Į pakalnę

Į pakalnę

Kinijos ekonomika neria į žemumas. Ji nusileis švelniai ar kietai?

2013 m. amerikiečių žinių laida „60 Minutes“ lankėsi naujame Džengdžou rajone ir jį pateikė kaip Kinijos nekilnojamojo turto burbulo pavyzdį. „Radome miestą, kurį jie vadina vaiduokliu, – pasakojo laidos vedėja Lesley Stahl. – Mylių mylias nėra jokių gyventojų.“ Šiandien, po dvejų metų, taip teigti ji nebegalėtų. Ten, kur žurnalistė stovėjo tuščiose gatvėse, dabar zuja automobiliai. Atėjus pietų pertraukai iš biurų pasklinda darbuotojai. Kvartalo namų languose išdžiaustyti skalbiniai.

Džengdžou – centrinės Kinijos miestas, turintis 9 mln. gyventojų. Rytinėje jo dalyje pastatytas naujasis rajonas (nuotr.) suklestėjo tada, kai čia daugelį įstaigų perkėlė provincijos ir miesto valdžia. Duris atvėrė vidurinės mokyklos, užimančios universiteto miestelio dydžio teritorijas, todėl taip priviliojama šeimų. Praėjusį rudenį pradėjo veikti viena didžiausių vaikų ligoninių pasaulyje. Šiame švytinčiame ir ryškiomis spalvomis išdažytame komplekse įrengta 1,1 tūkst. vietų. Vienas pirmųjų rajone apsigyvenusių Chen Jinbo skundžiasi, kad nebėra ramybės kaip prieš keletą metų: „Dabar piko valandos – tikra kankynė.“

Sėkminga Džengdžou plėtra, regis, paneigia būgštavimus, kad Kinijoje per daug investuojama. Tereikia tinkamo katalizatoriaus, šiek tiek laiko, ir vaiduoklius primenantys miestai gali atgimti. Bet tai žymi ir Kinijos ūkio lūžį. Džengdžou neatsisakė ambicingų planų, pavyzdžiui, prie oro uosto įkurti milžinišką logistikos mazgą. Vis dėlto, kai tokia didžiulė miesto teritorija jau užstatyta, stambių projektų poveikis ūkiui vis menkesnis. Pernai miesto bendrasis vidaus produktas (BVP) smuktelėjo iki 9,3 proc., o praėjusio dešimt­mečio vidurkis perkopia 13 proc. Tokia tendencija išliks. Džengdžou yra Henano, vienos skurdžiausių pro­vincijų, sostinė ir tapo ramsčiu paskutiniam didžiuliam šalies kraštui, kur dar ekonomika gali sparčiai šoktelėti. Subrendusi tenykštė rinka rodo, kad krintančios Kinijos ūkio apsukos – ne ciklinis nukrypimas, o struktūrinis pokytis, privertęs jungti žemesnę pavarą.

Kai prieš kelerius metus ekonomika stabtelėjo stipriose pakrantės provincijose, sukruto skurdesnės valstybės gilumos. Joms pakako dydžio, kad kurį laiką galėtų suktis. Henane ir kitose provincijose, kur vienam asmeniui tenkančios pajamos panašios, įsikūrę 430 mln. žmonių – beveik trečdalis visų Kinijos gyventojų. Jei jos sudarytų suverenią šalį, tai būtų septintas didžiausias ūkis pasaulyje, kuris pralenktų ir Braziliją, ir Indiją. Pas­kutinis nepakankamai išplėtotas regionas – vakarinis pakraštys, bet jis nelabai svarbus, nes ten nėra nė dešimtadalio šalies gyventojų.

Taigi, Kinijos atveju reikia klausti ne to, ar ūkis atsigaus ir vėl įsisuks dviženkliu tempu kaip anksčiau, o ar apsukos kris pamažu (retkarčiais pakratys, bet krizių nebus), ar smuks staiga ir pavojingai. Balandžio 15-osios duomenys parodė, kad jos smigo dar žemiau: pirmą ketvirtį BVP pasistiebė 7 proc., palyginti su praėjusiais metais, ir tai mažiausias rodiklis nuo gilaus nuosmukio 2009 m. pradžioje, kurį sukėlė pasaulinė finansų krizė. Atsirado įtampos ženklų: iš šalies traukiasi kapitalas, pablogėjo viešųjų finansų padėtis, kaupiasi blogosios skolos.

Yra ir kita istorijos pusė. Kinijos įspūdingos esminės stiprybės niekur nedingo ir turima ryžto išnaikinti kenksmingiausius iškraipymus. „Ūkis toliau lėtės, – sako valstybinio Kinijos žemės ūkio banko vyriausiasis ekonomistas Xiang Songzuo. – Labiausiai norime, kad nuosmukis būtų tolygus.“

Audros ženklai

Tamsiausias virš Kinijos pakibęs debesis – nekilnojamojo turto rinka. Įskaičiavus poveikį įvairiems sektoriams (nuo plieno iki baldų), ji varė beveik penktadalį ūkio. Dabar ši sritis tapo stabdžiu. Pernai namai atpigo 6 proc., t. y. daugiausia per tą laiką, kai renkami duomenys. Ne­kil­no­ja­mo­jo turto rinka vėl paliegusi, bet anksčiau smuktelėjimus lėmė sąmoninga politika, bandant rinką atvėsinti. Pastarųjų mėnesių įvykiai priešingi: paklausa nė nesureagavo į skatinamąsias priemones, pavyzdžiui, mažesnes hipotekos paskolų palūkanas. Todėl ir pradėta prognozuoti griūtis.

Problemos realios, bet apie katastrofą įspėjama remiantis klaidinga diagnoze. Dažnai kartojama, kad Kinijoje gausu neparduotų būstų, tačiau kalbos perdėtos. Šis teiginys rodo nekilnojamojo turto pardavimo ir statybų atotrūkį. Pernai būstų parduota 20 proc. daugiau nei 2009 m., bet, oficialiais duomenimis, įgyvendinamų projektų skaičius per tą laiką išaugo daugiau kaip dvigubai. Jei tai tiesa, statomų būstų rezervas bus išpirktas tik per penkerius metus, o štai prieš pasaulinę finansų krizę pakakdavo trejų.

Reikia klausti ne to, ar ūkis atsigaus ir vėl įsisuks dviženkliu tempu kaip anksčiau, o ar apsukos kris pamažu, ar smuks staiga ir pavojingai.

Vis dėlto tai tik kelios iškastos duobės. Vieni projektai sustabdyti dėl pinigų trūkumo, kiti dėl to, kad statytojai nori palūkėti ir būstus parduoti tik sustiprėjus rinkai. Tai įrodo faktinė statybų veikla, vertinama pagal baigtus nekilnojamojo turto projektus ir cemento gamybą (žr. 1 grafiką). Pastarieji duomenys labiau atitinka pardavimo rodiklius. Pasak „E-House“, konsultuojančios nekilnojamojo turto klausimais, esant dabartiniam pirkėjų aktyvumui, Kinijoje siūlomi nauji būstai bus išpirkti per 16 mėnesių, kai geresniais laikais pakakdavo dešimties. Atrodo, kad padėtis prastesnė, nei buvo, bet vargu, ar tai jau košmaras.

Kol kas Kinijos nekilnojamojo turto rinka nesugrius nuo perteklinės pasiūlos svorio. Blogai, kad ji kone nebeauga. Būsto sektorius suaktyvėjo šio amžiaus pradžioje, kai vyriausybė įteisino privačią nekilnojamojo turto nuosavybę. Paklausą skatino masinė migracija į miestus, tuomet urbanizacijos tempas Kinijoje šoktelėjo daugiau kaip dukart – nuo 26 proc. 1990-aisiais iki 55 proc. šiandien. Abu šie veiksniai beveik išsikvėpė. Daugelis kinų iš valstybės skirtų dėžučių jau persikėlė į patrauklesnius butus. Urbanizacija taip pat sulėtėjo.

Dažnas analitikas mano, kad apie 10 mln. būstų per metus pasiekęs pardavimas netrukus pradės smukti. Gyvenamojo nekilnojamojo turto sektoriuje statybų netrūks, bet skaičius kasmet mažės. Pakilimo ilgaamžiškumą vertinusiems pernelyg optimistiškai ima atsirūgti. Kinijos plieno gamintojai pajėgumą padidino iki 1,2 mlrd. tonų per metus. Gali būti, kad pernai pasiekti 820 mln. tonų – maksimumas.

Nekilnojamasis turtas jau nebe Kinijos ūkio variklis, o stabdys. Wang Tao iš banko UBS suskaičiavo, kad dešimčia procentinių punktų nusmukęs statybų prieaugis nuo BVP nurėžia net tris procentinius punktus. Ji prognozuoja, kad šiais metais tempas bus maždaug perpus mažesnis.

Pradedama įsisąmoninti, jog atėjo ramesnis etapas. Guši apygarda Henano provincijos pietuose norėjo, kad jos centre, kur yra 500 tūkst. žmonių, gyventojų skaičius pasiektų 1,2 mln. Vyksta karštligiškos statybos. Gatves drebina žvangantys kūjai ir burzgiantys ekskavatoriai. Bet būstų pardavimas nepateisina lūkesčių, tad Guši pristabdė arklius. Naujas tikslas – pritraukti 800 tūkst. gyventojų. Atrodo, kad namams numatyti pažliugę laukai miesto pakraštyje bus palikti ramybėje.

Žemyn traukia skola

Norėdama atgaivinti nekilnojamojo turto rinką, Kinija galėtų pasinaudoti bankais, kad įlietų pinigų į ūkį kaip po 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės. Bet tai būtų baisi klaida. Valdininkai jau ir taip sunkiai susitvarko su ankstesnio perdėto skolinimo padariniais. Bendros skolos išsipūtė nuo maždaug 150 proc. BVP 2008-aisiais iki daugiau kaip 250 proc. šiandien (žr. 2 grafiką). Baigiantis XX a. Japonijoje, o pastarąjį dešimtmetį daugelyje Vakarų šalių finansinei sumaiščiai sukelti pakako ir mažesnio pokyčio.

Kadangi įsipareigojimai apsunkina ūkio variklio darbą, Kinijoje sumenko skolinimo poveikis. Imant šešerių metų laikotarpį prieš finansų krizę, išdavus naują kreditą kiekvienas juanis duodavo maždaug penkis juanius ekonominės produkcijos. O imant šešerių metų laikotarpį po finansų krizės, kiekvienas paskolintas juanis davė produkcijos už tris. Bankų teigimu, tik 1,25 proc. jų turto padėtis prasta, bet investuotojai jų akcijas vertina taip, tarsi realus skaičius būtų arčiau 10 proc. Pačiose finansų įstaigose justi nepasitikėjimas. „Centrinės būstinės netiki provincijomis“, – sako kreditavimo vadovas iš stambios skolinimo įstaigos.

Dar neseniai iš kreditų sukeltų bėdų Kinija galėjo išsisukti augdama. Bet ne dabar. Horizonte pasirodė defliacija, ūkis silpsta, o nominaliojo augimo tempas triskart mažesnis nei prieš kelerius metus. Palyginti su pernai, pirmą šių metų ketvirtį nominalusis BVP ūgtelėjo tik 5,8 proc. Finansų sistema taip pat sudėtingesnė, nei baigiantis XX a., kai pastarąjį kartą Kinijoje padaugėjo blogųjų skolų. Anuomet kone visus kreditus išduodavo valstybiniai bankai. Po finansų krizės jiems tenkanti dalis sumenko iki mažiau kaip dviejų trečdalių. Visa kita gauna menkai reguliuojami šešėliniai bankai.

Nėra geležinės taisyklės, kad išsipūtusi skola būtinai baigsis krize. Svarbiausia, kaip tvarkomi įsipareigojimai. Kinija turi kelis pranašumus. Beveik visi jos kreditai – vidaus. Dažnai ir skolininkai, ir kreditoriai paklūsta vienai šeimininkei – vyriausybei. Valstybinis bankas juk neims reikalauti, kad valstybinė laivų statyk­la grąžintų skolą. Tai leidžia laimėti laiko ir apsikuopti. Be to, skolos koncentruotos. Namų ūkiai kreditų prašo mažai, centrinė valdžia irgi. Daugiausia prisiėmė vietos vyriausybės ir gana siaura verslo grupė, apimanti valstybines pramonės įmones, nekilnojamojo turto plėtotojus ir statybų bendroves.

Virš nekilnojamojo turto sektoriaus pirmą kartą pakibusi masinio finansinių įsipareigojimų nevykdymo grėsmė tapo Kinijos apsaugos priemonių išbandymu. Plėtros bendrovė „Kaisa“, įklimpusi į korupcijos bylą, derasi su obligacijų turėtojais siekdama restruktūrizuoti skolą. Finansų sektoriuje užkratas kol kas nepasklido. Investuotojų išvada sutampa su reitingų agentūros „Moody’s“ – tai pavienis atvejis, o ne sisteminės rizikos požymis. Šiuo atžvilgiu skolų problema Kinijoje nesiskiria nuo nekilnojamojo turto rinką ištikusios negalios. Ūmi krizė menkai tikėtina, bet prognozė vis tiek liūdna. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, kreditų prieaugis smuktelėjo žemiau 15­ proc., t. y. daugiau kaip ketvirčiu nuo praėjusio dešimtmečio vidurkio. Bet nominalusis prieaugis dar lėtesnis, tad Kinijos skolos ir BVP santykis toliau didėja. Vadinasi, skolinimo tempas toliau kris, ir tai dar vienas horizonte pakibęs tamsus debesis.

Energijos atsarga

Rašant apie Kinijos ūkį kartais atrodo, kad tai didžiulis, kreditų išpūstas nekilnojamojo turto burbulas. Jei tai būtų tiesa, pakaktų vienu metu susitraukusio ir statybų, ir skolinimo masto, kad prieaugis nusiristų iki pačių žemiausių vienženklių skaičių, gal net iki recesijos (apie tai jau seniai trimituoja dažnas pesimistiškai nusiteikęs analitikas). Kinijos ekonomika gali smukti dar žemiau, bet toks pesimizmas nebuvo pagrįstas jau vien dėl to (nors ši priežastis nuvertinama), kad tai žemyno dydžio ūkis, kurį palaiko ne vienas ar du sektoriai, o daugybė įvairių sričių. Ir nors dabar, Kinijai pagaliau pasiekus vidutinių pajamų statusą, staigus šuolis bėgant paskui kitus baigėsi, ji gali vytis ramiau. Šalies BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą – 12 tūkst. JAV dolerių, t. y. šiek tiek daugiau kaip trečdaliu atsilieka nuo Turkijos ir dviem trečdaliais nuo Pietų Korėjos.

Vartojimo skatinamas ūkis dar tik atsitiesia. Investicijoms tenka 50 proc. ekonominės produkcijos, tad dalis gerokai lenkia net Japonijos ir Pietų Korėjos rodiklius intensyviausio augimo metais. Jei nebus atkurta pusiausvyra, jau ir taip per dideli pramonės pajėgumai dar labiau išsipūs, todėl mažės kapitalo grąža. Pagaliau yra prošvaisčių. Investicijos pastaraisiais metais auga perpus lėčiau, o vartojimas – stabiliai. Ateityje, krintant Kinijos apsukoms, padėtį turėtų padėti taisyti vartojimas (žr. 3 grafiką).

Iš dalies tai liudija vyriausybės pažangą kuriant socialinės apsaugos tinklą. Nors sveikatos draudimo, senatvės išmokų ir nemokamo mokslo sistemos dar kuriamos, jos, regis, padėjo pažaboti didžiulį kinų polinkį taupyti. Namų ūkių santaupų lygis, siekiantis 40 proc. pajamų, pastaraisiais metais nebekyla.

Būtų pernelyg paprasta tikėtis, kad atkūrusi pusiausvyrą Kinija išlips iš bėdų. Skola pučiasi ir į nekilnojamąjį turtą per daug investuojama, nes ūkio pamatas turi defektų.

Dar svarbiau, kad pasikeitė ekonominė struktūra. Prieš porą metų paslaugos pralenkė pramonę ir tapo didžiausia Kinijos ūkio dalimi, o atotrūkis išryškėjo. Pernai paslaugos sudarė 48,2 proc. produkcijos, pramonės dalis smuktelėjo iki 42,6 proc. Paslaugų sektoriui reikia daugiau darbo jėgos, ir tai neša dvigubą naudą. Pirma, net sulėtėjus ekonomikai, Kinija gali sukurti daugiau darbo vietų. Nors pernai rezultatas buvo mažiausias per daugiau kaip du dešimtmečius, šalies miestuose sukurta 13,2  mln. naujų darbo vietų, t. y. pasiektas visų laikų aukščiausias rodiklis. Antra, esant stip­riai darbo rinkai, toliau galėjo stabiliai kilti atlyginimai – tai būtina didesnio vartojimo sąlyga.

Net oficialiai skurdžia laikomoje Guši apygardoje minios žmonių plaukia į drabužių parduotuves, grožio salonus ir vieną mieste veikiantį užsienio restoraną (KFC). 43-ejų Zhang Youlingas kaip daugelis vietinių suaugęs ilgai gyveno kituose miestuose, keliaudamas dėl darbo. Pekine jis dirbo statybininku, Šanchajuje – kurjeriu, Džengdžou – didmeninės prekybos ledais srityje ir tik tada grįžo į Guši pas žmoną ir du vaikus. Ateinančiai vasarai jis atidėjo 6 tūkst. juanių (900 eurų), kad su šeima galėtų paatostogauti Pekine. „Anksčiau viską taupydavome. Šiandien jaučiamės tikri, kad galime išleisti dalį uždirbtų pinigų“, – sako jis.

Naujas kursas

Būtų pernelyg paprasta tikėtis, kad atkūrusi pusiausvyrą Kinija išlips iš bėdų. Skola auga ir į nekilnojamąjį turtą per daug investuojama, nes ūkio pamatas turi defektų. Reguliavimas riboja investavimo variantus, todėl nekilnojamasis turtas tampa viena iš kelių perspektyvių galimybių, bet dėl to kyla namų kainos. Vietos vyriausybių įgaliojimai rinkti mokesčius riboti ir joms tenka pasikliauti žemės pardavimu. Tai skatina statybas. Bankai įsitikinę, kad centrinė valdžia niekada nepaliks miestų bėdoje, tad skolina beveik nepaisydami kreditingumo, ir ūkiui užkraunamos blogosios skolos.

Ekonomikai augant greičiau, šias tarpusavyje susijusias problemas buvo lengva ignoruoti. O dabar valdžiai nėra kur dėtis, tad ji imasi trijų rūšių reformų.

Pirma, liberalizuoja finansus. Palyginti su pinigų politika, vykdyta prieš penkerius metus, kai centrinis bankas kontroliavo visas svarbiausias palūkanų normas, šiandienę vargiai atpažintum. Dabar finansavimo sąnaudos labiau priklauso nuo rinkos. Bankai konkuruoja dėl indėlių, siūlydami nemažai investicinių produktų, namų ūkiai 30 proc. santaupų laiko banko sąskaitų pakaituose, kai 2009 m. skaičius siekė tik 5 proc. Oficialios indėlių palūkanų normos tebėra fiksuotos, bet reguliuotojai bankams leido elgtis lanksčiau (šiuo metu ribos svyruoja nuo 2,5 iki 3,25 proc.) ir užsimena, kad per metus tikėtina visiška liberalizacija.

Taip pat valdžia sušvelnino kapitalo kontrolės priemones. Anksčiau įmonėms reikėjo leidimo, jei investicijos iš užsienio viršijo 100 mln. JAV dolerių, o pernai metų pabaigoje riba pakelta iki 1 mlrd. dolerių. Pastaraisiais mėnesiais išvežama daugiau kapitalo, tad kinai nebepasitiki savo šalimi. Reguliuotojai nusiteikę optimistiškiau ir sako, kad tai geriau subalansuoto ūkio požymis. Alternatyva (priversti pinigus likti Kinijoje, dirbtinai mažinant palūkanų normas ir skatinant švaistūniškas investicijas) būtų buvusi daug pragaištingesnė.

Antroji reformų sritis – fiskalinė, ir darbas tik prasideda. Savivaldybės turi per daug įsipareigojimų ir nesulaukia pakankamai įplaukų. Centrinė valdžia vietos vyriausybėms skirs didesnį finansavimą ir suteiks naujų įgaliojimų rinkti mokesčius. Naujoji biudžeto įstatymo redakcija pirmą kartą visoms provincijoms suteikė teisę leisti obligacijas, nors tik centrui pritariant. Be to, Finansų ministerija pradėjo tvarkyti provincijų skolas. Ji planuoja restruktūrizuoti 1 trln. juanių vertės įsipareigojimus.

Trečias taikinys – biurokratinės reformos. Šioje srityje pažanga netolygi. Niekaip neįvedami namų ūkių registracijos sistemos „hukou“ pakeitimai, kad gyventojai iš kaimo galėtų įsikurti didmiesčiuose. Dar reikia paplušėti, kad sklandžiau veiktų darbo rinka. Taip pat Kinija nuvylė tuos, kurie tikisi drąsių pertvarkų vangiose valstybės pramonės įmonėse, bet gali padėti mažesni poslinkiai. Biržoje nekotiruojamų pirminių valstybės įmonių turtą permesdamos į kotiruojamus filialus, tokios grupės kaip „Citic“ pritrauks tiriamą rinkos žvilgsnį. Valdžia taip pat supaprastino naujų bendrovių registravimo procesą. Pavyzdžiui, verslininkams jau leidžiama kaip kapitalą panaudoti nepiniginį turtą. Pernai jie įkūrė apie 3,6 mln. įmonių, t. y. kone 50 proc. daugiau nei 2013-aisiais.

Reformos atneša naujos rizikos. Per pastaruosius šešis mėnesius vertybinių popierių biržą užplūdo buliai, ir tai pradeda panašėti į turto burbulus, kurių dažnai susidaro šalims pradėjus liberalizuoti finansus. Bet likti prie ankstesnės ekonominės sistemos būtų pavojingiau. Trumpalaikėje perspektyvoje ūkis augtų sparčiau, bet pradėtų pūstis bauginanti skola, kuri padidintų tikimybę galų gale sulaukti kracho. Politikos permainų visuma Kinijai turėtų padėti švelniau pereiti prie lėčiau ir atspariau augančio ūkio.

Tai užtruks. Kol kas investicijos tebesudaro pusę ekonomikos. Beveik visą pietinę Džengdžou dalį dengia statybinės dulkės. Darbininkai stato didžiulį naują oro uosto terminalą, taip pat kasa tunelius penkioms naujoms metro linijoms. Vakarais kelioms valandoms sutrinka eismas, nes sunkvežimiai veža estakadų kolonas. Spūstyse įstrigusiems gyventojams labiau rūpi ne ekonomikos griūtis, o nuolatinis galvos skausmas, kurį kelia ūkio prieaugis, nors ir šiek tiek menkesnis nei pernai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų