Į Sardinijos sielą – per kulinariją

Į Sardinijos sielą – per kulinariją

Daugiau nei prieš ketverius metus Sardinijoje įsikūrusi lietuvė Inga Lesauskaitė, pasakodama apie naująjį savo gyvenimą svečioje šalyje, jos unikalų paveikslą nupiešė per kulinarijos kultūros autentiką.

Studijuodama Vilniuje I. Lesauskaitė vieną vasarą susiruošė atostogų pas Sardinijos saloje gyvenančius bičiulius. Likimas ją suvedė su dabartiniu vyru ir parvykusi į Lietuvą netruko apsispręsti ten grįžti – ne atostogauti, o gyventi. Ketveri metai lietuvei buvo pakankamas laikas apsiprasti ir įsikurti naujus namus – jiems pilnatvę suteikė tolerantiškų, kosmopolitiškų pažiūrų šeimos nariai, bičiuliai, supratingas europietiško mentaliteto italas vyras ir netrukus gimusi dukra.

Vietos kulinarija tapo neatsiejama vos atvykusios lietuvės gyvenimo dalimi. Ingos vyras – tipiško sardų žuvies restorano salos sostinėje Kaljaryje savininkas, tad moteris natūraliai įsiliejo į jo verslo veiklą: ėmėsi tvarkyti finansinius reikalus, ūgtelėjus dukrai – rūpintis saldžiaisiais patiekalais. „Mūsų restorane dirba tik vyrai, jie susikoncentravę į pagrindinių patiekalų gaminimą, klientų aptarnavimą, tad iki man prisijungiant nebuvo kam rūpintis desertais – juos užsisakydavo gatavus iš kitų įmonių. Pamaniau, kad būtų šaunu turėti unikalių saldžiųjų patiekalų, tad ėmiausi kasdien kepti po keletą tortų, keksų, šokoladu lieti vaisius, kad lankytojai galėtų mėgautis šviežiais, vietoje pagamintais desertais“, – pasakoja I. Lesauskaitė.

Auginanti dukrą, studijuojanti ir šeimos verslu besirūpinanti lietuvė netruko priprasti prie naujos šalies aplinkos, kultūros tradicijų, papročių, tačiau supanašėjusia su vietos moterimis jos nepavadinsi. „Nesiekiu lygiuotis į itales, nes tokia nesu iš prigimties. Jos užima dominuojantį vaidmenį šeimos gyvenime – visa buitis gula ant pečių net ir dirbančiai ar karjeros siekiančiai moteriai. Įsivaizduokite, grįžusios po darbo jos ne tik atlieka būtinuosius kasdienius darbus, bet ir nepatingi pasilypėjusios nuvalyti aukštų spintų, spintelių paviršių. Kiek kartų per metus tai darome mes, lietuvės? Nenuostabu, kad savo šalies moteris italai laiko neprilygstamomis namų šeimininkėmis“, – pastebėjimais apie gyvenimą svečioje šalyje dalijasi lietuvė.

Tad nekeista, kad daugelis italų vyrų su mamomis gyvena net iki 40–45 metų – tai paprasčiausiai patogu. Jei šeima pasiturinti, pasitaiko, kad vyriškis nesivargina nė dirbti. Tačiau apskritai darbas yra vienintelis brandžių viengungių rūpestis, po kurio namo skubėti nereikia: kol vakaros su bičiuliais prie bokalo alaus, mama pasirūpins vakariene, namų švara, skalbiniais. Užtat restoranai yra populiari dirbančių italų rutinos dalis – čia užbėgama palyginti skubrių pietų, o po darbo dienos itališku tempu vakarieniaujama. Maisto užeigos savo darbo valandas pritaikė prie dirbančių asmenų laiko: čia neužsuksi kada panorėjęs, nes dažna maitinimo įstaiga duris pietų atveria pirmą valandą popiet ir užsidaro penktą, vakarienės atsidaro aštuntą ir veikia iki pirmos nakties.

Kuo sardai yra ir nėra italai

Pasakojimui įsibėgėjus, I. Lesauskaitė suskumba pridurti, kad visgi sardai nėra tipiniai italai. Jie santūresni, ramesni, ne tokie emocionalūs ir ekspresyvūs: tyliau šneka, kur kas mažiau gestikuliuoja. Skiriasi mentalitetas, gyvenimo būdas, požiūris į įvairius dalykus. Sardai ypač ištikimi gimtajai salai ir daugelis neįsivaizduoja savo gyvenimo ne tik svečioje šalyje, o net žemyninėje Italijoje.

Sardai didžiuojasi savo sardiška kalba ir jos gyvomis prokalbėmis. Lietuvės teigimu, jei skirtingų Sardinijos regionų gyventojai šnekėtų kiekvienas savo tarme, ne visada susikalbėtų. Turistai mano, kad italai nenoriai kalba angliškai, o su čionykšiais bus kur kas sunkiau – laisvai bendraus nebent aukštos klasės viešbučių ar restoranų personalas. Tiesa, Sardinijos jaunimas suinteresuotas mokytis anglų kalbos, tačiau jos dėstymo lygis mokyklose esąs daug žemesnis nei Lietuvoje.

Nepaisant galimų kalbos barjerų, sardai yra nepaprastai svetingi: svetimšaliui būtinai viską aprodys, jei reikia, paveš, pasirūpins. Svečią įsileidę į savo namus atiduos jam viską, ką turi skaniausio, ką galbūt spintelėje laikė dešimtį metų, ką padarė savo rankomis.

Tai didelis dalykas, nes sardams, kaip ir visiems italams, namai ir šeima yra šventa. Viena, kai tu į vietinių būrį laikinai įsilieji kaip svečias, kita, kai pretenduoji tapti šeimos nariu. Tuomet užsienietį stengiamasi visaip kaip patikrinti: pradedant šeimos vertybėmis, baigiant religingumu. (Sardinijoje svetimšaliui darbo rinka nesvetinga: nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, kokie gebėjimai, jei tavęs nerekomenduos vietinis, vargu ar gausi darbą, į kurį manaisi tinkamas. Žinoma, kas kita, jei tai tarptautinė bendrovė.)

Sekmadienis – šventa bažnyčios ir šeimos diena, kai prieš kitas laisvalaikio veiklas pirmiausia namuose ar restoranuose didelėmis kompanijomis susiburiama šeimos pietų. Turint omenyje nupasakotą moters vaidmenį buityje, galima nustebti per sekmadienio vaišes išvydus netikėtą reginį: kol moterys ramiai sau šnekučiuosis ir užkandžiaus, vaikais rūpinsis vyrai. „Svetimšalį apskritai gali nustebinti čia vaikams rodomas ypatingas dėmesys. Man iki šiol sunku nereaguoti, kai gatvėje ar parduotuvėje nepažįstamas žmogus mano dukrą nori paimti ant rankų, pabučiuoti, nufotografuoti. Nors mums, lietuviams, tai absoliučiai nepriimtina, jei sardui ką nors pasakysi prieš, jis suglums – kodėl?“ – dar vieną mentaliteto skirtumą išryškina lietuvė.

Sardiškos virtuvės ypatumai

Sardinija visų pirma yra žuvų sala, kur svetimšaliai turi unikalią galimybę paragauti daugybės rūšių jūrų gėrybių. Dažname restorane galėsi užsisakyti patiekalą iš šios dienos laimikių vitrinos. Šviežios žuvys paprastai pabarstomos druska, apšlakstomos šviežiai spaustu alyvuogių aliejumi ir kepamos ant atviros ugnies. Pagrindinis pagardas prie žuvies patiekalų – petražolės: vienos arba trintos su česnakais alyvuogių aliejuje. Unikalus sardų gastronomijos gaminys, kurio neparagausi jokiame kitame Italijos regione, yra botarga – tam tikru būdu džiovinti žuvų ikrai.

Grynai sardiškas mėsos patiekalas yra ant iešmo virš laužo keptas pieninis paršelis, ėriukas ar ožiukas – tik patelės pienu žindyti jaunikliai. Eilinės Kaljario parduotuvės mėsos skyriaus Inga negalėtų palyginti su jokia lietuviška mėsos krautuve. Lietuvoje rasi vos kelių rūšių mėsos, o tenykščiuose prekybos centruose akys raibsta nuo jos įvairovės: jautiena, arkliena, kiauliena, asiliena, triušiena, putpelių mėsa ir tik kur nors kampe – vištiena su kalakutiena. „Į Sardiniją arkliena importuojama iš Lietuvos pajūrio ir laikoma geriausia Europoje, – nustebina I. Lesauskaitė. – Į lietuvių įmonę atvykęs sardas pamokė, kaip auginti mėsinius arklius, ir dabar kas savaitę jų mėsa gabenama per pusę Europos.“

Inga teigia, kad tai mėgstamiausia jos trimetės dukrelės mėsa – tamsesnė, saldesnė negu jautiena, su gelsvu riebaliuku. Pakepama ant grotelių kelias minutes, kad būtų su krauju, nes taip gaminant išlieka visa joje esanti geležis, pagardinama druska – arkliena tampa minkštutė lyg sviestas. Tokios aukštos kokybės mėsos marinuoti nereikia. Kam patinka, kepsnį galima paskaninti česnakiniu petražolių aliejaus padažu.

Sardai nemaišo patiekalų: jei valgo mėsą, tai gryną su padažu ar be jo, jei žuvį, tai vieną pačią, ryžius, keptas bulves, daržoves – atskirai. Net jei restorane ir pageidausi patiekti kaip garnyrą, jį būtinai atneš kitoje lėkštėje. Jei nepaprašysi atnešti tuo pat metu – gausi po nežinia kiek laiko, nes kitas patiekalas virtuvėje užsakomas tik atnešus ištuštintą prieš tai užsakyto lėkštę. Tai viena priežasčių, kodėl itališkų pietų ar vakarienės ritualas trunka mažiausiai tris valandas.

Sardinija – vaisių, daržovių ir žalumynų rojus. Kiekvienu metų laiku čia kas nors auga, tad visada yra šviežių sodo ar daržo gėrybių. Sardai turi tradiciją suvalgę pirmąjį ir antrąjį patiekalą ant stalo atnešti dubenį su nuplautomis sveikomis daržovėmis: pomidorais, salierais, agurkais, pankoliais, morkomis. Juos lupa, pjausto sėdėdami prie stalo, įsipila aliejaus su raudonaisiais pipirais ir mirko – tai neatsiejama šventinio pietų ar vakarienės ritualo dalis. Kasdien čionykščiai pietauja panašiai kaip lietuviai: suvalgo vieną patiekalą ir kiekvienas grįžta prie savo darbų.

Prie kasdienių pietų patiekalo geriamas vynas, lygiomis dalimis skiestas su vandeniu, vakarienei  –taurė ar dvi gryno vyno. Sardinijoje nėra paprasta gauti kitokio nei sardiško ar itališko. Sardai kur kas labiau nei italai mėgsta alų, ir tik vietinį „Ichnusą“, kuriuo didžiuojasi: jei restorane užsisakysi alaus, padavėjas tikrai nepaklaus, kokio, o atneš „Ichnusos“.

Gurmaniškas kraštovaizdis

Su kulinarijos kultūra glaudžiai susijęs ir Sardinijos kraštovaizdis. Šalyje, kur 300 dienų per metus šviečia saulė ir yra nemažai negyvenamų plotų, susiklostė nepaprastos galimybės vešėti natūraliai gamtai. Jei, kaip dažnas turistas, išsinuomojęs automobilį keliautum aplink salą, pamatytum, kad centrinėje jos dalyje apstu gyvulių fermų, pievose piemenų ganomos didžiulės galvijų bandos.

Šiame krašte klesti fermerių ūkiai, suteikiantys jiems ne tik maisto asmeniniams poreikiams, bet ir lėšų pragyventi: miestiečiams parduodamas šviežiai spaustas aliejus, vynuogių vynas, daržovės, vaisiai, mėsos produktai provincialams leidžia užsidirbti.

Iš serpantinų aukštumų atsiveria vynuogių, alyvuogių plantacijų panoramos, plyti nuostabūs parkai, laukinės gamtos rezervatai, kur ganosi laukiniai arkliai, elniai, teka kalnų upeliai ir žydi gėlės.  Sardinija turistus iš Europos ir viso pasaulio masina nuostabiais skirtingais paplūdimiais. Į salos šiaurėje esančius kurortus Porto Cervo ir Costa Esmeralda nuosavais lėktuvais ir privačiais laivais traukia turtuoliai, labiau į pietus keliauja nenorintys ar negalintys už naktį viešbutyje mokėti tūkstančių eurų. Visoje saloje rasi baltojo kvarcinio, geltonojo smėlio, akmenuotų paplūdimių ar romantiškų uolėtų įlankėlių, pasiekiamų tik jachtomis ar mažais laivais. Tokių daugiausia susispietę dešiniajame salos krante. Vietiniai, be galo mylėdami jūrą, dažnus savaitgalius leidžia paplūdimiuose ar įlankų prieplaukose.

Lietuviškos vaišės Kaljaryje

Iš savaitgalinių susibūrimų išsirutuliojo Sardinijos lietuvių bendruomenė, ketvirta  Italijoje, be Romos, Milano ir Genujos. „Siekiame vienyti saloje gyvenančius lietuvius, propaguoti Lietuvos istoriją, kultūrą, kalbą. Viskas prasidėjo nuo savaitgalio aperityvų, tada pradėjome organizuoti Lietuvos tautinių švenčių minėjimus su lietuviškomis vaišėmis. Siekdami puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą įkūrėme vaikų mokyklėlę. Joje pirmą kartą pernai atšventėme lietuviškas Kalėdas, iš Romos atvykęs kunigas monsinjoras Visvaldas Kulbokas laikė mišias“, – pasakoja lietuvė.

Moteris tikina, kad kai kurių lietuvių išeivių, ištekėjusių už sardų, vaikai, nors gimę Lietuvoje,  jaučiasi italais, sunkiai kalba lietuviškai. Daugelis mamų su atžalomis namie nebendrauja gimtąja kalba, tad natūralu, kad jie nemoka elementarių žodžių. Kaljaryje įkurtoje lietuvių mokyklėlėje įvairaus amžiaus vaikučiai žaidimo forma mokosi gimtosios kalbos.

Kadangi Sardinijoje vaikai į mokyklą eina šešias dienas per savaitę, o sekmadieniais – į tikybos pamokėles, į lietuvišką mokyklėlę pavyksta susiburti kas antro šeštadienio popietę. „Pastebėjau, kad vaikų neturintys lietuviai prie bendruomenės jungiasi vangiai. Dauguma jos narių – turintys atžalų: matyt, tik stebėdami kitoje kultūroje nuo gimtosios tolstančius mažuosius supranta savo tautiškumo puoselėjimo svarbą“, – mano I. Lesauskaitė.

Keletas turizmo niuansų

Sardinijoje turizmo infrastruktūra išvystyta menkiau nei Sicilijoje. Nors viešasis autobusų transportas – gana patogus, I. Lesauskaitė tikina, kad salą paprasčiausia apžiūrėti išsinuomojus automobilį. Taip keliaujant verta prisiminti, kad degalinėse gausi tik degalų (šiuo metu litras benzino kainuoja  apie 1,76 euro, dyzelino – 1,64), jei įsigeisi maisto, tabako ar alkoholio gaminių, teks užsukti į specializuotą parduotuvę.

Sostinėje Kaljaryje, kurią iš Kauno jau galima pasiekti tiesioginiais skrydžiais, turistams patogu susisiekti ir viešuoju transportu. Čia nuomotis automobilio neverta, nes mieste prastai išplėtota mašinų statymo sistema – požeminės stovėjimų aikštelės tėra priemiesčių prekybos centruose, o senamiestyje gali sukti ratų ratus ir grįžti iš kur atvykęs neradęs vietos automobiliui pastatyti. Dėl to sostinėje populiariausi maži „Fiat“ ar „Lancios“ modeliai, rodos, be taisyklių važiuojantys motoroleliai ar motociklai. Geriausias būdas pasigėrėti pajūriu, kaip tai itin mėgsta ir vietiniai, – važiuojant dviračiais.

Pašnekovė rekomenduoja į Kaljarį atvykti ilgiau nei savaitgaliui, nes vien pietūs ir vakarienės restoranuose atims nemažai laiko. Kambarys „Bed & Breakfast“ tipo viešbutuke sostinėje atsieis apie 70–80 eurų, aukštesnės klasės – 110–120. Vieno patiekalo pietūs su taure vyno maisto užeigoje nuo senų laikų standartiškai kainuoja 12–13 eurų, degustaciniai, per kuriuos bus pasiūlyta paragauti per dešimt patiekalų, – apie 35 eurus. Dažno restorano šeimininkas lankytojus, užsisakiusius patiekalą, pavaišins vandeniu, kava ir šerbetu, taip pat mirtų trauktine virškinimui pagerinti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų