Gerovės valstybė susikurs pati

Gerovės valstybė susikurs pati

Lietuvoje stipri vidurinė klasė yra gerokai senesnis burtažodis nei pastarųjų prezidento rinkimų kampanijoje išpopuliarinta gerovės valstybė. Ši per prasidedančią Seimo rinkimų kampaniją bus graibstoma visų rūšių politikų, o jau ir dabar valkiojama į rinkimų traukinį skubančių populistų.

Nieko keisto. Politikai ir šūkiai visuomet kartu, o šių frazės dažniausiai taip nuskalbtos, kad sunku įžiūrėti jų mintį, prasmę ir idėją. Tas pats gresia ir gerovės valstybei, ir vidurinei klasei, jei tik nesusitarsime, ką tai reiškia, ko norime ir kaip to sieksime?

„Vidurinės klasės“ terminas plačiai paplitęs, tačiau tikslios apibrėžties nėra, o taikydami skirtingas vidurinės klasės apskaičiavimo formules gausime nevienodus rezultatus. Šiame numeryje žurnalas IQ išskiria penkis vidurinės klasės tipus, kurie gerokai skiriasi ir žmonių materialine padėtimi, ir socialiniu kapitalu, ir gyvenimo būdu.

Populiari teorija yra padalyti konkrečią visuomenę į penkias dalis pagal pajamas ir turtą. Pirmasis penktadalis yra vargšai, paskutinis – turtuoliai, o trys penktadaliai tarp šių – vidurinė klasė. Gal ir nesąmoningai, bet visuomenę panašiai suvokia daugelis Lietuvos politikų ir pagal tai konstruoja socialinę politiką. Ir būtent čia prasideda sumaištis, o Lietuvoje, pereinamąjį laikotarpį išgyvenusioje valstybėje, ji nepalyginti didesnė nei subrendusiose Vakarų visuomenėse.

Jauna vilniečių šeima, įsikūrusi už paskolą pirktame bute populiariame Naujamiesčio rajone, pagal pajamas gali būti tvirta vidutiniokė, tačiau pagal turtą ją smarkiai lenks daugelis aplinkiniuose namuose gyvenančių pensininkų, nors šių pajamos bus gana kuklios, tad politikai siaurą socialinės gerovės antklodę vis mėgins patraukti į pastarųjų pusę.

Dar daugiau paradoksų kyla lyginant kai kurias visuomenės grupes didmiesčiuose ir provincijoje. Mokytojai, gydytojai, savivaldybių tarnautojai gauna panašias pajamas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, bet provincijoje susikurti komfortišką buitį yra gerokai pigiau. Tačiau dėl nekilnojamojo turto kainų skirtumų būtent didmiesčių gyventojai tampa politikų taikiniu įvedant naujus mokesčius – dar vienas niuksas jaunai šeimai iš Naujamiesčio.

Dėl nekilnojamojo turto kainų skirtumų būtent didmiesčių gyventojai tampa politikų taikiniu įvedant naujus mokesčius – dar vienas niuksas jaunai šeimai iš Naujamiesčio.

Gali kilti klausimas, kodėl daugelis taip veržiasi į Vilnių, kuriame statistiškai gausesnes pajamas ryja gerokai didesnė pragyvenimo kaina? Atsakymas yra perspektyvos, kurių pretendentai į stiprią vidurinę klasę nemato gimtuosiuose miestuose ir miesteliuose. Čia būtų galima prisiminti regionų politiką, kurios vėliava įnirtingai mojavo dabartiniai valdantieji ir kurią farsu pavertė tragikomedija „Perkelkime Žemės ūkio ministeriją į Kauną“.

Iš tiesų kilnoti reikėtų ne ministerijas ir ne į antrą pagal dydį bei potencialą miestą – tai jau seniai suprato kitos panašias idėjas įgyvendinančios šalys. Lietuvos automobilių kelių direkciją – į Raseinius, Nacionalinę mokėjimo agentūrą – į Kėdainius, „Lietuvos geležinkelių“ centrinę būstinę – į Radviliškį, o Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą – į Alytų.

Nebūtinai šios įstaigos ir šie miestai, tačiau panašūs žingsniai atgaivintų perspektyvas, pritrauktų protų, paskatintų naujus verslus ir paslaugas, taip pat gerokai toliau už Vilniaus išpurentų dirvą stipriai vidurinei klasei. Nekilnojamojo turto mokestis valstybės valdomam turtui tik pagreitintų šį procesą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos visuomeninis transliuotojas BBC apmažino užimamus plotus brangiame Londone ir iškėlė įvairius padalinius – o su jais kūrybingus ir gerai uždirbančius žmones – į kitus šalies miestus.

Taigi, būtent perspektyvų kūrimas turėtų tapti svarbia užduotimi politikams, užsimojusiems mus nuvesti į šviesų gerovės valstybės rytojų. Tačiau politikai pasuko klystkeliu ir juo nužingsniavo gerą kelio gabalą. Kaip kitaip pavadinti trejus metus vykstančią kovą su skurdu, kai, smagiai kylant šalies ūkiui, platėjant pašalpų ir išmokų upėms, bedarbių skaičius nemažėja, o emigravusių ir grįžusių tautiečių santykis vis dar neigiamas?

Atrodo, kad kova su skurdu tampa didžiausia kliūtimi sukurti gerovės valstybę. Politikai turėtų atsisukti į tikrąją vidurinę klasę, kurios atstovai nori ir sugeba patys savimi pasirūpinti, ir liautis juos niekinę neapgalvotomis naujų mokesčių iniciatyvomis, kuo didesnio biudžeto perskirstymo idėjomis, kurios pasireiškia Seimo tonomis perkamais saldainiais ar gėlėmis ir kitais šlykščiausiais pavidalais.

Tikri politiniai lyderiai turėtų liautis garbinę „paprastą žmogų“, bet pradėti kurti visuomenės lyderių kultą – abejojančių ir išsilavinusių, darbščių ir kūrybingų bei, svarbiausia, laisvų piliečių klasę. Nes tik jie gali būti tvirčiausiu valstybės pamatu. Jei, ir kai, jį paklosime, gerovės valstybė susikurs pati.

Ovidijus Lukošius yra IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų