(Fotobanko nuotr.)

H. Clark: „Moterys nudirba tris ketvirtadalius pasaulio neapmokamo darbo“

H. Clark: „Moterys nudirba tris ketvirtadalius pasaulio neapmokamo darbo“

„Aš visada sakiau, kad nenoriu ir nesitikiu, jog kas nors už mane balsuos dėl to, jog esu moteris. Tačiau tikiuosi, kad jie nesirinks nebalsuoti, nes esu moteris“, – buvusios Naujosios Zelandijos premjerės ir Jungtinių Tautų vystymo programos vadovės Helen Clark frazė, ištarta 2016 m. Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus rinkimų kampanijos metu, apibūdina jos požiūrį į lyčių lygybę. IQ apžvalgininkei Ugnei Litvinaitei ji pasakojo, kuo skiriasi teisinis neutralumas ir realios moterų galimybės bei kas svarbu siekiant kitų tvarios plėtros tikslų.

– Lyčių lygybė yra vienas iš JT tikslų, tam daug dėmesio skiria ir ES. Visgi Lietuvos politikos lauke bendrai vyrauja nusiteikimas laikytis neutralumo lyties atžvilgiu. Koks jūsų požiūris, ar pozityvi diskriminacija reikalinga?

– Lygybės įtvirtinimas teisėje yra labai svarbus, tiesiog būtinas. Tačiau dauguma šalių tai padariusios turės ir, sakykime, lydinčiąsias, papildomas politikos priemones, užtikrinančias lygių galimybių užtikrinimą.

Reikėtų suprasti, kad moterims kyla daug specifinių iššūkių. Siekdamos išsilavinimo, finansinio stabilumo, derindamos karjerą ir šeimą jos turi įveikti papildomas kliūtis, ir sprendimų priėmėjai turėtų peržiūrėti, kaip veikia sistemos – ar jos padeda, ar kuria naujus barjerus.

Pavyzdžiui, kai tapau premjere, Naujojoje Zelandijoje turėjome tokią aklą studijų paskolų grąžinimo sistemą, kad moterys dažniausiai mirdavo vis dar įsiskolinusios. Kodėl? Paimkime lyties aspektu neutralią paskolą, kurios palūkanos skaičiuojamos visiems vienodai. Tačiau egzistuoja atlyginimo, vidutiniškai mokamo moteriai ir vyrui, skirtumas, be to, dėl įsipareigojimų šeimai moterys mažiau metų praleidžia aktyviai dirbdamos. Tai reiškia, kad per gyvenimą jos tiesiog uždirba mažiau. Akivaizdu, kad dėl šių aplinkybių moterys kasmet turi vis mažesnius šansus išsimokėti paskolą su palūkanomis, kai vyrai, kopdami karjeros laiptais, – priešingai.

– Kaip galėtume panaikinti struktūrines priežastis, kurios sudaro sunkumų moterims lygiai naudotis galimybėmis?

– Būtina sistema, kompensuojanti ir išlyginanti skirtumus. Pavyzdžiui, mano laikais Naujojoje Zelandijoje daug dirbome tam, kad vaikų priežiūros ankstyvoje vaikystėje paslaugos taptų kuo plačiau prieinamos. Žinoma, tai visų pirma gerai vaikams ir šeimai, tačiau įgalina ir moteris. Juk kas lieka namuose, kai tokių paslaugų nėra?

Moterys tradiciškai prisiima daugiau atsakomybės už artimuosius, todėl galimybės kuo lanksčiau derinti darbą ir šeimą sukuria didžiausią pokytį. Nuo tada, kai ėmėme aktyviai vykdyti tokią politiką, atlyginimų atotrūkis tarp vyrų ir moterų Naujojoje Zelandijoje sumažėjo bent 5 proc. ir teigiamas pokytis toliau vyksta. Moterys jaučiasi vis labiau įgalintos.

Geras pavyzdys ‒ mūsų dabartinė premjerė, kuri susilaukė vaiko eidama šias pareigas. Žinote, visada esama daugybės dvejonių, ar galiu suderinti abu dalykus savo gyvenime. Ir štai ministrė pirmininkė sako: man pavyks, aš tai padarysiu. Tai iš tiesų sukūrė džiugią atmosferą mūsų šalyje, ypač tarp jaunų moterų: jeigu ji gali – galiu ir aš.

– Ar tikite, kad moterys ir vyrai turi tam tikrus apibrėžtus vaidmenis? Ar bent jau valstybė negali ignoruoti fakto, kad taip funkcionuoja visuomenė, ir į tai atsižvelgti?

– O, ne, žinoma, mes turime ištrūkti iš tradicinių vaidmenų. Tiksliau, mums reikia išmokti jais dalytis. Iš tikrųjų, esu įsitikinusi, kad tikrasis palengvėjimas moterims ateis, kai vyrų gyvenimas ims atrodyti panašesnis į mūsų – jie atsisakys darbo valandų, kad pasirūpintų vaikais, sergančiais ar senstančiais šeimos nariais, atliks namų ruošos darbus.
Pagalvokite, moterys dabar nudirba tris ketvirtadalius pasaulio neapmokamo darbo. Metas vyrams prisiimti savo dalį.

– Tačiau ar ateidamos į vadovaujančias pozicijas moterys atsineša ir savą darbotvarkę, jų politika atidesnė moterų padėčiai? Gal kartais gali būti netgi priešingai?

– Moterų politinė lyderystė turėtų būti vertinama dviem aspektais. Pirma, mano įsitikinimu, reali galimybė užimti vadovų pozicijas pati savaime yra labai svarbi – tai siunčia žinią jaunoms moterims ir mergaitėms, kad jokios durys joms nėra uždarytos.

Pasaulyje vos 5 proc. vyriausybės vadovų ir 7 proc. valstybės vadovų sudaro moterys. Skaičiai be galo maži. Kas be ko, visada bus tokių išskirtinių atvejų kaip Lietuva, kuri turėjo ir moterį prezidentę, ir ministrę pirmininkę, arba kaip mano šalis Naujoji Zelandija, kuriai šiandien vadovauja jau trečia premjerė, tačiau globaliai mums reikia daug daugiau realaus pokyčio ir veiksmų.

Pasaulyje vos 5 proc. vyriausybės vadovų ir 7 proc. valstybės vadovų sudaro moterys. Skaičiai be galo maži.

Kitas klausimas yra, ką darai su politine valdžia, kai ją išsikovoji, ar nusistatai politinę programą, apsvarstančią moterų padėtį. Aš galėčiau padėti daug varnelių šioje srityje. Tačiau šie du dalykai ne visada eina kartu.

– Gal reikėtų liautis vadinti tai moterų problemomis? Dažnai politikės ir moterų teisių aktyvistės ima jaustis esančios paraštėse, tarsi gana radikalios veikėjos, reikalaujančios specifinių teisių.

– Iš tiesų, kas man šiandien įdomu, tai trys Vakarų vyriausybės, oficialiai pasiskelbusios feministinėmis. Pirmiausia tai buvo Švedija, paskui Kanada su feministu premjeru Justinu Trudeau ir štai visai neseniai sulaukėme Ispanijos naujo kabineto, kurio daugiau nei pusę, beje, sudaro moterys, pareiškimo. Visos šios trys šalys turi ministrus pirmininkus vyrus, tačiau jie aiškiai deklaruoja lyčių lygybę savo prioritetu formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką.
Aš manau, kad tai ir yra raktas siekti progreso užtikrinant moterų teises ir galimybes. Mums reikia, kad moterys būtų stiprios šiais klausimais, bet taip pat reikalinga empatiškų vyrų partnerystė.

– Kalbant apie socialinę nelygybę, tarp Jungtinių Tautų darnaus vystymosi septyniolikos tikslų iki 2030 m. Lietuva išskiria skurdo ir socialinės atskirties mažinimą. Šūkis #NėVienoPaliktoUžnugaryje (angl. #LeaveNoOneBehind) – viena pamatinių JT idėjų. Kodėl ji buvo pasirinkta?

– Praleidau daug metų siekdama darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo ir populiarinimo. Tikiu, kad ši globali JT paruošta darbotvarkė būtų rimtai priimama tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija ar Lietuva. Taip, čia skurdas nėra toks akivaizdus kaip Užsachario Afrikoje, tačiau reikia pripažinti, kad jis egzistuoja, ir yra tiek pat realus jį patiriantiems žmonėms, nesvarbu, kur jie bebūtų.

Visuotinė skaitmenizacija, naujosios technologijos, globalizacija iš tiesų leidžia mūsų ekonomikai šauti į viršų, tačiau kartu rizikuojame, kad tie, kurie nėra pokyčio smaigalyje, iš to neišloš, o gal netgi atvirkščiai. Iš tiesų, dabartiniai pokyčiai suteikia daug netikrumo gyventojams – ar jų darbas išliks, kaip keisis rinka, ar jie sugebės persikvalifikuoti.

Mums teks pergalvoti, kaip išlaikyti solidarumą, užtikrinti gerus įdarbinimo lygmenis, socialines paslaugas, kad nė vieno nepaliktume užnugaryje, ir tai galioja visoms šalims.

– 2016 m. skurdo ar socialinės atskirties riziką Lietuvoje patyrė 30 proc. gyventojų, nors ekonomika nuosekliai auga. Kaip manote, ar Lietuvos žvalgymasis į Skandinavijos gerovės valstybės pavyzdį pagrįstas, turint omenyje dabartinę socioekonomikos struktūrą?

– Aš esu iš mažos progresyvios šalies, kuri visada teigiamai žvelgė į aktyvų valstybės vaidmenį. Sakyčiau, matėme save kaip tam tikrą skandinavišką socialdemokratiją, kur gerovės valstybės ir apskritai didesnis valdžios kišimasis buvo sutinkami palankiai.

H. Clark: „Mes turime ištrūkti iš tradicinių vyrų ir moterų vaidmenų“

Tačiau mes niekada nepatyrėme to, ką patyrėte jūs. Lietuva turi ypatingą istoriją. Jūs išėjote iš dešimtmečius trukusio sovietinio režimo – neoliberalią politiką laikyčiau tam tikra priešpriešine reakcija, bandymu susidoroti. Ilgainiui turėsite rasti balansą tarp dviejų kraštutinumų.

– Koks gali būti privataus sektoriaus vaidmuo, įgyvendinant JT tikslus iki 2030 m.?

– Žinote, skandinavai turi stiprią gerovės valstybę, tačiau jų privatus sektorius irgi gyvybingas. To reikia. Būtent šis sektorius kurs darbo vietas ir bendrąją turtinę gerovę. Todėl svarbu, kad verslas jaustųsi gerai.

Tačiau mes visi norime atsakingų įmonių, kurios teisingai elgiasi su darbuotojais, užtikrina geras darbo sąlygas, rūpinasi aplinka ir pėdsakais, kuriuos joje palieka.

Tarkime, „Unilever“ pradėjo veiksmus prieš miškų kirtimą, atsisakydami pirkti palmių aliejų iš naujai iškirstų miškų. Tai signalas, išjudinantis ir kitas tarptautines bendroves. Nors nereikia suprasti, kad lokalios įmonės neturi ar negali to daryti – kiekviena pasiūlos grandis yra svarbi, ypač jei ima boikotuoti ir keisti atsakingesniais kitus grandinės dalyvius. Ir vartotojai nori tą matyti vis dažniau. Etiškas ir tvarus verslas tampa aukso standartu.

– Vienas iš esminių trikdžių sklandžiai veikti jau egzistuojančiam valdžios aparatui Lietuvoje yra žemas pasitikėjimo valstybės institucijomis lygmuo. Nusivylimas ir nepasitenkinimas dažnai lemia, kad piliečiai nustoja domėtis politika, nemoka mokesčių. Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

– Griuvus Berlyno sienai, jūs pradėjote iš naujo. Sukurti visiškai naują politinę kultūrą, tapti modernia ES demokratija – ilgas, nuoseklių ir visapusiškų pastangų reikalaujantis procesas. Šiame kontekste kai kurie valdžios polinkiai kitose posovietinėse šalyse, sakykime, Vengrijoje, yra labai trikdantys. Todėl turite kliautis pilietine visuomene. Kiekvienas priimtas sprendimas bus tiek geras, kiek jo svarstyme dalyvaus piliečiai.

– Ar matytumėte šį pokytį per nevyriausybinį sektorių?

– Nevyriausybinės organizacijos yra pamatas, nuo kurio atsispiria visuomenė – taip į politinę darbotvarkę ateina aktualios problemos, daroma įtaka. Tačiau norėčiau pažymėti, kad, praleidusi didumą savo gyvenimo politikoje, aš tikiu, jog žmonės gali atnešti pokyčius tiesiogiai įsitraukdami į politiką ir veikdami per politines partijas.

– O ką daryti, kai pasitikėjimas partijomis itin menkas?

– Skaidrumas yra pamatas. Kuo daugiau viešų duomenų ir sprendimų, tuo daugiau aiškumo ir pasitikėjimo. Taip pat partijos privalo sugrįžti į visuomenę, ją pasiekti, suprasti ir įtraukti – ypač grupes, kurioms paprastai neatstovaujama pakankamai.

Reikėtų suprasti, kad atstovo ir jo rinkėjų ryšys turi būti nenutrūkstamas ir nuoseklus tarimosi procesas. Tai nėra vienos pusės komunikacija, maždaug: „Atėjau ir pasakiau, ko jums reikia.“ Ne, žmonės turi būti įtraukti, jausti savo indėlį svarstant problemas. Šiame technologijų amžiuje politikai turėtų ieškoti „minios finansavimo“ savo idėjoms.

Socialinė žiniasklaida leidžia padaryti tai ir dar daugiau. Ji suteikia tiesioginį priėjimą prie auditorijos – nebereikia tarpininko pokalbiui, šis darosi nuolatinis ir natūralus, potencialiai įtraukiantis šiaip jau marginalizuotas grupes.

– Vis dėlto kalbantis kyla klausimas, o kaip suderinti demokratinę žmonių valią ir tam tikrų teisių užtikrinimą? Štai interviu pradžioje kalbėjomės apie tai, kodėl svarbi lyčių lygybės politika. Tačiau dažnas politikų argumentas priešinantis tokiai politikai yra jų rinkėjų pažiūros.

– Tik šešios šalys išgyveno XX a. neišduodamos demokratijos. Aš esu iš vienos jų. Neabejotinai jaučiuosi dėl to be galo laiminga. Pertrūkis kitose valstybėse nebėra sugrąžinamas. Bet ateitis mūsų rankose.

Tik šešios šalys išgyveno XX a. neišduodamos demokratijos. Aš esu iš vienos jų. Neabejotinai, jaučiuosi dėl to be galo laiminga.

Kai pasižiūriu aktualijas JAV, man tai atrodo neįtikėtina. Prezidentas skelbia, kad galėtų pats save atleisti nuo atsakomybės, jei jam būtų suorganizuota apkalta. Ką tai sako apie pagarbą teisės viršenybei? Noriu pasakyti, kad taip tiesiog negali būti. Niekas negali būti aukščiau teisės.

Turime saugoti pagrindines visiems užtikrinamas teises ir laisves, išlaikyti linijas, kurias tiesiog uždrausta peržengti – kitaip tai nėra liberali demokratija.

– Galbūt tai vis dar demokratija?

– Na, tokiu atveju tai labai sudarkyta demokratija.

 

H. Clark

Pasisako plėtros, lyčių lygybės ir kitomis temomis. Lietuvoje ji lankėsi Pasaulio moterų lyderių suvažiavime.

2016 m. dalyvavo pirmuose atvirai organizuotuose JT generalinio sekretoriaus rinkimuose, tačiau nepaisant visuomenės ir organizacijos darbuotojų palaikymo, nebuvo pasirinkta.

2016 m. „Forbes“ pasaulio įtakingiausių moterų sąraše užėmė 22 vietą ir pripažinta galingiausia moterimi Jungtinėse Tautose.

2009–2017 m. vadovavo JT vystymo programai.

1999–2008 m. buvo Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų