Gyvenimas dėl mirties

Gyvenimas dėl mirties

Vienoje labiausiai mistifikuotų vietovių pasaulyje, Toradžių krašte, fotografas Giedrius Dagys fiksuoja pašaliečius šiurpinančius animistinius laidojimo papročius ir protėvių garbinimą.

 

Tana Toraja, kalnuotas regionas Pietų Sulavesio saloje Indonezijos salyne, reiškia „Toradžių kraštas“, o toradžių pavadinimas kildinamas iš žemumose gyvenančios bugių etninės grupės kalbos: to riaja – „aukštumų gyventojai“. Patys toradžiai taip savęs niekada nevadino. Iki pat XX a. pradžios, kai krikščionys danų misionieriai pasiekė aukštumas, jie tapatinosi tik su savo kaimu – išplėstine šeimine bendruomene. Nors kaimų papročiai ir gyvenimo būdas buvo panašūs, skyrėsi dialektai, hierarchijos struktūra, ritualai bei tradicijos.

Toradžių tikėjimas aluk („kelias“) oficialiai šalyje įvardijamas kaip Aluk To Dolo, t. y. „protėvių kelias“. Aluk – ne tik tikėjimo sistema, bet įstatymų, religijos ir papročių visuma, griežtai reglamentuojanti socialinį gyvenimą, žemės ūkio tradicijas bei nuo seniausių laikų puoselėjamus protėvių pagerbimo ritualus. Todėl žodis aluk kartais verčiamas kaip „įstatymas“. Didžiausias toradžių autoritetas yra minaa – šamanas, protėvių ir dievų atstovas, kurio žodžiams ir veiksmams privalu būti ištikimiems tiek kasdieniame gyvenime, tiek atliekant mirties apeigas. Aluk įvairiose vietose šiek tiek įvairuoja, tačiau vieno įstatymo laikomasi griežtai visose bendruomenėse – gyvenimo ir mirties ritualai privalo būti atskirti. Tikima, kad šių ceremonijų sujungimas gali nulemti mirusiojo kūno suirimą.

Iki atvykstant danų misionieriams abu ritualai – tiek gyvenimo, tiek mirties, toradžiams buvo vienodai svarbūs. Tačiau kai krikščionimis verčiamiems čionykščiams buvo uždrausta atlikti gyvenimo apeigas, jos prarado savo svarbą ir ėmė nykti. Aukštumų gyventojams liko tik laidojimo ceremonijos, kurioms šiandien paskiriamas visas gyvenimas. Jos tampa vis iškilmingesnės, trunka ilgiau, kiekviena šeima artimuosius stengiasi palydėti kaip galima pagarbiau.

Mirties ir netekties svarbą toradžių bendruomenėse puikiai parodo jų dialektuose sielvartui ir gedului nusakyti vartojamų įvairių atspalvių sąvokų gausa. Liūdesiui, ilgesiui, depresijai, dvasiniam skausmui apibūdinti jie turi visą aibę terminų. Tikima, kad tiksliai ir aiškiai įvardijus psichologinį bei fizinį netekties skausmą palengvėja.

Apsistojus Rantepao mieste ausis pasiekia informacija apie viename kaime artėjančias auksines – kilmingo žmogaus – laidotuves. Grynas džiaugsmas atsirasti laiku ir vietoje pačiame įvykių centre – lieka tik ten nusigauti. Viešbutyje sutiktas jaunas indonezietis Niko iš Javos salos – tikra dovana. Jaunuolis taip pat planuoja leistis ieškoti vyksiančių ritualinių ceremonijų, nes tik vietiniai žino, kur joms ruošiamasi. Arba gidai, visada pasirengę palydėti už užmokestį. Alternatyva, labiau tinkama nepriklausomiems keliautojams, – važinėti po kaimus išsinuomotu motociklu ir tiesiog klausinėti žmonių.

Niko padėjo aplankyti ne tik iškilmingas auksines, bet ir paprastų žmonių laidotuves, taip pat vestuves bei ritualinių pastatų šventinimo iškilmes. Jei vieną dieną nespėji, atvažiuoji kitą – visos ceremonijos vyksta mažiausiai keletą dienų, o laidotuvių ritualai gali užsitęsti net iki dešimties. Dvi savaitės, praleistos Toradžių krašte, – nė dienos be šventinių apeigų, šokiruojančių vaizdų ir peno pamąstymams. Atvykus į šią salą akį patraukia įspūdingų formų tradiciniai apeigų namai tongkonan – lyg laivai, plaukiantys džiunglėmis, dangų remiantys riestais stogų kraigais. Žodis tongkonan kilęs iš toradžių tongkon, reiškiančio „sėdėti“. Kiekviename kaime stovi toks namas, jame sėdi bendruomenės vyriausiasis, tačiau pastatu dalijasi visi nariai. Kiekvienas tongkonan turi savo vardą – juo vadinamas kaimas.

Tongkonan stogo forma primena buivolo ragus, o gal laivą, kuriuo į šį kraštą iš dangaus nusileido toradžių protėviai. Dar vienas išskirtinės stogo formos aiškinimas – gyvenimo ratas. Šie namai dekoruoti spalvotais medyje raižytais simetriškais ornamentais. Kiekvienas jų – tikslus simbolis, turintis aiškią reikšmę: vandeninio buivolo, saulės ir jos spindulių, visatos kūrėjo ir kitas. Pa’ssura – taip čionykščiai vadina medžio raižinius, tai reiškia „rašymas“. Čia šeimos turtas matuojamas buivolais, tad kuo daugiau jų ragų puošia tongkonan kraigą, tuo turtingesnei bendruomenei jis priklauso. Galvijo ragai – populiariausias toradžių kultūros simbolis.
Žadėtosios ištaigingos auksinės apeigos pasitinka skerdžiamų kiaulių žviegimu ir žaidžiančiais vaikais, kurie už virvučių tampo paaukotų buivolų galvas. Akimirką stabteli, kol susigaudai, kur iš tiesų papuolei.

Laidojimo ritualus griežtai reglamentuoja aluk. Itin prabangios ceremonijos skirtos tik kilmingiems bendruomenės nariams išlydėti. Tikima, kad, nesurengus tinkamų palydėtuvių ir deramai nepalaidojus kūno, mirusiojo siela užtrauks nelaimę visai šeimai. Apeigos paprastai vyksta dviem etapais: pirmasis iš karto po mirties, kai įvairiais augaliniais mišiniais kūnas balzamuojamas ir paruošiamas ilgai laikyti, ir antrasis – nuo kelių iki keliolikos dienų trunkančios iškilmingos ceremonijos, atlikus visus reikalingus darbus.
Tam, kad būtų tinkamai pasiruošta, kad būtų surinkta pakankamai pinigų iškilmėms ir kapavietei įrengti, gali prireikti kelių mėnesių ar net metų. Toradžių sąmonėje mirtis nėra staigus ir netikėtas procesas, o nuoseklus laipsniškas rengimasis kelionei į sielų žemę Puya. Visą tą laiką – nuo mirties iki laidotuvių, mumifikuotas mirusiojo kūnas laikomas giminei priklausančiame tongkonan name, o su velioniu elgiamasi lyg su ligoniu. Garbės reikalas gauti kvietimą aplankyti ligonį, besiruošiantį kelionei į Puya. Privalu atsiklausti jo leidimo įeinant į patalpą, kur jis guli, taip pat prieš išeinant.

Mirusiojo siela į kelionę anapilin leidžiasi paaukojus pirmąjį jautį – taip pradedamas ilgas laidojimo ceremonijų ciklas. Į iškilmingas apeigas susirenka iki 300 dalyvių ir visas būrys žiūrovų – Vakarų bei Indonezijos turistų, taip pat smalsuolių iš žemutinių kaimų. Svečiai gedinčiai šeimai neša dovanų, dažnausiai – keliolika ar keliasdešimt pakelių cigarečių. Visas dienas vaišinamasi ryžių vynu, kuris geriamas iš ilgų tuščiavidurių bambukų. Artimieji dėvi juodus arba tamsius drabužius. Grupelė vyresnio amžiaus moterų, vilkinčių juodais apdarais ir pasidabinusių galvas spalvotais aksesuarais, šoka Ma’katia šokį, susirinkusiems primenantį apie mirusio asmens dosnumą bei kilnumą. Kita grupelė moterų žemės spalvų raštais margintais apdarais lieja sielvartą ir širdgėlą bambukų lazdomis daužydamos geldą. Paauglių orkestras groja tradiciniais pučiamaisiais bambukiniais instrumentais. Vyrai velionį pagerbia sustoję ratu monotoniškai giedodami ir sinchroniškai judėdami susikibę rankomis. Šis mirusiojo garbei atliekamas ritualas Ma’bandong trunka visą naktį – tai pati svarbiausia laidotuvių dalis.

Per apeigas vieną pagrindinių vaidmenų atlieka šamanas minaa. Su palyda, pasipuošusia šventiniais raudonos spalvos apdarais ir buivolo ragus vaizduojančiais galvų apdangalais, jis šoka karių šokį Ma’randing. Vyrai, nešini dideliais mediniais ar buivolo odos skydais, išmargintais buivolo simbolika, šlovina velionio drąsą.

Turbūt didžiausia savaitę ir ilgiau trunkančio laidotuvių maratono atrakcija tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – buivolų kautynės prieš juos paaukojant, vietinių vadinamos Ma’pasilaga tedong. Kuo šeima labiau pasiturinti, tuo daugiau vandeninių buivolų paaukoja mirusiojo garbei. O kadangi žmonės miršta dažnai, ceremonijos vyksta viena po kitos, raguočių paklausa didžiulė. Ne vienas žemutinių kaimų gyventojas tuo ir verčiasi – augina galvijus toradžių ritualams. Didžiausia garbė velioniui – vandeninio buivolo albinoso auka. Tik itin turtinga šeima gali tai sau leisti. Aukojamų gyvulių ragai puošiami raudonos ir aukso spalvos audiniais.

Dar daugiau nei buivolų per laidotuves aukojama kiaulių, vyksta gaidžių peštynės. Šventinio ciklo metu pranešėjas per mikrofoną paskelbia, kuri šeima ar asmuo kiek ir kokių gyvulių atveda. Paaukojus galvijus ir gyvulius, gedulo, sielvarto, pagarbos velioniui ir jo ilgesį skelbiančias apeigas papildo džiaugsmą dėl mirusiojo sielos išėjimo į kitą pasaulį išreiškiantis ritualinis šokis Ma’dondan, kurį atlikdami vaikai linksmai ploja katučių.

Iškepta mėsa išdalijama svečiams – šiek tiek valgoma vietoje, šiek tiek nešamasi namo. Kurią gyvulio dalį kokio rango asmeniui dovanoti, taip pat nurodo aluk. Ceremonijos vyksta dažnai, tad apylinkių gyventojai nuolat pavalgę ir sotūs. Kilmingi ir turtingi toradžiai, gausiai aprūpinti įkapėmis ir viskuo, ko gali prireikti kitame gyvenime, laidojami stačių uolų olose arba specialiai tam išskaptuotose ertmėse. Mirusiuosius saugo į tolį žvelgiantys jų pačių atvaizdai – beveik žmogaus dydžio medinės lėlės tau tau. Turtingųjų kapams įrengti fiziškai prireikia nuo mėnesio iki dvejų metų. Nekilmingųjų arba vaikų karstai virvėmis pakabinami ant medžių arba uolų skardžių. Kai virvės supūva, jie nukrinta ir su palaikais pabyra ant žemės. Iki praėjusio šimtmečio vidurio vis dar buvo paplitusi tradicija kūdikius laidoti medžių drevėse. Tam parinkdavo tik gajus medžius, iš kurių teka sula, simbolizuojanti motinos pieną. Išskaptuotos drevės buvo uždengiamos iš palmių lapų sukonstruotomis durimis. Tos, kuriose palaidoti dvyniai, uždaromos dvivėrėmis durimis. Augantis medis lengvai sutraiškydavo trapius kaulelius ir pasiglemžęs mirusius kūdikius suaugdavo su jais į vieną kūną. Čionykščiai tikėjo, kad taip vaikai pratęsia gyvenimą.

Toradžių krašte dar gaji Ma’Nene tradicija – kas kelerius metus atverti kapavietę, sutvarkyti įkapes ir suremontuoti karstą, kūną pervilkti naujais drabužiais, o tuomet per garbingą procesiją apnešti stačiomis aplink kaimą.

Dar labiau mistifikuotas, tačiau jau retesnis paprotys Rolang – mirusiojo grąžinimas į gimimo vietą, kur jis galiausiai palaidojamas. Kūnas į gimtuosius namus nešamas stačiomis. Legendos byloja, kad šamanas minaa prikelia ką tik mirusį žmogų tam, kad šis galėtų pats nueiti į paskutinę poilsio vietą. Iš šio papročio atsirado labai daug legendų apie stovinčius lavonus ir po džiungles klaidžiojančius numirėlius.

Tradiciškai pagrindinis laidotuvių ceremonijų ir mirusiųjų kūnų valymo apeigų laikotarpis – sausasis sezonas liepą ir rugpjūtį, kai sugrįžta į kitas Indonezijos vietas užsidirbti emigravę toradžiai, suplūsta masė keliautojų bei apylinkių gyventojų.
Įžengus į Toradžių kraštą Azijoje įprastos plačios šypsenos nepasitinka. Kai visą gyvenimą paskiri gedului, nelieka kada ir dėl ko džiaugtis. Kone kas dieną čionykščius lydi mirtis ir sielvartas, rūpestis gauti buivolų aukoms. Uoliai puoselėjamos tradicijos, masinančios viso pasaulio turistus ir antropologus, abejingų, žinoma, nepalieka. Pakėlus objektyvą aukštyn, vaizdai įkvepiantys – spalvingais raštais marginti ir karoliukais siuvinėti šventiniai dalyvių kostiumai, ornamentuoti tongkonan, riestais stogais besistiebiantys į dangaus žydrynę, tolumoje – kvapą gniaužianti gamtos panorama. Tačiau nuleidus akis tenka susidurti su tokioje stebuklingoje vietovėje gyvenančių žmonių tradicijų žiaurumu – vien kraujas ir nugaišusių ar leisgyvių gyvulių kūnai. Tarsi užburtas ratas, atskiras pasaulis, egzistuojantis pats sau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų