisimenu, kaip mes įsibėgėję lekiame į tokį palinkusį gluosnį prie krepšinio aikštelės. Tas vaizdas man vis iškyla. Prisimenu, kaip iš sienos krapštome saulėje šviečiančius špato akmenukus. Paskui jau temstant mėtome į dangų, ir juos puola šikšnosparniai, o mane kviečia namo mama, ir taip dar nesinori. Tuos vaizdus užfiksavau, ir jie eilėraštyje tikriausiai yra kertiniai. Paskui jau visą tą vaizdą gali aplipinti istorijomis, nutikimais, nuotykiais. Visa Antakalnio atmosfera, kai gyveni tarsi mieste, grįžti namo išsimaudęs su glaudėm ir tėvas grįžta su glaudėm nuo upės, ir randi kieme kaimyną, irgi grįžusį su glaudėm, kuris negali įeiti į namus, nes žmona išvažiavus į darbą daryti spektaklio. (iš Liudviko Jakimavičiaus interviu su A. Marčėnu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2006 m., nr. 3079)

Kažin ar maždaug šioje rašinio vietoje nuo tokių, net ir apibendrintų, vaikystės leitmotyvų daugumai šiuolaikinių tėvų plaukai neatsistojo piestu. Pasiplaukiojimai ledo lytimis? Savadarbiai plaustai? Kamuoliai iš karvių plaukų? Viešpatėliau! Gimdytojų žodyne tokia veikla tikriausiai būtų apibūdinama kaip „nehigieniška“, „nesaugi“ ar net „chuliganiška“. Veikiausiai jie teisūs. Bent iš dalies.

Edukologė dr. Austėja Landsbergienė linkteli paklausta, ar leisti vaikus žaisti į lauką šiandien pavojingiau nei, tarkime, prieš kelis dešimtmečius. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad nors vertimosi kūliais nuo kalno, karstymosi medžiais ar šokinėjimo per balas dažniausiai „nepalaimina“ nei tėvai, nei mokytojai, nesuvaržyti žaidimai būtini. Jų pranašumai įrodyti moksliniais tyrimais. Žaisdamas lauke vaikas mokosi ir tobulėja su kiekvienu patyrimu: įsivaizduojamos pilys, kraštai ir būtybės skatina kur kas greitesnę smegenų raidą, taip stiprinama imuninė sistema ir fiziniai įgūdžiai. Vaizduotės lavinimas pagerina rezultatus mokykloje, skatina kūrybiškumą, vaikas lengviau ištveria nesėkmes, sprendžia problemas ir paprasčiau susiranda draugų – su aktyviu, sumaniu ir linksmu žaidimų parneriu, akivaizdu, daug smagiau leisti laiką. „Žaidžiant ugdomi tam tikri vaidmenys, kurie išlieka ir kitais gyvenimo etapais, – vieni tampa vadais, kiti vykdytojais“, – sako edukologė.

Vaikų raidos psichologė Gintarė Pupinytė taip pat tvirtina, kad namie per mažai erdvės, o išėjimas į lauką yra pati geriausia pasaulio pažinimo ir socialinio bendravimo pamoka. Žaidžiant tik kompiuteriu nesimokoma empatijos ir sunkiau įsisąmoninama, kad santykiai su žmonėmis iš tiesų yra daug subtilesni nei virtualioje erdvėje. „Pabendravus su vaikais, kurių tėvai džiaugiasi juos užėmę įvairiais kompiuteriniais žaidimais, galima pastebėti, kad jie dažniausiai yra ne tokie emocingi ir tylesni. Manoma, jog bent iki 7 metų atžalas reikėtų prilaikyti nuo telefonų, kompiuterių ir kitų elektronikos prietaisų, kad iki to laiko jie daugiau dėmesio skirtų gyvam bendravimui ir žaidimams, spėtų susiformuoti jų socialiniai įgūdžiai, emocinis intelektas. Naudotis kompiuteriu tikrai išmoks, bus priversti“, – teigia specialistė.

Įdomaus bendravimo mokykla buvo teatro dailininkės, fotografės A. Jacovskytės (69 metai) vaikystė. Sostinės A. Savickio gatvėje (anuomet ji vadinosi Kražių skersgatviu), kurioje menininkė įsikūrusi iki šiol, gyveno įvairiausių tautybių – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – vaikų, daugiausia vienmečiai, gimę po karo. „Tarpusavyje kalbėjomės rusiškai. Ir nors puikiai žinojome, kad esame skirtingų tautybių, tai nedarė jokios įtakos mūsų bendravimui, –  prisimena ji. – Atminty išliko, kad lietuvių šeimose ir namuose buvo tvarkingiau, švariau ir pilna verbų. Rusų namuose būdavo daug vaškinių, dirbtinių gėlių ir jokio aiškumo, kur kokios paskirties kambarys ar baldas. O žydų namuose aplinka – demokratiškesnė, ne toks griežtas elgesys prie stalo kaip, pavyzdžiui, lietuvių šeimose.“
Aplinkinės gatvės tuo metu nebuvo grįstos net akmenimis, tad vaikams buvo patogu žaisti „Klases“ ar „Žemę“. Pastarajam žaidimui reikia nubrėžti apskritimą ir padalyti jį į tiek dalių – „žemių“,  kiek yra žaidėjų. Vienas po kito vaikai meta peiliukus į svetimas „žemes“ ir atsiriekia sau tiek, kiek pavyksta įsmeigti. Laimi, žinoma, didžiausias „žemvaldys“.

Be slėpynių, kurioms senamiestis it sukurtas, A. Jacovskytė prisimena, kaip su bičiuliais rinko stiklo šukes; ypač džiaugdavosi radę krislelį raudonos spalvos stiklo – įdėdavo jį į buteliuką su vandeniu ir judindami prieš saulę žavėdavosi. Mergaitės darydavo „sekretus“ – po šukėmis uždengdavo gėlių žiedus, kitus smulkius daiktus ir užkapstydavo žemėmis ar smėliu. Kai buvo pradėtos Ministrų tarybos (dabartinės Užsienio reikalų ministerijos) pastato statybos ir iškasta duobė pamatams, joje pasimatė daug geltono smėlio. Vaikams tai prilygo naujai žaidimų aikštelei: „Mes be paliovos šokinėjome ir laipiojome į tą duobę. Drąsiųjų privilegija buvo šokinėti iš aukštai. Aš nebuvau iš jų, bet labai dirbau su savimi – tai buvo garbės reikalas, todėl man visai nepatiko, kad bijojau.“

Aktoriai Simonas ir Ainis Storpirščiai (abiem 28-eri) taip pat užaugo sostinės senamiesčio prieglobstyje. Nemažai laiko pusbroliai praleisdavo Jaunimo teatro užkulisiuose, tačiau įdomiausių žaidimų siūlė senamiesčio gatvės ir uždari kiemai. „Mūsų „smėlio dėžė“ buvo Prancūzparkis (skveras prie Prancūzijos ambasados – red. past.), – sako Simonas. – Aš gyvenau Dominikonų gatvėje, o Ainis – Stiklių, tad susitikdavome pusiaukelėje.“ Aktorius susimąsto, kad vaikystė pačioje Vilniaus širdyje neišvengiamai kursto vaizduotę: kiekviename žingsnyje – neišsenkantys naujų istorijų ir nuotykių klodai.

„Šalia vartų į mano kiemą buvo tokios arkos, kuriose mudu su Ainiu įsitaisydavome ir apsimesdavome, kad esame statulos, šventai tikėdami, jog ir praeiviai taip mano“, – šypsosi aktorius. Jis papasakoja tiek susidūrimų su keistais senamiesčio gyventojais, pašto dėžučių padegimo istorijų ir kitų nuotykių, kad lieka tik paklausti: kaip reaguodavo tėvai? Štai atsakymą sufleruojanti istorija: Salomėjos Nėries gimnazijos kieme pusbroliai žaidė su krepšinio kamuoliu. Žaidimas vadinasi „Orinukas“, o jo taisyklės paprastos: žaidėjas meta kamuolį į krepšį, jei pataiko ir pagauna kamuolį, gauna du taškus, jei pataiko, bet kamuolio nepagauna, – vieną. Jei nei pataiko, nei pagauna – ir taip aišku.

„Vieną sykį Ainis švystelėjo kamuolį ir jis įstrigo tinkle. Sugalvojau, kad lengvai jį išmušiu čia pat gulinčiu plytos gabalu. Pusbrolis, aišku, nuo krepšio nesitraukė, nes tikėjosi gauti du taškus…“ Pramušta kakta būsimasis aktorius klykdamas pasileido namo ir tėvams, nenorėdamas užtraukti rūstybės ant pusbrolio, pasakė, kad jį sumušė chuliganai. Simonas dabar juokdamasis pasakoja, jog pačiu laiku sutiko įpykusį Ainio tėvą ir brolį, išsiruošusius surasti skriaudėjus. „Teko prisipažinti, kad tai aš jam kaktą praskėliau, – prisimena S. Storpirštis. – Jiems teliko atlaidžiai nusišypsoti pamačius tokį jau žinomą „chuliganą“ ir grįžti namo. Dėl mūsų eibių eiti aiškintis teko ne kartą…“

Gerai tai, kas gerai baigiasi. Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos mokytoja Gabrielė Kaupaitė teigia, jog idealiausia, jei suaugusieji prižiūri savo atžalų veiklą kieme ir pastebėję, kad vaikai užsiima netinkamais žaidimais, juos pamoko, nukreipia. „Jei sugebėsi vaikus sutelkti ir išmokysi juos žaidimų, jie noriai juos kartos, o vėliau, šiems atsibodus, patys prašys tavęs prisijungti ir parodyti naujų. Esminė tėvų klaida, kad jie skiria dėmesio savo atžaloms tada, kai patys to nori, bet ne tada, kai to nori vaikai.“

Gabrielės mokomi žaidimai dažniausiai būna pamokų konteksto dalis. Jei vaikams pasakojama apie elektros taupymą, mokytoja į šią temą integruoja su tuo susijusį žaidimą. Mokiniai taip ne tik žaidžia, juda, bet ir lengviau įsimena informaciją. Tokį ugdymo metodą gali pritaikyti ir tėvai. „Sportas ir žaidimai turi būti neatsiejami vaikystės elementai, – sako G. Kaupaitė. – Deja, iš mokyklos laikų daugelis išsinešė neigiamų emocijų, susijusių su fizinio lavinimo pamokomis. Nuo pat ankstyvų dienų reikia rodyti, kad judėti, sportuoti yra smagu. Tokia informacija užsifiksuos visam gyvenimui, o su anksti įgytais kompleksais kovoti gana sunku.“

Mokslininkai yra pastebėję, kad per didelis šiuolaikinių šeimų atotrūkis nuo gamtos (net ir gamtos mieste) sukelia rimtesnių padarinių, vadinamų gamtos trūkumo sutrikimais (Nature Deficit Disorder). Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie vaikystėje augo greta gamtos ir turėjo daugiau galimybių būti lauke, yra ne taip linkę pasiduoti įtampai, jiems paprasčiau susikoncentruoti ir sutelkti dėmesį. Be to, jie pasižymi geresne judesių koordinacija ir motorika. Gamta veikia raminamai, mažina kraujospūdį ir slopina stresorius. Priešingai veikia technologijų pasaulis: vaikai, praleidžiantys daugiau laiko prie kompiuterio, yra irzlesni ir linkę į didesnį aktyvumą. G. Kaupaitė tikina, kad tinkamą pavyzdį turi rodyti tėvai. Jei jie sulindę į nešiojamuosius kompiuterius bei telefonus, nereikia stebėtis, kad taip elgsis ir jų atžalos. Ginti save į lauką pirmiausia turėtų patys gimdytojai.

Vaikystės sąlygos smarkiai keičiasi. Gal net atrodo, kad kuo toliau, tuo šis laikotarpis tampa ne toks smagus ir padūkęs, bet taip manantys akivaizdžiai stokoja išmonės. A. Landsbergienė pataria nusiraminti ir susitaikyti, kad visko neaprėps ir nesužiūrės net vadinamieji tėvai malūnsparniai. Neišvengiamai tenka rinktis ir ieškoti kompromisų. Bet dėl vieno galima būti tikriems – žaisti lauke visuomet yra geras sprendimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų