Nedaug noro susijungti. (Scanpix nuotr.)

Galite pabučiuoti nuotaką…

Galite pabučiuoti nuotaką…

Įvairiuose pasaulio kampeliuose stiprėjant atsiskyrimo nuotaikoms, lengva pamiršti, kad kai kur rusena ir viltys susijungti

Nors vestuvių varpais skambinti dar gerokai per anksti, pastaraisiais metais būta tiek kalbų, tiek aktyvių procesų, kurie ateityje gali pakeisti politinį pasaulio žemėlapį. Didžiausio dėmesio sulaukė dvi salos – Kipras ir Airija.

Kipras: didelės pastangos

Istorija. Ilgą laiką Jungtinei Karalystės sudėtyje buvęs Kipras nepriklausomybę paskelbė 1960 m. Į dvi dalis sala skilo 1974-aisiais įvykus kariniam perversmui, į kurį reaguodama Turkija įvedė savo karius. 1983 m. įkurtą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką pripažįsta tik pati Turkija, šiame regione iki šiol dislokuota apie 30 tūkst. karių.

2002 m., prieš Kiprui stojant į ES, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas pasiūlė planą, kuriuo norėta sujungti abi dalis. Tai buvo vienas drąsiausių mėginimų, pasibaigęs dviem referendumais: turkiškoji dalis planą priėmė, graikiškoji – atmetė.

Kodėl verta atkreipti dėmesį? 2015 m. abiejų šalių lyderiai – Šiaurės Kipro prezidentas Mustafa Akinci ir Kipro prezidentas Nicas Anastasiadesas – palaikė taikos derybas. 2016–2017 m. sandūroje abi pusės vėl sėdo prie derybų stalo. Jų pradžia nuteikė optimistiškai, ypatingą dėmesį ir palaikymą problemos sprendimui skyrė Jungtinės Tautos.

Derybos buvo emocingos, be to, vis nutrūkdavo ir atsinaujindavo – nors iškilo sunkumų, atrodė, kad šalys nusiteikusios klausimą galutinai užbaigti. Pastarąjį kartą derybos nutrūko šių metų liepą. Graikiškosios dalies atstovai sako, kad tai – ne taškas, o tik kablelis, nors turkiškasis Kipras nepatenkintas siūlomomis sąlygomis.

Eksperto žvilgsnis

Trys klausimai Nikosijos universiteto Europos studijų ir tarptautinių santykių skyriaus profesoriui Hubertui Faustmannui:

– Abi šalys į derybas įdėjo daug pastangų ir demonstravo norą pasiekti susitarimą. Tad kokia didžiausia kliūtis?

– Tai saugumo klausimas. Abi pusės gali sutarti beveik dėl visko ar bent jau rasti kompromisą, jei ne Turkijos kariuomenės Kipre problema. Graikiškoji dalis nori, kad po nustatytos datos Turkijos karių Kipre apskritai neliktų, tačiau turkai nesutinka ir siekia susitarimo, jog po kurio laiko trys šalys laiduotojos – Turkija, Graikija ir Jungtinė Karalystė – peržiūrėtų saugumo situaciją ir iš naujo įvertintų karių Kipre būtinybę.

– Kokią matote derybų ateitį?

– Graikijos kipriečiai oficialiai nori tęsti, ką pradėjo, o turkiškoji dalis sako, kad tai kalbų pabaiga. Pagrindinis klausimas – ar derybos bus atnaujintos po parlamento rinkimų šiaurinėje dalyje ir prezidento rinkimų pietinėje. Jei kitais metais jos nebus pratęstos ir vėliau reikės pradėti viską iš naujo, manau, kad susijungimo tikimybė vis labiau mažės.

Taip pat svarbu, kas laimės Kipro prezidento rinkimus. Dabartinis vadovas žada tęsti kalbas dėl susijungimo. Jo varžovas Nikolas Papadopoulas šiuo klausimu laikosi griežtesnės pozicijos.

– Kitų regionų teorinis sujungimas grindžiamas etniškumu, todėl kyla klausimas, ar tokia valstybė galėtų normaliai funkcionuoti?

– Daug kas priklauso nuo rinkimų, nes nė vienoje pusėje nėra daug atsakingų politikų, kurie galėtų rasti sprendimą šiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Be to, svarbi žmonių reakcija. Džiugu, kad jie atmeta smurtą – nuo 2003 m. po salą galima keliauti laisvai, bendruomenės beveik nekonfliktavo. Vis dėlto atrodo, kad žmonės geriau gyvens vieni šalia kitų, o ne kartu. Dabar kiekvienais metais Šiaurės Kipras tampa vis panašesnis į Turkijos provinciją, todėl yra ne toks patrauklus graikiškajam Kiprui.

Airija ir Šiaurės Airija: neatskirkite mūsų

Už Airiją, prieš „Brexit“. (Scanpix nuotr.)

Istorija. Airijai paskelbus nepriklausomybę, sala 1921 m. buvo padalyta į dvi dalis, nes Šiaurės Airijoje gyvenanti dauguma palaikė sąjungą su Jungtine Karalyste. Nuo 1969 iki 1998 m. Šiaurės Airijoje vyko smurtiniai konfliktai, istoriškai vadinami neramumais (The Troubles). Konfliktavo katalikai airių nacionalistai, norintys susijungti su Airija, ir sąjungą su britais palaikantys junionistai. Skaičiuojama, kad per visą neramumų laikotarpį žuvo 3,5 tūkst. ir sužeista apie 47 tūkst. žmonių.

Per konfliktą dvi Airijos dalys buvo atskirtos kareivių saugoma siena, tačiau 1998 m., pasirašius taikos sutartį, patikros postai panaikinti, ir gyventojai tarp dviejų Airijos dalių pradėjo judėti laisvai.

Kodėl verta atkreipti dėmesį? Per pastaruosius trejus metus salyne įvyko du referendumai. Škotijos nepriklausomybės referendumas iškėlė klausimą dėl nacionalizmo likusiose dalyse – Velse ir Šiaurės Airijoje, nors airiai kol kas lieka ištikimi JK.

Pernykštis „Brexit“ referendumas atskleidė dar dvi problemas. Pirma, Šiaurės Airija balsavo už pasilikimą ES (56 proc., palyginti su 48 proc.). Antra, Airijos sienos klausimas regione labai jautrus, neradus kompromiso ši problema galėtų įvykius pasukti neprognozuojama linkme. ES šių metų balandį viešai pareiškė, kad Šiaurės Airijai nereikės atskirai derėtis dėl narystės ES, jei nuspręstų susijungti su Airija.

Ekspertės žvilgsnis

Trys klausimai Judy Dempsey, „Carnegie Europe“ instituto ekspertei:

– Kokių padarinių po „Brexit“ derybų sukeltų „kietos“ sienos sprendimas?

– Narystė ES abiem dalims suteikė europietiško identiteto, nors junionistai buvo prieš Europos idėją. Airija pasikeitė: tarp šalių galima keliauti be kliūčių, sieną laisvai kerta prekės ir darbuotojai – 60 tūkst. žmonių per dieną. Atnaujinus sieną, Šiaurės Airijos prekėms bus pritaikyti tarifai, žmonės bus atkirsti nuo darbo vietų.

Airių diplomatai sunkiai dirba ir mėgina ieškoti išimčių, kad „minkšta“ siena būtų įmanoma, nes Šengeno taisyklės šiuo klausimu gana aiškios. Vis dėlto išimčių būta, pavyzdžiui, Lenkija ir Kaliningradas. Sprendimas pareikalaus politinės valios, vaizduotės ir supratimo, ką „kieta“ siena reiškia Šiaurės Airijai ir visos salos ekonomikai.

– Ar išorinės sienos politika gali turėti įtakos Šiaurės Airijos pozicijai dėl JK ir ES?

– Jei Demokratinė junionistų partija (DUP) bandys prastumti „kietesnę“ sieną, „Sin Feinn“ (nacionalistai) gali pagudrauti ir sakyti, gerai, jei nenorite „minkštos“ sienos, galbūt pakalbėkime apie Airijos sujungimo klausimą. Teoriškai, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, nacionalistai gali net surengti referendumą. Tačiau šis taškas dar tikrai nepasiektas – galimybė egzistuoja, bet dabar tai nėra pagrindinė problema.

– Didžiausi skirtumai tarp Airijų – istoriniai. Ar padėtis nepasikeis gausėjant kartai, kuri yra per jauna prisiminti neramumų laikotarpį?

– Jaunoji karta abiejose sienos pusėje „Brexit“ nepalaiko. Kita vertus, Airijos jaunimas greičiausiai nelabai galvoja ir apie susijungimą, nes nemato tam poreikio – dabar siena ir taip atvira.

Šiaurės Airijoje mėginama iš naujo įvertinti savo istoriją, ir tai labai sunku. Taikos procesas užtrunka ilgą laiką. Kalbos apie susijungimą Šiaurės Airijoje būtų ankstyvos, nes taikos procesas nepasibaigęs. Šiuo metu junionistai nedrįstų remti vienos Airijos idėjos. Vis dėlto, viena aišku – Šiaurės Airijoje nei jauni, nei seni žmonės nepalaiko „kietos“ sienos klausimo.

Ne tik Europoje

Korėjų skirtumai geriausiai matyti naktį. (Scanpix nuotr.)

Vienpusė meilė. Apie Korėjų sujungimą pradėta kalbėti bene iškart, vos šalis buvo padalyta, bet kliūčių tam šiandien yra daugiau nei galimybių. Vienvaldyste besimėgaujantis Šiaurės Korėjos dinastijos atstovas Kim Jong-unas suvienijimo atveju neabejotinai prarastų savo įtaką. Dar reikia pridėti pusiasalio kaimynams aktualius branduolinio ginklo šiaurėje ir 35 tūkst. JAV kareivių pietuose klausimus. Dar daugiau – kitais metais Korėjos minės atsiskyrimo 70-metį. Vokietijos pavyzdys parodė, kiek daug pastangų reikia norint ekonomiškai reabilituoti socialistinę sistemą, nors ši šalis buvo padalyta „tik“ 45 metus. Pietų lyderiai galimybę Korėjai susivienyti vertina teigiamai, tačiau gali ateiti laikas, kai šalis sąmoningai nuspręs gyventi atskirai.

Olimpinis stalo teniso mačas tarp Kinijos ir Taivano atstovų (Scanpix nuotr.)

Statusas ir grasinimai. Taivano santykis su žemynine Kinija yra labai savotiškas. 1949 m. atsiskyrusi sala formaliai nėra paskelbusi nepriklausomybės, nors tvarkosi demokratiškai ir savo veiksmų su Kinija nederina. O Kinija jį laiko savo teritorija. Šalių santykiai nuo pernai gegužės, kai Taivano prezidente tapo Tsai Ing-wen, gerokai atšalo. Dabar vyriausybės oficialiai nebendrauja, nes Taivanas nesutinka su Pekino siūloma „vienos Kinijos“ politika. Sala pastaruoju metu susirūpino savo gynyba, ir tai itin pykdo Kinijos politikus. Kovo mėnesį kinų Gynybos ministerijos atstovas teigė, kad Taivano gynybinės ambicijos nesutrukdys suvienijimo, o valstybės lyderis Xi Jinpingas spalį pareiškė, jog Kinija niekada neleis šiai salai atsiskirti.

Tylios, bet didelės afrikiečių ambicijos.

Tarpvalstybinė poligamija. Naujienos apie Afrikos valstybes neretai praleidžiamos pro ausis, tačiau šiame žemyne plėtojama itin stambi sąjunga. Dabar šešios šalys – Burundis, Kenija, Ruanda, Pietų Sudanas, Tanzanija ir Uganda – yra vienijamos Rytų Afrikos Bendruomenės organizacijos. Vis dėlto ateityje jos turi ambicijų sukurti Rytų Afrikos federaciją, turinčią bendrą prezidentą, valiutą, kalbą (oficiali – anglų, lingua franca – svahilių), vėliavą ir sostinę. Skirtingai nei kai kurios kitos susijungimo idėjos, šis projektas oficialiai pasiūlytas 2004 m., o pastangos jungti regioną ekonomiškai bei politiškai įgyvendinamos tarpvalstybiniu lygiu. Pagal žmonių skaičių naujoji šalis patektų į daugiausia gyventojų turinčių šalių dešimtuką.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų