Generalinė repeticija

Generalinė repeticija

Merų ir savivaldybių tarybų rinkimai gerokai supurtė partijas. Vienos pagavo palankų vėją ir plačiau išskleidė bures, o kitos pajuto pradedančios skęsti, tad suskubo keisti kapitonus. Iki Seimo rinkimų likus maždaug pusantrų metų, pats laikas peržiūrėti galimų lažybų santykius.

Bene dažniausiai kartojama frazė, kad šiuos savivaldybių tarybų ir merų rinkimus laimėjo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS). Iš tiesų, rezultatai bene ryškiausiai liudija augantį jo populiarumą – gauti devyni merų postai, 219 mandatų miestų ir rajonų savivaldos tarybose. Palyginti su 2011 m., šuolis didžiulis – prieš ket­verius metus LRLS iškovojo 98 mandatus. Tokio spurto jau seniai nedemonstravo nė viena partija.

Vis dėlto neabejotinai didžiausias LRLS trofėjus – Vilniaus miesto mero postas ir galimybė turėti solidžią koaliciją. Sostinėje liberalai gavo 26,3 proc. balsų ir 15 mandatų – tai ne tik geriausias pasiekimas iš visų Vilniuje konkuravusių partijų, bet ir milžiniškas pokytis, palyginti su 2011 m. Tuomet LRLS net neperlipo mandatų dalybų kartelės, nes patyrė visišką nesėkmę – surinko vos 3,6 proc. balsų. Pergalė sostinėje svarbi ir dėl to, kad čia – didžiausia potencialių liberalų rinkėjų koncentracija. Be Vilniaus ir Klaipėdos rinkėjų liberalai net nelabai galėtų pretenduoti į nacionalinės partijos statusą. Jei skaičiuotume tik už partijų sąrašus skirtus balsus, LRLS 2015 m. vien šiuose dviejuose miestuose gavo apie 74 tūkst. jų, arba apie 42 proc. visų šiai politinei jėgai skirtų (iš 60 rinkimų apygardų). Tačiau liberalų spurtas buvo ryškus ir kai kuriuose kituose miestuose: Kaune jų rėmėjų gretos išaugo nuo 5 tūkst. iki 9,7 tūkst., Šiauliuose – nuo 1,6 tūkst. iki 4,3 tūkst., Alytuje – nuo 1,2 tūkst. iki 2,2 tūkst. Būtent šie pokyčiai liudija, kad LRLS nėra tik dviejų miestų partija, o piliečiai vertina ne tik ryškiausiai matomas nacionalinio lygmens žvaigždes, bet ir bendrą politinės jėgos poziciją, idėjas.

Liberalai bene geriausiai pasinaudojo geopolitinės įtampos ir grėsmės atmosfera.

Kas lėmė LRLS sėkmę? Svarbiausios trys priežastys. Pirma, liberalai perėmė dalį sunykusios ir prie Artūro Zuoko prisijungusios Liberalų ir centro sąjungos narių bei rinkėjų. Gana ilgai su liberaliomis idėjomis flirtavę liberalcentristai galutinai prarado ne tik idėjinę liniją, bet kai kuriais atvejais ir savigarbą – liko tik politinio išlikimo instinktas, kuris suvedė su A. Zuoku. Tai padėjo LRLS sustiprinti savo kaip vienintelės tik­ros liberalų partijos įvaizdį ir konsoliduoti liberalių pažiūrų rinkėjus.

Antra, jie bene geriausiai pasinaudojo geopolitinės įtampos ir grėsmės atmosfera. Ilgą laiką LRLS savo programose ir veiksmuose ignoravo užsienio ir saugumo politikos svarbą. Auganti Rusijos grėsmė privertė liberalus užimti aiškią, patriotinę poziciją ir taip patraukti dalį rinkėjų, kurie Rusiją vertina kaip neišvengiamą blogį. Dalies jų (to paties Remigijaus Šimašiaus) viešos kampanijos stojant į Šaulių sąjungą tapo bene geriausiu pastarojo meto politiniu veiksmu, sustiprinusiu partijos pozicijas. Tokie posūkiai galėjo net pervilioti dalį buvusių konservatorių rėmėjų.

Ir trečia, puikiai pasirengta „asmenybių dvikovoms“ merų rinkimuose. Daugelis kitų partijų rėmėsi ilgaamžiais vietos skyrių vadovais ir paliko jiems spręsti, kaip kovoti dėl miestų ir rajonų vadovų postų. Net tokiais akivaizdžiais atvejais, kaip Alytuje, kur socialdemokratų meras Jurgis Krasnickas prarado bet kokią reputaciją, partijos vadovybė nesiryžo įvesti „tiesioginio valdymo“. Visiškai kitaip elgėsi LRLS – jis į savivaldybių ir merų rinkimus žiūrėjo kaip į nacionalinio lygmens reikalą ir ypač Vilniuje rinkimams rengėsi itin atsakingai.

„Stipriausias liberalų rinkimų kampanijos elementas buvo intensyvus vaikščiojimas „nuo durų iki durų“. Tai reikšmingai paveikė R. Šimašiaus populiarumą ir turėtų išlikti svarbiu elementu Seimo rinkimuose. Tik neaišku, ar kitos partijos sugebės tai išnaudoti taip sėkmingai, kaip liberalai“, – teigė viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.

Vis dėlto M. Katkus mato trijų tipų liberalų rinkėjus: idėjinius, kurie visada balsuoja už liberalus; tuos, kuriuos traukia asmenybės (tarkime, Eligijus Masiulis ar Antanas Guoga), ir politiškai aktyvią vidurinę klasę, kuri kaskart renkasi iš konservatorių ir liberalų. „Iki šiol ši grupė buvo konservatorių pusėje, nors ir nuolat kritikavo krikščionių demokratų sparną. Bet šiuose rinkimuose jie labiau parėmė R. Šimašių“, – tvirtino viešųjų ryšių ekspertas.

Konservatorių inercija

Savivaldybių rinkimai privertė apsispręsti ir Andrių Kubilių – jis pareiškė nebesieksiąs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko posto šį balandį vyksiančiuose rinkimuose. Ėjimas gana staigus, bet apgalvotas. Nors konservatoriai didelių nuostolių visos Lietuvos mastu nepatyrė (bendras mandatų skaičius net išaugo: 2011 m. gauti 249, 2015 m. – 256), du prarasti merų postai buvo skaudūs. Konservatoriai neteko galimybės vadovauti Kaunui ir Panevėžiui – vieninteliems iš didžiųjų miestų, kuriuose dominavo.

Konservatorių aiškinimai, kad jie vis dar išlaiko savo rinkėjus, galbūt ir pagrįsti. Tačiau trypčiojimas toje pačioje vietoje, kai iki Seimo rinkimų lieka maždaug pusantrų metų, prilygsta susitaikymui su būsimu pralaimėjimu. Tai jaučia vis daugiau konservatorių, todėl A. Kubilius rizikavo patirti nesėkmę partijos vidaus rinkimuose. Pasitraukdamas pats jis bent nebus pažemintas. O vietoj savęs pasiūlydamas Gabrielių Landsbergį iš svarbiausios konkurentės Irenos Degutienės atėmė reikšmingą rėmėją – konservatorių patriarchą Vytautą Landsbergį ir jo ištikimiausius gerbėjus. Tai gali padėti partijoje išlaikyti A. Kubiliaus šalininkų, save progresyviais konservatoriais laikančių politikų, įtaką prieš I. Degutienę remiančių krikščionių demokratų sparną.

Viena ryškiausių bėdų, kurią atskleidė merų postų dalybos, – partijoje per daug ambicingų politikų ir jų konkurencijai išeikvojama daug jėgų. Kova dėl galimybės kandidatuoti į Vilniaus miesto mero postą tapo ryškiausiu pavyzdžiu. Mykolo Majausko rinkimų kampanija ir rezultatai sukėlė kritikos bangą partijoje. „Ar gali kandidatas į merus gauti mažiau balsų nei partijos sąrašas? Kam reikalingas toks lyderis?“ – piktinosi kai kurie konservatorių atstovai. Vilniaus miesto vadovo rinkimų kampanija išties suskaldė partijos sostinės skyrių ir dabar tenka bandyti vėl viską suklijuoti.

Pokyčiai TS-LKD būtini, jei partija tikisi iki Seimo rinkimų 2016-aisiais sukaupti jėgų, mobilizuotis ir į savo pusę patraukti žmonių. Savivaldybių tarybų rinkimai išmušė keletą svarbių konservatorių atramos taškų, tačiau šios nesėkmės gali būti panaudotos ir tam tikram „perkrovimui“. Galbūt jiems reikėjo pralaimėti laikinojoje sostinėje, kad suprastų, jog Andrius Kupčinskas kauniečių nemėgstamas. Jei tai bus suvokta, galima manyti, jog Seimo rinkimams bus pasirengta geriau.

LSDP ir vėl nedavė?

Po 2011 m. rinkimų Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Algirdas Butkevičius piktinosi, kaip prastai pasirodyta didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, ir žadėjo rimtus pokyčius. Bet šiemet socialdemokratams didžiųjų miestų rinkėjai vėl nedavė daugiau balsų. Tiesa, bendras mandatų skaičius (su merais) net ūgtelėjo – nuo 328 iki 365. Tai geriausias rezultatas iš partijų, o didėjantis mandatų skaičius socialdemokratams leidžia išlaikyti vis dar smarkiai pirmaujančios partijos statusą. Tačiau pakeisti tendencijų didžiuosiuose miestuose jiems nepavyksta. 2011 m. Vilniuje jie gavo 7,1 proc. balsų, šiemet – 7,9 proc., Kaune palaikymas krito nuo 11,5 iki 8,1 proc., Klaipėdoje – nuo 9,2 iki 8,1 proc., Šiauliuose – nuo 23,3 iki 17,8 proc. Kaip tik Šiauliai ir Alytus buvo vieninteliai didesni miestai, kuriuose LSDP turėjo savo merus, tačiau po šių rinkimų jų vietas perėmė nepartinių judėjimų atstovai. Tad, panašiai kaip ir konservatoriai, socialdemokratai pamažu traukiasi iš didžiųjų miestų ir rizikuoja tapti regionine partija.

Jei LSDP susitaikys su tuo, kad svarbiausia įtikti provincijai, galima laukti ir didesnio poslinkio į populizmą. Kad ir kaip būtų, nuotaikų ir lūkesčių skirtumai tarp didžiųjų miestų ir rajonų gana ryškūs – pirmieji siekia pažangos ir turi ambicijų augti, o provincijoje dominuoja nusivylimas ir noras, kad ja kas nors pasirūpintų. Socialdemokratų nemokėjimas patraukti į savo pusę didžiųjų miestų gyventojų liudija partijos problemas, pradedant nuo lyderių trūkumo ir baigiant politinės retorikos, ilgalaikės vizijos bėdomis. Jei Seimo rinkimuose socialdemokratai nenori rizikuoti dešiniesiems užleisti pozicijų, jiems reikia sugalvoti ką nors patrauklesnio, nei tik kalbėti apie „rūpestį žmogumi“.

Kam skambina varpai

„Tvarka ir teisingumas“ (TT) bei Darbo partija (DP) prarado maždaug po trečdalį turėtų mandatų savivaldybių tarybose. Ypač skaudus TT krytis – nuo turėtų 155 mandatų nusirista iki 87. Jei tai būtų buvę Seimo rinkimai, pagal gautų balsų skaičių, skirtų partijos sąrašams, TT būtų galėjusi tikėtis tik maždaug 6,3 proc., o DP – 9,5 proc. balsų. Tokie rezultatai neleistų kelti pretenzijų formuoti Vyriausybę (2012 m. Seimo daugiamandatėje apygardoje DP gavo 19,8 proc., o TT – 7,3 proc. balsų). Net socialdemokratams išlaikius esamas pozicijas, dabartinių koalicijos partnerių neužtektų daugumai parlamente po 2016 m. rinkimų sutelkti.

Netektys sudrebino „darbiečių“ viršūnę – Loreta Graužinienė paskelbė atsisakanti toliau vadovauti partijai. Tiek ji pati, tiek Viktoras Uspaskichas užsiminė, kad reikia jaunų lyderių. Tačiau DP negali pasigirti charizmatiškų ir populiarių politikų gausa.
TT vadui Rolandui Paksui tokie pavyzdžiai – nė motais. Jis pareiškė, kad tegul atsistatydina tie, kurie pavargo, o jis, reikėtų suprasti, – amžinas. „Pasišnekėjimai, apsižodžiavimai vyksta, bet rimti politikai rimtai dirba savo darbą“, – naujienų agentūrai BNS kalbėjo R. Paksas. Sujudimą partijoje sukėlė Kęstas Komskis, pareiškęs, kad reikia apsvarstyti perspektyvas valdančiojoje koalicijoje. Vis dėlto jis buvo greitai nuramintas ir šio klausimo prezidiumas net nesvarstė. Tiesą sakant, nėra ko ir diskutuoti: jei TT rizikuoja netekti valdžios po 2016 m., tai šiuo metu turėtų visomis išgalėmis jos laikytis. Pasitraukdama iš koalicijos ji tik dar labiau suskaldytų frakciją – dalis „tvarkiečių“ patrauktų laimės ieškoti į kitas partijas, taip siekdami įgyti daugiau šansų būti išrinkti ir 2016-aisiais.

Artūro Zuoko vadovaujamos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) (LLS) padėtis liko dviprasmiška. Kai susijungė su Liberalų ir centro sąjunga, A. Zuokas ėmė globoti buvusius konkurentus. Tačiau A. Zuokas be Vilniaus – kaip bebras be medžio. Net ir turėdama penkis merus mažesniuose miestuose ar rajonuose, partija neįgis tokio potencialo, kaip vadovaudama sostinei. 59 mandatai liudija, kad ji dar nevisiškai nurašyta. Tačiau 2011 m. liberalcentristai ir A. Zuoko sąrašas kartu turėjo 138 mandatus, tad šių metų rezultatą galima laikyti kaip besibaigiančius likučius. Mažai tikimybės, kad partija perkops 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose, o nepatekusi į parlamentą ji nunyks.

Ar partijos pralaimėjo?

Vienas viešojoje erdvėje vyraujančių šių metų akcentų – kad visos partijos pralaimi dėl gana didelio nepartinių judėjimų populiarumo. Išties, kartu sudėjus, visi nepartiniai judėjimai gavo keturis merų postus ir 116 savivaldos tarybos narių mandatų. Tai daugiau nei kai kurios partijos. Tačiau didžiausias skirtumas, kad beveik visi nepartiniai judėjimai veikė tik savo rinkimų apygardose. Nacionaliniu mastu jų poveikis būtų ribotas.

„Sunku įsivaizduoti, kad bent pagrindiniai judėjimai susijungtų. Tačiau jų sėkmė rodo nišą ir Lietuvos gyventojų skepticizmą partijų atžvilgiu“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis. Seimo rinkimuose nepartiniai judėjimai negali kelti savo sąrašų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, bet jų atstovai gali būti renkami vienmandatėse apygardose.

Anot M. Jastramskio, visai įmanoma, kad ateityje susiformuos šis tas panašaus į Naglio Puteikio sąrašą, remiamą Povilo Urbšio ir Vytauto Grigaravičiaus.

Būtent N. Puteikio galimybės burti naują partiją yra bene geriausios. Nykstant DP ir TT, visiškai išgaravus „Drąsos keliui“, gali atsirasti niša vėl telkti visuomet valdžia nepatenkintą, sąmokslų teorijoms pasiduodančią rinkėjų grupę. „Protesto elektoratas“ nauju gelbėtoju galėtų pasirinkti N. Puteikį, kuris pirmajame prezidento rinkimų ture gavo 9,3 proc. balsų. Į Seimą patekęs toks darinys galėtų tapti svarbia figūra, galbūt net į kurią nors pusę nusverti koalicijos formavimo svarstykles. Vienaip ar kitaip, partinė sistema anaiptol nemiršta. Tik atsiranda naujų žaidėjų savivaldybių lygoje, su kuriais turės skaitytis ir didžiosios politinės jėgos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų