Geros kaimynės

Geros kaimynės

Dar nuo Sąjūdžio laikų Lietuvos politikai kaip sektiną pavyzdį ir plėtros tikslą mėgsta rodyti Skandinavijos šalis – visų pirma Švediją, Daniją.

Didelis valstybės vaidmuo ekonomikoje ir progresiniai mokesčiai yra rožinė socialdemokratų, o dabar ir bent kiek politiką išmanančių valstiečių svajonė. Visuomenės atvirumas ir pagarba žmogaus teisėms įkvepia liberalių pažiūrų politikų likučius. Lietuvos gyventojai skandinavams pavydi solidžių atlyginimų, nors retas žavisi dideliais mokesčiais.

Sąmoningai ar ne, prie Švedijos mes gerokai priartėjome. Cinikai nepraleistų progos pajuokauti, kad bent jau kainomis parduotuvėse ir restoranuose netrukus jas ir pralenksime, o darbo jėgos apmokestinimas jau dabar prilygsta šiaurietiškam. Tačiau akylam tyrinėtojui nebūtų sunku įžvelgti ir daugiau pažangos, priartinusios mus prie Šiaurės kaimynių ir vis labiau atplėšiančios nuo sovietinės praeities.

Prieš porą metų žurnalas IQ matavo buvusių SSRS šalių pažangą ir apskaičiavo specialų indeksą, remdamasis Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Jungtinių Tautų (JT) duomenimis. Buvo atrinkti aštuoni įverčiai: BVP ir BNP vienam gyventojui, žemės ūkyje sukuriamo BVP dalis, nedarbo lygis ir keturi tarptautiniai indeksai (JT žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI), „Freedom House“ laisvės indeksas, nelygybę įvertinantis Gini koeficientas, taip pat „Transparency International“ sudaromas korupcijos suvokimo indeksas).

Nereikėtų pamiršti, kad Šiaurės šalys irgi keičiasi, pripažįsta savo trūkumus ar laikotarpio neatitinkančius sprendimus.

Maksimalus, bet realybėje nepasiekiamas vienos šalies indeksas būtų 10. Švedijos rodiklis, vienas aukščiausių pasaulyje, tuomet siekė 9,38. Iš buvusių SSRS valstybių Lietuva nesmarkiai nusileido tik Estijai, surinkusi 7,13 balo ir per 20 metų padariusi didžiausią pažangą (nuo 5,26). Tai įspūdingas progresas, bet per pastaruosius porą metų Lietuvai didesnės pažangos pasiekti nepavyko, tad vargu ar dar labiau priartėjome prie Švedijos.

Svarbesnis kitas aspektas. Kad ir kaip žavėtumės Švedijos ir kitų Skandinavijos valstybių socialiniu modeliu, aklas jo kopijavimas gali sukelti tragikomiškų padarinių, ypač kai pagarbos žmogaus teisėms ir asmenybei pamatas Lietuvoje dar, švelniai tariant, nesustingęs, o gal ir kreivas.

Esminiai Šiaurės šalių bruožai, kurie pas mus dažnai ir sąmoningai ignoruojami, yra racionalumas bei vertybės. Būtent šis derinys padeda rasti geriausią sudėtingiausių problemų sprendimą.

Kaip nevykusį bandymą kopijuoti skandinavus galima panagrinėti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sumanytą ir „profesionalų“ Vyriausybės aklai įgyvendintą kovos su alkoholiu vajų. Problema iš tiesų aktuali, tikslas – kilnus, tačiau sprendimai – neapgalvoti, o rezultatai – apgailėtini. Į Latviją ir Lenkiją driekiasi alkoturizmo maršrutai, į šias šalis verslą perkelia Lietuvos prekybininkai, Lietuvos pirkėjų pinigais kuriamos darbo vietos ir pildomi šalių kaimynių biudžetai. Lyg to būtų maža, persitempusiems medikams ir eilėse vargstantiems pacientams pristatoma Verygos anketa, nubraukianti paskutinius racionalumo trupinius. Smūgį patirs ir Lietuvos gamintojai bei žiniasklaida, pasityčiota iš dvidešimties metų neturinčių jaunuolių, kurie gali žūti už Lietuvą, bet kuriems draudžiama išgerti alaus. Blogiausia, kad negirdime nė vienos originalios ir pasvertos idėjos, kaip iš tiesų kovoti su šia visuomenės yda.

Pribręsti šiaurietiškam modeliui dar turi ne tik politikai, bet ir visuomenė. Šiame numeryje žurnalas IQ atkreipia dėmesį – pagarba asmeniui ir jo teisės, o ne tradicijos, kitos abstrakcijos yra skandinaviškos visuomenės pagrindas. Dėl to kyla pasipiktinimas norvegiška vaikų teisių apsaugos sistema ar švedišku atvirumu pabėgėliams.

Reikėtų pripažinti, kad lietuvių biurokratijai ir politikams tiesiog trūksta brandos, o ir sovietiniai įpročiai per giliai įaugę, kad artimiausiu metu bent jau viešajame sektoriuje galėtume tikėtis daugiau šiaurietiškumo. Viešųjų paslaugų teikimo įgūdžių standartas vis dar toks žemas, kad būtų racionaliau dalies jų atsisakyti ir funkcijas perduoti privačiam sektoriui, negu imituoti švediškąjį socializmą. Tad protingesnis sprendimas atrodytų mažinti mokesčių naštą, o ne žūtbūt siekti didesnio lėšų perskirstymo.

Nereikėtų pamiršti, kad Šiaurės šalys irgi keičiasi, pripažįsta savo trūkumus ar laikotarpio neatitinkančius sprendimus. Skeptikai mėgsta pabrėžti, kad didžiausios ir pasaulinį mastą pasiekusios bendrovės buvo įkurtos laukinio kapitalizmo laikais, o visuomenę lepinanti sistema naikina konkurencinę dvasią ir verslo kūrėjus gena į užsienį.

Tad aklai žavėtis ir kopijuoti šiaurės kaimynus būtų naivi klaida. Tačiau, kai ieškome geriausių žmonijos progreso pavyzdžių, žvilgsniai dažniausiai krypsta į Šiaurės Europos šalių pusę. Ir mums labai pasisekė, kad jos mūsų kaimynės.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų