Gydytojas iš Geto Aukų aikštės

Gydytojas iš Geto Aukų aikštės

Garsaus daktaro Cemacho Šabado įgyvendintų sumanymų sąrašas buvo didesnis už Vilniaus žemėlapį. Legendinės asmenybės gyvenimą sekusi Viktorija Vitkauskaitė domėjosi, ką miestas jau buvo spėjęs užmiršti apie savo geradarį.

 
Jei su C. Šabadu būtume amžininkai, ko gero, kasdien prasilenktume tose pačiose Vilniaus gat­vėse. XX a. pirmosios pusės žydų bendruomenės lyderio keliai driekėsi daugiausia per Senamiestį: vingiavo nuo namų iki mokslinės draugijos, nuo ligoninės iki našlaičių prieglaudos, nuo mokyklos iki Vilniaus miesto tarybos buveinės.

Tuomet aktyvaus visuomenės veikėjo, humanisto, gydytojo ir medicinos teoretiko bendražygiai net negalėjo įsivaizduoti, kaip greitai visa tai pasikeis. Praėjus mažiau nei 80 metų po C. Šabado mirties kažkodėl taps įmanoma, netgi paprasta nežinoti, kad čia pat, Kauno gatvėje, veikiančioje ligoninėje dirbo garsusis medikas. Kad šalia esančioje V. Šopeno gatvėje buvo našlaičių namai, taip pat sulaukdavę dažnų šio daktaro vizitų. Kad jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus), o kitoje pusėje veikė garsiojo YIVO – mokslinio žydų instituto – būstinė. Telieka pridurti, kad C. Šabadas buvo vienas šio instituto Vilniuje įkūrėjų.

Sekant legendinio vilniečio pėdsakais ryškėja, koks tirštas ir intensyvus iki holokausto buvo žydiškas tarpukario Vilnius. 1920 m. surašymo duomenimis, žydai sudarė kiek daugiau nei trečdalį visų Vilniaus gyventojų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste buvo daugiau kaip 100 sinagogų ir mažesnių maldos namų. Virė aktyvus ne tik religinis, bet ir kultūrinis gyvenimas: miestas garsėjo kaip žydų knygų leidybos centras. Šiandien neišlikusi Mato Strašūno biblioteka buvo kultūros lobynas, kuriame sukaupta 35 tūkstančiai istorinių ir mokslinių knygų bei rankraščių. Kelis kartus tarpukariu Vilniuje vyko pasaulio žydų suvažiavimai.

Didžiulį indėlį į žydų bendruomenės gyvenimą įnešė ir C. Šabadas. Pirmiausia – profesinį. Vilniuje gimęs, Maskvoje medicinos studijas baigęs daktaras gimtajame mieste iš visų jėgų siekė pagerinti gyvenimo sąlygas bei sveikatos priežiūrą nepasiturintiems žmonėms. Profilaktikos punktai, kūdikių namai, vargšų sveikata besirūpinanti draugija, skurstančius moksleivius maitinančios valgyklos – visa tai Vilniuje buvo įkurta C. Šabado iniciatyva. Vargingesniems miestiečiams nuolat trūko maisto bei drabužių. Tuo taip pat rūpinosi daktaras: pavyzdžiui, kūdikius auginančioms moterims projekto „Pieno lašas“ nariai nemokamai duodavo pieno, maisto produktų ir drabužių.

Vien profesiniais interesais gydytojas neapsiribojo. Rankų pirštų nepakaktų suskaičiuoti organizacijoms, kurioms priklausė ir kuriose aktyviai veikė C. Šabadas. Dėl pilietiškumo ir drąsos jam netgi teko pusmetį praleisti Lukiškių kalėjime. Per 1905-ųjų revoliuciją į ligoninę, kurioje dirbo šis daktaras, buvo atgabenta caro kareivių sužeistų civilių. Medikas pareikalavo policijos viršininko sustabdyti tokius nusikaltimus ir už tai buvo nuteistas.

Gydęs ir slaugęs Pirmojo pasaulinio karo sužeistuosius bei pabėgėlius, antrojo visuotinio konflikto C. Šabadas nesulaukė. Taip pat ir holokausto baisumų, Vilniaus centre įkurto geto bei jo likvidavimo, kurio 70-ąsias metines minėjome praėjusių metų rugsėjį. Susižeidęs koją, daktaras nuo kraujo užkrėtimo mirė 1935 metais. Gydytojo ir visuomenės veikėjo palaikus į žydų kapines dabartiniame Vilniaus Šeškinės rajone lydėjo minia žmonių, o nekrologą pasirašė 45 organizacijos. Iki ateinant naciams dar suspėta vieną sostinės gatvę pavadinti jo vardu, bet tik keleriems metams, kol holokaustas pasiekė Šiaurės Jeruzale vadintą miestą.

Vėl garsiau apie C. Šabadą Vilniuje pradėta kalbėti tik prieš šešerius metus, kai Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankirtoje buvo atidengta gydytojui skirta skulptūra. Šiuo metu veiklą pristabdžiusio Litvakų fondo tuometinis direktorius Sigitas Babilius su pasiūlymu taip įamžinti iškilią asmenybę kreipėsi į skulptorių Romual­dą Kvintą. Bendri sumanymai su menininku buvo suvedę jau anksčiau: Litvakų fondas iš dalies parėmė ir kitą jo skulptūrą – skirtą rašytojui Romainui Gary, litvakų kilmės prancūzų literatui, kurio vaikystė, kaip ir dalis C. Šabado gyvenimo, prabėgo anuometinėje Pohuliankoje. Jaukus, žmogaus mastelio, jokiais aukštais postamentais nuo praeivių neatribotas R. Gary pagerbiantis kūrinys sužavėjo tiek užsakovus, tiek, jau vėliau, ir praeivius.

Tą patį galima pasakyti ir apie skulptūrą C. Šabadui, vaizduojančią su maža mergaite besikalbantį daktarą. R. Kvintas siekė sudaryti įspūdį, kad gydytojas – vienas iš praeivių, išėjęs pasivaikščioti ir sutikęs mergaitę. Medikas ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms, šie juo pasitikėjo ir nebijojo, atitempdavo gydyti dar ir savo naminius gyvūnus. Vaikštinėdami buvusio geto teritorijoje, sekdami biografiniais gydytojo pėdsakais R. Kvintas ir S. Babilius rinko kūriniui tinkamiausią vietą. Geto Aukų aikštės kampe įkomponuota jauki C. Šabado ir katiną laikančios mergaitės skulptūra greitai tapo neabejotinai viena lankomiausių sostinėje. Prigludę prie daktaro peties, žiemą vasarą fotografuojasi tiek pavieniai praeiviai, tiek ir gausiomis grupėmis užplūstantys turistai. „Meilės ženklų išties daug, gėlių ten padedama labai dažnai“, – neslepia paprastai apie savo kūrinius nedaugžodžiaujantis R. Kvintas.

Daug vizualinės medžiagos, padedančios lipdyti skulptūrą, archyvai pasiūlyti negalėjo. Tačiau skulptoriui pavyko gauti keletą gydytojo nuotraukų. Kur kas gausesni pasirodė mediko veiklą įamžinę rašytiniai šaltiniai, liudininkų pasakojimai. Vienas jų – vilnietis Benjaminas Mackevičius – dalyvavo ir skulptūros atidengimo iškilmėse 2007-aisiais. Dar visai mažą sunkiai susirgusį B. Mackevičių išgydė pats C. Šabadas. „Kiekvienas žmogus turi vieną gimimo dieną. Aš turiu dvi“, – jidiš kalba į susirinkusiuosius kreipėsi B. Mackevičius, turėdamas omenyje kone stebuklingą savo pasveikimą.

Tikriausiai tik dėl anksčiau minėtos priežasties – lengvo gebėjimo užmiršti – per visą R. Kvinto skulptūros atidengimo šurmulį nebuvo garsiau užsiminta, kad yra dar vienas C. Šabadui skirtas kūrinys. Jis stovi Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Pamėnkalnio gatvėje esančioje Holokausto ekspozicijoje. Menininkas taip pat kiek apgailestauja nežinojęs, kad esama bronzinio biusto, kurį sukūrė gydytojo amžininkas skulptorius S. Šmurla.

Sudėtingos šio paminklo istorijos pradžia – Antakalnio pakraštyje, tuomet užmiestyje buvusioje vaikų vasaros stovykloje, kuri tiksliau vadintina sanatorija. Būtent C. Šabado rūpesčiu įkurtoje stovykloje nuo 1926-ųjų bent po mėnesį galėdavo praleisti silpnos sveikatos žydų mokyklų auklėtiniai. Nusilpusius, dažnai tuberkulioze sergančius vaikus ant kojų vėl pastatydavo gydytojų priežiūra, grynas oras, žaidimai miške ir prie upės, galų gale – užmirštas alkis. Apie šią sveikatos oazę bei C. Šabado indėlį plačiau rašoma Henriko Agranovskio ir Irinos Guzenberg knygoje rusų kalba „Vilnius: lietuviškos Jeruzalės pėdsakais. Garsios žydų istorijos ir kultūros vietos“. Šalia publikuojama ir prabėgus metams po mediko mirties centrinėje stovyklos aikštėje iškilusio paminklo nuotrauka; greta stovi du berniukai – jo anūkai. Mirus legendiniam gydytojui ir humanistui, stovyklai netgi buvo suteiktas jo vardas. Bet netrukus holokaustas nutraukė ir šios vietos istoriją. H. Agranovskio ir I. Guzenberg knygoje teigiama, jog 1942 m. naciai čia atgabeno ir laikė 86 žmones, daugiausia senukus bei ligonius. Kai kurie jų mirė stovykloje, kiti buvo sušaudyti Paneriuose.

Ne tik žydų, ne tik pagalbos reikalingų, bet ir apskritai visų vilniečių pagarbą C. Šabadui liudija S. Šmurlos kurto paminklo išlikimo istorija. Buvusių geto kalinių prisiminimuose rašoma, jog skulptūrą nuo nacių išgelbėjo lenkų tautybės stovyklos sargas: bijodamas, kad meno darbas bus suniokotas, užkasė jį stovyklos teritorijoje. Pasibaigus karui biustas buvo atkastas ir perduotas Žydų muziejui. Prieš 77 metus gimęs originalus kūrinys ir dabar eksponuojamas nuolatinėje Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspozicijoje. Neišliko tik granitinis postamentas, kuriame buvo iškalta: „Daktaras C. Šabadas – didysis vaikų bičiulis“.

Bičiulystė su mažiausiais ligoniais, kuriems neretai gydytojas pirmiausia parūpindavo trūkstamo maisto, sukūrė dar vieną, tiesa, mįslingą, jo biografijos faktą. Bent ką nors žinantys apie šį žmogų bus girdėję ir tai, kad būtent C. Šabadas laikomas garsiojo pasakų herojaus daktaro Aiskaudos prototipu. Apie tai savo biografijoje yra užsiminęs ir pats pasakos autorius, garsus rusų vaikų literatūros rašytojas Kornejus Čiukovskis. Kūrybos kelio pradžioje jis sulaukė daug kritikos, bet vėliau pelnė pagarbą ir pripažinimą. Autoriaus būta produktyvaus: jo „Raštus“ sudaro net keliolika tomų, tačiau pasaka „Daktaras Aiskauda“ laikoma viena žinomiausių ir svarbiausių K. Čiukovskio sukurtų istorijų.

Savo prisiminimuose žymusis vaikų literatūros kūrėjas yra rašęs, kad minėtą tekstą įkvėpė pažintis su daktaru C. Šabadu. Apie jų ryšį išlikusi informacija šykšti: kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad K. Čiukovskis kartą (kai kuriuose – jog du) buvo apsistojęs gydytojo namuose. Mediką literatas pavadino maloniausiu kada nors sutiktu žmogumi, nemokamai gydžiusiu vargšus ir vaikus. Ilgai buvo teigiama, kad tokio geraširdžio gydytojo, visų vaikų draugo asmenybė ir paskatino K. Čiukovskį sukurti pasaką apie daktarą Aiskaudą. Vis dėlto literatūros tyrinėtojui profesoriui Kęstučiui Urbai tokia versija kelia pagrįstų abejonių. Prieš atidengiant R. Kvinto skulptūrą pasklidusi žinia apie minėto personažo prototipą nustebino ir suglumino profesorių.

„Visą laiką buvau įsitikinęs, kad K. Čiukovskis „Daktarą Aiskaudą“ sukūrė sekdamas anglų kilmės amerikiečių rašytojo Hugh Loftingo knyga „Daktaro Dolitlio nuotykiai“. Beje, tai aiškiai parašyta rusiškame vaikų literatūros vadovėlyje „Sovetskaja detskaja literatura“, – aiškino K. Urba. H. Loftingo knyga apie daktarą Dolitlį pasirodė 1922 m., o K. Čiukovskio pasaka apie daktarą Aiskaudą – 1929 metais. Nuo pastarojo rašytojo susitikimo su C. Šabadu buvo prabėgę jau 17 metų, tai irgi kelia abejonių dėl prototipo istorijos. Atsargiai žvelgti į minėtą versiją skatina ir faktas, kad C. Šabadas gydė žmones, o daktaras Aiskauda, kaip ir jo kolega Dolitlis, – žvėrelius.

Profesoriaus nuomone, pradėjus skaityti K. Čiukovskio kūrinį akivaizdu, kad jis kartoja pagrindinius „Daktaro Dolitlio“ knygos nuotykius, siužetą. „Tiesa, ilgainiui ima juos modifikuoti, įveda kitokių personažų, bet pradžia yra neabejotinas sekimas. Būdamas labai jaunas, rašytojas savarankiškai mokėsi anglų kalbos, domėjosi anglų vaikų folkloru, neabejotinai jo dėmesį patraukė ir H. Loftingas“, – sakė K. Urba ir pabrėžė, kad tokie samprotavimai anaiptol nesumenkina gydytojo C. Šabado šlovės.

Skulptorius R. Kvintas daktaro Aiskaudos prototipo istoriją išgirdo rinkdamas informaciją ir ruošdamasis kurti skulptūrą. Tačiau nei šis tekstas, nei iliustracijos nedarė menininkui įtakos. Jis paaiškino kūręs skulptūrą ne pasakai, bet žmogui.

Galbūt kada nors vėl paaiškės naujų faktų apie legendinę asmenybę ir jos atminimo įamžinimą. Nei saugant daktaro atminimą, nei sekant jo šeimos istoriją taškas dar nepadėtas. Gydytojo duktė Rozalija, kurios sūnūs įamžinti fotografijoje prie senelio paminklo, buvo sušaudyta Paneriuose. Bet šeimos istorija nesibaigė. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos pasakojo užsienio spaudoje mačiusios straipsnį, pasirašytą Izraelyje gyvenančios daktaro C. Šabado proanūkės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų