„Helsinkis 2“: grėsmė Baltijos šalims?

„Helsinkis 2“: grėsmė Baltijos šalims?

Ir vėl Helsinkis. Šiame mieste 1975 m. Vakarų ir sovietinio bloko valstybės pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą. Daugelis politikų ir politologų šį aktą vadina Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir naujosios pasaulio tvarkos įtvirtinimu.

Akte pasaulio įtakingiausių šalių vadovų parašais patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas ir teritorijos vientisumas, o taip pat nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas ir kt.

Šio akto pasirašymas galėjo tapti nuosprendžiu Baltijos šalims niekada nebebūti nepriklausomoms. Dėl svarbaus Šaltojo karo įtampas mažinančio sandėrio dar ne tai galėjo būti paaukota.

Neseniai išslaptinti JAV politikos dokumentai liudija, kad tokios grėsmės buvo realios, bet JAV tvirtą laikyseną nulėmė išeivių iš Baltijos šalių spaudimas Kongresui ir toliau vykdyti dar 1940 m. pradėtą Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką. Pasirašius Helsinkio baigiamąjį aktą, sukūrus ESBO, Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politika Vakaruose nepasikeitė. JAV taip elgtis turėjo pagundų. Dar daugiau, pasirašius Helsinkio baigiamąjį aktą Sovietų Sąjungoje ėmė plėstis žmogaus teisių judėjimas, vėliau tapęs viena SSRS žlugimo ir Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo priežasčių.

„Helsinkio 1“ proceso vienas iniciatorių buvo ir Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas, kuris, pasak Suomijos šaltinių, inicijavo aukščiausio lygio susitikimą dar 1970 m. liepą pasimatęs su JAV prezidentu Richardu Nixonu. U. Kekkonenas tikėjosi įtampos tarp Rytų ir Vakarų sumažinimo ir SSRS įtraukimo į žmogaus teisių principų laikymosi politiką. Tada Suomijos prezidentas vylėsi susilpninti SSRS ir paversti ją daugiašališkumo įkaite.

Visai kitaip buvo organizuojamas susitikimas „Helsinkis 2“ šių metų liepos mėnesį. NATO ir ES neturėjo informacijos apie susitikimo darbotvarkę. Sklandė begalės gandų apie jo tikslus. Rezultatai irgi buvo netikėti. Netgi niekingi.

Ši kartą, kitaip nei Šaltojo karo laikais, JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas įvyko, pasak Suomijos šaltinių, pastarosios iniciatyva. Suomijos prezidentas Sauli Niinistö jokio savo vaidmens šioje istorijoje iki šiol nepripažino. Manoma, kad Helsinkis pasirinktas kaip simbolinė didžiųjų pasaulio tvarkos palaikytojų JAV ir Rusijos susitarimų vieta.

Manoma, kad Helsinkis pasirinktas kaip simbolinė didžiųjų pasaulio tvarkos palaikytojų JAV ir Rusijos susitarimų vieta.

Šios aplinkybės verčia sunerimti dėl besiformuojančių tarptautinių santykių pobūdžio ir ilgalaikių JAV įsipareigojimų savo partneriams. Nenuostabu, kad Baltijos šalyse susitikimą lydėjo apokaliptinės nuotaikos. Nors susitikimo detalės iki šiol nėra viešai žinomos, aišku, kad Vladimiras Putinas pasiūlė surengti referendumus Donecke ir Luhanske. Galbūt tokias temas plėtoti trukdė JAV tebevykstantis tyrimas dėl prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos ryšių, jos kišimosi į JAV prezidento rinkimus.

Tiesa, kitais klausimais D. Trumpas pasisakė taip, kaip buvo patogu V. Putinui.

Štai Rusijos veiksmus Daraà, Sirijoje, jis pateikė kaip padedančius puoselėti Izraelio saugumo interesus. D. Trumpo retorikoje Izraelio saugumo interesai buvo paversti Rusijos strategijos dalimi. Net Iranas spaudos konferencijoje paminėtas tik kartą ir tai atitiko Rusijos interesus kuo mažiau aptarinėti savo sąjungininko Artimuosiuose Rytuose veiksmus. V. Putinas netgi sugebėjo pasiūlyti D. Trumpui „Astanos grupę“ (Iranas, Rusija, Turkija) kaip politinio dialogo instrumentą Sirijos konflikte. V. Putinas Helsinkį paliko kaip laimėtojas, o D. Trumpo „benefisas“ JAV sukėlė skandalą.

Skirtingai nei Helsinkyje neįgaliu atrodęs D. Trumpas, V. Putinas dar sugebėjo suplakti tarptautinei bendruomenei tradicinį propagandinį kokteilį apie tai, kad Rusija yra demokratinė valstybė, kad į JAV rinkimus nesikišo, JAV specialiosios tarnybos tariamai meluoja ir t. t.

Susitikimas „Helsinkis 1“ stabilizavo pasaulio tvarką, Baltijos šalių okupacijos nepripažinimui grėsmė nekilo.

Ar pasitvirtino baimės dėl galimo Baltijos šalių „pardavimo“ „Helsinkyje 2“? Nežinome, greičiausiai – ne. Tačiau akivaizdu, kad V. Putino ir D. Trumpo susitikimui galima būtų taikyti Peterio principą, pavadintą kanadiečių pedagogo Laurenco J. Peterio garbei. Bet kuri gerai veikianti idėja gali būti naudojama vis iš naujo ir vis sudėtingesnėmis sąlygomis, kol tampa nesėkmės ar katastrofos priežastimi. Žmogus kyla karjeros laiptais tol, kol atsiduria pareigose, kuriose jis pasirodo nekompetentingas. Šis lygis yra vadinamas nekompetencijos lygiu. Pavojingasis Peterio principas gali būti panaudotas ir prezidentų, partijų vadovų, politikų karjeros kilimui apibūdinti. Deja, Helsinkio susitikimas pademonstravo, kad netgi prezidentai turi savo nekompetencijos lygį, o tai jau pavojinga valstybėms, pasaulinei tvarkai ir taikai.

Šarūnas Liekis yra Vilniaus politikos analizės instituto patariamosios tarybos prezidentas, VDU profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų