Gražūs, nes saugūs

Gražūs, nes saugūs

Šiuolaikinių pastatų kūrėjams, be daugybės griežtų reglamentų, tenka paisyti ir pakitusios grožio bei estetikos sampratos

Prieš 20 metų vienas įtakingiausių šių dienų architektų Remas Koolhaasas parašė savo garsiąją esė „Tipinis miestas“ („Generic city“). Jis įsivaizdavo standartinį miestą: namai dažomi dažniausiai pasitaikančiomis spalvomis, o jame gyvena statistinį vidurkį atitinkantys žmonės. Iš esmės tai buvo kritika ir gera mūsų miestų ateities įžvalga. Turbūt daugelis dabar ir mato tokią šiuolaikinę architektūrą: nuobodžią, pasikartojančią, nekuriančią nieko vertinga.

Visai kitoks požiūris į senąją architektūrą. Mes mylime senamiesčius. Stiklinius pastatus projektuojantys architektai biurus įsirengia senamiestyje. Net azijiečiai, kuriuos supa megastruktūros, idilišką Europos paveldą laiko fetišu. Mylime senamiesčius, bet esame labai kritiški naujajai architektūrai.

Senamiesčiai stebina tankumu ir keistomis erdvėmis, kurių nepasiūlo šiuolaikinė architektūra. Čia turite stengtis nenubraukti savo automobilio posūkiuose, saugotis žemų durų, suktų laiptų ir būti pasiruošę, kad iš už kampo skliautinės lubos nenumalšintų jūsų begalinės meilės senovei. Bet būtent dėl šių mažų dalykų, šio žmogiško jautrumo ir netobulumo geriame kavą senamiesčio kavinėje, būtent čia einame pasivaikščioti, kai prisninga. Tik čia vienoje vietoje sukasi menininkai, elgetos, ponios ir verslininkai.

Visai kitokius scenarijus režisuoja šiuolaikinė architektūra. Ar pastebėjote, kad pirmą kartą lankydamiesi naujame pastate, net ir kitoje šalyje, jau jį šiek tiek pažįstate? Žinote, kad kažkur netoli įėjimo durų įrengti tualetai, liftas veikiausiai bus šalia laiptų, gaisro atveju iš bet kurio taško lengvai pasieksite bent dvi erdvias laiptines ir jomis leisdamiesi nenusisuksite sprando. Iš esmės naujuose pastatuose nerasite didelių netikėtumų – viskas saugu ir palyginti nuspėjama. Taip nuspėjama, kad nuobodu. Net nesvarbu, kaip išraitytas naujas fasadas ar kaip įmantriai pakabinta konsolė, – dažniausiai patekus į vidų ar priėjus arčiau dauguma pastatų supanašėja. Akivaizdu, kad šiuolaikinė architektūra kuria visiškai kitokį palikimą ateities kartoms.

Nuolat didėjantys saugumo, gaisrinės saugos, evakuacijos ir milijonai kitų reikalavimų augina projektų apimtį ir suvaržo sprendimų laisvę. Dažnai tai net logiškai nepaaiškinama, nes panašioje klimato juostoje esančios Europos šalys skirtingai interpretuoja reikalavimus. Nevienodai suprantama, kas yra saugi laiptinė, koks buto plotas atitinka higienos standartus – niekas tiksliai nežino, kas saugu, o kas ne. Kai atsiranda daugybė reikalavimų, prarandamas unikalumas ir pradedami taikyti standartiniai sprendimai.

Metas be eksperimentų

Reikalavimai didėja ne tik patiems objektams, bet ir architektams. Dalis šiuolaikinių architektūros grandų, tokių kaip Renzo Piano ir Richardas Rogersas, savo karjerą pradėjo kaip išskirtinių konkursų laimėtojai. Taip atsirado Pompidu centras Paryžiuje. Kitas puikiai žinomas architektų biuras – MVRDV – kelią pradėjo nuo Nyderlandų viešojo transliuotojo būstinės projekto. Šiuo metu noro eksperimentuoti kupiniems jauniems architektams tokios galimybės sunkiai pasiekiamos. Kaip sakė į Vilnių atvykęs MVRDV ats­tovas, dabar jauni architektai turi būti pastatę bent tris panašius objektus prieš galėdami imtis ketvirto.

Šie pagrįsti ir nepagrįsti apribojimai, reikalavimai ir popierių kalnai kuria saugesnę ir patogesnę aplinką, bet ją smarkiai suvienodina, ir miestai tampa vis panašesni į R. Koolhaaso aprašytą tipinį miestą. Sunku pasakyti, lazda jau perlenkta ar dar ne. Juk, nors ir būtų saugiau, apsirengę ledo ritulio apranga dviračiais nevažinėjame – tai būtų mažų mažiausiai kvaila. Architektūroje kitaip. Senamiesčiai statyti taip, kad kiekvienas elementas būtų vertingas, kad kiekvieni laiptai būtų naudojami, o dabar didžiuliai pinigai investuojami į tuos architektūros elementus, kurių, tikimasi, niekada neteks išbandyti. Senamiesčiai iš esmės nelegalūs pagal dabartines taisykles.

Senamiesčiai statyti taip, kad kiekvienas elementas būtų vertingas, o dabar didžiuliai pinigai investuojami į tuos architektūros elementus, kurių, tikimasi, niekada neteks išbandyti.

Dėl visų šių priežasčių architektūra keičiasi ir dėl to atsiras kitoks paveldas, nei dabar esame įpratę matyti senamiesčiuose. Architektūros rašytoja iš Australijos Marissa Looby svarsto, kad šiuo metu nėra jokio aiškaus architektūros stiliaus būtent dėl daugybės reikalavimų ir draudimų. Pasak jos, sprendimai priimami ne remiantis estetiniais principais, kas gražu ar ne, bet vertinant, ar jie atitinka kokybės, tvarumo, paveldosaugos keliamus reikalavimus. Jeigu taip, tuomet pastatas gražus.

Vyraujant tokioms tendencijoms gali pasirodyti, kad šiuolaikinė architektūra yra niūri, bevertė ir neturi išliekamosios vertės, bet apstu ir labai teigiamų padarinių. Jeigu architektai priverčiami skirti mažiau dėmesio formaliam grožiui, vadinasi, jie gali susikoncentruoti į kitus dalykus. Naujas tendencijas geriausiai atspindi šiemet japonų architektui Shigeru Banui įteiktas prestižinis Pritzkerio prizas, skirtas už jo socialinę veiklą – projektus nukentėjusiems nuo uraganų ir žemės drebėjimų. Jo darbai ne visada pakliūva ant žurnalų viršelių, jo klientai nebūtinai Artimųjų Rytų turtuoliai, bet jo projektai gudriai pritaikyti tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Vis sunkiau išsiskirti

Nebesvarbu, kaip nauja architektūra atrodo, esmė, kad ji supranta ir gerbia savo kontekstą. Kūrėjai pamažu tampa taisytojais. Ar tai būtų prancūzai „Lacaton & Vassal“ su nieko negriauti siūlančiais projektais, ar lietuviai „Processoffice“, nuolat bandantys įtikinti, kad nieko statyti apskritai nereikia, – viskas jau stovi, užtenka antrą kartą tai panaudoti. Jų pasiūlymas dėl Latvijos nacionalinio muziejaus išplėtimo yra turbūt geriausias visų laikų lietuviškas projektas. Konkurse jie išsiskyrė akiplėšišku racionalumu – sugebėjimo apskaičiuoti ir visą reikalaujamą programą sudėlioti sename pastate, o visi kiti dalyviai raitė įmantriausius priestatus.

Visi šie architektai supranta, kad situacija keičiasi, ir augantys reikalavimai bei apribojimai nebeleidžia kurti erdvių, kurių galime rasti senamiesčiuose. Architektūra pradeda panašėti, išsiskirti vis sunkiau. Todėl, nors sukurti formą vis dar yra esminė architekto profesijos dalis, ji nebėra vienintelė. Šiuolaikinė architektūra niekada neprilygs ir neturi prilygti senamiesčiams, nes jos siunčiama žinutė visai kita. Dabar svarbiausia socialinė žinutė – galimybė kiekvienam iš mūsų turėti teisę ir galią daryti įtaką miestui. Sh. Banui skirtas Pritzkerio prizas tai tik patvirtina.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų