"Delfi" nuotr.

Gyvenimo galimybių skirstytojas

Gyvenimo galimybių skirstytojas

Mmantsetsa Marope yra pagrindinė globalios švietimo politikos darbotvarkės formuotoja Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje (UNESCO). Tačiau jos požiūris kardinaliai prieštarauja dalykams, kurie įdiegti geriausius rezultatus pasaulyje demonstruojančiose Pietryčių Azijos šalių švietimo sistemose. Pokalbyje su IQ apžvalgininku Ignu Krasausku M. Marope sako, kad puikų išsilavinimą vaikams galima suteikti ir neįrėmus jų nosių į jų galimybių ribą.

Daugybės valstybių švietimo sistemos ima stipriai remtis standartizuotais testais, kai vienodomis užduotimis periodiškai tikrinamos visų šalies mokinių žinios. Kitur nėra griežtų mokymo programų ar testų ir akcentuojamas kūrybingas mokymasis, mokytojo ir mokinių santykis. Kokį testavimo ir kūrybingo ugdymo derinį reikėtų rinktis, kuriant kuo geresnę švietimo sistemą?

– Tyrimai rodo, kad nėra tvirtos koreliacijos tarp testavimo ir mokymosi bei švietimo sistemos kokybės. Švietimo sistemos, kuriose mažiau reikšmės teikiama standartizuotiems, konkurenciniams, atrankiniams testams, yra vienos geriausių pasaulyje. Pažvelkite į suomius – jie nenutestuoja vaikų iki mirties ir jų sistema neginčytinai yra viena pavyzdingiausių, kalbant apie kokybišką išsilavinimą ir jo suteikimą visiems.

Standartizuoti testai tik parodo, ar mokymasis įvyko. Kai einate pas gydytoją atlikti tyrimų, sužinote, ar jūs sveikas, bet tai nepadaro jūsų sveikesnio. Jei tikrinimas kainuoja per daug, verčiau investuočiau į mitybą, ligų prevenciją, kad išlikčiau sveikas. Yra tendencija perspausti standartizuotus testus, lyg jie savaime pagerintų mokymąsi.

Standartizuotas testavimas nepigus. Turime klausti, ar investicijos į testus nekainuoja mums galimybės investuoti į kitus dalykus, kurie sudarytų sąlygas mokytis.

Be to, standartizuotais testais negalima patikrinti mokymosi visumos. Pavyzdžiui, tokių svarbių vadinamųjų minkštųjų gebėjimų, kaip gebėjimas bendrauti, komandinis darbas, kūrybinis mąstymas, problemų sprendimas, gebėjimas atlikti užduotis laiku, susitvarkymas su savimi ir savo emocijomis.

Tačiau standartizuoti testai, gerai išanalizavus jų rezultatus, suteikia informacijos, galinčios padėti pagerinti mokymąsi. Man tokie testai yra svarbi priemonė, bet ne visagalė. Standartizuotas mokinių vertinimas reikalingas, jei norime sužinoti, ar judama lygesnio švietimo kokybės paskirstymo visuomenėje link.

Kai kas sakytų, kad testavimas skatina mokinius konkuruoti, tad didėja jų paskatos siekti geresnių rezultatų.

– Taip, tai gali paskatinti varžytis ne tik mokinius, bet ir mokyklas, regionus, valstybes. Tačiau konkurencija nebūtinai pagerina mokymąsi. Iš tiesų, jis našiausias tada, kai mokinius paskatini bendradarbiauti ir jie vieni kitiems padeda, kai šis procesas paverčiamas socialiniu įvykiu. Vaikai yra labai geri vienas kito mokytojai. Jie mokosi geriau, nei mes juos mokome.
Konkurencija skatina izoliaciją. Jei aš varžausi su tavimi ir prašai manęs pagalbos, nešausiu sau į koją ir nepadėsiu. Tačiau konkurencija padidina spaudimą. Tai gali mokymąsi pagerinti netiesiogiai – mokiniai labiau stengiasi. Bet tai ne pats našiausias būdas, nes kolaboratyvus ir socialus mokymasis, kai žmonės žinių semiasi kaip kolektyvas, skatina mokytis labiau nei konkurencija.

Kai kuriose geriausiose Lietuvos gimnazijose įvesti stojamieji egzaminai. Tai kuria geras mokyklas su gerais pedagogais, kurie ugdo gerus mokinius. Ir yra mokyklų, kuriose vaikai gauna, ką gauna. Vieniems nepasiseka, o kiti net neturi galimybės stoti į gerą gimnaziją, nes gyvena ten, kur tokios tiesiog nėra. Ar įmanoma pasiekti, kad visos mokyklos būtų geros?

– Švietimas yra galingas gyvenimo galimybių skirstytojas, nelygybė švietime neišvengiamai bloškia į nelygybę ir neteisingumą visuomenėje. Taigi, labai svarbu, kad valstybės ne tik pareiškimais, bet ir veiksmais skatintų švietimo kokybės lygybę. Tai didžiausias XXI a. švietimo sistemų iššūkis.

Stojamieji, arba atrankos, egzaminai daugumoje šalių yra galimybių stokos artefaktas. Vienintelė stojamųjų egzaminų priežastis yra padalyti galimybes į kažką gera, kai to gero nepakanka. Būtina švietimą padaryti kokybiškesnį visose mokyklose, kad nebūtų svarbu, kurią švietimo įstaigą lankai, tada ir stojamieji egzaminai bus pertekliniai.

Daugeliu atvejų stojamųjų egzaminų rezultatai priklauso nuo anksčiau turėtų galimybių. Jei ėjau į prastą mokyk­lą, tikėtina, kad stojamųjų neišlaikysiu. Tačiau aš nepasirinkau blogesnės mokyklos. Taigi, užuot pripažinę mano galimybių stoką, ją pateisinate naudodami stojamuosius egzaminus. Mes kaupiame vienų žmonių galimybių stoką ir kitų pranašumus. Tai neturėtų būti leidžiama, ypač viešosiose mokyklose.

Jei mano pažymiai prastesni nei tavo, kai paliekame pradinę mokyklą, neverta net sakyti, kad vidurinėje galiu tave pasivyti ir net aplenkti.

Manau, kad vyriausybės turėtų naikinti stojamuosius egzaminus ir taisyti švietimo sistemą, kad tėvams būtų nesvarbu, kur jų vaikas eina į mokyklą. Kai kurioms valstybėms tai pavyko – Suomijai, Norvegijai. Tačiau pavyzdžių taip mažai, kad neįmanoma priskaičiuoti daugiau nei dešimties.

Viena įtakingiausių interesų grupių dėl vidurinio išsilavinimo galėtų būti tėvai. Normalu, kad jie nori gero išsilavinimo savo vaikams. Tačiau kaip pasiekti, kad tėvai galvotų apie visuomenę, kad jiems rūpėtų ir kitų vaikai?

– Išsilavinimas bet kuriam tėvui reiškia jo vaiko gyvenimo liniją, todėl nenorima su juo žaisti, ir gimdytojai turėtų būti kietakakčiai. Tačiau konkurenciją skatina ne jie, o galimybių stoka. Visi tėvai nori, kad jų vaikai pralįstų pro butelio kaklelį. Bet jei butelis būtų atviras, nereikėtų skubintis ir stumdytis. Problema yra nesugebėjimas suteikti galimybių visiems.
Štai kodėl ten, kur švietimo kokybė gera visur, nėra konkurencijos. Vaikai atsipalaidavę, bet jie mokosi daug. Rečiau vertinami, bet įdeda daug pastangų. Tėvai bendradarbiauja ir nesistumdo pečiais, kad nublokštų vienas kito vaiką atgal.
Tikiu, kad jei šalis imtųsi dialogo pati su savimi apie švietimo kokybės gerinimą, galėtų per trumpą laiką atsikratyti įvairių neteisybių. Nors tėvai pirmiausia žiūri savo atžalų, reikia būti ypatingu žmogumi, kad nejaustum empatijos kitiems vaikams. Taškas. Vaikas turi šį tą, kas verčia tave šypsotis, kas skatina jį laikyti savu.

Konkurencija skatina izoliaciją. Jei aš varžausi su tavimi ir prašai manęs pagalbos, nešausiu sau į koją ir nepadėsiu.

Tėvai, suaugusieji, piliečiai sukaupę didžiulį socialinį kapitalą, bet jis nepanaudojamas. Nereikia daktaro laipsnio, kad didintum atskaitomybę, remtum mokyklą, vaikus, suteiktum moralinę, etinę ir intelektinę paramą, – užtenka tik nuovokaus brandaus suaugusiojo. Jei valdžia nedirbs su visomis suinteresuotomis grupėmis, kad švietimas taptų nacionalinės darbotvarkės dalimi, ne tik ministerijos darbotvarkės dalimi, žmonės to patys neprisiims. Paprastai jei eini gatve ir pamatai atvirą vakarėlį, bet nesi į jį pakviestas, didelė tikimybė, kad neužsuksi, nors galėtum.

Lietuvoje nuo 2016 m. visiems, norintiems stoti į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose, bus privaloma tam tikru lygiu išlaikyti matematikos egzaminą. Manoma, kad tai paskatins mokytis matematikos ir rinktis inžinerines, informacinių technologijų ir kitas studijas, nes šių sričių specialistų trūksta rinkoje ir jos kuria aukštą pridėtinę vertę. Ar privalomas egzaminas yra geras būdas siekti tokių tikslų?

– Šis klausimas daugiau ar mažiau panašus į mūsų jau aptartą. Privalomi egzaminai įvertina, ar mes artėjame prie standartų, kuriuos norime pasiekti kaip šalis, ir parodo, kiek mokinių kyla jų link.

Egzaminai taip pat didina spaudimą, skatina dirbti smarkiau. Šiuo atžvilgiu jie gali prisidėti prie norimo rezultato. Tačiau švietime negalime būti makiaveliai ir sakyti, kad tikslas pateisina priemones: spauskime juos egzaminais, kol jie atitiks tai, ko norime. Iššūkis yra padaryti mokymąsi malonų, kūrybišką ir savaime skatinantį mokytis net be privalomų egzaminų. Tai būtų geriausia, bet nieko gyvenime nėra tobula.

Net kai mokytis tampa malonu, svarbu turėti privalomus egzaminus, kad suprastume sistemos būklę ir būtume tikri einantys ten, kur reikia eiti. Nemanau, jog turėtume vaikus skatinti mokytis spausdami. Kai kuriose šalyse, aš jų neminėsiu, spaudimas toks, kad vaikai ima žudytis. Bent jau mano požiūriu, toks švietimas nėra kokybiškas. Negalime spausti vaikų, net jei dalis palūžta, kol jie pakils į PISA (EBPO Tarptautinė mokinių vertinimo programa – IQ past.) viršų.

Kenijoje ir kitur Užsacharės Afrikoje 12–14 metų mergaitės ėmė iškristi iš mokyklų. Viena priežasčių – joms prasideda mėnesinės, tačiau mokyklose nėra tualetų arba tėvai neišgali nupirkti higienos priemonių. Galima pagalvoti: štai kokia „trečiojo pasaulio“ problema. Tačiau prieš dešimt metų, kai lankiau mokyklą, jos tualetuose nebuvo tualetinio popieriaus ar net muilo, ir, kiek girdžiu, daugybėje švietimo įstaigų iki šiol nėra. Mokytojai Lietuvoje vaikšto į jiems skirtus tualetus, kur yra visi reikmenys. Ką tai sako apie mūsų požiūrį į vaikus šioje „civilizuotoje“, „pirmojo pasaulio“ valstybėje?

– Tai sako, kad velnias slypi detalėse. Politikos formuotojai dėmesį sutelkia į didelius ir akivaizdžius dalykus. Ar yra elektra, interneto ryšys, lentos arba elektroninės lentos…

Išmaniosios lentos, tačiau jokio tualetinio popieriaus.

– Būtent tai ir noriu pasakyti. Nemanau, kad negalite sau leisti nupirkti tualetinio popieriaus. Nemanau, kad tai neigiamas požiūris ar nerūpestingumas, tiesiog detalės yra slidžios. Mokykla neatlieka savo darbo. Politikos formuotojams ministerijoje ir kitur privalu apie tai pagalvoti, bet galiausiai turėtų suveikti visi valdymo lygiai.

Subsidiarumas.

– Būtent. Ministerija, regionai, vietos valdžia – iki pat klasės. Šie valdymo lygiai sudaro tai, kas priverčia sistemą veikti. Smulkūs dalykai, kaip tualetinis popierius, gali skambėti trivialiai. Tačiau dėl to vaikas gali praleisti pamokas. Jis tiesiog išeis namo. Man tai neįtikėtina. Bet nesvarbu, neįtikėtina ar ne, tai priklauso nuo skirtingų lygių valdžios bendradarbiavimo.

Lietuvoje, kaip ir kitur, yra didžiulė patyčių problema. Šalis prastai pagarsėjusi dėl savižudybių, įskaitant jaunų žmonių. Ką galime dėl to padaryti?

– Negalime sakyti, kad vien dešimtukus gaunantis, tačiau iš kitų žaidimų aikštelėje besityčiojantis vaikas lavinamas gerai, jei į švietimą žiūrime rimtai. Patyčios kai kuriose šalyse yra tokia rimta problema, kad dėl jų turėtų būti kuriama politika, o besityčiojantys – sulaukti padarinių. Iš nė vieno vaiko negali būti tyčiojamasi taip, kad jis jaustųsi vienišas ir jo pasitikėjimas savimi būtų toks žemas, kad jis net pagalvotų apie savižudybę, ką ir kalbėti apie bandymą nusižudyti.
Politikos kūrėjai turėtų matyti, jog tai ne tik aršių berniukų ir aršių mergaičių peštynės. Reikia politikos, kuri leistų švietimo įstaigoms ko nors imtis, įskaitant ir tokius ekstremalius dalykus, kaip išmetimas iš mokyklos. Tokio žingsnio labai nemėgstu, bet jei vaikas gali paskatinti kitą žudytis, turime stengtis apsaugoti kolektyvą.

Išmetimas neturėtų būti pabaiga. Tokie vaikai turi problemų ir privalo patekti į aplinką, kurioje sulauktų konsultacijų, paramos. Būdamas laimingas, dažniausiai ir kitus darai laimingus. Kai esi piktas ir nelaimingas, skleidi tokias pat neigiamas emocijas. Mes save spinduliuojame. Besityčiojantis vaikas man yra garsus pagalbos jam pačiam šauksmas. Problema, kad tai yra auka, provokuojanti bausmę. Turime priimti besityčiojantįjį, suprasti, kas vyksta, ir pasiūlyti jam savo paslaugas.

Deja, vis daugiau mokyklų, ypač po finansų krizės, mažina socialines paslaugas ir palieka vien akademines. Priežiūra, karjeros konsultavimas, psichologas, sveikatos specialistai pamažu nyksta. Net jei kiekviena švietimo įstaiga neįstengia turėti šių ekspertų, juos galėtų dalytis.

Mums reikia šviesti ir visuomenę. Nors tai ir blogai, būtina ją šokiruoti. Žmonės turi pamatyti, ką jų vaikai gali padaryti vieni kitiems.

Savivaldoje populiarėjanti dalyvaujamojo biudžeto idėja, kai miestiečiai patys sprendžia, kaip išleisti dalį miesto lėšų, veikia ir kai kuriose pasaulio mokyklose. Ar tokia demokratija gali pagerinti mokinių savijautą ir sustiprinti jausmą, kad mokyk­la priklauso jiems, o jie – mokyklai?

– Mes kalbame apie švietimą, kuriame svarbiausi mokiniai, todėl reikia svarstyti ir diegti viską, kas turi prasmę, ir nebūtina nustatyti procento. Tada jie pajus savininkiškumo jausmą. Mokiniai žino, kas juos erzina ir ko jiems reikia. Neapsimeskime, neva vaikai neturi idėjų, juk jie yra savo gyvenimo ekspertai. Aš tiksliai nežinau, koks dabar paauglių gyvenimas, – kam man apsikrauti įsivaizdavimo našta? Svarbu daryti tai, ką reikia, kad ir kokios biudžeto dalies reikėtų.

 

M. Marope

Karjerą pradėjo dirbdama mokytoja vidurinėje mokykloje ir Botsvanos švietimo ministerijoje.

Botsvanos universitete 11 metų dėstė mokymą, mokymo programų kūrimą ir plėtrą, mokinių vertinimo tyrimą, mokymosi psichologiją.

Nuo 1999-ųjų dešimtmetį dirbo Pasaulio banke.

2009 m. pradėjo dirbti Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) būstinėje Paryžiuje, o nuo 2014 m. liepos vadovauja Ženevoje įsikūrusiam UNESCO Tarptautiniam švietimo biurui (IBE), kuris užsiima mokymo programų ir švietimo turinio stiprinimu pasaulyje. IBE įkurtas 1925 m.

Parašė daugybę akademinių ir grožinių tekstų. Du romanai, sukurti gimtąja setsvana kalba, pelnė apdovanojimų.

Vienas jos tikslų yra formalųjį švietimą papildyti neformaliojo švietimo elementais – etninės kultūros humanizmu ir etninių pažinimo sistemų žiniomis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų