(Kadras iš filmo)

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant: tylusis herojus iš pogrindžio

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant: tylusis herojus iš pogrindžio

Kažkur tarp Kijevo undergroundo scenos, blizgių vakarėlių šurmulio ir kuklių buities sąlygų ukrainiečių režisierius Vadimas Ilkovas randa tai, ko pats nesitikėjo – meilę. Ir lėta, subtilia kino kalba pasakoja apie ją žiūrovams.

Lipni koncerto nedideliame klube atmosfera, kartu dainuojantzys ir link pusnuogio vokalisto besiveržiantys fanai, spontaniškos repeticijos būste, kuris visiškai atitinka stereotipinio suvokimo apie menininko buveinę įvaizdį. Atrodo, kad dokumentinis filmas „Tėtė – mamos brolis“ bus dar viena istorija apie vietinės scenos žvaigždės gyvenimą.

Panašiai, prisipažįsta, galvojo ir pats režisierius V. Ilkovas, kuriam dar prieš kelerius metus kilo idėja kurti filmą apie savo pažįstamą Anatolijų Belovą. Šis dainininkas, grafikas, iliustruotojas Ukrainoje yra žinomas besidomintiems undergroundine kultūra. Jis leidžia laiką vakarėliuose, rašo vis naujus kūrinius su grupe, pasitraukęs iš šurmulio palinksta prie vis naujų piešinių. „Cineuropa“ filmo recenziją rašiusi Murielė Del Dono pastebėjo, kad A. Belovui būdingas Courtney Love pankiškumas ir androginiškas Martino Gore’o iš „Depeche Mode“ žavesys. Telieka pridurti – ir ne ką mažiau sudėtinga biografija.

A. Belovas ir V. Ilkovas buvo pažįstami maždaug dešimtmetį, kai režisierius sugalvojo sukurti apie šį menininką filmą. Bet kažkas klostėsi ne taip, kaip V. Ilkovas įsivaizdavo. „A. Belovas nenorėjo, kad filmuotume jį namuose, kur, jo žodžiais, buvo baisu. Sutarėme, kad iš pradžių pafilmuosime per repeticijas. Seniai žavėjausi Toliku kaip grafiku, bet tada pirmą kartą turėjau progą išgirsti ir jo dainų tekstus. Koncertai, kuriuose iki tol teko lankytis, pasižymėdavo tikrai prastu garsu. Todėl aš paprasčiausiai negirdėdavau, ką jis dainuoja“, ‒ interviu IQ prisiminė V. Ilkovas.

Jis pafilmavo keletą repeticijų, bet galiausiai procesas sustojo. Kino kūrėjo žodžiais, filmuoti vien repeticijas po kurio laiko tapo tiesiog neįdomu. Tik po kelerių metų V. Ilkovas vėl prisiminė filmo idėją ir pasiūlė prie jos grįžti pagrindiniam juostos herojui. Tuo metu A. Belovas jau buvo išsikraustęs iš namų, kuriuose iki tol gyveno su seseria Ania. Menininkas apsistojo bičiulių bute, kur, V. Ilkovo žodžiais, jautėsi gerokai laisvesnis ir labiau atsipalaidavęs. Miesto centre esančio būsto duris nuolat varstė draugai ir draugų draugai. Bohemiškoje aplinkoje niekam nuostabos nekėlė ir prie A. Belovo nuolat besišliejanti, kartu su juo gyvenanti penkiametė Katia – mergaitė, kuri ir ištarė filmo pavadinimu tapusią frazę: „Mano tėtė – mamos brolis.“

Ėmęs filmuoti įsivaizdavau, kad tai bus labai efektinga istorija apie ryškų gyvenimą, kur pinsis vakarėliai ir koncertai.

„Ėmęs filmuoti įsivaizdavau, kad tai bus labai efektinga istorija apie ryškų gyvenimą, kur pinsis vakarėliai ir koncertai, šalia – visur dalyvaujantis vaikas. Bet maždaug įpusėjus tapo aišku, kad ši istorija yra visai apie kitus dalykus. Tai pasakojimas apie žmogiškuosius santykius, tikėjimą. Man tai – istorija apie tikrą meilę. Kai dėl to, kurį myli, darai dalykus, kuriems reikia daug kantrybės ir pasiaukojimo“, ‒ kalbėjo V. Ilkovas.

Įdėmesnis žvilgsnis į A. Belovo gyvenimą jo privačioje aplinkoje atskleidė, kad aplink Katią iš tiesų sukasi beveik visas menininko gyvenimas. Mergaitės motina, A. Belovo sesuo, serga psichikos liga. Blogesniais etapais moteris negali pasirūpinti nei savimi, nei mažamete dukra. Mergaitės tėvo, kaip Anatolijus ir Ania paaiškina juos lankančiam valdininkui, „nėra“, todėl ir Katia, ir jos motina rūpinasi A. Belovas. Tas rūpestis reiškia tą patį, ką ir bet kurioje kitoje šeimoje: pasakas prieš miegą, nuo temperatūros laiku sugirdytus vaistus, apmokėtas sąskaitas už komunalinius mokesčius, išskalbtus drabužius, konsultacijas su gydytojais ir tūkstančius kitų kasdienių dalykų.

Svarbiau už veiksmą

Žiūrint filmą – beje, tai pirmas pilnametražis V. Ilkovo kūrinys – ne mažesnį įspūdį už tylų A. Belovo herojiškumą daro ir visiškai natūrali, neimituojama ir nevaidinama filme rodomų žmonių elgsena. V. Ilkovas sako jau seniau įsitikinęs, kad filmuoti žmones reikia tada, kai jie būna įsitraukę į kokį nors jiems svarbų reikalą. Tada ir galvoja apie jį, o ne apie tai, kaip atrodys ekrane. Natūralų Katios elgesį jis aiškina tuo, kad mergaitė buvo pripratusi prie vis kitų žmonių namuose. Todėl dar vienas nepažįstamasis, tegu ir su kamera, jos visiškai netrikdė.

Gana lėtas, ramus, tačiau ne monotoniškas pasakojimo ritmas leidžia pamatyti tai, ko mažiausia socialiniuose tinkluose, bet daugiausia gyvenime – kasdienybę. Joje yra nuovargio, ašarų, kaprizų, įtampos dėl kuklaus biudžeto, dalijamo į tris dalis, ir lengvų ginčų dėl Anios pirkinio – beveik neveikiančio televizoriaus. Būtent toks pasirinktas pasakojimo būdas, V. Ilkovo nuomone, jam geriausiai padėjo atskleisti tikrą šios neįprastos trijulės gyvenimą.

„Galima buvo filmuoti interviu su Toliku, kalbinti Katią ar Anią, bet aš manau, kad tai nėra kino kalba. Aš dažnokai vieną sceną filmuoju 10 ar 15 minučių. Įdomiau ne veiksmas, o kas vyksta tarp veiksmo: pavyzdžiui, kai žmogus užmiršta, kad yra filmuojamas, ir susimąstęs žvelgia pro langą. Man svarbiau – kas vyksta, kai niekas nevyksta“, ‒ sakė V. Ilkovas.

A. Belovo ir V. Ilkovo tarpusavio pasitikėjimą lėmė ilgametė pažintis. Katia prie režisieriaus greitai priprato ir pamėgo drauge žaisti. („Kartais tai trukdydavo filmuoti, užtat būdavo linksma.“) Su Katios mama Ania režisierius taip pat greitai rado tarpusavio ryšį. Kurį laiką V. Ilkovas net nuomojosi kambarį Anios būste: pats čia negyvendavo, bet kartais užsukdavo į svečius, be to, taip padėjo moteriai materialiai.

Pirminę filmo viziją V. Ilkovas įsivaizdavo visai kitaip. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Mažametė mergaitė ir psichikos liga serganti moteris – dvi visuomenės grupės, kurių asmeninė informacija šiandien ypač griežtai kontroliuojama, o ir bet koks žodis ar atvaizdas, patekęs į viešumą, gali turėti sudėtingų pasekmių. „Be abejo, apie tai galvojau visą laiką – ir filmuodamas, ir montuodamas juostą“, ‒ tikina režisierius. Visus juridinius reikalus – leidimus, įgaliojimus ir t. t. – kūrėjų komanda sutvarkė dar iki filmo premjeros. V. Ilkovas šypteli, kad jei užaugusi Katia nuspręstų, jog toks filmas visgi neturi būti rodomas, į tai reikėtų reaguoti. Savo ruožtu A. Belovas filmo gimime dalyvavo nuolat. Kai režisierius jam parodė pirminę, ilgesnę juostos versiją ir pasiūlė iškirpti vietas, kurios pačiam herojui atrodo nepriimtinos, šis tokių neatrado.

Vis dėlto į ekranizuotą pasakojimą apie savo gyvenimą A. Belovas reaguoja jautriai. Kai „Tėtė – mamos brolis“ buvo rodomas Šveicarijoje, į premjerą pakviestas atskristi ir filmo herojus. „Bet Tolikas atsisakė vykti. Jis nenorėjo žiūrėdamas filmą vėl visko išgyventi iš naujo“, ‒ prisiminė V. Ilkovas.

Griuvę stereotipai

Paradoksalu, bet gimtojoje Ukrainoje šio filmo premjeros dar nebuvo – ji įvyks kitų metų kovą. Kol kas surengta tik uždara peržiūra, po kurios, V. Ilkovo žodžiais, daugybė žiūrovų išėjo iš nuostabos ir graudulio išplėstomis akimis. Patogūs stereotipai apie nerūpestingą bohemos atstovų gyvenimą dužo vienas po kito. Bent keletą jų sugriauna scena, kai priedainį „Fuck me please“ tyliai dainuojantis A. Belovas švelniai laiko savo glėbyje užmigusią mergaitę.

Pamatę filmą žmonės buvo sukrėsti supratę, kokią naštą iš tiesų Tolikas neša.

„Daugybė filmą Ukrainoje mačiusių žmonių Toliko atžvilgiu turėjo išankstinių nuostatų. Kai kurie matydavo jį vakarėliuose su Katia ir iš to buvo susikūrę kažkokią idealistinę iliuziją – graži šeimos istorija, linksmas tėtukas su dukryte ir taip toliau. Bet pamatę filmą žmonės buvo sukrėsti supratę, kokią naštą iš tiesų Tolikas neša. Mano supratimu, jis yra tikras mūsų laikų herojus. Tą patį man sakė daugybė žmonių“, ‒ teigė V. Ilkovas.

Nesuvaidintas rūpestis: Ania ir Anatolijus.

Jis sutinka, kad be herojiško brolio Anios gyvenimas tikriausiai būtų kur kas sudėtingesnis. Pagalbos sergantiesiems psichikos ligomis sistemą Ukrainoje režisierius vadina siaubinga. Jei nėra galinčių (ir norinčių) turinčiaisiais psichikos negalią ar sergančiaisiais psichikos liga pasirūpinti artimųjų, kelias tėra vienas – specialieji pensionatai. Dėl vieno tokio, esančio netoli Kijevo, neseniai Ukrainoje kilo didžiulis skandalas. Paaiškėjo, kad apie 700 moterų ten buvo laikomos kone antihumaniškomis sąlygomis.

Jau po mūsų pokalbio V. Ilkovas persiuntė reportažą iš šios įstaigos, kuriame matyti gal tik filmuose regėtos sukiužusios metalinės lovos, skarmalų krūvos vietoje patalynės, tualetas pacientams – į kėdę įkištas kibiras, ir juntama visiškos nevilties bei pažeminimo atmosfera. „Nesuprantu, kaip čia atsidūriau, aš juk normali“, ‒ sako viena ten gyvenanti moteris žurnalistei ir drovėdamasi išduoda savo svajonę – pavalgyti kiaušinienės arba makaronų. „Nesvarbu, kad ten gyvenančioms moterims diagnozuotos skirtingos ligos ar sutrikimai – tai niekam neįdomu, su visomis elgiamasi vienodai. Atsidūręs tokioje vietoje tu paprasčiausiai tampi niekam nebereikalingas“, ‒ teigė V. Ilkovas.

Bet jei vis dėlto kažkam rūpi, gyvenimas klostosi kitaip, net ir žiūrint tą beveik neveikiantį televizorių, kurį nusipirko Ania. Šiandien jiedu su broliu gyvena atskirai, bet labai arti vienas kito. Kasdien ar kas antrą dieną Anatolijus lanko seserį. Jos sveikatos būklė pastaruoju metu yra geresnė. Katia nuo rugsėjo pradės lankyti mokyklą. A. Belovas neseniai laimėjo Britų tarybos stipendiją meno projektui, kurį įgyvendins Kijeve, Mariupolyje ir Lvove. Viskas, V. Ilkovo žodžiais, beveik normalu.

V. Ilkovas, „Tėtė – mamos brolis“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, rugsėjo 20‒30 d. ‒ Vilniuje, spalio 2‒4 d. ‒ Kaune, spalio 5‒7 d. ‒ Ukmergėje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų