Gerumo anatomija

Gerumo anatomija

Savanorišką veiklą Lietuvoje neretai vis dar linkstama nurašyti studentų reikalams. Esą baigi studijas, nutrauki ir kvailystes su neatlygintinu darbu. Visgi visuomenės gyvenimo simptomai rodo, kad jau artimoje ateityje ši tema mus palies vis labiau.

Kiek savo artimiausioje aplinkoje pažįstate savanorių? Tokių, kurie ne tik prieš Kalėdas nuperka skurstančioms šeimoms butelį aliejaus ar išsiunčia euro vertės SMS, bet reguliariai skiria savo laiko, dėmesio, žinių ir (arba) patirties, kad kiti žmonės ir visa šalis iš tiesų gyventų geriau?

Prieš kelerius metus į šį klausimą būtų buvę galima atsakyti beveik tiksliai. 2006 m. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje neformalioje savanoriškoje veikloje teigė dalyvavę beveik 14 proc. gyventojų. Tai apie 2,5 karto žemiau nei ES šalių vidurkis, beveik tiek pat mažiau už Latvijos ir Estijos savanorystės statistiką. Gerokai kukliau už daugelį Bendrijos valstybių – pagal savanoriškoje veikloje dalyvaujančių piliečių dalį Lietuva buvo viena paskutinių.

Tikriausiai per beveik dešimt metų mūsų šalies statistika pagerėjo. Tačiau taip pat tikėtina, kad per dešimtmetį augo ir bendras ES narių vidurkis. Šia tema kalbinti švietimo, psichologijos, politikos, nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai kone vienbalsiai tvirtino, kad savanorystė Lietuvoje dar tik žengia pirmus tvirtesnius žingsnius. Kur nukeliaus, labai priklausys nuo to, į ką, kokiu tonu, kokiais žodžiais ir kokį tikslą turėdama ji kreipsis.

Komunikacijos trukdžiai

„Kasmet Lietuvoje iš gyvenimo pasitraukia visa gimnazijos laida. Juos nužudo tyla“. Šių dviejų sakinių, skambančių „Jaunimo linijos“ socialinėje reklamoje, pakanka ir situacijos tragizmui suvokti, ir impulsyviai išvadai „reikia ką nors daryti“ sukirbėti.

Daugiau nei 20 metų veikianti nemokamos emocinės paramos telefonu ir elektroniniais laiškais tarnyba šiandien yra viena matomiausių ir žinomiausių NVO Lietuvoje. Jos direktorius Paulius Skruibis atskleidė, kad įstaiga ne kartą ieškojo savo komunikacijos būdų, kaip pritraukti savanorių: „Sėkmė priklauso nuo kvietimo būdo. Mes darėme skirtingus dalykus, kartais jie suveikdavo, kartais ne. Mums pasisekė kampanija su reklamos agentūra. Primityvus požiūris – tiesiog kalbėti apie save – peraugo į suvokimą, kad reikia žinoti, kam, ką ir kaip norime pasakyti.“

Todėl šiandien savanorių trūkumas „Jaunimo linijos“ administracijai bėdų nekelia. Tiesa, tai galioja tik kalbant apie Vilnių. Kaune ir ypač Klaipėdoje padėtis kitokia. P. Skruibis prisipažino, kad organizacija dar ieško atsakymo, ar tuose miestuose ji ką nors daro ne taip, ar tai yra gilesnių problemų rezultatas.

Didžiulę komunikacijos svarbą skatinant atsakingą ir efektyvią savanorystę rodo ir mokslininkų tyrimai. Dr. Modestas Grigaliūnas disertacijoje analizavo NVO komunikaciją. Paaiškėjo, kad sukurti savanorystės įvaizdžiai Lietuvoje buvo labai vienodi, nepriklausomai nuo konkrečios organizacijos veik­los pobūdžio. 2013 m. duodamas interviu LRT mokslininkas teigė, jog išskirtinai pozityvus savanorių pristatymas lėmė, kad savanorystė tapo suprantama kaip išskirtinai jaunimo veikla. Komunikacijoje remtasi vien jaunais ir energingais žmonėmis.

Ar taip pat pasisektų su kaliniais, narkomanais, alkoholikais dirbančioms organizacijoms? O joms aukų reikia gal net labiau.

Taip pavyko paneigti net valstybiniu lygiu keltus tikslus pritraukti savanoriauti ne tik jaunimą, bet ir senjorus. Nors ši amžiaus grupė, turinti nemažai laisvo laiko, ypač galėtų prisidėti prie tokios veiklos, statistika rodo ką kita. Minėto „Eurostat“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2006 m. savanoriavo vos 6,5 proc. pensinio amžiaus gyventojų. Vokietijoje tais metais šioje veikloje dalyvavo beveik kas trečias pensininkas.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė, prisidėjusi prie „Maisto banko“ įkūrimo, Skirma Anna Kondratas sako, kad JAV, kur ji praleido dalį savo gyvenimo, senjorai ypač noriai savanoriauja muziejuose, kitose kultūros įstaigose. Lietuvoje išjudinti šią visuomenės grupę, matyt, vis dar kliudo ir skaudi istorinė praeitis. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dėstantis dr. Audrius Šimkus iš studentų iki šiol išgirsta, kad tėvai jų savanoriškos veiklos nepalaiko – siūlo „baigti kvailioti ir geriau skirti laiką studijoms“. Pašnekovas tai aiškina skaudžia vyresnių gyventojų patirtimi: „Vyresniajai kartai tai asocijuojasi su sovietmečiu ir draugovininkais. Kai kalbame apie savanorystę, vyresni žmonės ją supranta būtent šiuo rakursu. Tačiau turime keisti visuomenės požiūrį.“

Paprastai jaunimas pelnytai laikomas būtent ta visuomenės dalimi, kuri panašiai veiklai turi laiko, noro, energijos ir nuovokos. Tad, užuot visą komunikaciją nukreipus į šią auditoriją, verta paieškoti kitų tikslinių grupių, nes jų dabar nevyriausybininkų siunčiamos žinutės nepasiekia.

Vadovai ir vadybininkai

Prieš didžiąsias metų šventes pasipilantys gerumo telemaratonai, labdaros akcijos ir kiti panašūs projektai neleidžia lietuvių apkaltinti šykštumu ar dėmesio kitam stoka. Kone kasmet labdaringų projektų rengėjai skelbia apie vis naujus rekordus renkant aukas, maisto produktus ar žaislus. Anonimiškai, prilipę prie televizorių ekranų savo uždirbtais banknotais dalijamės labiau nei sukauptu laiku. S. A. Kondrato tai nestebina, nes taip elgiasi ne vien lietuviai – visur daroma, kaip lengviau: „Jei gali pasijusti geru, dosniu, atjaučiančiu žmogumi, sėdėdamas prie televizoriaus ir maigydamas telefoną, tai kodėl neparėmus? Bet taip surenkamos aukos tik dirbantiems su „patraukliais“ žmonėmis: vaikais, neįgaliaisiais, ligoniais. Nemanau, kad tai pasisektų su kaliniais, narkomanais, alkoholikais dirbančioms organizacijoms. O joms aukų reikia gal net labiau.“

Profesionaliai žiūrovo emocijomis ir empatija manipuliuojantys televizininkai – neprilygstami. Tačiau ir platiesiems ekranams patrauklios jau minėtos vaikų, neįgaliųjų, vėžiu sergančių žmonių globos organizacijos ne visuomet išnaudoja įtakingą komunikacijos kanalą (gal tiksliau – beveik niekada iki galo to nepadaro). Numerius, kuriais galima siųsti trumpąsias žinutes ir taip paremti nuskriaustuosius, dažnas televizijos žiūrovas galėtų išpyškinti net vidury nakties. Tačiau labai retais atvejais socialinėse reklamose ar per labdaros akcijas pasinaudojama galimybe skatinti paaukoti ne tik pinigų, bet ir laiko. Trumpalaikėmis akcijomis bandoma gesinti karščiausius gaisrus, bet ir lėčiau įsisiūbuojanti savanorystės banga organizacijoms galėtų duoti ne mažesnių rezultatų. Tačiau jos tai nutyli.

Dr. A. Šimkus, viešosios įstaigos „Voluntarius LT“ steigėjas, pripažįsta, kad NVO sektoriuje apstu vadybos ir komunikacijos spragų: „Viena vertus, tai suprantama pažvelgus į jų vadovus. Jei tai ne tarptautinio tinklo dalis, o lietuvių organizacija, dažniausiai vadovauja jos vykdomos veiklos specialistas: sociologas, psichiatras, edukologas. Natūralu, kad šiems asmenims trūksta vadybos įgūdžių.“ Jaunimas, pavyzdžiui, ką tik karjerą pradėję vadybininkai, į NVO žvelgia kaip į nepatrauklią darbo vietą dėl palyginti nedidelių atlyginimų. Tačiau, VDU dėstytojo nuomone, studentus ar ką tik baigusius studijas NVO taip pat galėtų pritraukti savanoriškais pagrindais: „Bendradarbiauti su universitetais galėtų būti naudinga abiem pusėms, juk studentams tai būtų puiki praktika.“

S. A. Kondratas mano, jog savanorystę Lietuvoje stabdo ir tai, kad kai kurios priimančios organizacijos tam tiesiog nėra pasiruošusios: „Pavyzdžiui, kaip reaguotų ligoninės, mokyklos, poliklinikos, jei ateitų žmogus iš gatvės ir pasakytų, kad mielai jiems talkintų porą valandų per savaitę? Ar yra atsakingas darbuotojas, kuris organizuotų tokią savanorišką veiklą, ar prie institucijų telkiami savanorių būreliai?“

Kai kurių NVO žmogiškųjų išteklių spragas tenka paliudyti savo pavyzdžiu. Trečius metus dalyvauju viename labdaros projekte, kuris skatina Kalėdų dovanomis paremti skurstančius vienišus senelius. Pirmaisiais metais, paruošusi dovaną konkrečiam žmogui, vis laukiau apdovanotosios senutės reakcijos, kaip žadėjo informuoti organizatoriai, arba net galimybės drauge nuvežti jai skirtą dovaną. Laukta veltui. Antraisiais metais ne tik paruošėme dovaną jau kitam seneliui, bet ir, pasitarę šeimoje, pasisiūlėme savanoriškai pagloboti netoli gyvenantį senyvą žmogų. Organizacijai skirtame laiške nuodugniai išdėsčiau, kad šis sprendimas – ne impulsyvus ir paviršutiniškas, o gerai apgalvotas, parašiau, kaip galėtume pagerinti jo kasdienybę, ir paprašiau pasidalyti kontaktais, jei tokį senuką savo globotinių sąraše surastų. Gavau entuziastingą laišką su padėka ir pažadu būtinai po švenčių tokį asmenį rekomenduoti. Jau antri metai, kaip jokių kontaktų ir apskritai daugiau jokių laiškų šia tema negavome. Tačiau tai nesukliudė organizatoriams prieš Kalėdas man vėl priminti apie dovanų seneliams projektą. Vėl pasirinkome žmogų, sutarėme su organizacija, ką jam įteiksime, teliko išsiaiškinti, kur ir kada dovaną pristatyti. Dabar, kai rašau šias eilutes, jau skaičiuoju trečią savaitę, kai vis dar laukiu rengėjų atsakymo į tokį paprastą klausimą.

Vargu ar tai reiškia, kad visa akcija ir visa organizacija tėra muilo burbulas. Veikiau tai – liūdnas pavyzdys, kas nutinka, kai žmogiškieji ištekliai nespėja, nepajėgia, nenori ar tiesiog patingi iki galo įgyvendinti tikrai gražų sumanymą. Viešumas, skaidrumas ir teigiama patirtis kalbant apie NVO veiklą, ko gero, svarbiau, nei jos pačios šiandien pajėgia suvokti. Tai liudija ir „Jaunimo linijos“ patirtis. Pasak tarnybos direktoriaus P. Skruibio, atlikus savanorių tyrimą paaiškėjo, kad dauguma jų būtent į šią organizaciją atėjo savanoriauti išgirdę teigiamų atsiliepimų iš anksčiau šią veiklą išbandžiusių draugų, pažįstamų, giminaičių. Ar bereikia sakyti, kad mano bandymai prisidėti prie senukus remiančios organizacijos veiklos šiais metais bus paskutiniai?

Naudos efektas

Tai, kad daryti gera yra gerai, – tarsi jokių papildomų paaiškinimų nereikalaujanti aksioma. Tačiau ji nėra vienintelis motyvas, galintis išjudinti savanorystės traukinį. Motyvaciją savanoriauti logiška grįsti ir asmenine nauda, įgyta patirtimi ir žiniomis. Rimtai į savo misiją žvelgiančiose NVO savanorių ruošimas ir atranka – netrumpas, tačiau vertingas ir įdomus procesas. Pavyzdžiui, pretenduojantys į „Jaunimo linijos“ savanorius turi įveikti net keturių etapų atrankos procesą. Priešingai nei kartais manoma, savanoriauti šioje tarnyboje nori ne tik psichologijos studentai, bet ir jau studijas baigę kitų sričių profesio­nalai: žurnalistai, programuotojai, dizaineriai. „Iš mokymus jau baigusių bičiulių jie žino, kad įgyta patirtis, gauta informacija pravers nebūtinai savanoriaujant, bet ir tiesioginiame darbe ar apskritai gyvenime“, – teigė „Jaunimo linijos“ direktorius.

Net kelis mėnesius mokyti savanorius ruošiasi dar tik pirmus žingsnius Lietuvoje dėliojančios viešosios įstaigos „Voluntarius LT“ steigėjai. Ši nacionalinė savanoriška gelbėjimo tarnyba burs asmenis, skubėsiančius padėti sužeistiems, ūmių sveikatos sutrikimų ištiktiems ar į kitokią nelaimę patekusiems žmonėms, kol dar laukiama greitosios pagalbos medikų. Nors kol kas didžiąją dalį iš daugiau nei šimto užsiregistravusių būsimų savanorių sudaro paramedikai, dalyvauti šios organizacijos veikloje gali ir neturintys medicininio išsilavinimo. Norą prisidėti jau pareiškė fizikų, inžinierių. „Tokiems žmonėms ruošiami kursai bus ilgesni nei paramedikams – truks 80 valandų. Baigę juos, būsimi savanoriai turės išlaikyti egzaminą ir tik tada gaus pažymėjimą“, – aiškino vienas projekto steigėjų ir valdybos narių dr. A. Šimkus. „Voluntarius LT“ ne konkuruos su greitosios pagalbos medikais ar Bendruoju pagalbos centru (BPC), bet bendradarbiaus ir veiks išvien. BPC sistemoje įdiegtas modulis leis informaciją apie įvykius gauti arčiausiai esantiems savanoriams ir pirmiems suskubti į pagalbą.

Gruodį mokymus savanoriams pradėsiančios įstaigos projektas parengtas pagal Izraelyje veikiančios organizacijos „United Hatzalah“ modelį. Kadenciją Izraelyje baigusio ambasadoriaus Dariaus Degučio nenustebino klausimas, kuo ypatinga šios šalies visuomenė, kad būtent joje atsirado toks savanorystės projektas. „Tai tikrai išskirtinė visuomenė, nes ji vakarietiškų vertybių, brandi, be to, ją vienytis verčia nuolatinės grėsmės. Visi išgyvena nuolatinės parengties būseną. Nėra diskusijos, tarnauti kariuomenėje ar ne. Į ją eina visi, niekas net nebando išsisukti, nes tai – šventa pareiga“, – teigė vienas projekto „Voluntarius LT“ iniciatorių Lietuvoje D. Degutis.

Tačiau, jo nuomone, nereikėtų nuvertinti ir Lietuvos. Tai, kad galime susitelkti ir veikti išvien, įrodo 1989–1991 m. įvykiai šalyje. „Ir šiandien esame pajėgūs. Tik mums reikia pastangų suvokti, kad dalį savo laiko, pastangų skirti valstybei – mūsų šventa pareiga“, – sakė D. Degutis.

Nors įtvirtinant savanorystės reiškinį vienodai svarbios visos šios sudėtingos grandinės dalys, visgi kalbinti pašnekovai pirmiausia pabrėžė šeimos ir mokyklos pavyzdį. S. A. Kondratas pasakojo, kad JAV pilietiškumas, atsakomybė už savo aplinką ir savanorystė puoselėjami jau mokykloje. Dauguma gimnazistų padeda ligoninėse, senelių prieglaudose, parkuose, universiteto studentai – ir kalėjimuose. Tėvai su atžalomis dirba labdaros valgyklose, prieš šventes perka žaislus nepasiturintiems vaikams.

Panašių pavyzdžių yra ir Lietuvoje, tik kol kas jie – pavieniai ir tylūs. Vilniaus Užupio gimnazijos moksleiviai turi užsiimti visuomenei naudinga veikla. Tam pirmos ir antros gimnazijos klasių auklėtiniai privalo skirti 15 valandų per metus. Tai, kas anksčiau būtų galėję sukelti visuotinį tėvų ir vaikų nepasitenkinimą, šiandien yra priimtina. Kiek savanorystės srityje brandi mūsų visuomenė, parodys ir „Voluntarius LT“ projektas. Kad jis sėkmingai funkcionuotų Lietuvoje, remiantis skirtinga metodika, reikia nuo 3 iki 5 tūkst. savanorių. Iniciatoriai džiaugiasi, kad jokių biurokratinių, dirbtinai keliamų kliūčių iš vyriausybinių įstaigų jie nepatyrė – atvirkščiai, sulaukė daug palaikymo. Tad šios iniciatyvos, kaip ir daugybės kitų, sėkmė priklausys tik nuo mūsų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų