Gyvybės vertės dilema:laisvę sąžinei ar paslaugoms?

Gyvybės vertės dilema:laisvę sąžinei ar paslaugoms?

Imti diskutuoti verta tuomet, kai manai, jog tavo oponentas, net ir turėdamas daugybę savų argumentų, vis tiek gerbs tavo nuomonę ir bandys į ją įsiklausyti. Todėl šis tekstas tebus iššūkis tiems, kurie pasiryš perkaityti jį iki galo, o tada jau nuspręs prisijaukinti laisvę ar ne.

Sutikite, jog laisvė toli gražu nėra abstrakcija: turime daugybę nacionalinių ir tarptautinių teisės šaltinių, kalbančių apie tai, jog be pateisinamos priežasties negali būti suvaržyta nei mūsų fizinė laisvė, nei laisvė turėti savo įsitikinimus ir juos skleisti. Be to, visada išlieka vidinis laisvės pajautimas, ypatingai atsidūrus situacijose, kai laisvė yra varžoma. Tai iliustruojančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkime sovietmetį, kai, rodos, net elementariausios laisvės idėjos buvo ilgam palaidotos butaforinės lygybės demagogijoje. Šiandien yra kitaip: nevaržomai keliaujame, esame laisvi pasirinkti norimas prekes, gauti pageidaujamas paslaugas, galime viešai išsakyti savo idėjas, Konstitucija garantuoja susirinkimų, religijos, sąžinės laisvę, jei jaučiame, kad mums kažkas nepagrįstai draudžiama, turime teisę savo interesus ginti atitinkamose institucijose ar teisme. Tiesa, realybė nėra ideali: naujos situacijos iškelia naujus uždavinius, naujos laisvės idėjos ieško savo vietos bendrame laisvių ir teisių knibždėlyne, o svarbiausia – visuomenės bendrabūvį reguliuojančioje teisinėje sistemoje.

Prieš kurį laiką Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateikta Medicinos praktikos įstatymo pataisa, kuria būtų įstatymiškai įtvirtinta gydytojo teisė, nesant medicininės būtinybės, atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimą moters pageidavimu. Pataisa iki šiol nepriimta, dėl jos diskutuojama, laikas nuo laiko ji marinama biurokratų stalčiuose, paskui vėl prikeliama. Tačiau šioje situacijoje svarbu ne tai ar tokia nuostata galiausiai taps įstatymu, bet kodėl ji turėtų tapti įstatymu arba kodėl sąžinės laisvė gali atsidurti mūsų pačių kuriamos teisinės sistemos nelaisvėje.

Bet apie viską nuo pradžių ir su žiupsneliu teisės ten, kur jos pritrūksta.

Kodeksų etika

Vienas iš argumentų, kodėl gydytojo teisė vadovautis savo sąžine neturėtų tapti įstatymo dalimi yra tas, jog šią teisę jau garantuoja Lietuvos akušerių – ginekologų etikos kodeksas, kuriame teigiama, jog dėl savo religinių ar moralinių įsitikinimų gydytojas turi teisę atsisakyti nutraukti nėštumą, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina moters gyvybei išsaugoti Atrodytų, viskas lyg ir neblogai, jei kojos nekištų keli grynai praktiniai ir kartu teisniai dalykai.

Teisėje egzistuoja tam tikra teisės aktų hierarchija, jei konstituciją laikysime pagrindiniu mūsų teisių ir laisvių šaltiniu, tai toliau rikiuosis įstatymai, poįstatyminiai aktai, nuostatos, taisyklės, ir galiausiai – etikos kodeksai. Vadinasi, teisinis dokumentas, kuris tiesiogiai pasako, kad gydytojas turi teisę vadovautis savo sąžine, pagal savo teisinę galią yra tik rekomendacinio pobūdžio, t.y. neprivalomas, principų ir taisyklių rinkinys. Tuo tarpu, įstatymo leidėjas įstatymu įtvirtina laisvę pačiai moteriai apsispręsti kaip pasielgti su savo kūnu. Kitaip tariant, vienoje pusėje turime moterį, kuriai įstatymas garantuoja teisę gauti medicininę paslaugą, o kitoje – gydytoją, kurio laisvę elgtis pagal savo sąžinę reglamentuoja etikos kodeksas. Ginčo atveju, akivaizdu, kurių argumentų teisinis pagrindimas bus svaresnis. Negana to, žiūrint grynai pragmatiškai, jei vadovavimasis etikos normomis grasina pažeisti įstatymą, tai etika, be jokios apčiuopiamos praktinės naudos, telieka etika pačiai sau ir nieko daugiau.

Kita vertus, jei mes etikos kodeksui priimtino reglamentavimo lygmenyje pripažįstame gydytojo teisę į jo sąžinės laisvę, tai kodėl iš esmės turėtų kisti ši mūsų nuostata etikos normai tapant įstatymu? Taip nutikti gali tik dėl to, jog mes bijome, kad pagaliau šia teise kažkas pradės realiai naudotis (juk etika yra tik „minkštoji teisė“, nori laikaisi, nori (reikia) – ne) arba bijome, kad pagaliau paaiškės, kad toji „sąžinės laisvė“ yra daug reikšmingesnė nei galėjo atrodyti ją saugiai laikant etikos kodeksų paribiuose, arba, o čia vėlgi paprasta pragmatika – nebeliks dar vieno politinio įrankio manipuliuoti neteisiniais argumentais kuriant teisę. Būtent pastarasis aspektas itin akivaizdus skaitant tokios garbios teisėkūroje dalyvaujančios institucijos kaip Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento parengtas išvadas dėl jau minėtų Medicinos praktikos įstatymo pataisų. Todėl toliau, teisinio smalsumo vardan, panagrinėkime, ką gi apie gydytojo sąžinės laivę mano Seimo Teisės departamentas.

Pareiga gydyti

Vertindamas siūlomo įstatymo projekto pakeitimus Seimo teisės departamentas pastebi, kad sąžinė, religiniai, moraliniai ir kt. įsitikinimai yra neapibrėžtos sąvokos, priklausančios nuo subjektyvaus asmens suvokimo, jo priklausomybės tam tikrai religinei bendruomenei, todėl teisinis reguliavimas, kai visuomenei būtinų medicinos paslaugų teikimas siejamas su objektyvių kriterijų neturinčiu gydytojo sprendimu, yra ydingas. Pateiktas teiginys iš pirmo žvilgsnio skamba itin solidžiai, juk  neabejotina, kad gydytojas, pasinaudodamas savo žiniomis ir gebėjimais, privalo padėti, t.y. atlikti savo kaip gydytojo pareigas. Teiginys, sakytume, netgi yra teisingas, tik deja ne nagrinėjamos situacijos kontekste ir ne tada kai akivaizdžiai vienoms sąvokoms suteikiamas nepelnytas reikšminis svoris, o kitos nustumiamos į šalį. Pavyzdžiui, ar gali kilti klausimų renkantis tarp „visuomenei būtinų paslaugų“ ir „objektyvių kriterijų neturinčio gydytojo sprendimo“? Vargu. Nebent šioms sąvokoms suteiksime apčiuopiamą turinį.

Visuomenei būtinų medicininių paslaugų apibrėžimas yra daugialypis. Dauguma paslaugų yra objektyviai susijusios su asmens gyvybės ir sveikatos išsaugojimu, šių paslaugų teikimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės sukurtos sveikatos apsaugos sistemos ir toje sistemoje dirbančių gydytojų darbo efektyvumo. Pavyzdžiui, greitosios medicininės pagalbos organizavimas ar ligų diagnozavimas ankstyvojoje jų stadijoje bei vėlesnis jų gydymas. Tačiau žvelgiant plačiau, valstybė laiduoja ir tokių medicininių paslaugų teikimą, kurios nėra grindžiamos medicinine būtinybe. Juk riebalų nusiurbimo ar silikoninių implantų įdėjimo į tam tikras kūno vietas nepavadinsim gydymu, nors šias procedūras taip pat atlieka kvalifikuoti gydytojai. Tokiu atveju, kyla klausimas: jei įstatymų leidėjas leidžia abortus, ar tai savaime reiškia, jog tokia procedūra tampa „visuomenei būtina medicinine paslauga“? Juk, net ir neesant medicinos mokslų specialistu, aišku, kad nėštumas nėra liga arba, kad nėštumas negydomas abortu. Lygiai taip pat neapkaltinsim nehumaniškumu ar nusižengimu prioritetiniams asmens sveikatos apsaugos principams valstybių, kuriose abortai, apskritai, yra draudžiami. Netgi pati diskusija leisti ar drausti remiasi ne medicininiais, o socialiniais (pvz. neigiamas visuomenės požiūris), psichologiniais (pvz. nepageidaujamas nėštumas verčia jaustis blogai), ekonominiais (pvz. nebus ekonominių sąlygų) ar politiniais (pvz. moters teisė rinktis) argumentais. Vadinasi, net jei valstybė leidžia abortus, išskyrus atvejus, kai dėl nėštumo gresia pavojus moters sveikatai ar gyvybei, tai tikrai ne dėl to, kad jie būtų mediciniškai būtini.

Atskirties tarp būtinų ir nebūtinų medicininių paslaugų klausimas itin aktualus, sprendžiant gydytojo atsakomybės klausimą. Nediskutuotina, jog gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, turi atlikti savo pareigą, nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės, taip pat gydyti visus be išimties sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai (Hipokrato priesaikos žodžiai). Būtent to mes tikimės iš gydytojo – norime, kad gydytojas gydytų mus nekeldamas jokių sąlygų, tačiau versdami gydytoją atlikti visas įstatymų leidžiamas medicinines procedūras, dedame teisiškai abejotiną lygybės ženklą tarp gydytojo pareigos gydyti ir savo teisės gauti medicininę paslaugą, kuri toli gražu nėra gydymas.

Gyvybės legalizavimas

Krikščioniška gyvybės samprata teigia, jog žmogaus gyvybės pradžia turėtume laikyti dviejų lytinių ląstelių susijungimo momentą, nes jei bus leidžiama šioms ląstelėms netrukdomai vystytis, jos taps unikaliu žmogumi, kokio nebuvo ir kokio nebus. Todėl nėštumo nutraukimas yra konkretaus žmogaus gyvybės atėmimas. Net jei atsisakome pritarti pastarajam teiginiui visgi bandykime į tai pažvelgti dar ir kitu kampu.

Teisiškai gyvybės pradžios momentas yra socialinis konstruktas: teisė gali šį momentą paversti legaliu arba priešingai kriminalizuoti. Vien juridiškai reikšmingų gyvybės pradžios teorijų gausa (pirmojo įkvėpimo, kvėpavimo pradžios, pirmojo judesio, fiziologinio gimdymo pradžios ir t.t.) ir nevienoda valstybių praktika rodo, jog skirtingas klausimo traktavimas negali būti siejamas vien su religiniu ar kitokiu moraliniu pagrindu atsirandančiais nesutarimais. Šio klausimo įvairiapusiškumą galima iliustruoti ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (taigi visai nereliginės organizacijos) sprendimu byloje Oliver Brüstle prieš Greenpeace. Šioje byloje buvo keliamas klausimas, ar mokslininkas Oliver Brüstle gali užpatentuoti žmogaus neuroninių pirminių ląstelių gamybos iš embrioninių kamieninių ląstelių technologiją ir ar tai nepažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos, kuri draudžia „žmonių embrionų panaudojimą pramoniniais ar komerciniais tikslais“. Paprasčiau tariant, ar net labai ankstyvoje vystymosi stadijoje esantį ląstelių darinį, vadinamą blastocista, kurį savo technologijai naudojo Brüstle ir iš kurio turėjo būti išgaunamos kamieninės ląstelės, jau galima laikyti žmogaus embrionu. Daugelio nuostabai Europos Teisingumo Teismas tvirtai pareiškė, kad „žmogaus kiaušialąstė po apvaisinimo turi būti laikoma žmogaus embrionu, jeigu nuo tokio apvaisinimo prasideda žmogaus vystymosi procesas“. Pagal šį aiškinimą „blastocista yra žmogaus embrionas, nes jai leidus vystytis atsirastų žmogus“, taigi visai nesvarbu, kokioje vystymosi stadijoje yra tasai „ląstelių darinys“.

Minimas Europos Teisingumo Teismo sprendimas viena vertus aiškiai parodė žmogaus embriono teisinio traktavimo komercijoje kryptį, t.y. kad negalima patentuoti technologijos  ar medžiagos, kuriai gauti buvo sunaikintas žmogaus embrionas. Tačiau nemažiau svarbu ir tai, jog šis tarptautinę reikšmę teisės sklaidai turintis teismas suteikė naujų inspiracijų permąstant gyvybės pradžios ir kartu jos teisinės apsaugos klausimus bei tų klausimų reglamentavimo teisinėje sistemoje problemas. Teismas pasisakė siauroje srityje ir labai konkrečiu klausimu, tačiau nepaisant to, aišku viena – gyvybę laikant aukščiausiu moraliniu ir teisiniu gėriu, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir tos gyvybės pradžiai, o vieno ir absoliučiai objektyvaus kriterijaus nebuvimas verčia kliautis mūsų sąžine, įsitikinimais ar pasaulėjauta ir pagal tai spręsti, kokie veiksmai laikytini kenkiančiais gyvybei, o kokie ne.

Sąžinės subjektyvumas

Minėtoje išvadoje Seimo teisės departamentas teisingai pastebi, jog motyvai, dėl kurių gydytojas atsisako atlikti nėštumo nutraukimą yra subjektyvus dalykas, tačiau departamento teisininkai visiškai neužsimena apie tai, jog kiekvienas iš mūsų turime prigimtinę teisę ir laisvę tikėti tuo, kuo norime ar elgtis pagal savo sąžinę, o tai jau visiškai objektyvi laisvė, įtvirtinta svarbiausiuose tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltiniuose. Valstybė šią laisvę gali apriboti tik esant svariems pagrindams. Todėl sunkiai suprantama yra išvados autorių pozicija, kai atsisakoma kalbėti apie konstitucinę asmens laisvę, nors kaip tik pastarąją privalėtų ginti teisėkūroje dalyvaujančios institucijos. Kita vertus, net jeigu būtų manoma, kad vertimas gydytoją atlikti nėštumo nutraukimą nepažeidžia jo teisės turėti savo įsitikinimus bei elgtis pagal savo sąžinę, tai tokį tvirtinimą reikėtų įrodinėti remiantis argumentais, dėl kurių valstybė galėtų riboti prigimtines žmogaus laisves.

Kaip pavyzdį galima paminėti Jungtinių Tautų Organizacijos teisės aktuose randamus tris pagrindinius religijos laisvės ribojimo kriterijus. Pirmasis iš jų nurodo, jog apribojimai turi būti nustatyti įstatymo. Lietuvos atveju situacija kiek paradoksali, nes įstatyme tiesioginio draudimo nėra, įstatyme netgi pasisakoma, kad gydytojas privalo vadovautis galiojančiais etikos kodeksais, o jau aptartuose etikos kodeksuose randame gydytoją teisę, neesant medicininės būtinybės, atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimą. Antrasis kriterijus teigia, jog apribojimai turi turėti vieną iš teisėtų tikslų: visuomenės saugumas, viešoji tvarka, sveikata, moralė, kitų žmonių pagrindinės teisės ir laisvės. Sąrašas baigtinis, todėl pravartu naudoti atmetimo metodą. Pripažinkim, jog sunku surasti svarių argumentų įrodinėjant kaip vertimas gydytoją atlikti abortą susijęs su visuomenės saugumu ar viešąja tvarka. Juo labiau, jog šeimos planavimas yra priskirtinas individualų pasirinkimų sferai, kur demokratinė valstybė turėtų kištis tik tada kai to neišvengiamai reikia. Sveikatos argumentas jau kiek stipresnis, nėštumas, jei jis nepageidaujamas, sukelia nenorimus fiziologinius organizmo pakitimus, jis turi socialines, ekonomines, moralines pasekmes, formuoja visuomenės požiūrius, yra lydimas psichologinių išgyvenimų. Tačiau vargu ar vien faktas, jog tam tikroje valstybėje abortai yra legalūs, kaip jau buvo minėta ankščiau, leidžia juos priskirti prie būtinųjų medicinos paslaugų, kurių neatlikimas pažeistų asmens teisę į sveikatos apsaugą. Moralės aspektas vėlgi diskutuotinas, nes tenka rinktis tarp žmogaus ar būsimo žmogaus gyvybės apsaugos ir tos gyvybės sunaikinimo legalizavimo, o tai jau savaime daugialypė moralinė dilema, o ne visuotinis moralinis gėris, kurį gina Jungtinių Tautų teisės aktai. Kitų žmonių pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos aspektas įdomus tuo, kad jeigu nekyla abejonių, jog sąžinės, religijos ar įsitikinimų laivė yra prigimtinė, tai teisė į nėštumo nutraukimą yra išvestinė, kitaip tariant nėra tiesiogiai garantuojama ir priklauso nuo valstybės įstatymo leidėjo pozicijos. Todėl visoje šioje teisių ir laisvių maišalynėje kyla pagrįstas klausimas, kaip tam tikra specifinė laisvė gali būti platesnė nei ta laisvė iš kurios ji kildinama?

Paskutinis kriterijus –  laisvės apribojimai turi būti būtini, norint apsaugoti specifinį  ir teisėtą tikslą. Šis specifinis ir teisėtas tikslas, nagrinėjamu atveju, yra moters sprendimas atlikti abortą ir gauti kvalifikuotą medicininę paslaugą, bet ar jį reikia saugoti nuo sąžinės laisvės? Būtent šioje vietoje slypi dar vienas dažnai neadekvačiai interpretuojamas ir didelį susipriešinimą keliantis aspektas, kurį trumpai galima nusakyti taip: atsisakymas atlikti abortą prilyginamas moters negerbimui, jos teisių varžymui ar jos socialinio gyvenimo griovimui, jo trukdymu. Tačiau išsakius šį argumentą pamirštama, jog kalbėjimas apie gydytojo sąžinės laisvę labai specifinėje ir labai konkrečioje ar netgi ribinio pasirinkimo situacijoje neatima teisės nutraukti nėštumą pas tą gydytoją, kurio įsitikinimai tai daryti leidžia. Gydytojo sąžinės laisvė nėra abortų draudimo įteisinimas, nors dalis argumentų ir galėtų būti taikomi abiem atvejais. Už apsisprendimo atlikti abortą slypi ne panieka moteriai, bet racionali ir pagrįsta pasaulėžiūra, jog nėštumo nutraukimas yra žmogiškosios gyvybės sunaikinimas. Tokius įsitikinimus gali lemti tiek religiniai, tiek asmeninės patirties, moralinio auklėjimo motyvai, moksliniai įrodymai ar net teisiniai argumentai, pavyzdžiui, prieš keletą metų Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja,  vėlgi visiškai ne religinė organizacija, priėmė rezoliuciją „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“, kurioje raginama ES valstybes nares savo teisiniuose aktuose užtikrinti, kad joks asmuo, ligoninė ar institucija neturėtų būti verčiami, patraukiami atsakomybėn ar diskriminuojami dėl atsisakymo atlikti ar padėti atlikti abortą, eutanaziją ar kokį nors veiksmą, kuris taptų žmogaus embriono mirties priežastimi.

Taigi jei mes tikime aborto amoralumu, tai niekas neturi teisės versti mus elgtis priešingai savo įsitikinimams. Todėl logiška manyti, jog jei gydytojas yra lygiavertis mūsų visuomenės narys, tai jis gali turėti savo vertybių sampratą, o tai reiškia, kad jam turi būti garantuota teisė elgtis pagal savo sąžinę ir įsitikinimus.

Profesijos našta

Seimo teisės departamentas savo išvadoje cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) bylą Sajous prieš Prancūziją, kurioje pasisakoma, jog religiniai įsitikinimai gali būti išpažįstami įvairiais būdais už profesinės veiklos ribų, tačiau religijos laisvė ne visada garantuoja teisę elgtis pagal savo įsitikinimus viešojoje sferoje. Religijos laisvės išimtis jau aptarėme. Šis Teisės departamento pasirinkimas svarbus dėl kiek kitų priežasčių.

Pirmiausia, įdomu tai, kad išvados teikėjai pasitelkia teismo išvadą nepaaiškindami dėl kokių faktinių ir teisinių aplinkybių ši išvada buvo padaryta. Trumpa minimos bylos fabula: vienos vaistinės savininkai atsisakė trims moterims parduoti gydytojo išrašytus kontraceptinius vaistus, motyvuodami etinėmis ir religinėmis priežastimis. Prancūzijos įstatymai garantuoja laivę atsisakyti atlikti abortą ar bet kokiu kitu būdu prisidėti prie jo atlikimo. Teismo išvada rėmėsi tuo, jog kontraceptinių vaistų pardavimas negali būti prilyginamas aborto atlikimui, juo labiau, jog tokie vaistai gali būti naudojami tam tikrų ligų gydymui, o ne vien siekiant išvengti nėštumo. Būtent dėl to vaistininkai negalėjo pasinaudoti teise į sąžinės ar religijos laisvę.

Antra, išties lengvabūdiškai, o gal net ciniškai atrodo iš aptarto EŽTT teismo sprendimo sekusi Teisės departamento išvada, jog jei įstatymo projektu bus išskirta tik viena medicininė procedūra, kurią gydytojas gali atsisakyti atlikti, tai bus tarsi diskriminuojami kiti gydytojai, kuriems, pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai neleidžia dirbti tam tikromis dienomis ar tinkamai apžiūrėti kitos lyties asmenį. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie bet kokią „tik vieną medicininę procedūrą“, bet apie procedūrą, kurios metu bus sunaikinama žmogaus gyvybė, t.y. tiesioginis tikslas ir pagrindas, dėl kurio ir reikalingos visos kitos medicininės procedūros. Būtent gyvybės vertės problema yra tas kertinis dalykas dėl kurio ir vyksta pati diskusija, nes gyvybė yra vertesnė už visas ideologijas ar teises.
Trečia, išvadoje pastebima, jog apsispręsti ar sugebės vykdyti tam tikras pareigas, asmuo turėtų jau rinkdamasis profesiją. Kitaip tariant jei manai, kad žmogaus embrionas yra šio to vertas, o į jo pašalinimą negalėsi žiūrėti tiesiog kaip į mechaninį veiksmą – gydytoju nebūsi. Nevardinant grynai teisinių argumentų tokių kaip teisė pasirinkti profesiją ir pan., paklauskim savęs ar gydytoją mes renkamės priklausomai  tik nuo to ar jis daro abortus ar ne?

Galiausiai paskutinis dalykas, keliantis abejonių tiek Teisės departamento išvada, tiek ir pačia įstatymo pataisa, yra įstatymo pataisoje numatytas įpareigojimas gydytojui, atsisakius atlikti nėštumo nutraukimą moters pageidavimu, nusiųsti pacientę pas šią paslaugą teikiantį gydytoją. Teisėje, vertinant subjektyviąją veikos pusę, t.y. kaip vienoje ar kitoje situacijoje atsidūręs asmuo suvokė savo vykdomus veiksmus ir iš jų kylančias pasekmes, naudojamas vadinamasis „protingo žmogaus“  (ang. reasonable person) standartas. Šio teisinio kriterijaus naudojimas ypatingai svarbus, kai trūksta tiesioginių duomenų parodančių vidines žmogaus intencijas, tačiau kitų objektyvių kriterijų buvimas leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo atsidūręs tam tikroje situacijoje turėjo ir galėjo numanyti, jog jo veiksmai sukels būtent tokias pasekmes ir dėl to jo kaltė nesumažėja. Aptariamos įstatymo pataisos atveju atsitiktų taip, jog nepaisant to, kad gydytojams būtų leista atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimą, vertinant „protingo žmogaus“ akimis, jie vis tiek įstatymiškai būtų įpareigoti tai atlikti kito žmogaus rankomis. Nėštumo nutraukimą atsisakęs atlikti gydytojas taptų tiesiogiai atsakingu, kad kažkas vis tiek šią paslaugą turės atlikti, t.y. kaltė nuo to nei kiek nesumažėja.

Bendrai žvelgiant į Seimo teisės departamento išvadą apima slogus jausmas. Jei jau kyla diskusija dėl esminių kiekvieno iš mūsų laivės klausimus įtvirtinančių įstatymo nuostatų, tai bent jau norėtųsi, kad argumentai būtų ne kažkieno asmeninės užgaidos rezultatas, o racionalaus teisinio mąstymo pasekmė su iš to sekančiais pagrindimais ir pavyzdžiais.

Kur link keliaujame?

Teisinė sistema arba teisė pati savaime nėra nei gėris, nei blogis. Teisės poveikis visuomenei, jos santykis su laisve priklauso nuo konkretaus turinio ir atramos taškų, kurie pasitelkiami kuriant teisės normas. Josephas Ratzingeris, kalbėdamas apie laisvės prasmes taikliai pastebi, jog „laisvė, idant nevirstų melu ir savigriova, turi vadovautis tiesa, tai yra tuo, kuo mes esame iš tikrųjų, ir šią mūsų būtį atitikti. Kadangi žmogus yra buvimo-kito-dėka, buvimo-kartu ir buvimo kitam paženklinta būtybė, žmogaus laisvė gali egzistuoti tik tvarkingame laisvių bendrabūvyje. Todėl teisė yra ne laisvės priešybė, bet jos sąlyga“.

Nėštumo nutraukimas nėra tik valstybės garantuojama medicininė paslauga, už jos slepiasi gilios socialinės, psichologinės, moralinio turinio problemos. Juk negalima sakyti, kad nutraukti nėštumą dėl savo sąžinės protestų yra sudėtinga tik gydytojams ir pamiršti moters, kuri pasiryžta tai atlikti, jausmus. Nėštumo nutraukimas nėra sugedusio danties pašalinimas, kai dingus fiziniam skausmui viskas greitai pasimiršta, dažnai lieka vidinis skausmas ir lieka ilgam. Visgi jei šią sudėtingo ribinio pasirinkimo teisę laiduojam tiems, kurie nori tai atlikti (tiek moterims, tiek gydytojams), tai kodėl priešingo pasirinkimo virtimas įstatymu kelia tiek daug nepagrįstų aistrų? Vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau jei skaitant šį tekstą galėjote bent trumpam patikėti, jog kiekvieno iš mūsų laisvė negali tapti prievole kitam, yra vilties, jog keliaujame teisingu keliu. Juk gydytojo siekis vadovautis savo sąžine yra ne kas kitas, bet atspindys to, kaip mes patys suvokiame savo laisvės ribas.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų