(Fotobanko nuotr.)

Gerovės valstybė 4.0: kodėl nėra „dviejų Lietuvų“ ir kokius iššūkius teks spręsti ateityje?

Gerovės valstybė 4.0: kodėl nėra „dviejų Lietuvų“ ir kokius iššūkius teks spręsti ateityje?

Nukopijuoti kitų šalių modelio Lietuvai nepavyks ir to nereikia siekti. Gerovės valstybę tenka keisti ir tobulinti nuolat.

Terminas „gerovės valstybė“ neabejotinai bus artimiausių kelerių metų Lietuvos politikos burtažodis. Kovą su socialine atskirtimi kaip rinkimų kampanijos vėliavą nešė ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda.

Tačiau „gerovės valstybė“ yra labai abstrakti sąvoka, priklausanti nuo konkrečios šalies ekonomikos padėties, dominuojančios politinės krypties, laikotarpio, visuomenės papročių ir normų. Tad, prieš pradedant kurti gerovės valstybę, reikėtų atsakyti į keletą esminių klausimų. Kiek jos jau turime? Kokios jos norime? Kas raškys saldžiausius jos vaisius? Ir kas apmokės jos sąskaitas?

Pamiršti „dvi Lietuvas“

Dažnai susidaro įspūdis, kad gerovės valstybė mūsų šalyje įsivaizduojama kaip sprendimų mažinti prarają tarp „dviejų Lietuvų“ paieškos. Vienoje pusėje esą sėkmingesnė, dažniausiai jaunesnė, didmiesčiuose gyvenanti visuomenės dalis, o kitoje – vyresni, nebedirbantys ar dirbantys prasčiausius darbus provincijos gyventojai. Klaidingas požiūris, kurį palaikantys politikai priėmė daug blogų sprendimų ir tęsia toliau.

„Dviejų Lietuvų“ nėra. Yra daugybė visuomenės grupių, turinčių vienos kitoms priekaištų. Šie priekaištai abipusiai ir dažniausiai pelnyti.

Vyresni (dėl mažų pensijų) ir jaunesni (dėl gyvenimo jų ateities sąskaita). Dirbantys asmenys (dėl mažų atlyginimų) ir darbdaviai (dėl mažo efektyvumo). Emigrantai (dėl nerastų galimybių) ir neišvažiavusieji (dėl neprisiimto solidarumo). Viešasis sektorius (dėl prasto finansavimo) ir viešųjų paslaugų vartotojai (dėl prastos jų kokybės). Provincijos gyventojai (dėl koncentracijos sostinėje) ir vilniečiai (dėl to, kad išlaiko regionus). Sąrašą galima tęsti.

Todėl geriau prisiminti kitos kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės pagrindinį rinkimų kampanijos šūkį „Susitarkime“. Neįmanoma sukurti visiems teisingos gerovės valstybės, todėl pirmiausia reikėtų susitarti, kiek valstybės norime savo gyvenimuose ir kiek už tai esame pasirengę mokėti. Mokėti ne tik pinigais, bet ir sumažintais lūkesčiais, asmenine iniciatyva bei keičiamais įpročiais.

Jau romėnai tai bandė

Net jei ir nuspręsime susitarti, tai padaryti nebus paprasta, nes žmonijai nepavyko sukurti idealaus modelio, nors rūpinimasis silpnesniais turi ilgą istoriją. Antikinėje Romoje badaujantiems buvo skiriami grūdų daviniai. Viduramžiais, o ir daugelyje pasaulio vietų iki šių dienų, bažnyčia rūpinosi vargšais, našlaičiais ir ligoniais.

Šeimos, kai po vienu stogu gyveno proseneliai ir proanūkiai, o giminės ratas buvo sutelktas visai šalia, padėdavo išgyventi atskirus individus užklupusias negandas. Tačiau pramonės perversmas paskatino traukti žmones iš kaimų į miestus, kuriuose buvo ir daugiau galimybių, ir daugiau rizikų. Urbanizacija ėmė ardyti šeimų ryšius, tad silpniausiems pradėtos kurti kitos paramos schemos. Štai Anglijoje statytos prieglaudos, suteikusios duonos kriaukšlę ir stogą virš galvos. XIX a. pabaigoje Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarckas padėjo pradmenis šių dienų gerovės valstybei, įvesdamas pirmąsias socialinės rūpybos programas darbininkams – sveikatos, nelaimingų atsitikimų darbe draudimą ir pensijas dėl senatvės negalintiems dirbti.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Rūpintis vieniems kitais paskatino ir pasauliniai karai, į vienus apkasus atvarę skirtingų visuomenės sluoksnių atstovus. Taip pat, tik šiek tiek anksčiau, nacionalinių valstybių iškilimas – jos ėmė rūpintis piliečių sveikatos apsauga ir švietimu. Tai vėliau Vakarų valstybėse pagimdė vidurinę klasę, išsilavinusį, empatišką ir už savo teises kovojantį sluoksnį.

Tačiau vieningos krypties nebuvo, o įvairios politinės ideologijos propagavo savąjį kelią. Socialdemokratai reikalavo didesnio valstybės vaidmens. Liberalai siūlė leisti patiems žmonėms tvarkytis savo gyvenimus, valstybei įsikišant tik suteikiant bazines socialines paslaugas ar individui kritiniais atvejais. Dešinieji, ypač JAV, baiminosi, kad socialinis tinklas netaptų hamaku, kuriame tingiai gulinėtų ištisi visuomenės sluoksniai, marindami iniciatyvą ir verslumą.

Savitą socializmo modelį kūrė Sovietų Sąjunga ir jos įtakos zonoje buvusios valstybės, tačiau jose gal ir buvo daugiau turtinės lygybės, bet pertekliaus – ne, o sovietinės visuomenės, bent jau Vakarų standartais, gyveno skurde ir vis labiau atsiliko nuo gerovės valstybės standartų. Ir galiausiai žlugo. Paaiškėjo, kad socializmui sukurti ir išlaikyti reikia kuo stipresnio kapitalizmo.

1990 m. Danijos sociologas Gøstas Espingas-Andersenas išskyrė tris gerovės kapitalizmo rūšis. Pirmoji – socialdemokratinė skandinaviška versija, pasižyminti didelėmis viešosiomis išlaidomis, stipriomis profesinėmis sąjungomis, universaliomis socialinėmis paslaugomis ir sistema, remiančia moteris likti darbo rinkoje. „Konservatyvios“ gerovės valstybės, tarp jų Vokietija, buvo statomos ant šeimos ir labdaros tradicijų pamatų. Anglosaksiškos šalys užtikrino minimalias universalias paslaugas, bet akcentavo privačią iniciatyvą.
Posovietinė Lietuva lyg ir bandė rinktis skandinaviškąjį kelią, bet tvirtai nepasuko nė vienu iš jų.

Kas žingsnį – dilema

Ir tai nėra kliūtis, o greičiau galimybė. Net ir prie gerovės valstybės idealo priartėjusios šalys susiduria su iššūkiais, iš kurių didžiausi yra demografija, imigracija, technologinė pažanga ir kintantys verslo modeliai.

Senstančiose Vakarų visuomenėse nebedirbančių ir dirbančių asmenų santykis vis labiau krypsta pastarųjų nenaudai. Jauni darbingo amžiaus imigrantai galėtų būti viena išeičių, tačiau juos pačius vilioja dosni priimančių valstybių socialinė parama, jų šeimos dažnai gausesnės, tad vaikai ir juos auginančios moterys tikisi nemokamų valstybės paslaugų. Tai kelia įtampų Vakarų šalyse, o „Brexitas“ yra vienas padarinių. Nors ekonomistai skaičiuoja, kad imigrantai iš Rytų Europos sukuria daugiau pridėtinės vertės, nei gauna viešųjų paslaugų, politikus ir jų rinkėjus labiau įtikina emocijos nei faktai ir nuogi skaičiai. Puiki iliustracija buvo televizijos laidos apie emigrantus siužetas, kuriame Jungtinėje Karalystėje gyvenanti tarmiškai kalbanti lietuvaitė vis įterpdavo žodį „benifitai“ (pašalpos), tapusį kone bendriniu lietuvių diasporos žodyne.

Kiti iššūkiai – įprastas darbo vietas keičiančios technologijos ir robotizacija bei tradicinius darbo santykius griaunanti dalijimosi ekonomika ir vis populiarėjantis laisvai samdomas darbas. Lietuvos, kaip daugelio kitų valstybių, mokesčių ir socialinės apsaugos sistemos su šiais pokyčiais nespėja.

Galiausiai, be socialinės lygybės, jaunoji karta kelia kitus aštrius klausimus, kurie apima „gerovės valstybės“ sąvoką, bet kuriems dauguma politikų ir didelė dalis visuomenės dar nėra subrendusi. Imigrantų, LGBT ir kitų mažumų teisės – vis dar nepatogios temos. Rūpestis dėl klimato kaitos ir dėmesys ekologijai yra kita karšta, ateityje daug kainuosianti problema.

G. Nausėda jau spėjo atsidurti sudėtingų sprendimų kryžkelėje, pareiškęs, kad mokesčiai už senus ir taršius automobilius būtų per didelė materialinė našta vargingiau gyvenantiems žmonėms. Tai puiki iliustracija, kad lengvų sprendimų nebus. Ar gerovės valstybės tikslas yra užtikrinti kiekvienam teisę į asmeninį automobilį? Ar užtikrinti kiekvieno teisę į švarų orą ir rūpintis, kad seni nesaugūs automobiliai netaptų mirties spąstais jų vairuotojams, šeimos nariams ir jų kelyje pasipainiojusiems kitiems visuomenės nariams? Tokių dilemų yra šimtai.

Komentarai

  • Svarbiausia padidinti senatves , invalidumo pensijas

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų