Geresnė karta

Geresnė karta

Kai kurie jų jau įsitvirtinę visuomenėje ir užsitikrinę materialinę gerovę, kiti dar siekia pirmojo aukštojo mokslo diplomo ar tik beldžiasi į darbo rinką. Daugelis pasinaudojo menkiausia proga ištrūkti iš gimtųjų provincijos miestelių, nemažai jų iš Lietuvos išplovė emigracijos bangos. Nors dalis jų dar gimę sovietmečiu, apie okupaciją ir komunistinės santvarkos absurdą žino nebent iš artimųjų pasakojimų.

Gali susidaryti įspūdis, kad jie dar tik ieško savo gyvenimo vaidmens, bet iš tiesų Y, arba tūkstantmečio, kartos atstovai, kuriems, įspraudus į sociologų sukurtus amžiaus rėmus, dabar yra 21–36 metai, tampa reikšminga ir svarbia visuomenės grupe. Su jos poreikiais, įpročiais ir įsitikinimais teks skaitytis verslo, politikos ir biurokratijos vadžias savo rankose tebelaikantiems vyresnių kartų atstovams.

Verslas prie Y kartos jau taikosi – ir tenkina jų, kaip vartotojų, poreikius, ir išnaudoja įgūdžius bei išmonę kurdamas prekes ar paslaugas. Ambicinga tūkstantmečio karta taip pat plėtoja verslus – dažniausiai startuolius nuo nulio, negalėdama kaip tėvai ar seneliai pasinaudoti privatizacijos ar pereinamojo laikotarpio sumaišties batutu.

Politikai jaunosios kartos atstovus vis dar ignoruoja pirmiausia todėl, kad šie nėra aktyvūs rinkėjai, todėl reitingus lengviau kelti tenkinant vyresnių gyventojų poreikius ir pataikaujant jų pažiūroms. Tokia politikų strategija racionali, bet kartu ciniška ir trumparegiška.

Jei Y kartos žmonių balsui politikoje būtų labiau atstovaujama, pasaulis jau dabar būtų saugesnis, švaresnis, teisingesnis, turtingesnis.

Tolerancija, atvirumas, geros vienos ar net kelių užsienio kalbų žinios, valstybių sienas peržengiantys socialiniai ryšiai neabejotinai pagimdytų naujų idėjų, kaip spręsti vyresnės kartos politikams vis dar sunkiai įveikiamas nacionalinės priešpriešos ar pabėgėlių krizes.

Tūkstantmečio karta daugelyje pasaulio šalių pasižymi liberalesnėmis pažiūromis nei tėvai ir, be abejo, seneliai. Ypač dramatiškai skiriasi požiūris į seksualines mažumas ir jų teises. Tai nebėra aktuali tema daugelyje išsivysčiusių Vakarų šalių, tolerancijos daugėja ir atsilikusiose.

Gerėja skirtingų rasių žmonių santykiai. Kaip rodo Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje atlikto tyrimo rezultatai, 86 proc. šių šalių jaunuolių yra atviri kitos rasės gyventojams, 76 proc. respondentų tvirtino, kad šiuo klausimu jų pažiūros skiriasi nuo tėvų.

Girdėti tūkstantmečio kartos balsą būtų ne tik protinga, bet ir sąžininga – jai, o ne kam kitam, priklauso ateinantys gyvenimo dešimtmečiai.

Būdami dalijimosi ekonomikos entuziastais, tūkstantmečio kartos atstovai ne tik transformuoja verslo modelius, bet ir aktyviai prisideda prie ekologijos skatinimo – dalydamiesi dviračiais, automobiliais ar būstu jie mažina taršą didinantį vartojimą.

Lengvai keisdama gyvenamąją vietą dėl darbo, geresnių perspektyvų ir tolerantiškesnės aplinkos, išsilavinusi ir naujovėms imli jaunoji darbuotojų armija dirba efektyviai ir smarkiai prisideda prie ją priimančių šalių klestėjimo. Daugybei emigraciją pasirinkusių jaunų tautiečių tai padėjo susikurti sotesnį gyvenimą sau ir vaikams, iš to išlošia ir juos priėmusios valstybės, bet pralaimi Lietuva. Ne tik todėl, kad ji neteko dešimčių tūkstančių jaunų darbo rankų, bet ir todėl, kad pati liko gana uždara ir nesvetinga.

Paklausę Y kartos balso ir patarimo, Lietuvos politikai išnarpliotų ne vienas fobijų ir intrigų žabangas. Kai kurios politikų darbotvarkę metų metus okupuojančios problemos Y kartos požiūriu yra nereikšmingos ar net neegzistuoja.

Vienas tokių pavyzdžių – Seimo davatkų stabdomas partnerystės įregistravimo įstatymas. Kitas – Darbo kodeksas, dėl kurio sulaužyta krūvos iečių ir surastas gana drungnas sprendimas, nors naujosios kartos ir ateities darbuotojai pirmiausia tikisi ne įsivaizduojamo socialinio saugumo, bet lanksčių darbo santykių, galimybės dirbti nuotoliniu būdu ir motyvuojančio atlygio už pasiektus rezultatus.

Girdėti tūkstantmečio kartos balsą būtų ne tik protinga, bet ir sąžininga – jai, o ne kam kitam, priklauso ateinantys gyvenimo dešimtmečiai. Be to, spręsdama šių dienų socialines problemas, valstybė už dalį jų sumoka ateities visuomenės pinigais – skolindamasi ar per menkai investuodama į švietimą. Taip, Y kartos atstovai turėtų būti dėkingi už sočią ir laimingą vaikystę bei galimybę lavintis, tačiau tai ne priežastis juos apiplėšinėti ir ignoruoti.

Kita vertus, Y kartos žmonėms pernelyg naivu tikėtis, kad jų įsitikinimus ir idėjas staiga parems sovietmečio žalotas dabartinis šalies politinis elitas. Savo teises tūkstantmečio karta turėtų aktyviau ginti pati. Ir ne tik peticijomis feisbuke, bet labiau įsitraukdama į politiką ir per rinkimus ateidama prie balsadėžių. Jei jai pasisektų, nugalėtojais taptume visi.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų