Homo politicus

Homo politicus

Žmogus yra „politinis gyvūnas“ – jam reikia dalyvauti viešajame gyvenime ir politikoje, rašė Aristotelis. Tačiau kasdieniai įpročiai mus skatina į politikus žiūrėti kaip į specifinę rūšį, tarsi tai būtų kitokie žmonės. Kuo jie išsiskiria iš kitų mirtingųjų?

„Dar Niccolò Machiave­lli kėlė klausimą, kuo skiriasi politikai nuo kitų žmonių, ir juos laikė pusiau žvėrimis, pusiau žmonėmis“, – teigė filosofas Leonidas Donskis, pats kurį laiką buvęs politiku. Anot jo, jau klasikai, tokie kaip N. Machiavelli, suprato, kad politikais netampa išmintingiausi ar dorovingiausi. Greičiau priešingai – tokie piliečiai laikyti lengvu klastingųjų grobiu. Todėl politikams reikia gebėti apsisaugoti, apsiginti, būti drąsiems, kad galėtų dirbti.

„Ryškiausia šių laikų politikų savybė – dvilypumas. Juk reikia suderinti mintį ir veiksmą. Negalima būti tuščiam, nes tuomet neturėsi idėjų, kurios patrauktų kitus. Tačiau jei esi protingas, bet neryžtingas – irgi blogai. Būtina mokėti mintį paversti veiksmu. Didžioji politikų problema – retai atsiranda tinkamas derinys. Be to, šioje srityje ryški ir pasirinkimo tarp faktų ir vertybių dilema. Politikai dažniausiai remiasi faktais, jiems labiau rūpi realybė, o ne vizijos. Galiausiai nemaža dalis standartinių šios srities atstovų skyla viduje – pykstasi jų vertybės ir faktai, mintis ir veiksmas“, – kalbėjo L. Donskis. Jis kaip išties puikius politikus, kuriems visgi pavyko suderinti ir viena, ir kita, įvardijo Winstoną Churchillį, Frankliną D. Rooseveltą, Johną F. Kennedy.

Ekstravertiški narcizai

Atlikta nemažai politinės psichologijos tyrimų, bandant nustatyti, ar politikai turi kokių nors išskirtinių asmenybės bruožų, skatinančių dalyvauti būtent šioje veikloje. Net keliama klausimų, ar visuomenė neturėtų žinoti apie jų specifinius polinkius ar psichologinius nukrypimus – juk šie asmenys pretenduoja valdyti valstybę?

Garsus JAV teismo psichiatras Parkas Dietzas, sudarinėjęs žymiausių šalies nusikaltėlių psichologinius portretus, žurnalui „Newsweek“ teigė, kad šiuolaikiniai mokslininkai turi neblogų priemonių gana tiksliai įvertinti žmogaus psichologinį tipą ar problemines sritis: „Yra gerų testų asmenybei įvertinti. Didžiosios įmonės rinkdamosi vadovus ir valdybų pirmininkus atsižvelgia ne tik į išsilavinimą, kompetenciją, bet ir į psichologinius asmenybės bruožus. Tad kodėl aukščiausius postus siekiantys užimti politikai negalėtų savanoriškai pateikti ir asmenybės psichologinio įvertinimo išvadų? Dabar šį darbą turi atlikti žiniasklaida.“ Žvelgiant į politikus, į akis krinta du itin dažni psichologiniai bruožai – ekstravertiškumas ir narcisizmas. „Nereikia būti itin įžvalgiems, kad atpažintume, jog politikams būdingas ekstravertiškumas, – jų veikla paremta patrauklumu, entuziazmu, iškalbingumu, įtikinėjimu, todėl šie asmenys gerai jaučiasi visuomenėje“, – pridūrė P. Dietzas.

Negalima būti tuščiam, nes tuomet neturėsi idėjų, kurios patrauktų kitus. Tačiau jei esi protingas, bet neryžtingas – irgi blogai.

Psichologijos profesorius Louisas B. Schlesingeris žurnalui „News­week“ teigė, kad nėra tipinio politiko portreto kaip ir tipinio žudiko aprašo: „Tai labai įvairi grupė. Ekstravertiškumas nėra koks nors liguistas nukrypimas. Politikai paprastai būna atkaklūs. Kadangi mėgsta valdžią, jie gali prisiimti ir išnaudoti lyderystę tuomet, kai kiti bus linkę tik sekti paskui. Jie žino, kaip motyvuoti.“

Narcisistiniai polinkiai gali turėti ne tokią pozityvią pusę. Tai dažnai susiję su per dideliu savęs sureikšminimo pojūčiu, fantazijomis apie neribotą valdžią, taip pat tikėjimu, kad jis ar ji yra ypatingas ar ypatinga. Tokioms asmenybėms gali trūkti empatijos, jos linkusios išnaudoti kitus, reikalauti paklusti ir elgiasi arogantiškai.

Psichologiniai politikų tipai

Kaip apibendrino Davidas Rosenas, politinėje psichologijoje išskiriami šeši dažniausi asmenybių tipai. Žinoma, konkretus žmogus retai turi tik vieną savybių rinkinį, tačiau galima atpažinti dominuojančius kai kurių politikų elgesio modelius.

Narcizai. Dauguma politikų yra šiek tiek narcizai. Bet kuriuo atveju reikia truputį susireikšminti, kad tikėtum esąs vertas valdyti kitų žmonių gyvenimus.  Šio tipo asmenybės bruožai yra dėmesio troškimas ir puikavimasis, o reikalams krypstant į bloga ieškoma atpirkimo ožių. Narcizai yra įtaigūs melagiai ir išnaudotojai – jie reikalauja, kad aplinkiniai būtų lojalūs, bet patys tuo neatsidėkoja. Tokie politikai nebūtinai priima geriausius sprendimus, tačiau dažnai būna ryškios, charizmatiškos asmenybės, kurios traukia žmones. Pavyzdžiai: Ronaldas Reaganas, Billas Clintonas, Vygaudas Ušackas.

Obsesiniai-kompulsiniai. Tai daug dirbantys, sąžiningi ir iš kitų kruopštumo reikalaujantys politikai. Profesiniai pasiekimai dažnai užgožia asmenybę. Tikslingai priimami sprendimai ir polinkis į kompleksiškumą leidžia jiems būti puikiems vykdytojams, tačiau tai prasti lyderiai – ypač kilus krizei, kai reikia greitai imtis veiksmų neturint visapusiškos informacijos. Šio tipo politikai vengia aštrių susidūrimų ir renkasi ilgesnį kelią savo planams įgyvendinti. Pavyzdžiai: Barackas Obama, Andrius Kubilius.

Makiavelistai. Tai manipuliacijų meistrai. Vos įžengę į kambarį pradeda grupuoti žmones pagal šių interesus ir bandyti išnaudoti jų asmenines silpnybes savo tikslams pasiekti. Šito tipo politikai labiau susitelkia į patį procesą nei  į rezultatą. Jie viską šaltai apskaičiuoja ir nesileidžia į etines ar vertybines dvejones. Svarbiausia – laimėti. Visa kita gali būti suderinama. Pavyzdžiai: Gerhardas Schröderis, Artūras Zuokas.

Autoritarai. Nereikėtų painioti su autoritarinio valdymo režimais ar įsitikinimais. Tiesiog šio tipo atstovai labiausiai pasikliauna hierarchinėmis pavaldumo sistemomis. Jie paklūsta ir pataikauja aukščiau esantiems politikams, konkuruoja su kolegomis ir demonstruoja pranašumą prieš pavaldinius. Jie vertina tvirtumą, tiki besielgiantys teisingai ir nepaiso gailestingumo. Šie politikai taip pat linkę būti konservatyvūs, laikytis taisyklių ir turėti išankstines nuostatas. Savo trūkumus ar nesaugumą nustumia žemesnio statuso grupėms. Pavyzdžiai: Dickas Cheney, Algirdas Butkevičius.

Paranojikai. Šio tipo politikai įtarūs ir uždari, įžvelgia paslėptų prasmių net paprastuose dalykuose ir atmeta įrodymus, kurie paneigia jų į sąmokslus nukreiptas nuojautas. Abejoja net artimiausių patikėtinių lojalumu, net dešimtmečius išlaiko pagiežą ar pavydą. Jų paranojiškos fantazijos atlieka ir svarbią psichologinę funkciją – skatina augti ego ir didina savivertę. Kitaip tariant, jei jau visas pasaulis yra prieš tave, turėtum būti išties reikšminga asmenybė. Pavyzdžiai: Richardas Nixonas, Vytautas Landsbergis.

Totalitarai. Demokratinėse sistemose tai itin retas politikų tipas, nes jie reikalauja patikėtinius būti visiškai paklusnius, tiki savo nepakeičiamumu ir didina galią pasinaudodami kitų susižavėjimu, baime ir patiklumu. Totolitarinės asmenybės valdžia perauga į asmenybės kultą ir atmetami visi faktai, kurie prieštarauja lyderio tikslams. Pavyzdžiai: Kim Jong-ilas, Rolandas Paksas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų