Į jokią kitą nepanaši šalis

Į jokią kitą nepanaši šalis

Iš Pietryčių Azijos į Lietuvą sausuma keliavęs Povilas Junas iš pradžių Mongoliją ketino aplenkti iš tolo. Bet pakeitęs planą netrukus įsitikino išvengęs klaidos, už kurią prisiekęs keliautojas niekada sau neatleistų.

„Mongolija – tai Mėnulis“, – įtikinėjo kitoje pusėje stalo sėdintis Radu. Šis keistas pokalbis prasidėjo prieš septynias minutes, kai lauko virtuvėje prie manęs priėjęs Radu paklausė, ką veikiu. Planuoju maršrutą, atsakiau, kuriuo iš savo namų Džokjakartoje, Indonezijoje, žemės keliu grįšiu į Europą. „Kambodža, Vietnamas, Kinija, Rusija, Estija… o kur Mongolija?“ Tuo metu atrodė, kad negaliu įtalpinti dar vienos valstybės į vienuolikos savaičių kelionę iš Pietryčių Azijos į Šiaurės Rytų Europą. „Tu privalai nuvykti į Mongoliją. Nėra kitos tokios šalies! Patikėk manimi! Mongolija – tai Mėnulis!“ Ačiū Radu, nes jeigu ne jis, tikrai nebūčiau aplankęs šio neįtikėtino krašto ir nebūčiau pats patyręs, kad Mongolija – tai Mėnulis.

Mėgstu keliauti. Pirmą kartą į užsienį išvažiavau jau suaugęs, dvidešimties. Per pastaruosius aštuonerius metus aplankiau 35 valstybes ir, „Trip Advisor“ teigimu, įveikiau 297 332 kilometrus. Apkeliautas šalis galiu skirstyti į dvi kategorijas: Mongolija ir visos likusios. Gamta, žmonės, kultūra, istorija, ateitis ir dabartis – kiekvienas šių elementų ir jų visuma išskiria Mongoliją iš mano kelionių.

Šalies sostinė Ulan Batoras kartais lyginamas su Berlynu prieš 20 metų. Esu per jaunas, kad būčiau turėjęs progą gyventi susivienijusiame ir visapusiškai išsilaisvinusiame Berlyne po sienos griūties. Vis dėlto teko nemažai skaityti, girdėti ir svajoti apie sužydėjusį gatvės meną, pankų judėjimą, skvotų kultūrą, paskutinį XX a. seksualinį maištą, kiaurą parą dūzgiančius vakarėlius dešimtojo dešimtmečio Berlyne. Ne veltui Klausas Wowereitis, buvęs Vokietijos sostinės meras, apie savo miestą pasakė: „Berlin ist arm, aber sexy“ (vok. „Berlynas yra neturtingas, bet seksualus“). Bent jau toks jis buvo tada. Dabar dažnas berlynietis tvirtina, kad jo miestas vis turtingesnis ir brangesnis, tačiau nebe toks intriguojantis ir jaudinantis.

Ieškantys naujų, neįprastų miesto formų ir kultūros turėtų aplankyti Ulan Batorą. Jis tarsi sklando pakilęs virš bekraščių Mongolijos stepių tarp pasibaigusio sovietmečio, unikalios klajok­lių visuomenės ir XXI a. liberalaus kapitalizmo. Miestas sudarytas iš trijų žiedų. Kiekvienas išorinio žiedo pasitiktas atvykėlis suvokia, kad Ulan Batoras – fenomenalus.

Daugelį miestų juosia priemiesčiai, o Mongolijos sostinę supa jurtos. Ir mane jos pasitiko pro traukinio Pekinas–Maskva langus. Vidurinį žiedą rasime dažname mieste, įsikūrusiame tarp Prahos ir Vladivostoko. Čia šis žiedas – betono džiunglės – į Justiniškes, Dainavą ar Elektrėnus panašūs sovietmečio kvartalai, kuriuose dominuoja daugiabučių pilkuma. Centras nedidelis. Senamiesčio Ulan Batore, išskyrus porą budistų šventyklų, nėra. Masyvus parlamentas, modernūs viešbučiai ir verslo centrai – pasauliniame kontekste neišsiskiriantys stiklinės XXI a. architektūros objektai. Mongolijos sostinės patrauklumas tikrai ne architektūros grožis.

Pastatų pilkuma, automobilių grūstys ir dažną dieną virš slėnyje įsikūrusio miesto kabantis smogas dažnam svečiui burnoje palieka kartumą. Tačiau reikėtų nesureikšminti pirmo neigiamo įspūdžio ir apsižvalgyti įdėmiau. Tarp pilko Ulan Batoro kamufliažo slepiasi įdomios kultūros smulkmenos. Mongolijos sostinėje praleidau beveik savaitę. Per šešias dienas pastebėjau daug pankų ir neformalų. Taip pat išgirdau tarp vietos jaunimo populiaraus mongolų hiphopo. Šie ir kiti mažmožiai, tarsi miesto kultūros dėlionės detalės, pamažu rado vietą didesniame paveiksle.

Ulan Batoras yra savitas tūkstantmetės klajoklių tradicijos palikimo, mums pažįstamo sovietmečio, jaunimo andergraundo kultūros ir vartotojų kapitalizmo telkinys. Vis dėlto jis neprilygsta Mongolijos gilumoje slypintiems gamtos šedevrams. Dienos sostinėje slenka organizuojant išvykas į Gobio dykumą, Tereljaus nacionalinį parką, Baltuosius kalnus ar kitas žadą atimančias vietas. Viena diena genant Mongolijos vėjus lygi savaitei bet kur kitur.

Kinijos ir Mongolijos sieną kirtau įpusėjus septintai didžiosios kelionės savaitei. Tuo metu jau žinojau, kaip motociklu nuvažiuoti iš Vietnamo pietuose įsikūrusio Ho Ši Mino į šalies šiaurėje už 2000 km esančią sostinę Hanojų. Taip pat neabejojau savo gabumais angliškai nekalbančioje Kinijoje rasti reikiamą traukinį. Vis dėlto Mongolija buvo per didelis iššūkis. Keliauti vienam pasirodė per sudėtinga ir per brangu. Bet, susidraugavęs su Michaelu iš Naujosios Zelandijos, Isabela ir Syney iš Kanados, jau po paros turėjau aštuonių dienų išvykos į Gobio dykumą planą ir vairuotoją Gumbą. 17 tūkst. km kelyje tarp Siem Reapo ir Vilniaus sutikau daug įdomių pakeleivių. Mūsų vairuotojas Gumba – neabejotinai viena spalvingiausių asmenybių.

Ankstų birželio rytą penkių žmonių ekipažas sėdo į pilką visais varančiaisiais ratais rusišką UAZ ir pasileido pietvakarių kryptimi. Gumba į magnetolą įdėjo kasetę su kelionės garso takeliu – nacionaline Mongolijos muzika. Po poros valandų mus supo tik bekraštė stepė ir vienintelis civilizacijos simbolis – asfaltuotas kelias. Tačiau Gumba nusprendė išsukti ir iš jo, tad netrukus skrodėme Mongolijos plynę. Maždaug tuo metu kiekvienas iš keturių keleivių įsitikino, kad be Gumbos keliauti nebūtų įmanoma. Mūsų vairuotojas, jau 18 metų vežiojantis turistus po gimtąją šalį, pažįsta ją kaip savo delną. „Mano GPS – čia“, – sakydavo jis, baksnodamas pirštu į smilkinį.

 

Mongolijoje stebina keistų formų uolos, ledynmečius menantys akmenų masyvai, birželį dar neištirpęs ledo kanjonas ir šimtametrinės smėlio kopos. Šiuos gamtos stebuklus vienus nuo kitų skiria vos kelios valandos kelio senstelėjusiu sovietiniu mikroautobusu. Kolorado upę gaubiantis Didysis Kanjonas – įspūdingesnis už raudonąsias uolas Gobio pakraštyje, smėlio kopų Arabijos dykumoje turbūt daugiau nei Gobio, o Lamberto ledynas Rytų Antarktidoje tūkstančius kartų didesnis nei tas, kurio paviršiumi vaikščiojau Mongolijos pietuose. Bet Kolorado upę, Arabijos pusiasalį ir Antarktidą skiria tūkstančiai kilometrų. O šioje šalyje viskas greta. Net Michaelas, kilęs iš „Žiedų valdovo“ išgarsintos ir kraštovaizdžio įvairove besididžiuojančios Naujosios Zelandijos, stebėjosi, kokia turtinga ir nesužalota Mongolijos gamta.

Čia tebeklesti klajokliškas gyvenimo būdas. Prancūzijos dydžio teritorijoje gyvena vos daugiau nei 2 mln. žmonių, pusė jų įsikūrę sostinėje. Likęs milijonas klajoja. Mongolai – labai draugiški, svetingi ir taikūs, tačiau jie nenustoja didžiuotis esą tiesioginiai palikuonys garsiojo Čingischano, kurio imperija – didžiausia žmonijos istorijoje – driekėsi nuo šiandienės Kinijos pietryčių iki Lenkijos.

Dauguma mongolų gyvena jurtose, kurias galima išardyti ir vėl pastatyti per vieną dieną. Stepėmis sekdamos paskui didžiules avių, karvių, arklių ar kupranugarių bandas šeimos gyvenamąją vietą keičia tris ar keturis kartus per metus. Klajokliškas gyvenimo būdas netrukdo naudotis šiuolaikiniais patogumais. Todėl klausimai „Ar jie turi televizorių, telefoną?..“ skamba įžeidžiamai. Prie kiekvienos jurtos stovi nedideli saulės kolektoriai, kurie dieną baterijose kaupia elektros energiją.

Visos dienos su Gumba buvo panašiai suplanuotos. Ryte prabudę pribloškiamai gražioje vietoje pasidarydavome pusryčius ir leisdavomės į kelią. Po kelių valandų stodavome papietauti. Tuomet važiuodavome dar keletą valandų, kol pasiekdavome dar gražesnę nematytą vietą, ir ten  pasilikdavome nakčiai. Papusryčiavę ir sutvarkę stovyklavietę (Mongolija – labai švari) lyg ir žinodavome, kur link judėsime, tačiau klausimas, kur pietausime, visuomet likdavo be atsakymo. Kartais Gumba mus nuveždavo į pakeliui įsikūrusį miestelį. Ten valgykloje sukirsdavome pietus, o parduotuvėje papildydavome maisto ir vandens atsargas. Kartais mūsų autobusiukas sustodavo prie vienišos jurtos. Pietaudavome su klajoklių šeima.

Klajokliškas gyvenimo būdas ir ganėtinai atšiauri stepių gamta suformavo Mongolijos virtuvės ypatumus. Tiek valgyklose, tiek šeimose buvome valgydinami naminių makaronų sriuba su aviena, bet virale retai kada plaukiodavo daugiau nei viena pasiklydusi daržovė. Pagrindinės patiekalo sudedamosios dalys buvo trys: švieži makaronai, džiovinta aviena ir vanduo. Prieskonių pagal skonį. Tradicinė arbata su pienu ir žiupsneliu druskos – neatsiejama nuo mongoliško stalo. Vietiniai taip pat mėgsta sūrį. Nesunku suprasti, kad nederlinga trumpa žole padengta stepė – nedosni daržams ir sodams, todėl klajoklių racione dominuoja iš auginamų gyvulių gaunami pieno ir mėsos produktai.

Visiškai neplanuotai į Ulan Batorą grįžau likus vos kelioms dienoms iki didžiausio kartą metuose vykstančio Mongolijos nacionalinio festivalio „Naadam“. Festivalis, ypač jo atidarymas nacionaliniame stadione, primena mūsų Dainų šventę. Tačiau mongolai garsūs ne dainomis ir šokiais. Jie puoselėja žirgų lenktynių, šaudymo iš lanko ir vietos imtynių tradicijas. Imtynėse dalyvauja tik vyrai, o kitose sporto šakose varžosi ir moterys. Todėl dažnas po „Naadam“ renginius klaidžiojantis užsienio svečias nustemba pamatęs jaunas merginas ir garbaus amžiaus senutes, meistriškai šaudančias iš lanko. „Naadam“ švenčia visi. Mažesni miestai ir miesteliai organizuoja varžybas savo aikštėse. O geriausi atletai atvažiuoja rungtis į sostinę, kur nugalėtojus, geriausius iš geriausiųjų, festivalio pabaigoje apdovanoja prezidentas. Vykstant renginiui į sostinę suplaukia daug žiūrovų iš visos šalies ir užsienio. Todėl atidarymo ceremoniją ypatingą daro ne tik paradas ir šokiai, bet ir kartą metuose šioje itin retai apgyventoje valstybėje susiburianti žmonių minia.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų